D. Stancikas. Mano namai – mano tvirtovė

Kai branduolinio karo tarp Rusijos ir Amerikos bijantys lietuviai po Donaldo Trampo pergalės išsigandę klausia: „O kas bus dabar?“, atsakau: „Džiaukitės – dabar sumažės įtampa tarp Maskvos ir Vašingtono, nebebus pasaulinio karo.“

Tačiau jų akyse matau tik pasipiktinimą – tikras patriotas būtinai privalo tikėtis karo arba mažų mažiausiai naujos Lietuvos okupacijos – kaipgi kitaip? (Įdomu tai, kad dėl okupacijos ir pasaulinio karo ne mažiau baiminasi ir rusai: kaip gūdžiais sovietiniais laikais jie masiškai apmokomi „civilinės gynybos“ NATO užpuolimo atveju.)

Kai stiprėjančia Rusijos galybe įtikėjusiems lietuviams aiškini, kad priešingai – iš savo įtakos paleidęs Ukrainą Kremlius kaip tik nusilpo, išsigąsdinusiems tautiečiams atrodai kaip išdavikas ar nevisprotis: tik agentas arba kvailys gali nematyti, kad rusai stiprėja ne dienomis, o valandomis! Kai priduri, kad dabartinė Rusijos finansinė krizė yra panaši į tą, po kurios žlugo sovietų imperija, gauni argumentą iš kito šono: „Tai tą ir sakau – silpstantis lokys ir yra pavojingiausias!“

Kas nori baimintis, tas visada ras priežasčių: ir kai Kremlius stiprėja, ir kai silpsta, ir kai JAV valdo demokratai, ir kai respublikonai, ir kai naftos kainos kyla, ir kai jos krenta. Tik taip besigąsdindami ir kitus begąsdindami neturėtume stebėtis, kad net ir ekonomikai gerėjant (pagal ekonomikos augimą per dešimtmetį Lietuva yra viena ES pirmūnių) bėgančiųjų iš Lietuvos niekaip nemažėja – čia mes taip pat vieni iš ES lyderių.

Esame labai prieštaringi – norime apginti vertybes, pvz., Ukrainos laisvę nuo Rusijos, ir tuo pačiu bijomės karo. Baisimės žlungančia krikščioniška morale, pranašaujame pasauliui Sodomos ir Gomoros likimą ir tuo pačiu „sergame“ už Hilari Klinton, kurios Demokratų partija palaimino gėjų santuokas, legalizavo marihuaną (prezidentas Bqarakas Obama viešai giriasi jaunystėje rūkęs šį uždraustą narkotiką) ir įteisino kiekvienos moters „konstitucinę teisę“ į abortus (D. Trampas visais šiais klausimais atstovavo krikščioniškosios moralės nuostatoms, todėl sulaukė daugumos JAV krikščionių balsų). 

Perdėtas Kremliaus žavėjimasis D. Trampo pergale gali gąsdinti tik užuomaršas. Kiek pamenu, tai su visais naujais JAV prezidentais pradiniai Vladimiro Putino santykiai panašėdavo į vedybinius medaus mėnesius – štai Dž. Bušas jaunesnysis po pirmo pajodinėjimo arkliais su V. Putinu pareiškė jo akyse įžvelgęs „geraširdį vaikiną“ (iš ko vėliau ilgai šaipėsi ne vienas respublikonų senatorius), Putinai su Bušais net draugavo šeimomis, o JAV su Rusija vykdė bendras antiteroristines operacijas. Vėliau Dž. Bušas ir visi respublikonai virto Kremliaus priešais, o Rusija, lyg kokio Kalėdų Senelio, pradėjo viltingai laukti demokratų valdymo – prieš aštuonerius metus Maskva svaigo nuo demokrato B. Obamos pergalės ir JAV bei Rusijos santykių „perkrovimo“, kurį koordinavo ta pati, dabar jau „blogoji“, H. Klinton. Deja, ilgainiui rusiška pasaka vis baigiasi tuo pačiu: kad ir kokie būtų skirtingi Amerikos prezidentai, kad ir ką jie žadėtų rinkimų kampanijos metu (B. Obama taip pat žadėjo, jog JAV nebebus pasaulio policininku), Vašingtono užsienio politika po Antrojo pasaulinio karo išlieka panaši.

Tą liūdną „deja“ rusai kartos ir po D. Trampo kadencijos. Ir ne tik todėl, kad D. Trampas ir V. Putinas per daug ambicingi ir per daug susireikšminę, kad gerai ilgam sutartų. Tiesiog nėra jokių logiškų paaiškinimų, kuo D. Trampas būtų naudingas Kremliui. Gal D. Trampas atšauks sankcijas Rusijai? Labai abejotina (tam nepritartų nei respublikonų valdomas Senatas, nei Kongresas), bet net jei taip ir nutiktų, Rusijos ekonominė padėtis iš esmės nesikeistų – esminė krizės priežastis yra ne sankcijos, o atpigusi nafta. Ir šiuo atžvilgiu D. Trampas yra pats nuožmiausias kirvis Rusijai: iš visų kandidatų jis garsiausiai žadėjo didinti JAV dujų ir naftos (ypač skalūnų) išgavimą, naikinti buvusius apribojimus, aktyvinti eksportą – žodžiu, visa tai, kas muša naftos kainas ir klupdo Rusiją ant kelių (jau vien naujiena apie D. Trampo išrinkimą smogė ir naftos kainoms, ir rublio vertei).

Panašiai ir dėl galimo NATO silpnėjimo: viena vertus, D. Trampas aiškina, kad Amerika labiau rūpinsis savimi nei kitais, kita vertus, jis vienareikšmiškai žada stiprinti JAV ginkluotę ir priešraketinę gynybą, taigi Rusija bus toliau priversta dalyvauti ginklavimosi varžybose ir taip alinti savo per visas siūles irstantį biudžetą. Nebent V. Putinas paskelbtų, kad JAV pagaliau iš amžino priešo virto draugu, tačiau tokia žinia paprasčiausiai reikštų paties V. Putino politinę mirtį – jei priešo nebėra, kam tuomet bereikalingas su ekonomikos krize nesusitvarkantis caras?

Vis dėlto D. Trampo išrinkimas yra išskirtinis vienu atžvilgiu: jo pergalę nulėmęs pažadas „atkurti stiprią Ameriką“ remiasi štai tokiu pamatiniu dalyku: JAV turi vėl tapti ta valstybe, kuri pirmiausia rūpinsis savo piliečiu, jo saugumu ir gerove. Tai D. Trampas žada daryti stabdydamas imigraciją (ypač meksikiečių ir musulmonų) ir grąžindamas stambias JAV įmones iš Kinijos į tėvynę (kinų „darbo jėga“ pigesnė nei amerikiečių). Žodžiu, D. Trampo pergalę nulėmė tie patys argumentai, dėl kurių vasarą Anglija apsisprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Ir toks antrąkart per pusmetį pasikartojantis reiškinys dviejose stipriausiose Vakarų valstybėse leidžia daryti vienareikšmę išvadą: globalizacija pralaimi, žmonės nebesijaučia nei saugūs, nei laimingi perdėm atvirame pasaulyje, jie nori stiprinti savo valstybes, o ne tas už nieką neatsakingas, stambiajam kapitalui (ypač bankams) atstovaujančias viršvalstybines organizacijas. Žmonės paprasčiausiai nori grįžti prie istorinių šaknų, prie tūkstantmečiais patikrintų pamatinių vertybių: savo žemės, tautos, šeimos, religijos.

Ar tai reiškia, kad gali sugriūti mums, Lietuvai, taip svarbi NATO organizacija? Nemanau. NATO, kaip gynybos organizacija, yra svarbi visoms jai priklausančioms šalims, taigi ir JAV – kaip taikliai pastebėjo NATO vadas, 5-asis NATO straipsnis (visi už vieną!) buvo panaudotas vienintelį kartą: 2001 m. nuo teroristų ginant kaip tik tą pačią JAV valstybę.

Tačiau niekam neatstovaujantiems Europos Sąjungos vadams, taip pat ir mums patiems, reikėtų rimtai suklusti: Vakarų pasaulis žaibiškai ir iš esmės keičia kryptį, tad turime nedelsdami daryti išvadas.

Ir vienas iš darbų, kurį, manau, naujasis Seimas turėtų kuo greičiau atlikti – tai reformuoti Konstitucinį Teismą, teisine ir politine prasme išstūmusį Lietuvą iš Lietuvos, į Briuselį, iškėlusį ES teisę ir valdžią aukščiau lietuviškos ir taip šiurkščiai pamynusį Lietuvos piliečių valią ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Tik atkūrus teisinius Lietuvos valstybės pamatus bus įmanoma sėkmingai taisyti išklibusį mūsų namą, grąžinti atimtas pamatines vertybes (pirmiausia – šeimos sampratą), tik tuomet susigrąžinsim jau beveik išplautą sąvoką, kas yra Tėvynė, atsikratysim vidinių prieštaravimų savyje, nustosim krūpčioti po kiekvieno JAV prezidento pasikeitimo ar dėl neišvengiamo Europos Sąjungos pertvarkymo.

„Mano namai – mano tvirtovė.“ Ar greitai ši angliška išmintis sugrįš ir į lietuvišką sąmonę.