Lemtis paaiškėja, prisiglaudus prie savo šaknų

Kodėl dailininko, kalvio Dariaus Viliaus kūryboje vyrauja senieji lietuviški ženklai, simboliai? Ar vien todėl, kad gražūs, įdomūs? „Noriu priminti apie negražiai pamirštą senąją baltišką kultūrą. Šie ženklai – tai žynių, aiškiaregių palikimas. Juos vaizduodamas, stengiuosi perteikti jutiminę žinią“, – sako Vilkyčiuose, Šilutės rajone, gyvenantis menininkas.

Viso pasaulio žyniai čia mokėsi

Kalviaudamas D. Vilius senųjų lietuviškų ženklų neretai įterpia į stambiosios kalybos darbus, pavyzdžiui, metalo tvoras. Tačiau labiausiai jie vyrauja metalo plastikos miniatiūrose. Menininkas sukūrė daugybę metalo miniatiūrų, kiekvienos viduryje iškaldamas po vis kitą senąjį ženklą, atpažįstamą iš tradicinės lietuvių dailės: verpsčių, skrynių, juostų, archeologinių radinių, kitų daiktų puošybos.Darius savo kūrybos miniatiūras vadina namų erdvės vitaminais. Neva jos, o iš tiesų – senieji lietuviški ženklai, teigiamai veikia žmogų, grąžindami jį sau pačiam, saugodami jį.

D. Vilius patikslina, jog šie ženklai vadintini ir baltiškais, netgi įvairių kultūrų, mat atsikartoja daugelio šalių, net tolimiausių, kaip antai Naujosios Zelandijos, Peru, tradicinėse kultūrose.

„Niekas negali griežtai pasakyti, ką reiškia senieji baltiški ženklai. Tik bandome atkurti jų pažinimą, pasitelkę pajautą ir logiką, – sako D. Vilius. – Kodėl, tarkime, Indijoje per amžius iš lūpų į lūpas perduodamos žinios apie tenykščius senuosius ženklus, o Lietuvoje tokių žinių reikia knygose ieškoti? Todėl, kad visa pasaulinė ir valstybinė sistema engė baltų kraštą. Svetimtaučiai, daugybę šimtmečių jį puldinėdami ir nešdami savo kultūrą, stengėsi sunaikinti vietinę. Kad kadaise garsėjome sava kultūra, byloja rašytinių ir sakytinių šaltinių užuominos apie viso pasaulio žynius, kurie prieš 1–2 tūkst. metų vykdavo mokytis į baltų krašte esantį kalną. Jis dabar vadinamas Birutės, stūkso Palangoje.“

Prigimtinė kultūra draugiškesnė

Pasak D. Viliaus, senieji ženklai – tai energetinis kodas, nešantis jutiminę žinią, kurią užkodavo žyniai. Protas šios žinios negali paaiškinti. Ją tegalima jausti.

Senieji lietuviški, arba baltiški, ženklai tėra senojo žinojimo sluoksnio likučiai. Didžiumą šio sluoksnio sunaikino invazinė kultūra. Ji lig šiol kėsinasi į lietuvių paveldinę prigimtį, išmulkindama mus ne vien picų pavidalu. „Iš kokio kampo bepažvelgsi – žiauri, negailestinga sistema: ir švietimo, ir kultūros, ir socialinė, ir kita. Net kaip tėvui baisu sulaukti daugiau vaikų gimsiant: kaip išsaugoti jų esybę, kai tokia aplinka – kai žmogus engiamas vos gimęs? Nurodoma, jog vaikas privalo mokėti tą ir aną. Jis traumuojamas verčiant mokytis, ko visiškai nereikia. Iš tiesų žinios turėtų būti perduodamos iš širdies į širdį. Svetimas, kosmopolitinis požiūris rauna viską iš pašaknų, siekdamas žmones paversti vartotojais, ariančiais be paliovos – uždirbinėjančiais pinigus pasaulinei sistemai. Nejaugi žmogaus esmė – būti robotu?! – retoriškai klausia Darius ir atsako: – Užuot nuolat arę kaip jaučiai ir tik pusvalandį pasidžiaugę, sumažinkime savo poreikius ir atsigręžkime į gamtą, savo šaknis, istoriją.

Tada ir laimingesni būsime, ir savo gyvenimą geriau pažinsime. Suvokę, kad turime gyventi, o ne tarnauti, džiaugsimės paprastais dalykais. Pavyzdžiui, ar ne pakylėti jausimės, vaivorykštę pamatę? Ar nepakerės perkūno didybė ir galybė? Gamtinė mitologinė sistema, pagal kurią gyveno mūsų protėviai, susitapatinę su gamta, jos reiškiniais, buvo daug šiltesnė, draugiškesnė nei invazinė, kuri stengėsi kuo daugiau iškąsti iš mūsų prigimtinės kultūros. Ir tebesistengia. Štai Kaune, Klaipėdoje šienauja medžius – didžiumą šaligatvio užima naujos trinkelės. Man galbūt gražu, kai čia žolės ir gėlės auga. Taigi tas pats teršalas – Kryžiaus karai tęsiasi.“

Sutvarko sąmonę

„Turėtume atsigręžti į paveldinį žinojimą, jį atpažinti, saugoti, šlifuoti – atiduoti duoklę savo kraštui ir istorijai. Skyrę laiko pažinti save, pajusime, ką norime dirbti, – nedirbsime vien todėl, kad tai mums apsimoka“, – sako D. Vilius, pabrėždamas, jog būtent senieji ženklai ir atrakina žmogų, grąžindami jį prie savęs. Neva nesvarbu, ar žinai senojo ženklo reikšmę. Galima jį namuose turėti ar su savimi nešiotis, pavyzdžiui, ant rankos užsidėjus apyrankę ar įsegus segę, kuriuose jis pavaizduotas. Kai žmogus žvelgia į žynių palikimą – senąjį ženklą, jo energetinio kodo skleidžiama šviesa tvarko sąmonę.

„Senąjį ženklą pamačius sąmonėje tampa tvarkingiau. Nesvarbu, pasikabiname jį ar ne, tačiau, kai žiūrime į jį, domimės, tai atveria mūsų gyvenimo natūralumą, verčia mus judėti link likimo, suplanuoto iš aukščiau“, – mintija Darius, pridurdamas, jog toks judėjimas link savo likimo, nustojus dirbti vien todėl, kad tai apsimoka, ar kitaip paklūstant sistemai, būtinai dovanos laimę, sėkmę. Tačiau toji laimė nebūtinai reikš, kad pinigų padaugės ar aplenks sunkumai, išbandymai. „Pinigų galbūt bus mažiau, užtat galbūt širdis dainuos. Ir išbandymą galbūt gausi, bet jis išvaduoja iš bėdos. Sunkieji išbandymai – vertingiausi. Taigi bus išsipildę tai, dėl ko atėjome į šią žemę.

Senieji ženklai – stichija, kuri tavo gyvenime kai ką kuria. Asmeninių potyrių geriau neviešinti. Senieji ženklai mus glaudžia prie istorinių šaknų, padėdami išlikti žmonėmis, – svarsto D. Vilius, atsisakydamas pliurpti, kaip pats sako, apie ypatingus asmeninius potyrius, kuriuos sukelia akistata su senaisiais ženklais: – Šiuolaikinė sistema šiuos potyrius gali nugesinti.“

Gimtinė kaip motina laiko ant delno

D. Vilius įsitikinęs, kad žmogus turėtų gyventi, kur gimęs: „Vieta, kur gimei, tau ypatingiausia. Jei čia gimei, vadinasi, čia tavo esmės dalis. Toks buvo tavo planas – pasirinkti ir tėvus, ir gimimo vietą.“

Ar labai negerai, kai Lietuvos žmonės, prispausti sunkumų, palieka ne tik gimtines – palieka ir pačią šalį? „Ne man pliurpti, bet aš nepalikčiau. Nėra gerai laimės ieškoti svetur – tai pasidavimas proto užgaidai. Visur žmogų gali laimė aplankyti. Tačiau, jei gyveni gimtojoje vietoje, visa žemė kaip motina tave ant delno laiko. Jauti, ką ir kodėl reikia daryti, su meile žingsniuoji per gyvenimą. Nuo mažens buvau žemiškas žmogus – labai jaučiantis savo padus“, – teigia Vilkyčiuose užaugęs menininkas D. Vilius. Baigęs dizaino studijas, kalviauti išmoko savarankiškai.

Kai Dariaus seneliai, baigiantis karui, su šeima iš Mažeikių traukėsi į Vokietiją, jų planą pabėgti sužlugdė sulūžęs Drevernos upės tiltas. „Taip mano bočiai ir tėvas liko čia, Mažosios Lietuvos krašte. Vadinasi, toks likimas – kai kas valdo mus iš aukščiau“, – svarsto Darius.

Atkreipęs dėmesį į senąjį baltišką ženk­lą, simbolizuojantį Žemę Motiną, tęsia: „Tai gyvybės gėlelė, visų šventųjų jėgų simbolis. Iš aukščiau skleidžia darną, švytėjimą, neegoistines paskatas. Šis ženk­las žinomas ir Indijoje, jam apie 7 tūkst. metų.“