E. Šiugžda. Apie melo skleidėjus (24)

Edvardas Šiugžda | asmeninė nuotr.

Edvardas Šiugžda | asmeninė nuotr.

Ne taip seniai, kai Rusija su Baltarusija vykdė savo karines pratybas „Zapad 2017“, mokydamosi sutriuškinti menamos Veišnorijos (Baltarusijos šiaurės vakarinės dalies) menamus separatistus, menamai palaikomus menamų Vesbarijos (Lietuvos) ir Lubenijos (Lenkijos) valstybių, kai kuriems patikliems tautiečiams buvo brukama pašaipi Stanislavo Stavickio (Stano) ir Deivydo Zvonkaus dainelė „Rusai puola“ – supraskite, jokios grėsmės mums nėra ir nebuvo. Lietuvos televizija surengė diskusiją, kurioje garsieji dainininkai gynė savo poziciją apie saugią Lietuvą ir gerąją kaimyninę Rusiją. Tačiau diskusijoje dalyvavę apžvalgininkai buvo kiek kitokios nuomonės: Vytautas Keršanskas aiškino, kad atlikėjai padarė Kremliui naudingą veiksmą, o Aurimas Navys sakė, kad Kremliui naudinga turėti suskaldytą visuomenę. Ir pats Stano pripažino: „Man baisu, kai matau suskaldytą Lietuvą“. Vadinasi, Lietuva tikrai suskaldyta. Bet kas tada ją skaldo? Gal kokie ateiviai iš kosmoso? O gal afrikiečiai? Lyg ir nesimato iš ten atvykusių skaldytojų… O pati Rusija juk tokia taikinga ir broliška per amžius… Deja, pačioje Lietuvoje pilna tų skaldytojų. Ir tai, kad Lietuva specialiai skaldoma, daug kas gali pastebėti, ne tik Stano. Tai ir skleidžiami melai esą Lietuvoje dislokuoto bataliono vokiečių kariai prievartauja mergaites arba padarė kokį nors kitą nusikaltimą. Stengiamasi įteigti, kad Vokietija ar JAV vos ne užgrobia Lietuvą – svetimi tankai esą važinėja po Lietuvos miestų ir miestelių gatves, taip vykdydami tikrą okupaciją. Žmonės priešinami ypač rafinuotai: jokio pavojaus iš mums draugiškos Rusijos esą nėra, tad valstybės gynybai ir saugumui valdžios metamos didžiulės lėšos tik veltui iššvaistomos, nors galėtų jas skirti švietimo reikalams ar mokytojų atlyginimas kelti.

Tačiau paskutiniais metais iš tokių skaldymo pavyzdžių ypač vystoma Holokausto tema. Visoje Lietuvoje paskutiniais metais intensyviai eskaluojama mintis, kad Holokaustas buvo vykdomas ir sugalvotas tik Lietuvoje ir niekur daugiau. Tik Lietuvoje ir tik alkoholio persigėrusių lietuvių (baltaraiščių?) rankomis buvo sunaikinti visi Lietuvos žydai. Nebuvo jokių nacių vokiečių, nebuvo vokiečių okupacijos, nebuvo niekur kitur jokio Holokausto, tik Lietuvoje buvo įkurti getai žydams, tik Lietuvoje baltaraiščiai gaudė, kankino ir naikino žydus. Vis kartojama: mes turime prisipažinti ir daryti atgailą, kad susitepėme žydų krauju, o ir nedalyvaudami Holokauste vis vien turime prisipažinti, kad jei ne mes, tai mūsų tėvai ar seneliai, o gal ir tolimesni giminaičiai grobėme turtą iš Lietuvoje nužudytų žydų. Pagal tą skelbiamą teoriją visi Lietuvos žydai buvo sunaikinti Lietuvoje – atseit joks žydas nebuvo nužudytas Lenkijos ar Vokietijos konclageriuose, o tik Lietuvoje visi jie buvo naikinami lietuvių baltaraiščių. T

aip per pasaulį skleidžiamas mitas, šmeižtas, kad Holokaustas vyko tik Lietuvoje, bet jokiu būdu ne nacių Vokietijos užimtose teritorijose. Nė vienas į krūtinę besimušantis komentatorius nepasako, kad Holokaustą vykdė naciai ir nuo 1941 metų į getus suvarė, o paskiau naikino ar vežė į Vokietijos, Lenkijos, Estijos lagerius naciai ir ten žudė, naikino, nes būtent vokiečiai paskelbė Holokaustą. Žydų getus 1941–1943 metais kūrė ne lietuvių valdžia – paprasčiausiai Laikinosios vyriausybės jau nebuvo: naujieji okupantai Birželio sukilimo pradžioje įkurtą Laikinąją vyriausybę panaikino po pusantro mėnesio, nes jiems nereikėjo kitų valdžios. Jie patys buvo valdžia. Ir getų gyventojus naikino ir į nacistinei Vokietijai priklaususius konclagerius vežė tikrai ne lietuviai – juos vežė nacių valdžia. Ar pasako tie lietuvius ir Lietuvą niekinantys žurnalistai, kiek žydų buvo išvežta į nacių mirties konclagerius ir ten sunaikinta?

Nedidelė ištrauka iš Lietuvoje vieno didžiausio interneto tinklalapio, pranešant, kad rugsėjo 24-ąją vilniečiai susirinko į žudynių vietą Vilniuje, Naujaneriuose. Prieš 76 metus iš Vilniaus į čia atvykęs Ypatingasis būrys, „padedamas vietos policininkų ir baltaraiščių“, išžudė Maišiagalos, Paberžės, Riešės ir kitų aplinkinių miestelių žydus: 512 vyrų, 744 moteris ir 511 vaikų. Atminimo akcijoje dalyvavo „žinomi šalies žmonės“: rašytojas Marius Ivaškevičius, žurnalistė Indrė Makaraitytė. Ir toliau rašoma, kad į atminimo akciją atvykęs „žinomas nacių medžiotojas“, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas, kalbėjo apie „tarptautinę akcijos reikšmę“: „Lietuva ilgą laiką buvusi viena iš labiausiai vietinių žmonių kolaboravimą su naciais slepiančių šalių (kursyvas mano – E.Š.) Rytų Europoje, gali tapti šalimi, kuri pirma visame regione pagaliau pasakys tiesą apie tamsiausią savo istorijos dėmę. Tikiu, kad pirmoji tai padarys ne jūsų vyriausybė, o patys Lietuvos žmonės“. Štai kaip provokuoja Zurofas (Zuroffas): ne Lietuvos vyriausybė pripažins okupacijos metais vykdytą Holokaustą, o patys žmonės. Ir taip daroma remiantis keliais mūsų „žinomais žmonėmis“.

Bet ar ne Andriaus Kubiliaus vyriausybė nusprendė kompensuoti žydų religinėms bendruomenės 128 mln. litų žydų nekilnojamam turtui grąžinti? Ar ne tai patvirtina ir kitos mūsų vyriausybės? Ar jos atsisako pripažinti žydų turtą, pripažinti jiems padarytą skriaudą? Beje, tą skriaudą, kurią vykdė ir kita okupacinė valdžia. Tada kam tie pusiau tiesa, pusiau melas? Ir tik piktintis galime, kai plintant tokiems šmeižtams JAV kongresmenai „paragina“ stabdyti Sporto rūmų rekonstrukcijos projektą Vilniuje – juk lietuviai yra tokie baisūs vampyrai, net sporto rūmus ant žydų kaulų nori statyti. Nepaisoma to, kad dar sovietų valdžia tuos rūmus statė. Tokias insinuacijas tenka atmesti Lietuvos vadovams.

Visur teigiama, kad Holokausto Lietuvoje inicijavo, organizavo ir vykdė lietuviai. Dar pridedama: baltaraiščiai, buržuaziniai nacionalistai. Kai kur žudynėms esą vadovavo net kunigai, nors visi teismai atmetė tokius kaltinimus. Tai – šmeižikiškas melas. Negalima neigti, kad daug lietuvių buvo įtraukta į antižydišką kampaniją ir dalyvavo jų naikinime. Tai vyko pirmosiomis sovietų okupacinės valdžios, 1940–1941 metais trėmusios ir naikinusios mūsų tautą, išvijimo dienomis. Ir tame pranešime apie holokausto paminėjimą tik lyg tarp kitko parašoma: „Akcijoje dalyvavo ir vieno didžiausių karo nusikaltėlių Helmuto Raucos anūkė, Vokietijos rašytoja Reglindis Rauca, kurios senelis 1941–1943 metais pasiuntė myriop 11 584 Kauno žydus“. Tik lyg tarp kitko paminima, kad myriop žydus pasiuntė būtent vokietis H. Rauca. Ir ne bet koks, o tuo laiku tarnavęs nacių valdžiai. Ir tokių „senelių“, net nenubaustų jokiuose niurnberguose, buvo gausybė ir visą Holokaustą nacių okupuotuose kraštuose vykdė nacių valdžios, baudžiamųjų būrių nariai. Tad ar ne per didelę kaltę liepiama prisiimti lietuviams? Aišku, kad paskutinėmis 1941 metų birželio dienomis prieš Lietuvos žydus veržėsi stichiškas pykčio priepuolis, tai kurstant nacių žvalgybai.

Verta pastebėti, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė visaip priešinosi nacių numatytam koncentracijos lagerių žydams kūrimui. Ir kai po pusantro mėnesio LLV veikla buvo visiškai panaikinta, prasidėjo žydų varymas į getus. Tada ir prasidėjo planingas žydų naikinimas, vykdant tikrąjį Holokaustą ir Lietuvoje, Paneriuose (kartu žudant lenkus ir lietuvius net iš Vietinės rinktinės bei čigonus) ar Kauno fortuose, ir pratęsiant jį Vokietijos įsteigtuose mirties konclageriuose Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Estijoje ir kt. Atrodo, jog lietuviams visą kaltę verčiantieji autoriai pamiršo Osvencimą, Buchenvaldą, Dachau, Treblinką, Maidaneką, Zaksenhauzeną, Nojengamą, Ravensbriuką (su 30 „filialų“, skirtų moterims kalinėms naikinti) ir kitus nacių įsteigtus lagerius. Bet dabartiniams į krūtines besimušantiems orakulams tai nesvarbu ir jie tikslingai aiškina, jog būtent Lietuvoje buvo sunaikinti visi Lietuvos žydai lietuvių rankomis. Holokausto minėjimo išvakarėse rašydama straipsnį apie žydų likimus, Makaraitytė piešia labai baisius lietuvius: „Jos (Belos Širin) motina meldėsi, kol laukėsi jos, kad ji gimtų žydrom akim ir šviesiais plaukais. Kad jei vėl užeitų kam noras išžudyti visus žydus, būtų galima ją paslėpti pas gerus žmones“. Ir nors buvo ir gerų, žydus gelbėjusių lietuvių, bet tie lietuviai, anot netiesiogiai prakišamos gudrios minties, tikrai baisūs, jie vėl (!!!) norėtų išžudyti visus žydus. Gaila, kad Belos išgyvenimus taip jautriai aprašiusi Makaraitytė nė kiek neprisimena ir tų tautos išdavikų, norėjusių ištremti ir išnaikinti visus lietuvius į Sibirus, Vladimiro ar Sverdlovsko kalėjimus, kaip ir naikinusių juos Tuskulėnų apylinkėse ar Šilutės kalėjimo teritorijoje. Nejaugi lietuvių skausmas mažesnis, nejaugi lietuvių kraujas skystesnis, nejaugi lietuvių patriotų kančios menkesnės?

Net nesusimąstoma, kad tai – baisiausias šmeižtas apie Lietuvą, esą be jokios priežasties, tik su neapykanta žudžiusią savo bendrapiliečius žydus. Indrė net pamiršta pasakyti, kad Paneriuose šalia žydų („70 tūkstančių lavonų“) buvo žudomi ir lietuviai, ir lenkai ir, tikriausiai, rusai bei kitų tautybių atstovai. Makaraitytė net ir sužinojusi tokį faktą, kad jos seneliai esą galbūt užgrobė žydų namą, guodžiasi – mes, lietuviai, nusikaltome. Bet argi galima kaltinti ir visus lietuvius taip darius? Arba lupus auksinius dantis iš nužudytų žydų burnų? Įsitikinęs teigiu, kad žydų auksinių dantų nelupo nei Makaraitytės senelis, nei, pavyzdžiui, Andriaus Kubiliaus ar Vytauto Landsbergio tėvai ar seneliai, ir Viktoro Pranskiečio tėvai ar seneliai nedarė jokių niekšysčių žydų atžvilgiu, ir mano seneliai tikrai negrobė žydų turto ir nežudė žydų.

Tik stebėtis tenka, kada kai kurie mūsų žurnalistai ar rašytojai skaičiuoja, kiek daug žydams nusikaltę lietuviai. Jeigu žinome, kad stribų daliniuose ar NKVD ir KGB aparate dirbę lietuviai trėmė ir žudė mūsų kaimynus, mūsų giminaičius, tai argi galime kaltinti lietuvius, kad būtent jie kankino ir naikino mūsų tautiečius? Nesakome, kad jie, stribai ir kagėbistai, darė lietuviškos valdžios nurodymu – jie tai darė okupacinės sovietų valdžios nurodymu ir jai tarnaudami. Ir jeigu mano ar kito koks nors giminaitis buvo stribas ar KGB agentas, pagal kurio pateiktus „įkalčius“ buvo nužudytas ar nukankintas partizanas ar į kalėjimą uždarytas disidentas, tai dar nereiškia, kad visi lietuviai buvo išdavikai ar tarnavo sovietų okupantams. Ir tuos nusikaltimus, dabar kažkodėl slepiamus net įstatymais, darė ne lietuviai, bet okupantai – tai yra vienareikšmiška. Negalima individualios atsakomybės primesti visai tautai, net ir kokiai nors grupei žmonių. Ir negalime sakyti, kad visa tauta kolaboravo, nors išties daug lietuvių kolaboravo su sovietais, nes šioji okupacija tęsėsi labai ilgai – beveik 50 metų, žymiai ilgiau, nei nacių vokiečių valdžia, nors ji egzistavo ypač sunkiu karo metu.

Džiugu, kad daug žydų nelaiko lietuvių atsakingų už Holokaustą. Teko patirti, kaip džiaugdavosi lietuvį sutikęs Izraelio prezidentas Šimonas Peresas – jam tai būdavo džiaugsmo minutės. I. Makaraitytės kalbinta Bela Širin irgi nejaučia neapykantos lietuviams todėl, kad ją, jos šeimą, gimines gelbėdami prisidėjo būtent lietuviai, net tie visaip šmeižiami Birželio sukilėliai. Ir būtina prisiminti, kad tada, karo metais, egzistavo karo įstatymai: suteikusiems prieglobstį mirčiai pasmerktiems žydams buvo grasinama nubausti mirtimi. Ir ne tik jiems, bet ir jų artimiesiems. Taigi, Bela Širin jaučia meilę Lietuvai, meilę lietuviams tik todėl, kad jų dėka buvo išgelbėtas ne vienas jos giminaitis. Tačiau kaltinimais lietuviams pasižymintis Zuroffas ir jam pataikaujantys bei Lietuvą pasaulyje siekiantys pažeminti žiniasklaidininkai siekia įbrukti mintį apie amžiną lietuvių antižydiškumą bei Holokaustą, pradėtą ne Vokietijoje, o Lietuvoje. Bet juk žinoma, kokią didelę kai kurių miestelių ir miestų gyventojų dalį sudarė žydai ir jie tikrai nejautė ir nerodė kokio nors brutalaus priešiškumo, kaip tai įrodyti siekia šmeižikiška kampanija prieš Lietuvą.

Net Lenkijos, Lietuvos ir Vokietijos žydus nuo Holokausto gelbėjusio japonų diplomato Sugiharos savaitės dienomis buvo skleidžiama klastotė apie Lietuvoje jau 1939–1940 metais tariamai vykdytą Holokaustą, visiškai pamirštant, kad jos vyko tik pirmomis savaitėmis po okupantų išvijimo 1941 m. birželį. Nepaisoma istorinių faktų, jog tik pirmomis karo dienomis, kai stichiškai prasiveržusio skausmo dėl trėmimų ir nacių agentų skatinamos Kauno garažo žudynės bei dar viena kita nacių agentų sukelta antižydiška, bet greičiau antisovietinė akcija, sekė po Pravieniškių, Rainių, Bartininkų ir kitų žudynių, vykdytų besitraukiančių čekistų. Vanagaitės ir ivaškevičiai turėtų verčiau panagrinėti, kaip savo bendrapiliečius (lietuvius) žudė bei kankino ir sniečkai, ir liaudžiai, ir martavičiai, ir raslanai, ir dušanskiai, ir kiti. Gal vanagaitės su ivaškevičiais bandytų įrodyti, jog tie baisieji lietuviai žudė ir kitų šalių žydus? Juk kai kur, ypač kaimyninėje Lenkijoje, buvo išžudyta tikrai daug žydų – net trys milijonai. Gal Vanagaitė pagaliau paskaičiuotų, kiek žydų sunaikino ir jos mylimi vokiečių naciai? Mylimi todėl, kad dėl žydų naikinimo Lietuvoje ji nė kiek nekaltina vokiečių.

Galima meluoti kaip Vanagaitė, Baltarusijoje būriui užsieniečių kalbanti apie 95 proc. Lietuvoje nužudytų žydų, už tai gaunant gerą honorarą, galima organizuoti eiseną kaip Ivaškevičius, užtai gaunant įvertinimą, galima organizuoti „Laisvės televizijas“ kaip Tapinas, už tai gaunant net prezidentės ir politikų dėmesį, galima dergti pokario rezistentus kaip Valatka, užtai gaunant net ELTA direktoriaus postą bent vienai dienai (o paskiau išeiti, į savo darbinę biografiją įsirašant, kad dirbo tokios valstybei reikšmingos institucijos tarnyboje), bet niekas neatpirks tos žalos, kuri pasklido po pasaulį niekinant lietuvius kaip nusikaltėlių tautą. Teisiniais argumentais įrodykime, kas vykdė ir kur vykdė žudynes, ir baikime spekuliuoti kitų okupacijų sukeltomis žaizdomis ir žydams, ir lietuviams. Kai lenkai su lietuviai jungėsi į Napoleono armiją ir ėjo kovoti už Žečpospolitos atkūrimą, tai buvo mūsų, bendrapiliečių teisė kovoti už savo laisvę. Dabar jau niekas nesvarsto, ar tai buvo blogis – tai buvo kova už savo kraštą, už savo tautą. Taip elkimės ir dabar, vertindami naująsias okupacijas ir kovas už savo laisvę. Galvokime, kad atėjo laikas liautis skleisti šmeižus apie lietuvius, kaip amžinus kitų tautų skriaudikus…

„XXI amžius“, 2017 10 06, Nr. 38

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: