B. Puzinavičius. Dar kartą dėl Vilniaus Lukiškių aikštės monumento (20)

Lukiškių aikštės žaliosios zonos Gyvybės medis. Projekto vizualizacija | sa.lt nuotr.

Lukiškių aikštės žaliosios zonos Gyvybės medis. Projekto vizualizacija | sa.lt nuotr.

Ar tai paminklas Lietuvos simboliui, ar Lietuvos valstybingumą, jos kelią į laisvę ir nepriklausomybę reprezentuojantis monumentas? Toks klausimas kyla skaitant rašytojo Liudviko  Jakimavičiaus mintis apie  visuomeninio Vyčio paramos fondo ketinimus Lukiškių aikštėje statyti skulptoriaus, Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko ir  architektų Algio Vyšniūno bei Laimono Bogušio darbą – realistinę skulptūrą „Laisvės karys“.  Kaip žinoma, šis kūrinys buvo pripažintas tinkamiausiu Lukiškių aikštei šių metų pradžioje  Vyčio paramos fondo surengtame konkurse.

Jeigu teisingai supratau, rašytojas L. Jakimavičius mano, kad idėja statyti A. Sakalausko skulptūrą ,,Laisvės karys“ primena pastangas sukurti ne Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę perteikiantį monumentą, kovotojų už laisvę atminimą įamžinantį memorialą, bet sukurti paminklą pačiam simboliui, o tai būtų klaidingas sprendimas, nes reikštų to simbolio sudaiktinimą ir  „nusimbolinimą“. (Žiūrėti: Liudvikas Jakimavičius. Ką mes norime statyti Lukiškių aikštėje: paminklą simboliui ar valstybės simbolį – Vytį? Tiesos. Lt. redakcija   2017 m.  birželio 21 d.). Manau, kad reikėtų įsiklausyti į šią rašytojo įžvalgą.

Vyčio paramos fondo siūlomas projektas labai nepatiko ir nemažai grupei dailės kritikų, istorikų, kultūros tyrinėtojų.  Peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo Pirmininkui ir Kultūros ministrei  „Už laisvą Lukiškių aikštę“ pasirašę Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai teigia, kad Lietuvai nereikia stabų, sustabarėjusių konstruktų, kad jie prieš skubotą isterišką „paminklizmą“. Jų nuomone, Vyčio paramos fondo skelbtą konkursą laimėjusi skulptūra yra žemos meninės kokybės, žirgas atrodo netgi apgailėtinai. (Žiūrėti: Peticijos.com. Už laisvą Lukiškių aikštę !).                   

1. Nežinomo kareivio kapas Budapešte, Didvyrių aikštėje | Wikipedia.org nuotr.

1. Nežinomo kareivio kapas Budapešte, Didvyrių aikštėje | Wikipedia.org nuotr.

2. Amžinoji ugnis Rygos karių kapinėse (Brāļu kapi) | Wikipedia.org nuotr.

2. Amžinoji ugnis Rygos karių kapinėse (Brāļu kapi) | Wikipedia.org nuotr.

Taip, sutinku su peticijos autoriais, kad stabų, skubotų prastos meninės vertės, ar abejotino idėjinio turinio monumentų, paminklų, tikrai mums nereikia. Bet ar visus monumentus, memorialus ar skulptūras turėtume vadinti stabais ir pagarbos nevertais dalykais? Ar stabai yra pvz.,  daugelio valstybių sostinėse ir kituose miestuose esantys Nežinomų karių kapai, prie tų kapų bei kitų laisvės kovotojų pagerbimo ir atminimo vietų liepsnojanti Amžinoji ugnis? Ar stabas yra karių garbės sargyba prie už Tėvynę žuvusių karių kapų, ar Amžinosios ugnies  aukurų?.

3. Amžinoji ugnis Armėnų genocido aukų memoriale | Wikipedia.org nuotr.

3. Amžinoji ugnis Armėnų genocido aukų memoriale | Wikipedia.org nuotr.

4. Garbės sargybos pasikeitimo ceremonija prie nežinomų karių kapų Arlingtono karių kapinėse (JAV) | Wikipedia.org

4. Garbės sargybos pasikeitimo ceremonija prie nežinomų karių kapų Arlingtono karių kapinėse (JAV) | Wikipedia.org

Stabais, tikriausiai,  nedrįstume vadinti  ir tokių šiuolaikinių išraiškos  formų statinių, kaip pvz., Armėnų genocido memorialas Jerevane, Estijos Nepriklausomybės kovų monumentas Taline, Dublino „Smailė“ („Šviesos bokštas“) ir kitų.

5. Memorialas armėnų genocido aukoms atminti Jerevane | Wikipedia.org nuotr.

5. Memorialas armėnų genocido aukoms atminti Jerevane | Wikipedia.org nuotr.

6. Estijos Nepriklausomybės kovų monumentas Taline. 2009 m. | Wikipedia.org

6. Estijos Nepriklausomybės kovų monumentas Taline. 2009 m. | Wikipedia.org

7. Dublino smailė (Šviesos bokštas) | Wikipedia.org nuotr.

7. Dublino smailė (Šviesos bokštas) | Wikipedia.org nuotr.

Ar neįžeistume nedidelės, bet orios Maltos valstybės piliečių, jeigu jų gana įspūdingus monumentus, skirtus šalies nepriklausomybei bei karuose žuvusiems kariams pagerbti ir atminti, pavadintume stabais?

8. Maltos nepriklausomybės monumentas, pastatytas 1989 m. minint nepriklausomybės 25-metį | Wikipedia.org nuotr.

8. Maltos nepriklausomybės monumentas, pastatytas 1989 m. minint nepriklausomybės 25-metį | Wikipedia.org nuotr.

9. Pirmojo ir Antojo pasaulinių karo aukų memorialas Florianoje, netoli Valetos. Malta | Wikipedia.org nuotr.

9. Pirmojo ir Antojo pasaulinių karo aukų memorialas Florianoje, netoli Valetos. Malta | Wikipedia.org nuotr.

11. Antrojo pasaulinio karo aukų (oro pajėgų karių) memorialas Maltos sostinėje Valetoje | Wikipedia.org nuotr.

11. Antrojo pasaulinio karo aukų (oro pajėgų karių) memorialas Maltos sostinėje Valetoje | Wikipedia.org nuotr.

O gal peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę“ pasirašiusieji mano, kad Lietuvos laisvės kovotojai verti  tik tokio monumento, kokį matome 12 nuotraukoje?   Ar mūsų kūrėjai, menininkai negali sukurti ką nors geresnio? Manau, tikrai gali, bet gal jų kūrybines galias kausto tas liguistas stabų ar tariamai skuboto „paminklizmo“ baimės sindromas bei „švarių erdvių“ (kitaip sakant – tuščių), ar vadinamųjų ,,meno provokacijų“ pomėgis?

12. Žuvusiems už Tėvynę Lukiškių aikštėje

12. Žuvusiems už Tėvynę Lukiškių aikštėje

Manau, jog kalbant apie Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimą, reikėtų protestuoti ne  prieš „isterišką skubotumą“, o  prieš  nepateisinamą delsimą, atidėliojimą, kuris tęsiasi jau daugiau kaip 20 metų. Kitaip negu  teisėtų Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių ir kitų patriotines vertybes puoselėjančių visuomenės grupių reikalavimų ignoravimu to delsimo  nepavadinsi.

Peticiją pasirašiusiųjų kaltinimai, kad Vyčio paramos fondas savo veikla ir sumanymais pažeidžia ne tik vilniečių, bet ir visos Lietuvos piliečių teises,  primena sovietmečio laikų praktikas, kai visus kitaip manančius buvo stengiamasi pasmerkti, apkaltinti, nutildyti ir izoliuoti. Ypač skaudu, kad tokie kaltinimai faktiškai metami ne tik šio fondo nariams, bet ir visiems tiems, kurie jau daug metų siekia, kad Lukiškių aikštėje deramai būtų įamžintas laisvės kovotojų atminimas, – taigi ir politiniams kaliniams, tremtiniams, laisvės kovų dalyviams ar jų atstovams,  kurie šių metų liepos  25 d. Ariogaloje vykusiame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ dar kartą priminė teisėtus savo reikalavimus. 

Bet grįžkime prie klausimo, kaip sukurti monumentą, kuris nebūtų nei stabas, nei paminklas simboliui, bet simbolizuotų pergalę, laisvę, Lietuvos valstybingumą, tautos istorinę atmintį, pagarbą kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir Nepriklausomybę?

Mano dėmesį pastaruoju metu patraukė dvi Lietuvos architektų palyginti neseniai sukurtos šiuolaikinės arkos. Tai Elektrėnų bažnyčios eksterjerą puošianti stačiakampė, tarp šešių pilonų pastatyta arka, vainikuota  kryžiumi (architektas Henrikas Kęstutis Šilgalis) bei  Kauno  pėsčiųjų tilto iš Daukanto gatvės į Nemuno (Karmelitų) salą arka (architektas Antanas Algimantas Sprindys), kurios viršuje – Gediminaičių stulpai.

14. Pėsčiųjų tiltas iš Daukanto gatvės į Nemuno salą Kaune | Wikipedia.org nuotr.

14. Pėsčiųjų tiltas iš Daukanto gatvės į Nemuno salą Kaune | Wikipedia.org nuotr.

13. Stačiakampė arka su kryžiumi priešais Elektrėnų bažnyčią. 1996 | Wikipedia.org nuotr.

13. Stačiakampė arka su kryžiumi priešais Elektrėnų bažnyčią. 1996 | Wikipedia.org nuotr.

Toptelėjo mintis, kad arka gal ir galėtų būti labai tinkamas  Valstybę reprezentuojančio monumento ir Laisvės kovotojų memorialo komponentas?  Arka simbolizuoja pergalę, triumfą. Ją vainikuoti galėtų vienas svarbesnių Lietuvos valstybingumo simbolių –  Gediminaičių stulpai. Arkos vidinėje erdvėje – kalavijas kaip laisvės ir laisvo žmogaus simbolis (15 nuotrauka).

Ant kalavijo vertikaliosios ašies ir skersinio kryžmos – skydas su Lietuvos valstybės herbu – Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės simboliu.  Abipus arkos – plokštėmis suskaidyta, ir tarsi mažesnes arkas atkartojanti siena su lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijos svarbiausių įvykių ir datų įrašais. 

Priešais arką – Amžinosios ugnies aukuras, abipus jo – karių garbės sargybos postai, simbolizuojantys žuvusiųjų kovotojų  ir kitų tautai ir valstybei svarbių įvykių atminimą ir pagarbą jiems.  Prie Amžinosios ugnies aukuro dar turėtų būti  numatyta ir įrengta tinkama vieta  gėlėms ir vainikams padėti.

Siena abipus arkos su Lietuvos istorijos įrašais turėtų remtis į kitoje arkos pusėje supiltą pilkapį, tiksliau – vieną jo pusę. Pilkapis – nenutrūkstamo gyvenimo, pilnatvės, mirusiųjų vėlių buveinės simbolis. Jo pagrindą  turėtų sudaryti granitinis cokolis, su įrašais, nurodančiais šio pilkapio prasmę, ir vietas, iš kurių į šį pilkapį buvo supiltos žemės.

Pilkapio pylimas, „papildymas“ galėtų būti nenutrūkstamas procesas. Pvz., kasmet žemių iš Sibire esančių lietuvių tremtinių kapų  galėtų atvežti jaunimo ekspedicijos  „Misija Sibiras“  dalyviai.

Pilkapiai paprastai būdavo  apskriti, bet galėjo būti ir kitų formų – keturkampiai, pailgi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, manau, labiau  tiktų pilkapio  pjūvis,  t. y. pusė jo. Viena, kad gyvenimo pilnatvė, visų siekių išsipildymas – tai daugiau siekiamybė negu realus, šiame gyvenime pasiekiamas dalykas, o antra ir svarbiausia – pilkapio pjūvis  ir prie jo prisišliejęs monumentas su istorinių įvykių ir datų įrašais  būtų  tarsi Lietuvos istorijos pjūvis, atveriantis istorinį pasakojimą apie tautos ir valstybės  amžių bėgyje  nueitą kelią.

Į storinę atmintį simbolizuojantį pilkapį remtųsi, būtų tarsi šaknimis įaugęs, aikštės žaliojoje  zonoje formuojamas simbolinis tautos gyvastį žadinantis ir palaikantis Gyvybės medis, savo šakas skleidžiantis į  jos  ateitį. 

16. Lukiškių aikštės žaliosios zonos Gyvybės medis. Projekto vizualizacija | sa.lt nuotr.

16. Lukiškių aikštės žaliosios zonos Gyvybės medis. Projekto vizualizacija | sa.lt nuotr.

Sieną su įrašais abipus pagrindinio monumento siūlo ir dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas Arvydas Každailis.  Portalas Tiesos. Lt  š.  m. rugpjūčio 13 d.  pateikė skaitytojams  šio dailininko Lukiškių aikštės idėjų eskizus. (Žiūrėti: Koks Valstybės simbolis stovės Lukiškių aikštėje? Kviečiame susipažinti su Arvydo Každailio idėjų eskizais.  Tiesos Lt. redakcija   2017 m. rugpjūčio 13 d.).

17. Dailininko A. Každailio Sakraliojo centro Lukiškių aikštėje eskizas | Tiesos.lt nuotr.

17. Dailininko A. Každailio Sakraliojo centro Lukiškių aikštėje eskizas | Tiesos.lt nuotr.

Pilkapio tęsinį monumento priekinėje dalyje galėtų simbolizuoti  jo cokolinės dalies tęsinys, pažymėtas kitos spalvos granito plokštėmis ar trinkelėmis ir žymintis  ne tik simbolinio pilkapio, bet ir viso monumento sakralinės erdvės ribas su Amžinąja ugnimi ir karių garbės sargyba tos erdvės viduje. Panašų pilkapio pjūvį ir visą jo perimetrą ženklinančius ratu sudėtus akmenis matome Ėgliškių  pilkapio (Kretingos rajonas) makete, esančiame Kretingos muziejuje.

18. Ėgliškių pilkapio maketas Kretingos muziejuje. J. Klietkutės nuotrauka

18. Ėgliškių pilkapio maketas Kretingos muziejuje | J. Klietkutės nuotr.

Pilkapio idėją siūlo ir rašytojas L. Jakimavičius. Jis sako, kad pilkapis būtų tarsi simbolinis kapas  ir nežinia kur palaidotam karaliui Mindaugui, ir didiesiems mūsų kunigaikščiams, ir stribų žvyrduobėse ar miškuose užkastiems partizanams, ir Sibiro platybėse pakastiems tremtiniams. Anot jo, cituoju:  „Tokį Pilkapį pilti turėtų visa Lietuva. Iš šventų vietų į Vilnių atvežti bent po simbolinį žiupsnį žemės. Iš visos Lietuvos, iš Sibiro, ir iš Čikagos – kur tik ilsis lietuviai. Užduotis ir prasmingas darbas visiems jubiliejiniams metams….“  (Žiūrėti: Liudvikas Jakimavičius. Ką mes norime statyti Lukiškių aikštėje: paminklą simboliui ar valstybės simbolį – Vytį? Tiesos. lt redakcija   2017 m.  birželio 21 d.).

Manau, būtų labai gerai, jeigu monumentas turėtų nors ir nedidelę, po pilkapiu įrengtą požeminę dalį (patalpą), kurioje lankytojai, ypač užsienio turistai, galėtų glaustai susipažinti su svarbiausiais Lietuvos istorijos įvykiais, kovos už valstybės nepriklausomybę etapais ir  dokumentais, istorijos bėgyje  patirtomis netektimis. Čia galėtų būti saugomos ir urnos su žemėmis, atvežtomis iš kovų, žūčių, tremties ar politinių kalinių laidojimo vietų. Nebūtina viską padaryti iš karto, nes gal lėšų nepakanka. Bet, projektuojant monumentą, reikėtų numatyti tokią galimybę.

Aprašytasis monumentas gal ir nebūtų labai originalus, bet, manau,  nebūtų nei stabas, nei paminklas simboliui, o visą aikštę aprėpiantis kūrinys, simbolizuojantis pergalę, laisvę, Lietuvos valstybingumą, istorinę atmintį, dabartį ir ateitį, pagarbą kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir Nepriklausomybę.

Didelėje aikštėje užtektų vietos ir valstybės reprezentacijai, ir memorialiniams akcentams, ir žmonių  bendravimui, o taip pat rekreacijai bei santūrioms ir saikingoms pramogoms jos žaliojoje zonoje ir pakraščių alėjose. Aikštės pakraščiuose, ar jos prieigose galėtų būti  nedidelės kavinės, barai, prekybos paviljonai su suvenyrais, gėlėmis, spauda, turistine literatūra, knygomis istorine tematika, būtų rengiamos Lietuvos pažinimą, aplinkos apsaugą, sveiką gyvenseną, savanorišką kraujo donorystę, profilaktinę sveikatos patikrą populiarinančios ir kitos akcijos. Miesto švenčių ir mugių metu aplink aikštę ir šoninėse jos alėjose  galėtų būti ir daugiau  prekybinių paviljonų.

Aikštę pagyvintų karių garbės sargybos pradžios ir pabaigos, bei kas valandą vykstantys  pamainų pasikeitimo  ceremonialai, o kas pusvalandį – prie Amžinosios ugnies derantys karių parodomosios programos elementai.

Visą tai įgyvendinus, aikštė, manau, tenkintų įvairius vilniečių ir miesto svečių poreikius, nebūtų nei tuščia, nei nyki, nei vien tik rimtyje sustingusi.     

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. Taip, tik kur tam tiks TOKIA AIKŠTĖ?
    Žinoma, – tai ne ant buvusios r i n k o s
    (Lunkų-Lukiškių Šventaragio pakrašty, ar
    net Kalvarijų ar Halės rinkų-turgaviečių
    p r i e i g o s e).

    Pagarba prasideda, nuo …susikaupimo, ramumos,
    vilties ir ryžto; kaip Kovo 11-ą, Sausio 13-tą mūsų
    kartos pastangomis šveikta, atlaikyta, – atkurta ir
    apginta Valstybė. Ją branginkime, su kiekvienu
    grindinio akmenėliu, su kiekvienu garbios praeities
    žinijiniu bitu. Taip su gerb. A. Každailiu tekę stovėt,
    atstovėti mūsų VYČIO erdžios garbės sargyboje,
    net neprisėdant LNB “svarstyme” metu …sakykim
    iššovus mūsų kario-imperatoriaus V Y T E N I O meninio
    vaizdinio kūrinio “konseptu” (už Vytį užstatant bele kur: kad
    tik mes! mes! mes! pastatėme, tarsi soclenktynių vajuje…
    juk taip; graudu, ką su Vytenio, Vytauto, Kęstučio, Algirdo d i d ž i ų
    Valdovų pagarba “ekstramaximalizaviškieji” fondai malą. Tyla.
    Iš kur tai …iš SSSR?) Tad atsikelt, atsitiest, ir į čia pateiktus pvz. pasilygiuoti
    verta, vietą Laisvės ir Nepriklausomybės kovų atminimui k u r i a n t.

    Kurkim!

  2. Arūnas:

    tai gal būt dar pora metelių pasiginčykim, tada ir surasim geriausią variantą… tiesa, kuris taip pat ne visiems patiks 🙂

  3. Taip:

    Projektų ir pasiūlymų vis daugėja,bet galutinio sprendimo nėra,o paminklo statybos įgyvendinimas dar didesnėse miglose,deja.Svarbiausia,manau,neprileisti prie sprendimo kultūros,ypač meno, modernistų.

  4. Autorius, kaip ir L. Jakimavičius, kaip ir daugelis iš baudžiavos neseniai išnirusių tautiečių, neturi jokio supratimo, kas iš tikrųjų yra Vytis. Tai ypatingas ženklas, kuris ilgai slypėjęs mūsų, IDE prokalbės saugotojų, pasąmonėje kylant Tautos galybei tapo kelrodžiu valstybės ženklu XIV amžiuje. Nedidelė Dainiaus Razausko studija “Vytis simbolikos požiūriu”, (Aidai, 2008) atskleidžia, kad tai itin senas ir giliai prasmingas bei talpus Žynio, Karžygio ir Šviesos nešėjo vaizdinys, kuris bendras ne tik mums, bet be kitų tautų ir vediškajai Indijai. Indams tai “Višnus, raitas ant balto žirgo, su spindinčiu kalaviju rankoje, naikina niekšus, atstato dharmą (darną) ir parengia pasaulį būsimam atgimimui” (p.71). Argi ne to pat siekė visi kovotojai už mūsų Laisvę? Beje, indai žino ir kitą legendą apie šį raitelį: tauta, kuri išsaugojo šį ženklą, turės nurodyti žmonėms kelią į ateitį (iš ekologinės katastrofos?)

  5. Skalvis:

    Keista, o aš maniau, kad jau nutarta: bus Tautos Gėdos Stulpas, ant kurio bus prikalti visi komunistai ir komjaunuoliai. Ir bus palikta vietos dabartiniams, bei busimiems.

  6. Deja, autorius siūlo Lukiškių aikštėje įrengti dar vieną simbolinį kapą ar pilkapį, kuriame palaidota Tauta. Tokie veik visi pavyzdžiai, kurie pateikiami nuotraukose. Vienas toks jau yra Antakalnio kapinėse. Vytis, kurį siūlo Arūnas Sakalauskas ragina veikti, o ne liūdėti prie mirusiųjų.

  7. Gediminaičių stulpai-Tautos namai:

    Nacionalinis kultūros ir valstybės pažinimo centras
    “GEDIMINAIČIŲ STULPAI – TAUTOS NAMAI”

    Pastatas-monumentas- apžvalgos bokštas (Gediminaičių stulpai-ketvirtasis valstybės simbolis); Tai ir “Triumfo” arka; ir monumento kaip viešosios erdvės daugiafuncionalumas; ir aikštės visasezoniškumas (kai puikiai žinome kiek nedaug saulėtų dienų turime); ir išsaugoti aikštės žalieji plotai su reprezentacijai atskirta jos dalimi (visas aikštės plotas 4 ha); ir turistų traukos centras. Toks sprendimas neabejotinai atgaivintų Gedimino prospektą, bei negrįžtamai išnaikintų suformuotą totalitarinį Lukiškių, kaip pagrindinės valstybės aikštės įvaizdį, bei padėtų čia sukurti naują erdvę ir turinį. Tai kas mus jungtų ir kuo išties galėtume didžiuotis.

    Daugiau apie idėją ir koncepciją: http://www.gediminaiciustulpai-tautosnamai.lt

  8. Varas:

    Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį reikia skirti nuo senamiestyje esančių istorinių akcentų. Šimtmetis Lukiškių aikštėje neatsiejamas nuo Lietuvos atgimimo kūrėjo dr. Jono Basanavičiaus, kurio išpuoselėta „Aušra“ byloja istorinį Lietuvos laisvės garsą. Monumento kompozicijoje Čiurlionio aukuras su kovų už Lietuvos laisvę bareljefu ant pjedestalo bei dviejų liūtų siluetai bylotų laisvės sargybą.

  9. Bartas:

    Manau, kol vilniečiai, gyvenantys Lietuvos Valstybės Sostinėje leidžia burbulus, o ženklų , kad nustos – nesimato. Tada švento darbo turi imtis Kaunas (Lietuvos širdis). Pastatom tokį Vytį , kad vilniečių “šviesuomenei” smakrai atsivėptų , o burbulai panosėje pridžiūtų.
    Gerai kirtau ar ne?

  10. Antanas:

    Negi nesuprantate, globalistinėms jėgoms, siekiančioms kuo greičiau sunaikinti mažesnes tautas, svarbu, kad tos tautos neturėtų kuo didžiuotis, liktų be šaknų ir kaip medis žūtų. Todėl toks paminklas globalistams yra nepriimtinas, o visa kita dangstoma demagogija. Iš JAV pasigirsta teiginių, kad viešose erdvėse apskritai negali būti statomi paminkai, o tik kapinėse.
    Klausiu, kas buvo pastatyta Lukiškių aikštėje Lenkijos valdymo metais, po 1931 m. panaikinus Lukiškių turgavietę? Gal kai kas laukia to paminklo atkūrimo. Nebūkim vergų tauta. Nebijokim paminklo pirmajam Lietuvos prezidentui. Nebijokim paminklo ir Vyčiui, jungiančiam visas epochas kovoje už laisvę nuo gentinės Lietuvos iki šių dienų. O jeigu taip reikia padarykim apklausas – mažąjį referendumą dėl Vyčio paminklo. Neleiskim už tautą spręsti kažkokioms kultūros ministrės, kuri nėra tautiškai susipratusi lietuvė (apie tai liudija ir jos pavardė) sukurtoms menų dirbtuvėms, turinčioms aiškų tikslą – Lukiškių aikštėje tautiško, brangaus kiekvienam doram lietuviui paminklo neturi būti. Matyt, geriau vamzdis. Liūdna ir graudu.

  11. Manau, kad būtų sąžininga pagerbti šioje aikštėje pasipriešinimo dalyvių atminimą kaip pastebi A.Gelūnas:” Na, paradų gal ir nerengsime, bet akivaizdu, jog tikimasi, kad prie Lukiškių aikštės paminklo vainikus – kaip pagarbos Lietuvai duoklę – dės atvykstantys į mūsų valstybę aukšto rango užsienio svečiai – prezidentai, premjerai”. Juolab, kad turime ne vieną tokį pvz.Vakarų Europos miestų sostinių. Abejonių kelia per prievartą kišamas “Vyties” žirgas su raiteliu +heraldiniai ženklai, pagamintas pagal rusško vadovėlio “Učitės rysovat” (“mokykitės piešti”) pavyzdį.
    Manau, kad užtektų paprasto, bet neprasto aukuro prie kurio galėtų ateiti žmonės žmonės ir susimąstyti apie Tėvynės laisvės kainą.

  12. Manau, kad galėtų tikti ir meniškai išraiškingas lietuviukas ant išraiškingo žirgo be jokių balnų, lyg gamtos vaikas lekiantis net “vištas” į šalis išbaidydamas, – tai būtų kompozicija ir meniška, ir su istorine mintimi… Gamtiškumo akcentas manau atitiktų lietuvių dvasią ir tuo paminklu išsiskirtume iš kitų. Tai neturėtų būti įprastinio bareljefo (horeljefo) formos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *