Gegužės 2 d. Seimas, 91 Seimo nariams balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (projektas Nr. XIIIP-600).
Priimtu dokumentu Seimas atsižvelgia į tai, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais; tačiau praėjus aštuoniolikai metų nuo tai nustačiusio Seimo priimto nutarimo įsigaliojimo, nėra jokio aiškumo dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų užbaigimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo; Vyriausybės skirto finansavimo nepakanka net būtiniausiems aikštės sutvarkymo darbams užbaigti, o kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialui lėšų iš viso neskirta. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad idėjai 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, pastatyti ir atidengti paminklą ,,Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti”, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, pritarė visuomeninės patriotinės organizacijos.
Priimta rezoliucija, siekiant, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas, Seimas prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.; pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra.
Kartu Seimas ragina Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.
Iš 2015 “Respublikos”
“Ramūnas Karbauskis (gim. 1969 m.). Verslininkas, politikas, mecenatas, daugelio gražių iniciatyvų autorius. Naisiuose (Šiaulių r.) jo dėka prigijusi blaivybė skinasi kelią į viešuosius renginius visoje Lietuvoje.
– Man atrodo, kad būtų teisingesnis sprendimas, jei ta vieta tarnautų žmonių poilsiui – Vilniuje daug gyventojų ir jų skaičius auga, tad kiekvieną tokią erdvę reikėtų išnaudoti bendruomenės ir šeimos poreikiams. Aš manau, kad iki šiol Lietuvoje tiesiog per mažai skiriama dėmesio mūsų žmonėms ir jų vaikams; neskiriama lėšų tam, kad jie būtų sudominti ir istorine praeitimi, ir sportu, ir kitais prasmingais dalykais. Gėdingas faktas, kad Vilnius, Lietuva per ketvirtį amžiaus nesugebėjo pasistatyti nacionalinio stadiono ir turi tik griuvėsius, į kuriuos metai po metų žiūrėdama nepriima sprendimo. Aš manau, kad tokiam objektui, o ne paminklui žmonės mieliau aukotų pinigus, žinodami, kad čia nueis ir pasidžiaugs tiek vieni, tiek su visa šeima. Valstybės simbolių ir paminklų, manau, turime pakankamai ir ne simboliai šiandien svarbiausia, – reikia daugiau susitelkti į tai, kad ajerų pakrantės neskambėtų prisigėrusių žmonių rusiškomis dainomis, o taptų vieta, kur šeimos galėtų drąsiai ilsėtis su vaikais.
Pristatyti paminklų, kai, sakysim, iš 35 tūkstančių jaunuolių tik trys ar keli tūkstančiai sureaguoja kviečiami į armiją, yra pseudopatriotizmas; problema slypi ne paminklų kiekyje. Pastovėjimai prie vieno ar kito monumento neskatina patriotinių jausmų, nes nėra praturtinti gyvuoju ryšiu. Štai 2012-ieji buvo paskelbti ir Mėlynųjų vandenų mūšio metais – sukako 650 metų, kai kunigaikštis Algirdas laimėjo prieš totorius. Jei neklystu, vienintelė vieta, kur buvo šita data minėta – buvo Naisiai, Naisių vasaros festivalis. Jokio valstybės veiksmo, išskyrus faktą, kad buvo paskelbti tie metai, nebuvo, o juk tai vienas svarbiausių mūšių, paveikusių ir net pakeitusių Europos istoriją. Buvo puiki proga supažindinti su šiuo istoriniu mūšiu jaunimą, kad jis daugiau žinotų apie valstybę, kurioje gyvena, ja didžiuotųsi, tačiau šia proga nebuvo pasinaudota. Ar reikėjo paminklo Mėlyniesiems vandenims? Reikėjo pasiųsti delegaciją į mūšio vietą, Ukrainą, kur ši sukaktis buvo švenčiama.
Mums reikia atgaivinti ryšį su istorine praeitimi, visuomenė nebeprisideda prie šito reikalo ir nebeišgyvena džiaugsmo savo prisidėjimu. Galų gale per 25 metus mes taip ir nesukūrėme filmo apie Žalgirį… Aš mieliau investuočiau ne į paminklą, o į tokį filmą – mes iki šiol žiūrim „Herkų Mantą“ ir iki šiol jis skatina saugoti ir ginti Tėvynę. Manau, geras filmas apie Lietuvos praeitį mūsų vaikams ir būsimoms kartoms būtų daug geriau negu dar vienas paminklas.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Ramiai, aiškiai, tvirtai…
Žinia, Vytis tvirtai ir garbingai
(be skeryčiojimosi) šuoliuoja sau
Senojoje Varėnoje..
O Šventaragio slėnio “lunkų”, Lunkiškių
(trumpiau Lukiškių a., buv. Rinkos arba Turgaus
vieta, tikrai ras kaip Laisvės memorialu apsipuošt, jei to..
nuo Pamėnkalnio žvelgiančių Protėvių dvasia linkės)
Todėl, Seimą keist gali kiek nori (ir kada tik panorėsi:
kaip ir nutarimą), o VYČIO – ne.
Tam ir gerb. R. Karbauskio, išmintingi bei garbūs žodžiai, atkartota.
Ir net ne lietuviškai, – žodžiu FAKTAS,
jei nenoras toks nieko švento, savo
tikro, tvirto, aiškaus i š r e i k š t yra, –
kur matomas ženklas, žymuo VYČIO,
šiam Vytenio ar Vytauto paminklo varganam beženkliam, bežymeniniam (ne Vyčiui tuo !!)
kovos atomazgos – nešuoliuojančiam (nieko nenešančiame tuo), tvirto ir galingo KARIO,
skulptoriaus Artūro Sakalausko atvaizde. Kodėl norima taip, lyg žodį, raidę, ŽODYNĄ,
– pagarbos valią, galią iš būties, iš Didžiųjų VYTENIO su VYTAUTU nuvogt.
Negi išties buv. postkomunisteliaujančiųjų aplinkumos patarnautojas Vilius. K. visai
“dėl savos nosies” riesmo per 91-ną Seime (ypač per nelaimėlį buv. sėbrą Juozą O.)
toks nykų nykiausiai pajėgus TIKRĄ VYTĮ – su visu žymeniu, ženklu, su Gedimino stulpų
– Arkos aukuro žymens (kaip senojoje Varėnoje g a r b i n g a i stovi) – į užribį, už “kulisų
nurašyt”.
Tą rodo to nerodanti nuotrauka, – Jokio Vyčio, – jokių Ž Y M E N Ų !!!
Nebent apakome?
Pagaliau.
Na, taip, pirmas ir svarbiausiais darbas – prisidengiant medžių ligomis ir dviratininkų takais iškirsti šimtametes liepas! tam pinigai greitai atsiranda….
Pirmiausiai reikia įtikinti visuomenę, detaliai nušviesti klausimą, parodyti, kad dar yra išmanančių ir gebančių, kaip tą aikštę tvarkyti. Tai nėra daryta, tik, kaip paprastai, vėl “užsikniaubta” ant pinigų ir jie tylutėlei “savųjų” ne ką išmanančių “įsisavinami”. Dabar tokio turinio rezoliucija Seimas tik prisidės prie pinigų įsisavinimo “tep lep” būdu. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės, kaip reprezentacinės, deramam sutvarkymui, kovų už laisvę monumentiniam įamžinimui joje, dabartinės Lietuvos ir sostinės valdžios nėra pajėgios. Taigi tai ir tederėjo Seimui pabrėžti priimtoje rezoliucijoje.