Karys savanoris, pulkininkas Juozas Krikštaponis, prezidento Antano Smetonos sūnėnas vokiečių okupacijos metais dalyvavo antinacinėje veikloje, kai sovietiniai partizanai nušovė du vokiečius rinkusius mokesčius, išgelbėjo nuo sušaudymo Bagnapolio kaimo gyventojus. Ukmergės restorane vokiečių karininkams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis išmetė du vokiečių karininkus pro duris, dėl to 3 mėnesius kalėjo Kauno gestapo kalėjime. Tik atsitiktinumo dėka išgelbėjo ji nuo žūties, atvykęs į Lietuvą generolas Stasys Raštikis.
Baigiantis karui ir traukiantis vokiečiams iš Lietuvos buvo kviečiamas trauktis kartu, tačiau kaip garbingas karininkas nepriėmė kvietimo, o subūręs ir gerai apginklavęs partizanų būrį su savo broliu Lėno miške didvyriškai žuvo kovoje už Lietuvos laisvę.
Manome, kad garbingos Krikštaponių giminės byla siejama su sovietinių palikuonių, nekenčiamu prezidentu Antanu Smetona, apšmeižiant jo sūnėną Juozą Krikštaponj, o tuo pačiu Prezidentą, Šiuo metu minimos Prezidento Antano Smetonos 150 gimimo ir 80-osios jo tragiškos žūties metinės, tačiau paminklo pastatymas Vilniuje Jo garbei akivaizdžiai jau vėluos.
Juozo Krikštaponio žūties relikvija atvežta iš Lėno miško, garbingai įamžinta ir pašventinta Lukiškių aikštės Šimtmečio rato gelmėje. Mitingo organizavimo diena sutampa su jo žūties 79 metinėmis. Juozo Krikštaponio ir jo brolio, garbingai žuvusiu už Lietuvos laisvę, palaikai iki šiol nesurasti, todėl turi būti tęsiama jų paieška.
Nepastebimai praslinko 33 metai nuo valstybės atkūrimo, tačiau Vilnius ir toliau lieka vienintele sostine, kurioje nėra pagerbtas per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas.
Lietuvos visuomeninės – patriotinės organizacijos, kartu su architektais projektavusiais Lukiškių aikštę, iš suaukotų lėšų suformavo šimtmečio ratą, įrengė memorialo pamatus, sudėjo tvirtas metalines konstrukcijas, kad stabiliai stovėtų paminklas, jos centro nišoje įamžino ir iškilmingai pašventino 100 relikvijų, suvežtu iš laisvės kovų žūties vietų, tačiau nuostabiai suprojektuota aikštė ir toliau lieka be pagrindinio aikštės – Vyties simbolio.
mėnraščio „Varpas“ titulinis puslapis (2007, nr. 4) MELC archyvas
LR Prezidentas 2020 m liepos 10 d. pasirašė Įstatymą, kuris įsigaliojo rugpjūčio 1 d. įtvirtinusiu, kad valstybės simbolį vaizduojantis Vytis su memorialu turės būti pagrindinis reprezentacinės aikštės akcentas. Už Lukiškių aikštės memorialinio statuso įstatymą balsavo 78 Seimo nariai, 1 buvo prieš, 4 – susilaikė. Deja, iki šiol Prezidento pasirašytas Įstatymas nevykdomas.
Rengėjai kviečia 2024 m. sausio 12 d., 12 val. dalyvauti mitinge, minint 79-ąsias Juozo Krišktaponio žūties Lėno miške metines.
Renginys-mitingas įvyks Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato, Vilniuje.
Renginio vedėjas ir įžanginį žodį tars dr. Kostas Ivanauskas, maldą ves LLKS kapelionas Brolis Paulius-Vaineikis. Mitinge taip pat pasisakys Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas, Prof. Alfonsas Vaišvila, arch. Kęstutis Akelaitis.
Čia labai lietuviškas simbolių pasirinkimo ir jų išdėstymo prasme paminklas. Džiugu dėl to. Turime pagaliau suprasti, kad Raitelis yra ne tiek lietuvio, kiek feodalo (lenkiško šlėktos) ženklas. Taigi jis nei į simbolius, juo labiau į valstybės herbą netinka – yra keistinas.
Truputį išsamiau apie Lėno kautynės: 298-asis NKVD pulkas (du pėstininkų batalionai ir viena automatininkų kuopa – apie 500 karių) anksti ryte apsupo ir puolė Lėno miške įsikūrusį Krikštaponio būrį (maždaug 30 partizanų). Nežinia, ar pasisekė nkvdistams aptikti būrį, ar vis dėlto išdavystės būta (visaip žmonės kalba), bet mūšio metu žuvo 9 partizanai ir 2 pateko į nelaisvę. Apie ruskių nuostolius patikimų duomenų nėra. Du trečdaliai būrio sugebėjo pasitraukti. Turint galvoje netikėtumo veiksnį, apsupimą ir puolančiųjų kiekį, mūšio baigtis dar visai nebloga. Amžina šlovė mūsų didvyriams.
Pagarba partizanams (), gynusiems Lietuvą.
Čia labai lietuviškas simbolių pasirinkimo ir jų išdėstymo prasme paminklas. Džiugu dėl to. Turime pagaliau suprasti, kad Raitelis yra ne tiek lietuvio, kiek feodalo (lenkiško šlėktos) ženklas. Taigi jis nei į simbolius, juo labiau į valstybės herbą netinka – yra keistinas.
Ar juokaujate ar nusišnekate? Vytis visada buvo Lietuvos herbas. Lenkijos herbas, kaip žinia, yra erelis. Gal pasidomėkite, prieš komentuodamas.
Jeigu gebate, gal pasidomėtumete istorija nuodugniau, nes dabar kaip iš dangaus iškritęs regitės.
Truputį išsamiau apie Lėno kautynės: 298-asis NKVD pulkas (du pėstininkų batalionai ir viena automatininkų kuopa – apie 500 karių) anksti ryte apsupo ir puolė Lėno miške įsikūrusį Krikštaponio būrį (maždaug 30 partizanų). Nežinia, ar pasisekė nkvdistams aptikti būrį, ar vis dėlto išdavystės būta (visaip žmonės kalba), bet mūšio metu žuvo 9 partizanai ir 2 pateko į nelaisvę. Apie ruskių nuostolius patikimų duomenų nėra. Du trečdaliai būrio sugebėjo pasitraukti. Turint galvoje netikėtumo veiksnį, apsupimą ir puolančiųjų kiekį, mūšio baigtis dar visai nebloga. Amžina šlovė mūsų didvyriams.