M. Kundrotas. Daina ir istorija (video) (7)

Sąjūdžio mitingas 1988 Vingio parke | R. Urbakavičiaus nuotr.

Tarp Atgimimo dainų skambėdavo „Laisvė“, „Dieve, laimink Lietuvą“, „Pabudome ir kelkimės“. Kiekviena šių dainų turi savo istoriją. Itin įdomi Gintauto Abariaus ir Gintaro Zdebskio dainos „Dieve, laimink Lietuvą“ istorija. 2004 m. Lietuvos prezidento rinkimų kampanijoje Valdo Adamkaus kandidatūrai paremti pritaikyta šios dainos versija pakeistu tekstu.

Žodžiai „kryžių ir dainų šalie“ pakeisti „girių ir dainų šalie“. „Juk visiems mums vieną kraują davė Lietuva“ pakeista, vietoje žodžio „kraują“ įrašant „vardą“. „Palaimink, Dieve mus motinos kalba“ vietoje „kalba“ įrašyta „ranka“. Gautas liberalus, politiškai korektiškas tekstas, kur atsisakyta kraujo, kryžių ir kalbos akcentų. Puiki iliustracija, kaip sukurta nauja Lietuvos vizija – be giminystės ryšių, be kilmės, be istorinės tradicijos, be kalbos kaip tautinės savasties ypatybės.

„Laisvės“ bei „Pabudome ir kelkimės“ istorija kiek kitokia. Jų tekstai nebuvo keičiami. Pasikeitė jų ikonos. Kęstučio Genio žodžiams pritaikęs gražią muziką buvęs tautininkas, buvęs Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas tapo Kremliaus pozicijų ruporu. Pačios dainos vardu sukurta grupė, telkianti aplink jį vatos gretas.

„Laisvė“, sukurta pagal Justino Marcinkevičiaus eiles, labiausiai siejama su muzikos kūrėja ir atlikėja Eurika Masyte. Pasirinkusi žurnalistės karjerą ši buvusi tautos dainė nuėjo į LGBT propagandistų gretas. Nejau apie tokią laisvę rašė J. Marcinkevičius?

Homoseksualistų eisena | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Nežinia, kuri šių dainų labiau išniekinta. Bet Lietuvos vaikams jos lieka Lietuvos laisvės himnais – atmetant iškraipymus, kai kurių kūrėjų ar atlikėjų politinius ar ideologinius viražus. Vis dėlto šių dainų likimai atskleidžia tam tikrus judesius, tam tikras slinktis Lietuvos istorijoje. Siekiama laisvę paversti laukiniu liberalizmu, ištrinti tautos tapatumą arba susieti tautiškumą su vienpusiška antivakarietiška laikysena, pramaišiui su prorusiška. Neužkibkime ant gudriai įmerktų kabliukų, ant kurių užkabintas masalas – tautiniai sentimentai, juk žvejojama visai kitais tikslais.

Caro, kaizerio, Pilsudskio, sovietų ir nacių okupacijų laikais daina lietuviams buvo esminė tautinės savimonės išraiška. Lai gaivina mus ir šiandien senos, gražios dainos, kurių repertuaras pildomas nauja, pačių įvairiausių stilių muzika, nuo roko iki hiphopo. O žmonės visada yra žmonės. Jie gali klysti, gali keisti pažiūras. Pagaliau, autoriaus ar atlikėjo pažiūros gali būti įvairialypės.

Šiandien Lietuvai ypač reikalinga nauja dainuojanti revoliucija. Pirmiausiai – dvasioje.