Patvorinis K. Stoškus. Žiniasklaida: kodėl nuo jos jau dažnai tenka bėgti? (21)

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Savinaika po pažangos fasadu. Jeigu šiandien reikėtų glaustai atsakyti į klausimą, kokios  yra mūsų žiniasklaidos silpnybės, paliekančios žalingą poveikį  visai mūsų kultūrai, o kartu ir valstybės išlikimui, jas išdėstyčiau šitokia tvarka: 

  1. stipriojo teisė vietoj demokratiškumo, teisingumo ir padorumo,
  2. elgesio ir gyvenimo normų neigimas vietoj teigimo, nesibaigiančių abejonių kurstymas vietoj nuoseklių įsitikinimų ugdymo, spėliojimai vietoj žinojimo, nuomonių reitingavimai vietoj tiesos irškojimo,
  3. piktavališkumas ir patyčios vietoj sąžiningos kritikos, matančios vertinamų reiškinių pliusus ir minusus,
  4. uždarų klanų kultūros diegimas vietoj atviros profesionalų konkurencijos viešajame skonių, nuomonių ir vertinimų lauke,
  5. pramogų liaupsinimas ir žvaigždžių kultas vietoj pagarbos profesionaliems autoritetams, pajėgiems kurti istoriniams išbandymams patvarią kultūrą,
  6. globalizmo reklamavimas vietoj skatinimo spręsti tautos ir žmonijos išlikimo problemas,
  7. grupiniai interesai vietoj valstybinių ir visuomeninių, partiškumas vietoj atsakomybės už tautos, kultūros, valstybės likimą,
  8. konformizmas vietoj savarankiško apmąstymo ir apsisprendimo,
  9. viendieniškumas vietoj gyvenimo dabartimi, gebančia remtis istorine atmintimi ir numatyti veiklos padarinius,
  10. vulgarėjimas ir primityvėjimas vietoj kultūrėjimo, infantilizacija vietoj moralinės, pilietinės ir socialinės brandos, malonus čiuožimas nuokalne vietoj jėgų koncentracijos reikalaujančio kopimo į civilizuotumo viršūnes,
  11. vartotojiškumas vietoj apdairaus apsirūpinimo ir taupaus resursų vartojimo. 

Šių silpnybių kilmė gana skirtinga.Vienos iš jų yra labiau susijusios su neatsakingai adaptuota  socialine sistema (4, 6,11), kitos yra išaugusios iš prastai subalansuotos valstybės politikos (1, 4, 7), trečios  yra  daugiausia atsiradusios dėl menko tam tikros visuomenės dalies subrendimo (3, 5, 8, 9), ketvirtos – dėl nusivylimo gyvenimu ir aklo pasidavimo nihilistinėms bei anarchistinėms  tendencijoms (2,  10).

Internetinio teksto apimtis neleidžia imtis detalesnio šių silpnybių aptarimo. Manau, užteks ir jų išvardinimo, kad būtų bent kiek geriau suprantamos išeities pozicijos, kuriomis remdamasis, drįsčiau prisijungti prie pradėto pokalbio apie Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją. 

Privilegijuotos institucijos. Yra pagrindo klausti: kodėl pradedant kalbėti apie reikalavimus žiniasklaidai, pirmiausia  kritikuojama „valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga“? Juk ji jau, rodos, neturi tos galios, kurią turėjo sovietmečiu. Per nepriklausomybės metus jos veikimo teritoriją smarkiai apribojo daugybės kitų komunikacijos kanalų. Vietoj ištiso žemyno ji virto atskira sala komunikacinių ryšių jūroje.

Nepaisant didelių pemainų, LRT statusas išlieka išskirtinis. Pirma, ji yra įteisinta kaip visuomeninė institucija. O tokia įstaiga pagal BBC tradiciją turi aptarnauti visuomenę jai svarbia informacija (public service). Bet anglų terminas public service yra dviprasmiškas: jis reiškia viešąją tarnybą, kuri gali būti ne tik visuomeninė, bet ir valstybinė.  Vokiečiai tą prieštaringumą mėgino įveikti vokišku terminu „visuomeniškai reikalingas radijas“ (őffentlich-rechtlicher Rundfunk), kuris aiškiai atskirtas nuo  valstybinio radijo (Staatlicher Rundfunk). Daugelyje postkomunistinių kraštų pavadinimas „visuomeninis radijas ir televizija“ verčia rimtai diskutuoti, kodėl visuomeninė įstaiga nėra visuomenės valdoma?

 Antra, ši įstaiga išlaikoma iš reklamos, abonentinio mokesčio arba valstybės biudžeto. Lietuvoje šiuo metu ji išlaikoma iš tos valstybės ir savivaldybių biudžetų dalies, kuri surenkama iš gyventojų pajamų mokesčio (1,5 proc.) ir akcizo pajamų (1,3 proc.). O tai reiškia, kad valstybė supranta, jog šios įstaigos buvimas yra svarbus visos šalies kultūrai, taigi ir žmonių gyvenimo kokybei. 

Trečia, valstybė įpareigoja, o visuomenė gali sutikti, kad būtų užkrauta ant jos pečių ši mokestinė našta  tik tuo atveju, jeigu LRT įsipareigoja vykdyti visos visuomenės ir valstybės stiprinimui būtinus kultūrinius (moralinius, demokratinius, pilietinius, šviečiamuosius, pažintinius, meninius ir kt.) reikalavimus.

Ne mažesni reikalavimai nustatomi ir programų kokybei: Rengiamų programų turinys, forma ir kalba turi būti geros kokybės. Rengdamas ir skelbdamas programas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Programose turi būti gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams.“

O 4 str. dar patikslina ir papildo: LRT programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“

LRT įstatymas papildo ir konkretizuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir kai kuriuos kitus teisės aktus. O 2016 m. galų gale atsirado dar  1996 m. įstatymu numatytas neblogai parengtas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, priimtas visuomenės viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir „Visuomenės informavimo etikos asociacijos“.

Kad būtų laikomasi visų šių įstatymų, kitų teisės aktų bei minėto Kodekso reikalavimų, buvo numatyta net penkių institucijų priežiūra: Visuomenės informavimo etikos asociacijos, Visuomenės informavimo etikos komisijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir LRT tarybos. Tačiau girdint žmonių nusivylimą, klausant tai, ką jie pasakoja grįžtamojo ryšio telefonais, ką rašo savo atsiliepimuose ir socialiniuose tinkluose, svarstant tai, ką mes patys matome per dominuojančius žiniasklaidos kanalus, net skaitant  Žurnalistų etikos inspektoriaus teikiamas apžvalgas, sunku išvengti gana nemalomios išvados: tarp devynių auklių – vaikas be galvos. 

Bet įžvalgesnį paaiškinimą yra palikęs Romas Sakadolskis: „žurnalistiką gali reformuoti tik patys žurnalistai. <…> Nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje nėra veiksmingų žurnalistikos savitvarkos priemonių. Joms atsirasti reikia žurnalistų bendruomenės, kurios nariai suvokia savo išskirtinę vietą valstybėje, su tuo susijusią atsakomybę ir imasi veiksmų tai įgyvendinti. Iš šalies nepriversi sąžiningai ar skaidriai dirbti, reikia iš vidaus jausti būtinybę tai daryti. Tai iš dalies paaiškina, kodėl nėra veiksmingos dvi institucijos, kurios buvo sukurtos įstatymo pagrindu, tačiau yra vadinamos savitvarkos priemonėmis, nors tokios nebuvo, nėra ir nebus. Turiu omenyje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Tai nereiškia, kad jos neatlieka naudingų darbų. Kartais atlieka. Tačiau tai nėra savitvarkos pakaitalas.“  

Už neatsakingą žurnalistiką atsakinga… visuomenė. Esminis dalykas yra tas, kad permainos vyksta visai ne ta kryptimi, kurią bandė nubrėžti įstatymų leidėjai. Neretai susidaro įspūdis, kad visus įstatymų reikalavimus jos  interpretuoja pernelyg „bičiuliškai“, pernelyg aptakiai,  pernelyg šališkai ir neatsakingai.  Ar tai nėra pavojaus signalai, kad didžioji žiniasklaida vis labiau įgauna uždaros sistemos požymius, rodančius, jog ji jau yra gerai išmokusi gintis ne tik nuo valdžios, bet ir visuomenės kontrolės. Tai rodo ir publikuota informacija apie visai neseniai vykusias diskusijas „Žiniasklaida Lietuvoje ir pasaulyje: misija bei populiarumas“, kur buvo „išaiškinta“, kad žurnalistikos kokybė „yra priklausoma nuo visuomenės reiklumo“, atseit pati visuomenė turinti “užtikrinti “žiniasklaidos pilietiškumą bei atsakingumą.“ Bene tik „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas atkreipė dėmesį, kad, „Lietuvoje yra nemažai žurnalistų, kurie nekelia sau atsakomybės, žurnalisto santykio su visuomene ir jo vaidmens klausimų“ (15min.lt, 2017).

Savaime suprantama, beveik dėl visų žiniasklaidos defektų visi pirmiausia duria pirštais į LRT. Tai užgauna daugelį profesionalių ir atsidavusių žurnalistų. Bet politinę orientaciją nustato ne jie, o viršūnės. Būtent jos yra tiesiai atsakingos už juridiškai suteiktas išimtinės sąlygos ir pareigos telkti geriausius įvairių sričių žinovus, organizuoti plačiausio akiračio, giliausius, protingiausius debatus, duoti demokratijos, bendravimo kultūros, atsakingumo ir profesionalumo pavyzdžius kitiems informacijos platintojams. Bet ji nė neketina tapti tokios komunikacijos pavyzdžiu. Net savo juridinių įpareigojimų vežimo nepatraukia… 

Kai matai, kaip ji susidoroja su pačiais išradingiausiais  ir kūrybiškiausiais savo darbuotojais, kaip siaurėja jos kultūrinis, profesinis ir politinis akiratis, kaip nyksta demokratiniai bendravimo principai ir vis su didesniu nepakantumu atmetamos skirtingos nuomonės bei įsitikinimai, su kokia imperatoriška arogancija  laidų vedėjai kalbina kviestinius asmeninis, kaip nervingai LRT reaguoja į bet kokią kritiką ir virsta vis uždaresniu klaniniu dariniu, kaip išsisukinėjama nuo skaudžiausių šių dienų problemų aptarimo,  kaip lengvabūdiškai skatinama emigracija ir apeinami tautos demografinės krizės bei jos išlikimo klausimai, kaip vengiama rimtai svarstyti pačias sunkiausias civilizacijos būklės ir jos perspektyvų problemas, kaip kopijuojami abejotinos vertės komercinių televizijų pavyzdžiai,  negali neklausti, kas atsitiko su šita institucija?

Ką bendra ji turi su visais jai keliamais uždaviniais ir pačiais svarbiausiais LRT įstatymo reikalavimais? Juk Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu mūsų  radijo ir televizijos darbuotojai be jokių įstatymų, be jokių įpareigojimų, net be savo pastogės, net rizikuodami savo gyvybe atliko įspūdingo pasiaukojimo reikalavusius darbus, kad negali patikėti, jog čia mes turime reikalą su ta pačia institucija. Kur dingo jos susirūpinimas valstybės ir tautos likimu? Jos patriotizmas? Ryžtingumas ir atsakingumas? Jos pilietinių pareigų supratimas? Tikra, o ne ritualinė, ne fasadinė pagarba savo institucijai? Nuostabus vieningumas? Kur dingo žmonės, atlikę šį žygdarbį? Kodėl ją buvo priversti apleisti patys kūrybingiausi asmenys? Galų gale ką veikia LRT taryba, kuriai pavesta prižiūrėti, kaip vykdomi įstatymų reikalavimai? Kodėl iš jos pasitraakė ne vienas valdžios insitucijų deleguotas asmuo? Kodėl joje savo įgaliojimus sustabdė viena iš šviesiausių ir daugiausia prie Lietuvos žiniasklaidos sąžiningumo, demokratinių principų ir apskritai jos kultūros ugdymo prisidėjusi asmenybė velionis Romas Sakadolskis: 

„Prisimenu Sąjūdžio laikus, tiesos išsakymą, idealizmą. Kas žino, jeigu daugiau anuomet viešojoje erdvėje dalyvavusių žmonių būtų likę žurnalistikoje, išmokę šio amato, gal šiandien ji būtų kokybiškesnė. Tada vyravo romantiškas idealizmas, o šiandien – ryškus juodas cinizmas. Jau geriau romantikas negu cinikas. Iš romantiko gali subręsti realistas, žurnalistas dažnai visą gyvenimą išlieka šiek tiek idealistas, o cinikas yra pasmerktas būti nelaimėliu. Lietuvoje sutinku daug žurnalistų cinikų. Pernelyg dažnai jų „paslaugos“ perkamos it daiktai turguje. Pernelyg dažnai leidėjams informacija tėra prekė, o žiniasklaida – tik verslas. Jeigu taip, tai kam reikia įstatymų, užtikrinančių žurnalisto teisę į informaciją? (Bernardinai.lt, 2016). Jeigu mūsų žiniasklaida turėtų Konstituciją, ji turėtų prasidėti panašiais žodžiais.  Tik kažin ar daug kas šiandien iš mūsų žiniasklaidos šulų po jais norėtų pasirašyti. O LRT  tikriausiai tik pasityčiotų.

Privilegija tyčiotis. R. Sakadolskis labai stengėsi pralaužti ledus „sustabarėjusioje“ sąmonėje ir įtikinti mūsų žiniasklaidos kūrėjus, kad jie neturi bijoti kritikos. Kritika yra pati elementariausia visų kultųros sričių augimo ir kokybės gerinimo sąlyga. „Jokia profesija neapsieina be kolegų patikros. Vakarų žurnalistikoje apie profesijos reikalus nuo seno vyksta gyva diskusija, į kurią jungiasi ne vien profesionalai. Ji vyksta periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, internete. Joje dalyvauja ir žurnalistai, ir nežurnalistai. JAV žurnalistikos kritikai yra skirti profesiniai leidiniai, kuriuos skaito ir žurnalistai, ir jų veikla besidomintieji. Diskusijos būna atviros ir karštos apie ydas ir laimėjimus, apie etiką ir verslą, apie viską, kas susieta su šia profesija.“

Šie pastebėjimai svarbūs ne tik žiniasklaidai, bet ir visai mūsų bendravimo kultūrai.  Įsidėmėkime, kaip LRT reaguoja į kritinius laiškus, skambučius ir kitokius kritikos pareiškimo būdus. Susierzinimu, pasišaipymu, asmenis žeminančiomis patyčiomis arba paprastu skambučių nutraukimu. Pats generalinis direktorius visus jo kritikus jau yra priskyręs “patvorinių” kategorijai.. Ši plūstamasis vardas jam duoda pagrindą nesiceremonyti ir visus kritikus tiesiog sušluoti į atmatas. Čia veikia gana seniai patikrintas dėsnis: kas labiausiai mėgaujasi kitų žeminimu, tas pats labiausiai bijo būti kitų sumenkintas ir neapkenčia bet kokios kritikos. O mes dar vis tebeieškome atsakymo – iš kur mūsų krašte patyčios?  Ypač uoliai jų ieškome mokyklose. Šiame fronte jis ne vienas. Patyčių “meistrų” pavardės visiems žinomos. Yra net neginčijami jų lyderiai. Vienas iš jų net yra sukūręs savo teoriją, kad patyčios iš stpresnio nėra patyčios. O kas stipresnis – nustato jis. Nutylima, kad patyčiomis jis šaudo iš gerai įtvirtintų blindažų. Tiksliau sakant,  turi kritikos monopolį, t.y. neribotą galią kritikuoti, be galimybės jam adekvačiai atsakyti. O LRT turi net Seimo suteiktą privilegiją kultūrinei veiklai. Ten, kur įtvirtinama privilegija be atsakomybės, įrodymų reikalaujanti ir nešališka kritika pasidaro tiesiog nereikalinga. Kritikus išstumia vien tik dominuojančioms partijoms patarnaujantys žmonės, o įrodymus – jokios atsakomybės nereikalaujančios patyčios.

 Išgydyti nuo patyčių gali tik jokių neliečiamų zonų nepaliekanti ir nešališka kritika.  „Nenoras matyti ar girdėti žurnalistikos kritikos, manau, yra nesubrendimo požymis. Kiti požymiai yra vengti skelbti klaidų atitaisymus, kas būdinga didesnei daliai Lietuvos periodinės spaudos, ir nenoras svarstyti redakcijų darbo taisyklių. Esu girdėjęs Lietuvos žurnalistų, teigiančių: turime įstatymą, etikos kodeksą, ir mums daugiau nieko nereikia. Tarsi nekiltų kitų etikos arba standartų reikalų, kurie nebūtų surašyti įstatyme arba kodekse. Žinoma, kyla, užtat ir galioja nerašytos taisyklės, kaip ir visur yra vadinamoji darbovietės kultūra – kas leidžiama, kas draudžiama, pageidautina, peiktina.“ Tai vėl R. Sakadolskio  žodžiai. Toks galėtų būti ir antrasis įsivaizduojamos žiniasklaidos Konstitucijos punktas.

O kad tokia kritika būtų įmanoma, pirmiausia turi būti griežtai laikomasi tiek valstybės įstatymų, tiek ir  sutartinių taisyklių. „Solidžios Vakarų redakcijos rengia savo taisykles ir skelbia jas viešai, kad ir žurnalistams, ir visuomenei būtų aišku, kaip dirbama. Taisyklės subrandinamos redakcijoje, dalyvaujant žurnalistams, redaktoriams, dažnai ir leidėjams. Ši priemonė padeda spręsti iškilusius klausimus, neaiškumus, kartais darbdavio ir darbuotojo konfliktus. Paskelbus taisykles, sunkiau „prastumti“ paslėptą reklamą, sumažėja korupcijos atvejų, o pats žurnalistas yra geriau apsaugotas nuo redaktoriaus arba leidėjo spaudimo nesąžiningai elgtis. Skatinamas skaidrumas, tai laikoma žiniasklaidos priemonės solidumo, patikimumo įrodymu.“

Ypač gerai mūsų valdžios ir visuomenės nebrandumą parodo gluminantis negebėjimas susitarti, susitarimų vengimas ir visų etikos kodeksų ignoravimas. Atrodo, kad mes net nepriaugome iki tokių susitarimų, kuriuos  viduramžių vasalai sudarydavo su savo senjorais: „Man visada šypsnį kelia ta visuomenės informavimo įstatymo vieta, kur nurodoma, jog žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų. Įstatymas yra privalomas, o etikos kodeksas yra savanoriškas. Etikos normos yra veiksmingos būtent todėl, kad jos nėra privalomos pagal įstatymą, jos privalomos iš įsitikinimo. Įstatymas yra reikalingas ne žurnalisto veiklai reglamentuoti, o sukurti jam saugią aplinką dirbti – kitaip tariant, užtikrinti spaudos laisvę. Įprasta kalbėti apie spaudos laisvę kaip laisvę nuo cenzūros, turint omenyje valdžios ar politinių jėgų kišimąsi į žurnalisto darbą. Tačiau šiandien Lietuvoje rūpestį kelia ir kai kurie žiniasklaidos savininkai, ir jų santykiai su kitais verslininkais. Ypač pavojingi yra tie atvejai, kur redaktorius yra kartu ir leidėjas arba tvarko ūkį. Geriausiu atveju vėliau ar anksčiau neišvengiamai kyla interesų konfliktų. Blogiausiu atveju žiniasklaidos priemonė tarnauja jos savininko turtiniams ar kitokiems interesams. Vienas būdas apsaugoti žurnalistą ir skaitytoją būtų skaidrinti patį žiniasklaidos verslą, kad visiems – žurnalistams ir visuomenei – būtų aiškūs savininko turtiniai interesai. Kita priemonė būtų leidėjo ir redakcijos susitarimas, kuriame aiškiai nurodyti įsipareigojimai vieni kitiems bei visuomenei ir skelbiami visiems vertinti.“

Jeigu mūsų išsilaisvinimas iš totalitarinės imperijos nebūtų paverstas  savivale, o „elitas“ būtų daug daugiau galvojęs ne kaip apeiti įstatymus, taisykles ir normas, bet kaip jas sukurti naujoms gyvenimo sąlygoms ir demokratiniam gyvenimo būdui, padėtis Lietuvoje būtų buvusi visai kitokia. R. Sakadolskis sakė: „gyvendamas Lietuvoje penktuosius metus, kartais pagalvoju apie tai, ko mums, kaip visuomenei, trūksta. Man atrodo, jog viena, ko trūksta, tai supratimo apie laisvę.“

Mums jis paliko gana iškalbingą pavyzdį: „Amazonės džiunglėse sėkmingai darbavosi misionieriai, pakrikštijo daug genčių. Po kurio laiko indėnai buvo pastebėti besirenkantys prie miesto, kuriame gyveno krikščionys. Gyventojai klausė indėnų: ko jūs čia atėjote? Indėnai atsakė: mums misionieriai tvirtino, jog dalytis yra krikščioniška, tai mes atėjome pasiimti savo dalies. Daug kas Lietuvoje panašiai traktuoja laisvę. Jie kalba ir elgiasi, tarsi laisvė prasidėtų nuo jų ir su jais baigtųsi. Kai kuriems žurnalistams jų pačių laisvė yra tas lakmuso popierėlis, pagal kurį matuojama spaudos, bendruomenės, netgi Lietuvos laisvė. Laisvės temą dažnai savo laidose aptarinėdavo Čikagos žurnalistas Studsas Terkelis, knygų apie Amerikos istoriją autorius <…>. Kartą, paklaustas, kam jis aukotų savo laisvę, Terkelis atsakė: tam, kad bendruomenė būtų laisva, nes laisvoje bendruomenėje aš nesunkiai susirasiu savo laisvę. Lietuvoje būtų kur kas maloniau ir įdomiau gyventi, jeigu daugiau mūsų žmonių, ypač žurnalistų, vadovautųsi būtent tokia laisvės samprata.“

Kai turi jėgos, daug proto nereikia. Mūsų žiniasklaida gana piktai atakuoja pagal partinį skonį pasirinktus politikus, bet kaip dažnai ji tuo kitus tep, kuo pati kvep.  Niekas Lietuvoje taip gerai neįžvelgė bendrų bėdų tarp politikos ir žiniasklaidos kaip R. Sakadolskis: „Kartais atrodo, jog Lietuvoje žiniasklaidos ir politikos kokybė eina ranka rankon. Abi šios sritys yra silpnos ir dėl to, kad abiejose matyti daug homo sovieticus pavyzdžių.“ Iš jų kylančią valstybės būseną jis taip nusakė:  “ mano galva, didžiausia problema – ta, kad einame kratinio keliu. Neturime valstybės strateginio tikslo, vizijos. <…>Lietuvoje dažnai yra taip, kad niekas nevaldo valstybės. Kiekvienas valdo po savo mažą gabaliuką ir to užtenka. <…> Tačiau kai valstybė nėra gerai organizuota, kyla ne tik pavojus, kad kas nors gali ateiti ir ją pradėti valdyti, bet ne mažesnis pavojus, kai niekas jos nevaldo. Tada susidaro padėtis, lyg aklas aklą vestų“ (Maga.lt , 2006). Su panašia padėtimi jis susidūrė ir LRT taryboje. Tas gana kultūringoje aplinkoje išsiauklėjęs žmogus apie LRT tarybos darbą  prasitarė: ji „yra impotentiška ir pati pasirenka tokia būti“. Kitaip sakant, ji nevaldo LRT. Užtat ją užvaldė jos išrinktas generalinis direktorius A. Siaurusevičiaus, kurio ciniškas susidorojimas su populiarių televizijos („Sankirtos“) ir radijo („Tarp Rytų ir Vakarų“) laidų vedėju Dariumi Kuoliu jį labiausiai sukrėtė.

D. Kuolio laidos buvo tos vietos, kuriose galėjo viešai susitikti ir taip jau išretėjusios intelektiualinės pajėgos, kur vyko nepalyginamai  platesni analitiniai svarstymai ir gilesnis jų pagrindimas negu daug kur kitur. Visiems prasilavinusiems Lietuvos žmonėms buvo akivaizdu, kad ši laida bene labiausiai buvo priartėjusi prie tos misijos vykdymo, kuriam yra sukurtas visuomeninis radijas ir televizija.

Nepaisydamas šių laidų išskirtinio vaidmens, generalinis direktorius A. Siaurusevičius visos LRT tarybos akyse nesidrovėjo parodyti įprastus savo veikimo metodus, kuriuos  pats jis kažkada yra įvardinęs « šakar-makar ». R. Sakadolskio žodžiais tariant,  jau savo pirmajame posėdyje direktorius surengė „linčo teismą“. Posėdis buvo paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš salės, o Kuolys (jam nedalyvaujant) pasmerktas už tai, kad  savo radijo laidoje  „Tarp Rytų ir Vakarų“ jis kaltinęs visuomeninį transliuotoją „vykdant valstybės užsakymus ir be reikalo vienoje LRT laidoje kritikavus kitą LRT laidą“, be to, jis daręs spaudimą vieno televixijos reportažo autoriui ir jį įžeidęs. Nors Tarybos nariams buvo pademonstruotas visai ne tas televizijos reportažo įrašas, apie kurį buvo kalbama radijo laidoje, A. Siaurusevičius ciniškai pareiškęs: jeigu kam netinka šitas reportažas, tegul tas susirandąs kitą.  Neužilgo be LRT tarybos pritarimo ir net jai priešinantis buvo nutrauktas abiejų laidų transliavimas. A. Siaurusevičius net neieškojo įtikinamų motyvų. Buvo tiesiog paskelbta, kad D. Kuolio laida nėra kultūrinė, o „LTV2 yra būtent kultūros kanalas“. Taryboje kilus diskusijai, kas yra kultūra, arogantiškai buvę „paaiškinta“, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės: kas tikę praėjusiam sezonui, netinką būsimajam.

„A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.“ Apie etinę šio „šakar-makar“ pusę nėra ką kalbėti. Viskas buvo brutalu ir ciniška. R. Sakadolskis įtarė, kad šis išpuolis buvo padarytas norint prieš rinkimus įtikti valdančiai partijai, o LRT taryba tam nesipriešino.  „D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. <…> Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.“

R.Sakadolskio pasitraukimas iš tarybos buvo pilietinis ir moralinis protestas prieš tokią savivalę. Pats oficialiai paaiškino, kad jo buvimas ten „neduoda naudos“. Bet iš tikrųjų šis gestas išreiškė žymiai daugiau. Jis parodė: 1) kad LRT taryba yra nepajėgi vykdyti įstatymu apibrėžtų funkcijų ; 2) kad generaliniam direktoriui nereikia žmogaus, kurio labiausiai reikia LRT vykdomai misijai atlikti; 3) kad be D. Kuolio, LRT  prarado ir R. Sakadolskį, t.y. bene sąžiningiausią, nešališkiausią ir patikimiausią žurnalistą, galintį daugiausiai prisidėti prie civilizuotos (profesionalios, demokratinės) žurnalistikos normų diegimo Lietuvoje. Tai, kad šio  Žurnalisto pasitraukimas nesukrėtė visos mūsų žiniasklaidos, geriausiai patvirtino jo mintį, kad jai labiausiai trūksta „supratimo apie laisvę“ ir pilietinio brandumo. Juk tai buovo principinis perspėjimas: esamą tvarką būtina keisti be jokių išlygų.

Normalioje valstybėje taip būtų ir suprasta. Tik ne Lietuvoje, kur patys svarbiausi dalykai grimzta į kažkokią nešvarią, gličią ir klampią magmą, kad net aido neatsiranda. Ir šįsyk pasirodė tik vienas kitas drovus straipsnelis periferinėje žiniasklaidoje. Garbinga išimtimi buvo  bene tik „Bernardinai.lt“  ir „GZI.lt“, kuris prisistato kaip „ garbingesnės žiniasklaidos iniciatyvų“ tinklaraštis, „skirtas diskusijoms apie žurnalistų etiką, žiniasklaidos skaidrumą ir aukštesnius profesinius standartus.“

LRT cenzūra.  Monopoliai, privilegijos, papirkinėjimai yra „džiunglių teisės“ atributai. Iš jos kyla ne tik patyčios, bet ir noras cenzūruoti  kitaminčius. Apie tokį LRT polinkį  žiniasklaidoje nemažai kalbėta. Tą yra patvirtinęs R. Sakadolskis, gindamas Tomą Dapkų („Kaip dusinti laisvą žodį Lietuvos radijuje”). O ypač daug dėmesio cenzūrai yra skyręs žurnalistas, teatrologas hum. m. dr. Gintaras Aleknonis. Nuo 2004 m. Lietuvos radijuje jis vedė laidą „Ant svarstyklių“ ir  ten buvo įvykių komentatorius, kol 2011-ųjų pabaigoje nesusidūrė su jo vadovų  cenzūra. Bernardinai.lt straipsnyje „Galu galą, mazgu mazgą“ net yra pateiktas  cenzūruoto  teksto fragmentas, kuriame kalbama apie intymius „Lietuvos ryto“ ryšius su „Snoro“ banku, apie tai, kad jis yra „apraizgęs didelę Lietuvos žiniasklaidos dalį“ ir apie neskaidrių verslo ir žiniasklaidos ryšių pavojingumą visuomenei. G. Aleknonis  stengėsi įrodyti, kad LRT atsisakymas kritiškai vertinti įtartinus „Lietuvos ryto“ santykius su „Snoru“ ir paties banko politiką kliudė viešojo intereso gynimui.

Bernardinai lt. žurnalistas, pritardamas G. Aleknoniui ir nerimaudamas dėl savo kolegų, o ypač LRT tarybos tylos, didžiausiu absurdu vadino patį „pripažinimą, jog „nacionalinis transliuotojas“ turi tabu temas – tokias, kurių negalima diskutuoti. Nuo kada tokia nuostata? Kas ją patvirtino? Kodėl iš vis yra tokia nuostata? Ko dar negalima diskutuoti už mokesčių mokėtų pinigus?“ Vargais negalais vis dėlto LRT Taryba nutarė, kad šis žodžio laisvės suvaržymas yra „klaida“ ir „įpareigojo LRT sukurti vidinį etikos kodeksą, kuris detaliai reglamentuotų tarpusavio santykius, darbuotojų pareigas ir atsakomybę, užtikrintų žurnalistų laisves“.  Bet tuo viskas ir pasibaigė. Po D. Kuolio, T. Dapkaus LRT neliko ir G.Aleknonio laidų. Kaip ir buvo galima tikėtis, neatsirado ir LRT etikos kodekso, kuris turėjo saugoti nuo tokių „klaidų“, kaip cenzūra.     

LRT misija“ Užtat LRT tinklapyje 2017 m. yra paskelbtas gana keistas tekstas „LRT misija, kuris valstybinį pavedimą (missio) pakeičia noru ar savavališku pasižadėjimu. Įstatymas įsakmiai reikalauja vykdyti kultūrinį pavedimą, išdėstytą 3 str. „LRT veiklos principai“: LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove, šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą.“ O 4 str. 2 dalis dar nurodo, kad „Masinė kultūra atspindima apžvalginėse, pažintinėse, analitinėse programose.“ Tuo pasakoma, kad ši komunikacijos priemonė neturi būti pramoginė ir leistis į konkurenciją su komercinių programų kūrėjais.

Tuo tarpu naujasis LRT dokumentas savo norą formuluoja taip: „Teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą informaciją, kokybiškas šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje.“ Iš to matyti, kad savavališkai „įteisindama“ pramogines programas, siekdama aiškinti savaime aiškius dalykus, plaukdama pasroviui su visais komunikacijų kanalais, LRT atsisako Įstatymo nustatytos visuomeninės televizijos ugdomosios (lavinamosios, šviečiamosios, t.y. visuomenę kultūrinančios) paskirties ir piktnaudžiaudama savo padėtimi, suka lengvesniu komercinių televizijų keliu, kad galėtų vienu metu melžti kelias karves: naudoti ne tik mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir kitokią paramą. Nors pagal Įstatymą „LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga“, atsakinga už visos visuomenės būklę, tačiau rengdama savo „misiją“, „pagrindinį dėmesį LRT vadovybė skyrė“ ne visos visuomenės, o tik savo auditorijos poreikiams, taip pat atsižvelgė į strategiją įgyvendinančių vadovų, darbuotojų bei išorės partnerių – valstybės institucijų, finansuotojų, nepriklausomų prodiuserių ir kitų – interesus.

LRT vadovybės sugalvoti „misijos“ papildymai iškėlė ją virš LRT įstatymo, kurio visi trečiojo straipsnio reikalavimai buvo nustumti prie laisvai pasirenkamomų misijos įgyvendinio priemonių. Šiuo „išradimu” buvo motyvuojama ambicija tapti „patikimiausiu ir moderniausiu Baltijos šalių visuomeniniu transliuotoju“. Tik ką ji turėjo bendra su visuomeninio transliuotojo paskirtimi?

Kaip pertvarkyti LRT?  Šį perdaug tinklapiui platų mūsų žiniasklaidos aptarimą reikėtų užbaigti siūlymais,  kaip pertvarkyti LRT.  Jų yra gana daug. Vieni siūlo britanišką, kiti vokišką, treti norvegišką ar danišką modelį. Bet dėl nurodytų kultūrinių (mąstymo ir elgesio) ypatumų Lietuvoje patys geriausi projektai virsta jų karikatūra. Juk ir dabartinis modelis yra nukopijuotas, bet Lietuvoje jis neveikia. Todėl, matyt, ir čia teisingai samprotauja R. Sakadolskis. Jis siūlo pradėti nuo LRT tarybos ir ne modelių ieškoti, o mūsų pačių kultūroje spręsti konkrečius uždavinius: “privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų. Ir tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant.” Taigi sėskim prie stalo: pagrindinis klausimas, kaip Lietuvos sąlygomis sukurti nepriklausimą, sąžiningą ir atsakingą Tarybą?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *