G. Grigas. Dėl Q, W, X (ir ne tik) raidžių Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžiuose (27)

Gintautas Grigas | Alkas.lt nuotr.

Lietuvos Respublikos Seimas svarsto du asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose projektus, kurie skiriasi tuo, kur leisti vartoti raides Q, W ir X, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje: pirmajame paso puslapyje ar antrajame (kitų įrašų) puslapyje. Diskutuojama daugiausia remiantis politiniais argumentais. Pabandykime nuo jų atsiriboti ir pasvarstyti kokius skirtumus pajusime priėmus vieną ar kitą įstatymo variantą.

Tiksliųjų mokslų terminais kalbant, tekstu užrašytas žodis yra garsu ištarto žodžio kodas. Skirtingų kalbų kodai skiriasi. Norint teisingai ištarti žodį, reikia žinoti kodą. Asmens dokumentuose asmenvardžius rašant nebe valstybine kalba ir nesant informacijos, kokia kalba jie užrašyti, nebūtų aiškūs ir jų kodai. Kaip tokius asmenvardžius perskaityti, nepadėtų nei užsienio kalbų mokėjimas, nei informacinės technologijos. Iškiltų kodo nevienareikšmiškumo problema.

Lietuvių kalba fonetinė, t. y. joje yra vienareikšmis atitikimas tarp raidės ir garso. Raidės Q, W ir X naujų garsų nežymi. Jos tiktai dubliuoja garsus, kurie lietuvių kalboje užrašomi jos abėcėlės raidėmis: (q=ku, w=v, x=ks). Dubliavimas yra nevienareikšmiškumo priežastis. Pavyzdžiui, išgirdę vardą arba pavardę tariant „aleks“, lietuviškais rašmenimis visada galime teisingai užrašyti: „Aleks“. Bet jeigu bus vartojamos ir minėtos trys raidės, tai bus galimi du rašybos variantai „Aleks“ ir „Alex“. Jei girdėsime tariant „valeks“, tai bus jau keturi tą patį tarimą atitinkantys variantai: „Valeks“, „Waleks“, „Valex“, „Walex“, o „kuvaleks“ turės net aštuonis rašybos variantus.

Lietuvis, išgirdęs tariant lietuvišką pavardę, žino kaip ją užrašyti –  neįprasta klausti, kaip ji rašoma. Tai gera lietuvių kalbos savybė ir nereikėtų jos menkinti. Tai ypač aktualu šiuolaikinėms ir ateities garso technologijoms. Apie tai šio projekto siūlytojai nutyli, o gal šios problemos ir nežino.

Be to, kalbama tik apie tris raides ir teigiama, kad užsienietiškuose asmenvardžiuose galima nevartoti raidžių su diakritiniais ženklais. Tai reiškia, kad siūlomas tik dalinis problemos sprendimas. Dar daugiau – nieko nesakoma, ką daryti su lotyniškomis raidėmis, kurios diakritinių ženklų neturi, pavyzdžiui ð ir þ. Asmenvardžių su šiomis raidėmis gausu pvz., islandų kalboje. Turkų kalboje yra didžioji raidė I su tašku „İ“ ir mažoji raidė i be taško „ı“. Turkai jau yra pareiškę protestų dėl šių raidžių ignoravimo jų asmenvardžiuose.

Kitame įstatymo projekte siūloma pirmajame paso puslapyje asmenvardį rašyti lietuviškais rašmenimis, o kitų įrašų puslapyje galima vartoti ir raides Q, W ir X. Taigi, ir čia yra du kodo variantai, bet jie aiškiai atskirti ir turi atskiras vartojimo sritis. Pirmojo puslapio užrašas vienodai gerai tinka bendraujant su bendrapiliečiais ir raštu, ir žodžiu, o užrašas antrame puslapyje arba antroje tapatybės kortelės pusėje – bendraujant su savos tautinės bendrijos asmenimis. Čia įrašytas asmenvardis nėra visuotinai naudojamas, neprivalomas; tai tik istorinis įrašas, išsaugantis Lietuvos Respublikos piliečio asmenvardžio šaknis. Todėl nėra poreikio konvertuoti garsą į tekstą, ir atvirkščiai. Nebūtų problemų ir išplečiant raidžių aibę iki visų lotyniškų raidžių, dar geriau – iki visų į unikodo standartą įtrauktų raidžių.

Taigi, siūlymai rašyti asmenvardžius originalo kalba kitų įrašų lape yra dalykiškesni ir nekelia didesnių problemų, nes jų paskirtis kitokia, negu asmenvardžių, esančių pagrindiniame lape.

Aukščiau aptartas siūlymas asmens paso pagrindiniame lape rašyti asmenvardžius su raidėmis Q, W ir X laikytinas tik daliniu kai kurių problemų sprendimu. Priimti įstatymą su spragomis, kurias tuojau reikės taisyti, nėra tikslinga.

Pagal dabar galiojančius įstatymus, atitinkančius Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžiai pagrindiniame asmens paso puslapyje turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis. Todėl belieka įteisinti įstatymą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžiuose paso kitų įrašų puslapyje ir asmens tapatybės kortelės antroje pusėje gali būti vartojami ir ne valstybinės kalbos rašmenys.

Taip būtų galima pasiekti, kad Lietuvos Respublikos įstatymai apie asmenvardžių rašybą nediskriminuotų jos piliečių pagal kalbą. Tai būtų universalus ir ilgalaikis sprendimas bet kurių tautų Lietuvos piliečiams, galėtų būti pavyzdys ir kitoms valstybėms.

Autorius yra Lietuvos informatikas, fizinių mokslų daktaras, 2013-ųjų metų Kalbos premijos lauretas