A. Butkus. Visuomeninis transliuotojas. Kurios visuomenės? (20)

dr. Alvydas Butkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

dr. Alvydas Butkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Lietuvos radijas ir televizija skelbiasi esanti visuomeninis transliuotojas. Tai reikštų, kad jis apsiima pateikti kuo platesnį Lietuvos visuomenės nuomonių spektrą arba bent jau akcentuoti vyraujančias nuomones, siekti balanso, o pateikdamas informaciją, stengtis būti nešališkas. Tačiau tikrovėje, deja, taip nėra: LRT selektyvumas ir tendencingumas jau tampa parodijų ar anekdotų siužetų šaltiniu, nes esama temų, kurioms taikomas tabu, ir tokių, kurios eskaluojamos. Ir nors garsiausiai šaukiama apie galimus žiniasklaidos varžymus, pati „visuomeninė“ žiniasklaida yra susivaržiusi ir tapusi vienpusiška, dažnai net tendencinga. Pagrįstai šaipantis iš kremlinės žiniasklaidos tendencingumo, vertėtų pažvelgti ir į save, nes, kaip sako liaudies išmintis, kas nori prausti kitus, pats turi būti nupraustas.

Labiausiai glumina LRT diskusinių laidų tendencingumas: į tokias laidas dažnai kviečiami tik vienos pozicijos reiškėjai, ignoruojant oponentus, o patys laidų vedėjai nesilaiko nešališkumo ir tampa papildomu tos pat komandos žaidėju.

Ryškiausias pastarojo laikotarpio tokios laidos pavyzdys yra gegužės 9 d. E. Jakilaičio laida „Dėmesio centre“, skirta Seime tądien svarstytiems asmenvardžių rašybos projektams. Nors projektų būta dviejų, į laidą buvo pakviestas tik vieno jų autorius – Seimo narys G. Kirkilas, siūlantis spręsti Lietuvos ir Lenkijos santykius, atsižvelgus į Lenkijos TIK LIETUVAI pareikštą ultimatumą – rašyti šių slavakalbių Lietuvos piliečių asmenvardžius lenkiškai. Trys papildomos raidės, anot G. Kirkilo, iš esmės pagerins Lenkijos nuostatą Lietuvos atžvilgiu. Gaila, kad seimūnas „užmiršęs“ neseniai paskelbtą Lenkijos prezidento patarėjo P. Žuravskio-Grajevskio ultimatumą Lietuvai, kur yra ne vienas, o jau šeši reikalavimai, irgi lauksiantys savo eilės.

Vis dėlto ne oponuosiu pačiai idėjai, bet atkreipsiu dėmesį į laidos eigą ir joje pateiktus argumentus.

Laidoje Seimo narys atvirai ir akiplėšiškai melavo – esą Lietuva įsipareigojusi Lenkijai savo piliečių lenkų asmenvardžius rašyti lenkiškai. Tą patį jis prieš tai teigė ir Seime, pristatydamas savąjį projektą.

Tokio įsipareigojimo, beje, nėra jokiame tarptautiniame dokumente – jokioje sutartyje ar ketinimų protokole! Seimūnas minėjo įsipareigojimą, neva esantį Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartyje, pasirašytoje 1994 m. Galiu įtarti, kad jis tos sutarties nėra skaitęs. Todėl, suprasdamas G. Kirkilo užimtumą, prašau jo patarėjų garsiai jam perskaityti sutarties citatą, skirtą asmenvardžių rašybai, – gal išgirdęs ją, G. Kirkilas liausis melavęs į kairę ir į dešinę, nes seimūno tai nepuošia? Ten rašoma, jog: „/…/asmenys, išvardinti 13 straipsnio 2 punkte, taip pat turi teisę: /…/ – vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje“ (14 straipsnis).

Tokia specialioji abipusė sutartis vėliau pasirašyta nebuvo. Lietuva savo įsipareigojimo laikėsi ir tebesilaiko, skirdama lietuvį Liškauską nuo lenko Liškovskio. Lenkija šio sutarties punkto nesilaikė niekad, ir lenkas Liškovskis, ir lietuvis Liškauskas Lenkijoje turi tą pačią oficialiąją pavardę Liszkowski. Vienpusiškas vėlesnis Lenkijos leidimas lietuviams rašyti dokumentuose pavardes lietuviškais rašmenimis nesusijęs su aukščiau minėtąja sutartimi. Be to, tokie naujieji dokumentai daugeliu atvejų yra niekiniai arba suvenyriniai, nes Lenkijos gyventojų asmenvardžių registre liko senoji pavardžių rašyba, todėl naujasis „dokumentas“ negalioja, kreipiantis į policiją, banką, polikliniką ar kokią kitą įstaigą.

Žurnalistas E. Jakilaitis, matyt, norėdamas būti antruoju komandos žaidėju, pridūrė, jog žodinius pažadus lenkams rašyti Lietuvos piliečių lenkų pavardes lenkiškai yra davę prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus. Ir toliau žaidimas vyko kaip toje pasakoje, kur susitarė du draugai: vienas eis per pasaulį meluodamas, kitas iš paskos – patvirtindamas. Nutylėta, kad tie žodiniai pažadai nebuvo fiksuoti net protokolu. Be to, nepasakyta, jog duoti tokius pažadus prezidentų niekas nebuvo įgaliojęs ir kad valstybinės kalbos rašyba nėra valstybės prezidentų kompetencija. „Cezaris nėra aukščiau už gramatikus“ – buvo pamokytas Romos imperatorius Tiberijus (valdė 14-37 m.), mėginęs įteisinti savo padarytą kalbos klaidą. Šią antikinę taisyklę minėtieji Lietuvos prezidentai buvo akivaizdžiai užmiršę ir įsijautę į savo vaidmenį taip, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (valdė 1643-1715 m.), išgarsėjęs posakiu „Valstybė – tai aš!“

Akcentuota tai, jog teikti G. Kirkilo projektą premjero S. Skvernelio pastangomis siūlė 70 seimūnų, nutylėjus, kad kitas, alternatyvusis projektas parengtas beveik 70 000 Lietuvos piliečių teikimu.

Belieka pridurti, kad tokia tendencinga „Dėmesio centre“ laida šiuo klausimu nėra vienintelė – atmintyje išliko prieš keletą metų buvusi laida, kurioje dalyvavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė D. Vaišnienė, žurnalistas R. Valatka ir Seimo narė I. Šiaulienė. Nors diskutuotojų proporcijos ir taip buvo nelygios – viena prieš du, prie tų dviejų dar prisijungė laidos vedėjas E. Jakilaitis, užuot likęs nešališku moderatoriumi, kaip to reikalavo jo funkcijos bei žurnalistinė etika.

Suprantu, kad negalima apibendrinti ir teigti, jog visos LRT laidos yra tokios. Yra ir išimčių, ir gražių pavyzdžių. Tačiau šališkos ir tendencingos laidos atima iš LRT žiūrovų bei klausytojų „teisę žinoti“, o nuo pačios LRT nuima visuomeninio transliuotojo karūną. Nebent LRT atstovautų kitos valstybės ar siauros visuomeninės grupės interesams.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *