Filosofas Merabas Mamardašvilis.
Mieli skaitytojai, tęsiame žymaus gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio filosofavimo fragmentų vertimus turėdami omeny tą jaunimą, kuris nemoka rusų kalbos. Filosofo svarstymai labai įdomūs ir esminiai žmogaus tapsmui tikru žmogumi. Mokantiesiems pridedame gyvą vaizdo įrašą.
Mums lemta susitikti su tuo atsiribojančiu ilgesio jausmu, kurį visi bent akimirką, bent kada nors, nors kartą gyvenime esame patyrę. Pojūtis, kad esu svetimas pasaulyje, kad pats pasaulis manęs nepriima, o jis nepriima todėl, kad tai, ką mes pačiu gyviausiu būdu, mums abejonių nekeliančiu jausmu jaučiame neabejotinai esant kaip buvimą, būtent tai pasaulyje yra nereikalinga.
Na nejaugi jums reikia įrodinėti, kad, pavyzdžiui, kančia šiame pasaulyje yra nebūtina, tikras žmogiškas kentėjimas būtent dėl savo aštrumo pasaulyje nereikalingas, nes kentėti yra beprasmiška, kadangi, na, sakykime, jei kenčiame dėl draugo ar motinos, ar tėvo mirties, ta kančia, dėl savo aštrumo ir visaapimančios jėgos, yra beprasmė, nes juk negalima buvusio padaryti nebuvusiu, negalima mirusiojo atgaivinti. Juk taip?
Atsiribojimas suteikia supratimą, kad mūsų tėvynė kažkokia kitokia, o čia mes – šnipai, kaip jums sakiau praeitą kartą, t. y. kažkokios valstybės atstovai, bet nežinomos valstybės. Prustas menininkus apskritai vadino nežinomos tėvynės piliečiais. Tokių piliečių atsiradimas pas mus paprastai yra šnipų, liudijančių prieš savo tėvynę, prieš kurią jie yra atsakingi, atsiradimas. O išoriškai jie atrodo taip pat kaip ir mes. Tikri šnipai.
Taigi šis ilgesys – tam tikras atsižadėjimas, aiški sąmonė, kažkokio prarasto rojaus, kurio niekada nebuvo, nostalgija ir atsiribojimas nuo visa ko, kas tave supa. Vietos, kurioje gimei, žmonių, daiktų, visokių gyvenimo aplinkybių.
Žinoma, tokį žmogų labai dažnai apninka baimė. Jis žvelgia į bedugnę. Kodėl į bedugnę? Nes jis jaučia, kad priklauso kažkokiai kitai tėvynei, bet ta tėvynė yra nežinoma. Tai kažkokia praraja, tai aiškus paslapties buvimas. Paslaptinga ir aišku, arba aišku, bet paslaptinga.
Baimė labai paprasta. Aš jau kalbėjau apie nepilnametystės baimę ir kt. Tai baimė netapti, neišsipildyti, neįvykti. Kodėl tai – būtent baimė? Dėl vienos paprastos priežasties. Mes juk žinome, kad norint išsipildyti, nėra paruošto suderinto mechanizmo, kuris suveiktų be mano dalyvavimo, be to, kad aš pats nueičiau tam tikrą kelią kažkokiu keliu., t.y., viena vertus, mes – pakabinti tuštumoje , virš žiojėjančios kažkokios mums nežinomos tėvynės, kuri mums artimesnė už realų, bet ne tos prigimties pasaulį, bedugnės, kita vertus – būti, t. y. įvykti, gimti, pagaliau – pakilti , – tam nėra mechanizmo, prigimtinio mechanizmo, natūralaus mechanizmo. Ir filosofinės problemos, minties problemos iškyla tame atotrūkyje, tarp kažko ir nesamo to kažko mechanizmo . Pavyzdžiui, galima tyrinėti vaizdinį pagal psichologijos dėsnius, kaip jie žmogaus galvoje gimsta, bet jeigu mes sužinosime, o mes dabar žinome, kad kažko įsivaizdavimas yra tuo pat metu kažkas, kame išsisprendžia kažkokie žmogaus keliai, tarp jų ir – gimsta žmogus ar negimsta. Tada aišku, kad įsivaizdavimo, arba suvokimo klausimas ir yra pozityvaus mokslo klausimas. Aišku? T. y. į jį pozityvus mokslas negali atsakyti, kadangi taip suprantamas vaizdavimasis priklauso nuo kiekvieno, priklauso nuo to, ko aš ėmiausi, kokį kelią nuėjau, ką aš padariau, kad gimčiau mintyje, vaizdinyje, o nebūčiau nevisprotis, nelikčiau neišnešiotas.
Aš jau sakiau, kad žmogus, negebantis patirti tos baimės, apie kurią kalbėjau, pirmiausia, – nesukurtas filosofijai, jis niekada negalės įvykdyti filosofavimo akto, antra, jam pačiam, jo normaliam žmogaus vystymuisi kažko trūksta. Jis, aš taip pasakyčiau, taip niekada ir nebus vyras. Šiuo atveju neturiu omeny lyties skirtumų, tad prašau čia dalyvaujančiųjų nepalaikyti manęs rasistu vyrų atžvilgiu. Kažko nėra jo paties tapsme. Kažkas jame plykstels ir vyks niekada nepasiekdamas gimimo. Vyks abortai. Suprantate, kai aš sakau „išsipildyti“, žodį vartoju vietoj žodžio, kurį jau prieš tai vartojau. Išsipildyti – tai tas pat kaip gimti. Bet žodį „gimti“ mes suprantame kaip organinį gimimą, viskas, kas gimsta, gimsta kokiais nors organais. Gimusi mintis turi organą, gimę jausmai taip pat turi organus, iš tiesų gimę. Beje, tokiais organais labai dažnai yra meno kūriniai, nebūtinai įrišti kaip knygos, yra meno kūriniai, klajojantys mūsų sielose. Vadinasi, aš kalbu apie tai, kad ta meno darbo tema, kurią aš įvedžiau, man svarbi dabar dėl to, kad meno darbo temą aš sieju su gimimo organais. Žmogiškoji rega kaip rega žmogaus yra pagimdyta kažkurio organo, ir tai ne anatominės rūšies organas. Taip, kaip žmogiškoji meilė, pagimdyta organų, plėtojasi organais, kurie nėra mūsų lytiniai organai. Ir taip toliau. Šį vardijimą galėčiau pratęsti.
Taigi baimės jautimas arba troškimas išsipildyti, taip pat baimė neišsipildyti, vadinasi, troškimas išsipildyti ir baimė neišsipildyti susiję su kažkokiu priklausomumo ir perimamumo pojūčiu kažkokiuose gimimo organuose. Galėčiau pasakyti ir taip: jei žmogus kartą kažką kažkokiu būdu patyrė, jis po to negali pamiršti ir to atsisakyti. Jei žmogus nors kartą kažką patyrė, pavyzdžiui, garbę, jis negali to pamiršti.
Pasaulinės kultūros ilgesys, tai yra ilgesys to, kam mes iš tiesų priklausome esant tokioms būsenoms, kurias mes be abejonių jaučiame kaip tikrai žmogiškas. Ir svarbiausia, kad negalima imti ir tai nutraukti (nukirsti). Jeigu ne kartą matei, arba nors kartą viena akim matei kažką kaip žmogus ir nori visą laiką tai matyti, tai čia egzistuoja toks dėsnis: žmogus negali pats savęs žaloti . Žmogus tokia būtybė, kuri negali pakeisti savo gimties būdo, jis negali imti ir pergimti. Suprantate? Jeigu kažkada kažkas patirta kažkuriuo organu, tas organas nebepakeičiamas. Žmogus negali jo atsisakyti tarytum sąmoningomis valios pastangomis – imti ir pergimti (išsigimti). Jis gali pergimti, bet ne sprendimu. O jei jis pergims, tai atsidurs žemiau tos ribos, ties kuria tas organas buvo, kai pirmą kartą gimė.
Iš rusų kalbos vertė Dalia Rastenienė
Parašykite komentarą