G. Žilys: Gyvų tautų globalizuoti neįmanoma (video) (12)

Gediminas Žilys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gediminas Žilys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Su aštuoniolika metų pabrėžtinai lietuvišką, pačiomis nacionalinės dvasios ištakomis dvelkiančią muziką grojančios postfolkloro grupės „Atalyja“ lyderiu Gediminu Žiliu kalbamės apie lietuvių tautos dvasią per amžius sergstinčius ir kurstančius būtšaknius žmones bei apie vietą, kurioje plaka Lietuvos širdis.

– „Atalyja“ scenoje – jau veik dvi dešimtys metų: tautiniai drabužiai, žalvarinės segės su baltiška simbolika, pabrėžtinai prolietuviška laikysena… Į kurią pusę per visą tą laiką keitėsi publika? Kas jūs jiems regitės šiandien – pagarbos verti tautinės dvasios budintojai ar juokdariai, besikapstantys atgyvenose, dainuojantys tai, kas uoliai besiglobalizuojančioje ES nėra ir negali būti madinga?

Postfolkloro grupių Lietuvoje vis daugėja, į jų koncertus plūsta vis gausesnės minios žmonių… Ką gi tai reiškia? Ogi tai, kad didėja tokios muzikos paklausa Lietuvoje, o taip pat ir jaunų žmonių vidinis poreikis tai dainuoti melodika, archajiškais, kupinais lietuvių mitologijos, puikios poezijos ir išminties liaudies tekstais, gyvenimo būdu, sąmoningu apsisprendimu sugrįžti į nacionalinį kontekstą, prie savųjų šaknų. Istorijos vingiuose vis pasitaiko tokių laikotarpių, kai tauta pasijunta ištroškusi, kai ji žūtbūt privalo atsigerti, idant galėtų žengti toliau. Manau, lietuvių tautai dabar kaip tik ir yra toks laikotarpis. Pabandėme, supratome, kad svetimi šaltiniai mūsų troškulio numalšinti negali, todėl grįžtame prie savojo amžinojo, vienintelio.

Svarbu ir tai, kad folkloras ne tik saugomas, dainuojamas ne tik kaip autentiškas paveldas, tačiau ir toliau skleidžiasi, vystosi, atranda naujų formų sau gyventi. Šalia tokių festivalių, kaip „Skamba, skamba kankliai“, vis daugiau svorio įgauna ir tokie, kaip „Mėnuo juodaragis“ vienijantis kuo įvairiausių muzikinių stilių atstovus, neabejingus senajai lietuvių dvasinei tradicijai, nacionalinėms vertybėms. Jame, beje, ne tik dainuojama, taip pat skamba poezija, skaitomos solidžios akademinės paskaitos nacionaline tematika… Esu laimingas matydamas vis gausėjant išsilavinusio jaunimo, kuriam rūpi, kas yra Lietuva ir kaip yra Lietuvoje. Tai žmonės, kurie ir pakeliauja, ir pasaulio pamato, tačiau daro tai nepamiršdami, kas esą. Manau, šis jaunųjų kartų branduolys netruks perimti valstybės vairą į savąsias rankas ir tikiu, kad daug ką pakeis Lietuvoje, o pirmiausia pačių lietuvių požiūrį į savąją tautą ir savąją valstybę. Beje, gražu pažiūrėt, kaip aistringai jie domisi lietuvių mitologija, senąja protėvių religija, tautosakos lobynais. Estafetė perduota yra kas nuneš lietuvių liaudies kultūros deglą į ateitį. Ramu ir gera šitai žinoti  žinoti, kad nei Lietuva, nei lietuvybė nepasibaigs drauge su mumis.

– Tiesa, kad kiekvienos tautos tautosakoje glūdi paslėpta kiekvienos konkrečios tautos gyvybingumo matrica, priešnuodžiai nuo nutautėjimo ir formulė to, ką vadiname tautos dvasia?

Na, jei kalbame konkrečiai apie lietuvius  pirmiausiai ir giliausiai ta matrica glūdi pačioje mūsų kalboje. Taigi viena seniausių, viena poetiškiausių kalbų visuotinai pripažįstama mūsų brangioji lietuvių kalba – patikimiausias laidas, jungiantis mus su protėviais, su anapusybe, įgalinantis su jais bendrauti daug labiau, nei mes patys įstengiame numanyti.

Argi pats nepajutote, kaip poetas, kuriantis lietuviškai, nejučia peržengia kaži kokį metafizinį slenkstį ir ima matyti pasaulį ne asmeninėmis, o lietuvių kalbos akimis? Ir angliškais, ir lietuviškais tekstais dainas kuriantis Marijus Mikutavičius vienoje televizijos laidoje yra pasakęs, kad vos pradėjus dainą rašyti lietuviškai nejučia, netgi prieš autoriaus valią, daina ima ir pakvimpa rugiais.

Tai labai tikslus pastebėjimas. Daug ką už mus suformuluoja, pasako bei išdainuoja mūsų kalba, kurioje dar gyvena senieji dievai, pašvaiste žaižaruoja mitinės erdvės, pulsuoja burtas, knibždėte knibžda melodinių, ritminių, semantinių, metafizinių paslapčių, kurias paliečiame, kurias sužadiname, kurias ištariame patys jų ne tik nesuprasdami, bet net neįtardami esant.

Mūsų dainyne, kaip medžio rievėse, yra sukaupti visi istoriniai vingiai, emocinės patirtys, pasaulėjauta, į mums pačius, į ateitį nukreiptas moralinis imperatyvas… Esu įsitikinęs lietuvių liaudies dainos dėl savo archajiškumo yra įgalios ne tik lietuviams kalbėti apie lietuvius, bet taip pat ir pasauliui – apie pasaulį.

Argi ne todėl vis įdėmiau ir išsamiau pasaulyje tiriamos analogų kituose kraštuose neturinčios lietuvių liaudies sutartinės, kurių vertė, mokslininkų teigimu, prilygsta kone Egipto piramidėms?

Gediminas Žilys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gediminas Žilys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

– Lietuva su mumis nepasibaigs… Estafetė perduota… Lietuvių kalba pati vairuoja poetus… Malonu ir gera tokių žodžių klausytis, tačiau to nepaisant – Lietuva tirpsta, o emigruoti, iškeisti gimtąją kalbą į anglų – tampa beveik norma. Tad kurgi stūksos lietuvių liaudies lobynų saugykla, jei Lietuvos žemėje neliks kalbančiųjų lietuviškai?

– Lietuvių kalba tokia saugi nuo išnykimo kaip šiandien niekada dar nebuvo. Valstybinė kalba – lietuvių, teisinė, analitinė, viešųjų erdvių kalba – lietuvių, lietuviškai rašoma literatūra, lietuvių kalba mokomi vaikai mokyklose…

Dėl išvažiuojančiųjų gausos – žinoma, liūdna ir neramu, tačiau visi neišvažiuos. Netgi ne manau, o žinau, kad esama tam tikro procento žmonių – dvasinių Lietuvos paveldėtojų, – kuriems skirta būti čia ir niekur kitur. Tokius žmones šviesaus atminimo Algirdas Patackas vadino būtšakniais. Anot jo, tokių žmonių skaičius visais laikais, esant bet kokioms istorinėms aplinkybėms, yra daugiau mažiau pastovus. Tai – metafiziniai reikalai. Manau, mudu, Rimvydai, kaip tik ir esame iš jų tarpo. Argi esama bent menkiausios galimybės, kad tu arba aš savo noru iš čia išvažiuotume? Ir argi reikėtų klausti – kodėl?

O dėl globalizacijos… Gyvybinga tauta kaip ir gyva kultūra savaime, pačia savo prigimtimi nėra linkusi į globalizaciją, jai yra atspari. Įsivaizduokime kultūrą kaip kulinariją. Šiame globalizacijos amžiuje net ir egzotiškiausių kraštų virtuvės patiekalai (jų ingredientai, ruošimo receptai, technologijos) yra prieinami kiekvienam planetos gyventojui. Tačiau juk ne kiekvienas iš svetur atkeliavęs patiekalas mūsų krašte prigyja, nes ne visi lietuvio skrandžiui ir lietuvio skoniui yra malonūs. Na, o su tais, kurie prigyja, dar linksmiau  jie po truputį modifikuojami, „nuegzotinami“, perkeičiami pagal vietinį skonį, kulinarines tradicijas ir ilgainiui virsta nuo pirminio recepto tiek nutolusiu, kad beveik jau ir nacionaliniu patiekalu. Taip yra ir su muzika, ir su literatūrinėmis tradicijomis… Nes nacionalinės kultūros savąja prigimtimi yra ne kas kita, kaip bet kokios globalizacijos naikintojos.

 
– Naująjį šiuo metu leidybai ruošiamą albumą pavadinote „Dievaitavimai“. Ką tai reiškia? Kad šitai – ritualinės, sakralinės pagoniškos lietuvių giesmės?

Na, taip – tai tarsi apeiginės vaidilos giesmės, skirtos žmogaus gimimui, mirčiai, aukštosioms jo gyvenimo akimirkoms, giesmės – nelyg bendravimas su senaisiais lietuvių dievais, su senąja kultūra, su liaudies mitais, su gamta, su mūsų pačių protėviais, mums brangiais mirusiaisiais…

Klausiate, ką reiškia „dievaitavimai“, o juk tai ne koks naujadaras – tai senas lietuviškas žodis, reiškiantis veiksmus, pašvęstus Dievui. Žvilgtelėkite į lietuvių kalbos žodyną: „dievaitystė“ tai pagonybė, „dievaitiškiai“ – jos išpažintojai, „dievaitinė“ – šventa, Dievo garbinimui skirta vieta, alkas.

Savąjį albumą pavadinome „Dievaitavimai“ norėdami sujungti, suvienyti skirtingų tikėjimų supriešintus lietuvius. Išvaduoti juos nuo įsisenėjusio, klaidingo, nevisavertiškumo kompleksą skatinančio manymo, kad visos lietuvio vertybės, įskaitant net Dievą, yra „importinės“, iš svetur atneštos mums galingesnių, turtingesnių, išmintingesnių, šventesnių… Tenorime darsyk priminti, kad religija – tai nėra Dievas, o tik būdas jį garbinti, todėl manyti, kad Dievą į Lietuvą atnešė kryžiuočiai ar lenkai, žeminančiai neteisinga – Dievas Lietuvoje buvo, tebėra ir bus, kad garbinome jį taip pat ir nekrikštyti.

Man atrodo, kad pagrindinė mūsų – lietuvių – dvasinės disharmonijos, taip pat ir nevisavertiškumo komplekso, taip pat ir didžiumos moralinio, psichologinio, netgi ekonominio pobūdžio Lietuvos bėdų priežastis yra nuolatinis tam tikros dalies savo praeities ir savo pačių esybės neigimas. Įprastai kitos tautos savo raidos etapus suvokia kaip gulančius vieną po kito, na, o mes savo sąmonėje stengiamės guldyti juos vieną ant kito, idant dabartinis laikotarpis praėjusį užgožtų, paslėptų ir kurtų iliuziją, kad ankstesniojo nė nebuvo.

Paprasčiausias pavyzdys. Štai stūkso Vilniaus senamiestyje, visai šalia Rašytojų sąjungos rūmų, Šv. Jurgio bažnyčia. Visi ją žinome. O ar žinome, kad ji stūkso būtent ant to kalnelio, ant kurio kunigaikštis Gediminas ir susapnavo savąjį Geležinį Vilką? Ar žinome, kad tai – šventas, itin reikšmingas kalnelis, kuriame buvo deginami mirę Lietuvos kunigaikščiai? Negi sunku mums būtų tai garsiai minėti, tuo didžiuotis? Tarsi ne, tačiau to nedarome, nes drovimės, nes vis dar jaučiamės kalti dėl dievžudystės, dėl žalčio užkapojimo. Argi ne todėl „Eglė – žalčių karalienė“ mums vis dar svarbiausia iš visų lietuvių liaudies pasakų?

Vadinasi – ši žaizda mums dar neužgijo. Vadinasi – dar per mažai dievaitauta. Vadinasi – metas nustoti mums piešus save gražesnius, nei esame, ir imti mokytis mylėti bei gerbti save tokius, kokie esame. Pats metas – jei išties norime žengti pirmyn.

Dievaitavimai leliumai:

Kategorijos: Garsai, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Menas, Mes baltai, Nuomonių ratas, Vaizdai ir garsai, Vaizdai sielai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Kas buvo "žaltys":

    Eglės žalčių karalienės mitas reiškia visiškai ką kita, nei bandoma aiškinti .Tai lietuvių tautos išlikimo mitas.Eglė-tai Lietuvos simbolis.Žaltys-tai svetimųjų kultūrų siekis suhibridinti Lietuvos tautą ir panaikinti grynumą.Žalčio pasivertimas žmogumi ir atvirkščiai-reiškia apsimetimą ne tuo, kas iš tikrųjų jis buvo.Broliai lietuviai išnaikino apsimetėlius ateivius.
    “Žalčio” nužudymas, reiškia, kad lietuvių protėviai apgynė tautą nuo maišymosi, svetimos kultūros.Eglė-Lietuva pati išnaikino hibridinio maišymosi pasekmes (Eglė pati pavertė savo vaikus medžiais) .
    Išlikęs žalčio gerbimas ir prijaukinimas galimai reiškė kad lietuviai nusprendė prisijaukinti priešus ir su jais sugyventi, o ne kariauti.Arba-kita versija-svetimieji pasinaudojo jau buvusiu žalčio įvaizdžiu,nes pagal mitą-“žaltys įlindo į marškinius” kad apgauti klasta .Labai svarbus ir gegutės-žynės, įspėjančios apie nelaimę vaidmuo.
    Aldona Jankevičienė

    • Karolis:

      kvepia reptiloidų teorija…Na gal ir taip.
      Tiesa tik ta, kad mes dabar jau tikrai nebežinome, ką tuometiniams mūsų bočiams, kai gimė šita pasaka, iš tiesų reiškė žaltys. Taipogi faktas irgi nenuginčyjamas, kad normaliuose santykiuose tarp vyro ir žmonos, nereikia apgaudinėjimo ir klastos. Tarp Eglės ir Žilvino tai buvo neišvengiama, norma…Matome kuom viskas baigėsi. Turiu įtarimą, kad šviesos Dievų pasiuntinys nebūtų naudojęs klastos ir šantažo…”gerumu pamesiu, mušti nereikės, jei tik tavo sesė už manęs tekės”.
      Visgi Eglė žalčių karalienė, o ne atvirkščiai tautos atminty įsirašė, ir manau tas yra gerai.

  2. Karolis:

    Stipriai ir pozityviai čia Gediminas…Kad tik jo žodžiai Dievui į ausį.

  3. jurgis:

    Viskuo kaltas globalizmas? bet nurodykite tautą ar valstybę, kuri išlaiko savo tapatumą ir kartu nebūna izoliuota. Vadinasi, tam tikru laipsniu tauta įtraukiama į pasaulio egzistavimą. O ką tai reiškia? reiškia globalinės pažangos įtaką tai tautai arba jos suvienodėjimą su globalinėmis vertybėmis… Ar aš klystu?

  4. Apie “Eglę žalčių karalienę” taip paprastai kalbėti negalima. Tai juk didysis mitas ar net keli mitų sluoksniai. Gal be kita ko tai ir tragiška nuoroda, kad žmonės patys nukirto ryšius su Gamta, su Žilviu, su Gilvinu, nutraukė ryšius ir prarado daug gyvybingų galių. Todėl ir Eglė nebegrįžo pas savus, todėl teliko “žmoniški” tik medžiai…

    Globalizmą mes suvokiame dažniausiai tik kaip didelę universalinę parduotuvę ar restoraną. Tačiau galima būtų pasinaudoti tuo, kad visos planetos dvasiniai ryšiai tarp tautų padėtų ir visokeriopam dvasiniam atsigavimui. Mes dabar juk surandame pasaulyje ir daug dvasios giminaičių, pvz., suartėjome su indais, Amerikos indėnais, gal net su Azijos kitomis neabromiško pagrindo tautomis. Savo ruožtu lygindami ir gretindami geriau suvokiame ir tuos turtus, kurie slypi mumyse.

    Svarbiausia ir išmintingiausia saugoti ir skleisti savąją esatį, nes tai nepakartojamas požiūris į pasaulį. Kuo daugiau tokių požiūrių, tuo lengviau žmonijai orientuotis Begalybės akivaizdoje. Deja, dabartinė globalizacija kažkuo primena Euroviziją, kur visi bando siekti kažkokio standartinio vidurkio, o ne originalių atradimų ir įžvalgų. “Euroviziškai” elgiasi daugelis, taip gerą siekį — tautoms kalbėtis ir keistis sava patirtimi — paverčia angliakalbiu kratiniu, kuris “rugiais nekvepia”.

  5. Rimgaudas:

    Japonų mokslininkai skelbia, kad indoeuropiečių tautų prokalbė prieš 9 – 10 tūkstančiųmetų buvo (ir tebėra) lietuvių kalba. Kadangi kalbama, kad iš bendros prokalbės į atskiras šakas kalbos (kartu ir tautos) išsiskyrė vos prieš 4 tūkst. metų, tai visi indoeuropiečiaiprieš 5 – 6 tūkst.metų kalbėjo lietuviškai.
    Tokią, tad, gelmę siekia Gedimino mintys, ansamblio “Atalyja” muzika ir dainos. Garbė šiam ir kitiems senąją muziką bei dainas atliekantiems ansambliams, glostantiems mūsų širdis.

  6. Indoeuropiečiai turi ir kitą vardą — arijai (nuo arti, t.y. žemdirbiai, o ne piemenys). Tad kur tik žemdirbystė prasideda, ten ir lietuvių kalbos pėdsakai. Pvz., žydai savo sūrų ežerą ir dykumą prie jo vadina NEGEVO. Keistai skamba ir japonų svarbiausios deivės Saulės vardas — Amate-rasu. Argi tai ne Matė iš Rasų (t.y. iš vandenų). Japonams ji ši imperatorių pramotė pakyla rytuose iš vandenų ir vakaruose vėl nusileidžia į jūrą.
    Be abejo, “Atalyja” ir Gediminas gilindamiesi į savo šaknis atranda vis gilesnius žmonijos patirties klodus ir dvasios brolijas.

  7. Eirimas:

    Minimas albumas „Dievaitavimai“ yra AUTORINIS Gedimino albumas; su grupe „Atalyja“ šis albumas nieko bendra neturi. Todėl grupė „Atalyja“ atsiriboja nuo šios informacijos. Arba žurnalistas kažką supainiojo, arba Gediminas kažką eilinįkart suvėlė…

    • “programos “Dievaitavimai” sukūrimas, įrašymas ir leidyba”
      – Veikla kuriai vykdyti skirta VALSTYBĖS stipendija,
      (iš 19 psl. “individualios valstybės stipendijos šioms etninės kultūros ir tautodailės veiklos sritims…”
      LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
      “Sprendimas dėl individualių valstybės stipendijų skyrimo 2017 metais” 2016 m. gruodžio 6 d.)

      Viso stipendijų skirta 98 mėn. veiklai – suma 58800 eurų (na taip, pagal 2014-01-24 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl b ū t i n o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 str. atstatymo sava pirmine būkle – iki antikonstituciniai neteisėtų 2006 m. pakeitimo Seime veikų, – jas pripažinus ŠIA NUTARTIMI – prieštaraujančiomis Konstitucijai: n e t e i s ė t a i Lietuvos Banko į “emisiją” už Litus apkeistų)
      ir nepaisant visų aplinkybių bei prieštaravimų, netgi paliktos 15 punktu teisės skųstis LR administracinių bylų teisenos į s t a t y m o nustatyta t v a r k a …

      Taigi programa (nors žodis ir niekinis – svetimybinė bjaurastis, bet…), t.y. PROGRAMOS “DIEVAITAVIMAI”
      v y k d y m a s Valstybės stipendijos skyrimu pagal LIETUVOS KULTŪROS TARYBOS sprendimą vyksta.
      Ir kam tam čia dabar “lietuviš… na, ne… litovcininkiškai žudinėtis” ??? Kad paskum gautum – “Mes nežudėme” apdovanyną, dovanyno… nagi nagi pauosk tą, taip tai, tapatų …vanyno dvelksmą, ką pats Eirimi
      dirg-dergt-kart ne-eilinį… taigi taigi – ribas, garbę turėt, jaust ir atsiribot Pačiam , deja deja deja –
      teks ganėtinai kuopiant(is):

      “Geras paukštis savo lizdo neterš
      Žr. blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia”

  8. Eirimas:

    Minimas albumas „Dievaitavimai“ yra AUTORINIS Gedimino albumas; su grupe „Atalyja“ šis albumas nieko bendra neturi. Todėl grupė „Atalyja“ atsiriboja nuo šios informacijos. Arba žurnalistas kažką supainiojo, arba Gediminas kažką eilinįkart suvėlė…

    • “programos “Dievaitavimai” sukūrimas, įrašymas ir leidyba”
      – Veikla kuriai vykdyti skirta VALSTYBĖS stipendija,
      (iš 19 psl. “individualios valstybės stipendijos šioms etninės kultūros ir tautodailės veiklos sritims…”
      LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
      “Sprendimas dėl individualių valstybės stipendijų skyrimo 2017 metais” 2016 m. gruodžio 6 d.)

      Viso stipendijų skirta 98 mėn. veiklai – suma 58800 eurų
      (na taip, pagal 2014-01-24 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl b ū t i n o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 str. atstatymo sava pirmine būkle – iki antikonstituciniai neteisėtų 2006 m. pakeitimo Seime veikų, – jas pripažinus ŠIA NUTARTIMI – prieštaraujančiomis Konstitucijai: n e t e i s ė t a i Lietuvos Banko į “emisiją” už Litą į b r u k u s) ir nepaisant visų aplinkybių bei prieštaravimų, netgi paliktos 15 punktu teisės skųstis LR administracinių bylų teisenos į s t a t y m o nustatyta t v a r k a …

      Taigi programa (nors žodis ir niekinis – svetimybinė bjaurastis, bet…), t.y. PROGRAMOS “DIEVAITAVIMAI”
      v y k d y m a s Valstybės stipendijos skyrimu pagal LIETUVOS KULTŪROS TARYBOS sprendimą vyksta.
      Ir kam tam čia dabar “lietuviš… na, ne… litovcininkiškai žudinėtis” ??? Kad paskum gautum – “Mes nežudėme” apdovanyną, dovanyno… nagi nagi pauosk tą, taip tai, tapatų …vanyno dvelksmą, ką pats Eirimi
      dirg-dergt-kart ne-eilinį… taigi taigi – ribas, garbę turėt, jaust ir atsiribot Pačiam , deja deja deja –
      teks ganėtinai kuopiant(is):

      “Geras paukštis savo lizdo neterš
      Žr. blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia”
      http://rimai.dainutekstai.lt/71469/terse-2.htm

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *