D. Apalianskienė. Lietuvių kalbos naikinimai ir kitos kasdienybės (17)

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

Rašytojos Audronės Urbonaitės veidaknygės  sienoje  vyksta karšta diskusija – kalbame apie dabartines lietuvių autorių kūrybas, apie kalbos švarinimą, kol  koks  išsišokėlis nepareiškia, kad visokiems  išvažiavėliams  ir  turintiems jau  nevietines (suprask – nelietuviškas) pavardes šiukštu apie lietuvybę ir  kalbėti. Atseit –  tie jau nelietuviai.  Va toks tai griežtas teritorinis susiskirstymas. Už Lietuvos rubežiaus tu jau nelietuvis.

Lyg ir prieštvaninis požiūris į žmogų, į visuomenę, į pasaulį.  Bet ir nesitiki, kad toks neatsakingas teiginys atspindėtų daugumos nuomonę, norisi tikėti, kad  tai tik atskirų žmonių  atitrūkusios nuo tikrovės ambicijos. O vėliau dar stebimės, kodėl taip gausiai išmūsų pasviečio lekiama. Bet juk ne visi  išvažiavėliai  yra  „ekonominiai“ emigrantai, nemažai ir tokių, kurie palieka šalį dėl jiems nepalankaus socialinio klimato, dėl tų dar iš sovietijos užsilikusių  vienas kito neigimų, žeminimų ir pan. Grubumai vyrauja ne tik žmonių bendravime – grubumai vyksta ir aukštesniuose sociumuose ar net, ir viešoje spaudoje.

Užtenka kokiam laikraštuke išvysti atvirus Andriaus Užkalnio (atleiskite) spjūvius visuomenei ar kokiai žmonių grupei ir tuo pačiu stebėti kitų tokio elgesio ignoravimą, nutylėjimus – atseit, viskas gerai, viskas tvarkoje, kad pradėtum  suvokti – tikrai  mūsuose  ne viskas gerai. Nes kitur tokių vulgarumų, žmogaus viešoje erdvėje  žeminimų – su žiburiu nesurastume.

Kaip jau  minėjau,  diskusija  lietuvių literatūros ir  kalbos gryninimo klausimais vyko vienos lietuvių  rašytojos  veidaknygės sienoje,  o ten, suprantama, renkasi daug tos autorės  plunksnos brolių – žymių ir nelabai  žymių rašytojų, rašytojėlių, ateina ten ir tie kritikuotini  už lietuvų kalbos savo kūriniuose  darkymus.

Vien ką reiškia  ten neseniai Rašytojų Sąjungos apdovanojimus gavusios poetės Giedrės Kazlauskaitės orus pasirodymas, nors jos knyga – „Singerstraum“,  jei jau tą knygą  matėte,  skaitėte – tai kūrinys visiškai atitrūkęs nuo TIKROSIOS poezijos  ar ir  nuo  lietuviško rašto.

„Singerstraum“? Kas gi norėtų lietuvišką poeziją skaityti pasitelkus užsienio kalbų žodynėlius? Ir ar  jau tikrai ta lietuvių kalba tokia nyki, skurdi,  kad būtinai reikėtų  ieškoti kokių tai svetimų pakaitalų jai pavaduoti?

Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai šiuolaikiniai lietuvių autoriai, bet kokiais būdais  savo kūrinius stengiasi  „išpuošti“ užsienietiškais žodeliais. Tai gal tokiais mandrumais tik bandoma pridengti nepilną savo poetinį brandumą ar kūrybinį neišbaigtumą? Ne koks pavyzdys jaunesniems, kurie būtent į tokius autorius lygiuojasi. Manau, bet koks rašantysis turėtų kažkaip bandyti pritraukti skaitytoją, o ne atvirkščiai – jį stumti nuo savęs.

Džiugu, kad dar turime gerai rašančių ir neužteršta lietuvių kalba. Pavyzdžiui, toks yra jaunesniosios kartos poetas Vainius Bakas, kurio eilės labai lietuviškos ir ten nerasi jokių  svetimybių. Daug ir kitų dar branginančių mūsų kalbą,  tik visų čia nesuminėsi.

Po teisybei – tos knygos „Singerstraum“ keistumus prilyginčiau Vilniaus Neries  „Vamzdžio“ nesusipratimams. Du kūriniai visiškai atitrūkę nuo žmogaus, o  ir greičiausiai suprantami tiktai patiems jų kūrėjams, na, gal dar keletui jų prietelių. O visokie aukšti  tokių keistų knygų  apdovanojimai ar tik nerodo, kad šiuolaikinė  literatūra gyvena tik dėl literatūros, kad  autoriai rašo knygas tik dėl kitų autorių ir svarbiausia – grožinės literatūros kūrėjai visai užmiršo patį skaitytoją.

Ir  argi  neturėtų būti kokių oficialių reikalavimų lietuviškus kūrinius rašyti tik taisyklinga  lietuvių kalba? Ir jeigu jau taip norime rašyti angliškai, tai ir  rašykime angliškai, bet  jei jau rašome lietuvišką  kūrinį, tai gal ir rašykime jį tik lietuviškai?

O tiems skubantiems sakyti, kad lietuvių kalba  „nestovi“ vietoje, bet vystosi, dėl to joje ir  atsiranda  visokiausių  svetimybių, norėčiau iš karto atsakyti – natūralu naujadarai ar atitinkami skoliniai, bet ne žargonizmai, svetimybės ar angliškų žodžių mandrybės.

O grįžtant prie tos diskusijos A. Urbonaitės veidaknygės  sienoje – reikia tik pridurti,  kad  rašytoja Urbonaitė pamačiusi, kad  pokalbis  vyksta ne visai jos pageidaujama  linkme ir, kad jos plunksnos broliai tikrai gaus pylos už lietuvių kalbos savo kūriniuose akivaizdžius darkymus – tuoj pat  savo  veidaknygės „salonėlį“  uždaro,  o tuos per daug  įsismarkavusius, ir  su savo kritikomis bekimbančius  žymiems  poetams  į barzdas – čia pat  užblokuoja.  Atseit, mano daržas, mano pupos, o jūs su tais savo kalbos gryninimais ir savo lietuviškumais lįskite kur į Gudijos bruzgynus. Tai tiek tos  lietuvybės aną vakarą pas tą rašto moterį.

Taigi, svarstau – ar tik dabar nevyksta tai, kas vyko senais lietuvių lenkinimo laikais? Kai lietuvių kalba buvo laikoma prasčiokų kalba, o šiek tiek pramokę rašto, jau stengėsi rašyti tik lenkiškai. Tuomet  čia jau būtų kaip ir antroji, o gal net, ir trečioji – po visokių rusifikacijų – lietuvių kalbos naikinimo banga.

Nedaug kas šia tema išdrįsta ir kalbėti, galbūt jau žmonės susitaikė su ta mintimi – lietuvių kalba dabartinės Lietuvos kultūroje ar, ir moksle yra kaip, ir antrarūšės vietoje, jos vietoje dabar karaliauja anglų, ar vokiečių  kalbos. Apie šias problemas  žurnale „Metai“ rašė ir žymus lietuvių filosofas Naglis Kardelis („Metai“, 2017, nr. 1, p. 129).

Liūdnai ir tuo pačiu juokingai  atrodo kalbininko Antano Smetonos visokie kalbiniai pamokslavimai  LRT ( „Šventvagystė? Antanas Smetona užsimojo nukabinti nosinę nuo „ąžuolo“, 2017 -02-09), kuriuose jis teigia, kad  pamažėle turėtume atsisakyti nosinių rašybos  mūsų raštuose ar, ir tie jo niekam nepriimtini raginimai – keisti nusistovėjusias mūsų kalbos gramatines taisykles. Ar tik šis Smetona nepasijuto esąs, koks lietuvių kalbos „prezidentas“, kad taip nepamatuotai ir be jokio rimto pagrindo,  ragina visus keisti jau įsivyravusią taisyklingą ir teisėtą lietuvių kalbos gramatiką. Liūdna, kad kai kurie kalbininkai neprisideda prie gražios kalbos palaikymo, o skatina jos tolesnį degradavimą.

Tiesiog stebėtina, kad šis kalbininkas siūlo naikinti mūsų kalbos išskirtinumą. Turėtume garsiai priešintis tokių nesusipratėlių sumanymams. Juk tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Mylėkime ir saugokime ją. Tikrai nenorime, kad mus ištiktų airių tautos likimas.

Kalba žalojama, bet kas įdomiausia, kad tie patys rašantieji  nepagalvoja – išnykus mūsų kalbai, išnyks ir  jų raštai: geri, prasti, lietuviški ar, ir tie dabartiniai  „mišrūnai“, tie jau beveik nelietuviški.

Dieve padėk  tiems plunksnos broliams ar ir nesusipratėliams kalbininkams. Gal kada susivoksime. Tikiuosi dar nebus šaukštai po pietų. O tuo tarpu – tokia tai nūdienos spaudos ir literatūros pasiūla: jau kaip ir nelietuviški žurnalai, laikraščiai ir mandrų poetų dar mandresnės „užsienietiškos“ eilės.

Bet kas gi „reguliuoja“ tą paklausą? Viliuosi – visgi kada nors išdrįsime tarti „ne“, visokiems mūsų kalbos darkytojams. Viskas juk tik nuo mūsų pačių priklauso! Tik gal nesuvėluokime?

Autorė yra žurnalistė, istorikė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. arba yra arba yra…
    (be jokios skyrybos)
    valstybė tokia Lietuvos su sava Konstitucija (respublikos)

    gal tuomet tas “publikavimas(is)” kaltas, kad netgi drįstama,
    kaip vakar skelbta, dėl kažkokių kitų, – kalbų ar rašmenų ženklų
    “w”, kai dingsta galia, valia… į baimę, be atsako – BET KUO
    verst mus, ant mūsų, su mumis darant…

    arba yra arba yra…
    veikiantis Pagrindinis įstatymas Valstybėje
    iš LIETUVIŲ KALBOS KAIP VALSTYBINĖS KONSTITUCINIS
    STATUSAS: PAGRINDINIAI ASPEKTAI (Milda Vainiutė)
    – “Pirmą kartą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinis
    valstybinės kalbos statusas buvo aptariamas 1999 m. spalio 21 d. nutarime,
    kai buvo sprendžiamas klausimas, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
    Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas ,,Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos
    piliečio pase“ neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. Šiame nutarime
    Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog ,,konstitucinis valstybinės
    kalbos įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė.“ Nutarime
    akcentuojama, kad ,,valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą,
    užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų
    valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą“. Be to, ,,valstybinė kalba yra svarbi
    piliečių lygiateisiškumo sąlyga, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis
    bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus
    interesus.“ Toliau nutarime pabrėžiama, kad ,,konstitucinis valstybinės kalbos statuso
    įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kad šios
    kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės
    kalbos apsaugos priemones“. Pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, ,,lietuvių
    kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama
    visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse
    ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba“.
    Konstitucinis valstybinės kalbos statusas taip pat reiškia, jog ,,lietuvių kalba privalomai
    vartojama tik viešajame gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali
    vartoti bet kurią jiems priimtiną kalbą.“21
    Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, be
    kita ko, atkleisdamas aptariamos konstitucinės nuostatos turinį, kad valdžios įstaigos
    tarnauja žmonėms, nurodė, kad ,,valstybės tarnyba turi būti atvira, prieinama žmonėms,
    kurių reikalus ji tvarko“. Šis konstitucinis imperatyvas, pasak Lietuvos Respublikos
    Konstitucinio Teismo, ,,sietinas ir su Konstitucijos 14 straipsnio nuostata, kurioje
    įtvirtintas lietuvių kalbos valstybinis statusas“. Be to, kas jau buvo nurodyta minėtame
    1999 m. spalio 21 d. nutarime, šiame nutarime buvo pabrėžta, kad ,,valstybinis lietuvių
    kalbos statusas suponuoja būtinumą valstybės tarnybos sistemą organizuoti ir jau funkcionuoti
    taip, kad į valstybės tarnybą (atitinkamas pareigas) būtų priimami tik tokie asmenys,
    kurie valstybinę kabą moka gerai; geras valstybinės kalbos mokėjimas – būtina
    prielaida tam, kad šie asmenys, būdami valstybės tarnautojais, galės tinkamai vykdyti
    savo pareigas, kad į juos, kaip valstybės tarnautojus, žodžiu ar raštu besikreipiantiems
    asmenims nekils sunkumų su jais bendraujant, taip pat kad bus užtikrintas normalus
    įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų bendravimas, kad jiems nekils kitų sunkumų
    vykdant tarnybines pareigas ar su valstybės tarnyba susijusias užduotis.“22
    Lietuvių kalbos svarbą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė
    ir aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą 2003 m. gruodžio
    30 d. nutarime, teigdamas, kad viena iš asmens integravimosi į Lietuvos visuomenę,
    tapimo visaverčiu valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu siejasi su atitinkamomis
    pastangomis, taip pat ir su valstybinės kalbos išmokimu…
    ***

    …3. Nors konstitucinio valstybinės lietuvių kalbos statuso įgyvendinimui ir buvo priimti
    reikalingi teisės aktai (ypač Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas),
    tačiau, laikui bėgant, jie tampa nebeaktualūs, būtina juos tobulinti, tačiau tam skiriama
    per mažai dėmesio. Taigi neužtenka vien Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto
    valstybinės kalbos statuso, bet reikia ir gerai sutvarkytų kitų teisinių lietuvių kalbos
    vartojimo normų – visos teisinės sistemos.
    4. Įgyvendinant pagrindinį valstybinės kalbos politikos uždavinį – išsaugoti kalbos
    paveldą ir skatinti jos plėtrą, kad būtų užtikrintas lietuvių kalbos funkcionalumas
    visose viešojo gyvenimo srityse, neturėtų būti sustota ties Valstybinės kalbos politikos
    2003–2008 m. gairėse įtvirtintų tikslų įgyvendinimu, bet reikėtų ir toliau planuoti su
    kalbos statusu susijusius dalykus, kalbos korpuso, arba struktūros, tvarkymo reikalus ir
    kalbos ugdymo dalykus.
    5. Vertinant susidariusią kalbinę situaciją šalyje, reikia konstatuoti, kad nors ilgalaikis
    rusų kalbos poveikis lietuvių kalbai akivaizdžiai silpsta, tačiau dėl europeizacijos
    ir globalizacijos procesų stiprėja anglų kalbos įtaka. Todėl turėtų būti ne tik ginamas
    valstybinės kalbos statusas, bet ir ugdoma visuomenės kalbos kultūra, formuojamas pagarbus
    požiūris į valstybinę kalbą.

    Literatūra”

    Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės
    žinios. 1992, Nr. 33-1014.

    Taigi, –
    pirmiausia atsako Prezidentė
    (po Priesaikos “vykdyti Konstituciją”),
    jei Prezidentei tampa kitaip,
    – renkamės kitą… Taip?

  2. pušis:

    Lietuvis tas, kuriam dėl Tėvynės skauda, kur jis bebūtų, o kas dėl tų kalbos “tobulintojų”, tai iš didelio rašto prasčiokai išėjo iš krašto… bet visada jaučia, iš kur vėjas pučia. Prisiderina. Deja, vėjai dabar nepalankūs nei tautai, nei jos kalbai.

  3. Kaunietis:

    “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt…” Atspėkite, gerbiamieji, kieno tai yra žodžiai. Lietuvio? Lenko? Gudo? Ruso? Totoriaus? Karaimo? Žydo?
    Vokiečio? Latvio?

  4. Xp:

    Gana aktualus straipsnis parodantis mūsų kalbai kylančias problemas ir skatinantis polemiką tarp paprastų lietuvių, o ne tik tarp išrinktųjų.

    • Kęstutis:

      … o be “aktualus”, “problemos”, “polemikos” sugebėtum lietuviškai pasisakyt?..

    • Kemblys:

      ‘Xp’: ,,aktualus, problemas, polemiką”…

      Dijana Apalianskienė:
      ,,diskusija, autorių, teritorinis, rubežiaus (?), ambicijos, emigrantai, socialinio klimato, sovietijos (?), sociumuose (?), grupei, ignoravimą, vulgarumų, diskusija, literatūros, autorės, kritikuotini, poezijos, poetinį, prietelių (?), literatūra, literatūros, oficialių, natūralu (?!!!), žargonizmai, užblokuoja, tema, kultūroje, problemas žurnale, rusifikacijų, gramatines, gramatiką, degradavimą………….”

      Dijana Apalianskienė:
      ,,O tiems skubantiems sakyti, kad lietuvių kalba „nestovi“ vietoje, bet vystosi, dėl to joje ir atsiranda visokiausių svetimybių, norėčiau iš karto atsakyti – natūralu…”
      🙁 🙁 🙁

  5. Klodas:

    Autorei Dijanai, užmojis nukabinti nosinę nuo „ąžuolo“ nėra naujas. Painioti rašybą su tarmiškumu ar pramanytu istoriškumu – beprasmiška.

  6. Šiaip:

    Pokvailė autorė. Daugiau jai skaityti reikėtų. O tai kad Skardžius su Saliu siūlė tą patį, tai ir jie niekus šnekėjo? Kam viešai demonstruoti savo neišmanymą…

  7. Liūdnas vaizdelis:

    Visi pastebime labai blogą Kalbos komisijos bei silpnas Kalbos inspekcijos galias. Smetona, smetonienės, palionytės su Vaišnienės pagalba seniai naikina, keičia, tyčiojasi iš valstybinės lietuvių kalbos. Visi tyli. Seimas tyli. Kalbos institutas irgi negirdi. Gal neliko padorių kalbininkų, tokių kaip akad. Z. Zinkevičius?

    • Kemblys:

      Kas – Zinkevičius padorus? Turbūt juokauji. Jo kartos ‘kalbininkai’ tarybmečiu praganė dviskaitą iš lietuvių kalbos. Kiek teko skaityti Zinkevičiaus raštų, tai jis bedieviškai ‘turtino’ lietuvių kalbą svetimžodžiais 🙁

  8. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Taip. Man, kaimiečiui, rūpestis dėl Lietuvos liūdnos ateities. Dar liūdniau, kai VU dėstytojauja smetonos, bumbliauskai, putinaitės. Mano kartai skiepijo (čiepino) internacionalizmo daigus, dabar sėkmingai augina globalizmo barščius (Sosnovskio). Viltis, kad dar yra Alkas, Pro Patria, kur randas KALBOS ir TAUTOS užtarėjų. Ir, viltis, kad gal “TEN” kažkas įvyks ir MES dar kartą pasinaudosim tinkama padėtimi, situacija, dar ATGIMSIM……

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *