Rašytojos Audronės Urbonaitės veidaknygės sienoje vyksta karšta diskusija – kalbame apie dabartines lietuvių autorių kūrybas, apie kalbos švarinimą, kol koks išsišokėlis nepareiškia, kad visokiems išvažiavėliams ir turintiems jau nevietines (suprask – nelietuviškas) pavardes šiukštu apie lietuvybę ir kalbėti. Atseit – tie jau nelietuviai. Va toks tai griežtas teritorinis susiskirstymas. Už Lietuvos rubežiaus tu jau nelietuvis.
Lyg ir prieštvaninis požiūris į žmogų, į visuomenę, į pasaulį. Bet ir nesitiki, kad toks neatsakingas teiginys atspindėtų daugumos nuomonę, norisi tikėti, kad tai tik atskirų žmonių atitrūkusios nuo tikrovės ambicijos. O vėliau dar stebimės, kodėl taip gausiai išmūsų pasviečio lekiama. Bet juk ne visi išvažiavėliai yra „ekonominiai“ emigrantai, nemažai ir tokių, kurie palieka šalį dėl jiems nepalankaus socialinio klimato, dėl tų dar iš sovietijos užsilikusių vienas kito neigimų, žeminimų ir pan. Grubumai vyrauja ne tik žmonių bendravime – grubumai vyksta ir aukštesniuose sociumuose ar net, ir viešoje spaudoje.
Užtenka kokiam laikraštuke išvysti atvirus Andriaus Užkalnio (atleiskite) spjūvius visuomenei ar kokiai žmonių grupei ir tuo pačiu stebėti kitų tokio elgesio ignoravimą, nutylėjimus – atseit, viskas gerai, viskas tvarkoje, kad pradėtum suvokti – tikrai mūsuose ne viskas gerai. Nes kitur tokių vulgarumų, žmogaus viešoje erdvėje žeminimų – su žiburiu nesurastume.
Kaip jau minėjau, diskusija lietuvių literatūros ir kalbos gryninimo klausimais vyko vienos lietuvių rašytojos veidaknygės sienoje, o ten, suprantama, renkasi daug tos autorės plunksnos brolių – žymių ir nelabai žymių rašytojų, rašytojėlių, ateina ten ir tie kritikuotini už lietuvų kalbos savo kūriniuose darkymus.
Vien ką reiškia ten neseniai Rašytojų Sąjungos apdovanojimus gavusios poetės Giedrės Kazlauskaitės orus pasirodymas, nors jos knyga – „Singerstraum“, jei jau tą knygą matėte, skaitėte – tai kūrinys visiškai atitrūkęs nuo TIKROSIOS poezijos ar ir nuo lietuviško rašto.
„Singerstraum“? Kas gi norėtų lietuvišką poeziją skaityti pasitelkus užsienio kalbų žodynėlius? Ir ar jau tikrai ta lietuvių kalba tokia nyki, skurdi, kad būtinai reikėtų ieškoti kokių tai svetimų pakaitalų jai pavaduoti?
Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai šiuolaikiniai lietuvių autoriai, bet kokiais būdais savo kūrinius stengiasi „išpuošti“ užsienietiškais žodeliais. Tai gal tokiais mandrumais tik bandoma pridengti nepilną savo poetinį brandumą ar kūrybinį neišbaigtumą? Ne koks pavyzdys jaunesniems, kurie būtent į tokius autorius lygiuojasi. Manau, bet koks rašantysis turėtų kažkaip bandyti pritraukti skaitytoją, o ne atvirkščiai – jį stumti nuo savęs.
Džiugu, kad dar turime gerai rašančių ir neužteršta lietuvių kalba. Pavyzdžiui, toks yra jaunesniosios kartos poetas Vainius Bakas, kurio eilės labai lietuviškos ir ten nerasi jokių svetimybių. Daug ir kitų dar branginančių mūsų kalbą, tik visų čia nesuminėsi.
Po teisybei – tos knygos „Singerstraum“ keistumus prilyginčiau Vilniaus Neries „Vamzdžio“ nesusipratimams. Du kūriniai visiškai atitrūkę nuo žmogaus, o ir greičiausiai suprantami tiktai patiems jų kūrėjams, na, gal dar keletui jų prietelių. O visokie aukšti tokių keistų knygų apdovanojimai ar tik nerodo, kad šiuolaikinė literatūra gyvena tik dėl literatūros, kad autoriai rašo knygas tik dėl kitų autorių ir svarbiausia – grožinės literatūros kūrėjai visai užmiršo patį skaitytoją.
Ir argi neturėtų būti kokių oficialių reikalavimų lietuviškus kūrinius rašyti tik taisyklinga lietuvių kalba? Ir jeigu jau taip norime rašyti angliškai, tai ir rašykime angliškai, bet jei jau rašome lietuvišką kūrinį, tai gal ir rašykime jį tik lietuviškai?
O tiems skubantiems sakyti, kad lietuvių kalba „nestovi“ vietoje, bet vystosi, dėl to joje ir atsiranda visokiausių svetimybių, norėčiau iš karto atsakyti – natūralu naujadarai ar atitinkami skoliniai, bet ne žargonizmai, svetimybės ar angliškų žodžių mandrybės.
O grįžtant prie tos diskusijos A. Urbonaitės veidaknygės sienoje – reikia tik pridurti, kad rašytoja Urbonaitė pamačiusi, kad pokalbis vyksta ne visai jos pageidaujama linkme ir, kad jos plunksnos broliai tikrai gaus pylos už lietuvių kalbos savo kūriniuose akivaizdžius darkymus – tuoj pat savo veidaknygės „salonėlį“ uždaro, o tuos per daug įsismarkavusius, ir su savo kritikomis bekimbančius žymiems poetams į barzdas – čia pat užblokuoja. Atseit, mano daržas, mano pupos, o jūs su tais savo kalbos gryninimais ir savo lietuviškumais lįskite kur į Gudijos bruzgynus. Tai tiek tos lietuvybės aną vakarą pas tą rašto moterį.
Taigi, svarstau – ar tik dabar nevyksta tai, kas vyko senais lietuvių lenkinimo laikais? Kai lietuvių kalba buvo laikoma prasčiokų kalba, o šiek tiek pramokę rašto, jau stengėsi rašyti tik lenkiškai. Tuomet čia jau būtų kaip ir antroji, o gal net, ir trečioji – po visokių rusifikacijų – lietuvių kalbos naikinimo banga.
Nedaug kas šia tema išdrįsta ir kalbėti, galbūt jau žmonės susitaikė su ta mintimi – lietuvių kalba dabartinės Lietuvos kultūroje ar, ir moksle yra kaip, ir antrarūšės vietoje, jos vietoje dabar karaliauja anglų, ar vokiečių kalbos. Apie šias problemas žurnale „Metai“ rašė ir žymus lietuvių filosofas Naglis Kardelis („Metai“, 2017, nr. 1, p. 129).
Liūdnai ir tuo pačiu juokingai atrodo kalbininko Antano Smetonos visokie kalbiniai pamokslavimai LRT ( „Šventvagystė? Antanas Smetona užsimojo nukabinti nosinę nuo „ąžuolo“, 2017 -02-09), kuriuose jis teigia, kad pamažėle turėtume atsisakyti nosinių rašybos mūsų raštuose ar, ir tie jo niekam nepriimtini raginimai – keisti nusistovėjusias mūsų kalbos gramatines taisykles. Ar tik šis Smetona nepasijuto esąs, koks lietuvių kalbos „prezidentas“, kad taip nepamatuotai ir be jokio rimto pagrindo, ragina visus keisti jau įsivyravusią taisyklingą ir teisėtą lietuvių kalbos gramatiką. Liūdna, kad kai kurie kalbininkai neprisideda prie gražios kalbos palaikymo, o skatina jos tolesnį degradavimą.
Tiesiog stebėtina, kad šis kalbininkas siūlo naikinti mūsų kalbos išskirtinumą. Turėtume garsiai priešintis tokių nesusipratėlių sumanymams. Juk tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Mylėkime ir saugokime ją. Tikrai nenorime, kad mus ištiktų airių tautos likimas.
Kalba žalojama, bet kas įdomiausia, kad tie patys rašantieji nepagalvoja – išnykus mūsų kalbai, išnyks ir jų raštai: geri, prasti, lietuviški ar, ir tie dabartiniai „mišrūnai“, tie jau beveik nelietuviški.
Dieve padėk tiems plunksnos broliams ar ir nesusipratėliams kalbininkams. Gal kada susivoksime. Tikiuosi dar nebus šaukštai po pietų. O tuo tarpu – tokia tai nūdienos spaudos ir literatūros pasiūla: jau kaip ir nelietuviški žurnalai, laikraščiai ir mandrų poetų dar mandresnės „užsienietiškos“ eilės.
Bet kas gi „reguliuoja“ tą paklausą? Viliuosi – visgi kada nors išdrįsime tarti „ne“, visokiems mūsų kalbos darkytojams. Viskas juk tik nuo mūsų pačių priklauso! Tik gal nesuvėluokime?
Autorė yra žurnalistė, istorikė
arba yra arba yra…
(be jokios skyrybos)
valstybė tokia Lietuvos su sava Konstitucija (respublikos)
gal tuomet tas “publikavimas(is)” kaltas, kad netgi drįstama,
kaip vakar skelbta, dėl kažkokių kitų, – kalbų ar rašmenų ženklų
“w”, kai dingsta galia, valia… į baimę, be atsako – BET KUO
verst mus, ant mūsų, su mumis darant…
arba yra arba yra…
veikiantis Pagrindinis įstatymas Valstybėje
iš LIETUVIŲ KALBOS KAIP VALSTYBINĖS KONSTITUCINIS
STATUSAS: PAGRINDINIAI ASPEKTAI (Milda Vainiutė)
– “Pirmą kartą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinis
valstybinės kalbos statusas buvo aptariamas 1999 m. spalio 21 d. nutarime,
kai buvo sprendžiamas klausimas, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas ,,Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos
piliečio pase“ neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. Šiame nutarime
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog ,,konstitucinis valstybinės
kalbos įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė.“ Nutarime
akcentuojama, kad ,,valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą,
užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų
valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą“. Be to, ,,valstybinė kalba yra svarbi
piliečių lygiateisiškumo sąlyga, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis
bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus
interesus.“ Toliau nutarime pabrėžiama, kad ,,konstitucinis valstybinės kalbos statuso
įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kad šios
kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės
kalbos apsaugos priemones“. Pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, ,,lietuvių
kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama
visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse
ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba“.
Konstitucinis valstybinės kalbos statusas taip pat reiškia, jog ,,lietuvių kalba privalomai
vartojama tik viešajame gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali
vartoti bet kurią jiems priimtiną kalbą.“21
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, be
kita ko, atkleisdamas aptariamos konstitucinės nuostatos turinį, kad valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms, nurodė, kad ,,valstybės tarnyba turi būti atvira, prieinama žmonėms,
kurių reikalus ji tvarko“. Šis konstitucinis imperatyvas, pasak Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo, ,,sietinas ir su Konstitucijos 14 straipsnio nuostata, kurioje
įtvirtintas lietuvių kalbos valstybinis statusas“. Be to, kas jau buvo nurodyta minėtame
1999 m. spalio 21 d. nutarime, šiame nutarime buvo pabrėžta, kad ,,valstybinis lietuvių
kalbos statusas suponuoja būtinumą valstybės tarnybos sistemą organizuoti ir jau funkcionuoti
taip, kad į valstybės tarnybą (atitinkamas pareigas) būtų priimami tik tokie asmenys,
kurie valstybinę kabą moka gerai; geras valstybinės kalbos mokėjimas – būtina
prielaida tam, kad šie asmenys, būdami valstybės tarnautojais, galės tinkamai vykdyti
savo pareigas, kad į juos, kaip valstybės tarnautojus, žodžiu ar raštu besikreipiantiems
asmenims nekils sunkumų su jais bendraujant, taip pat kad bus užtikrintas normalus
įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų bendravimas, kad jiems nekils kitų sunkumų
vykdant tarnybines pareigas ar su valstybės tarnyba susijusias užduotis.“22
Lietuvių kalbos svarbą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė
ir aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą 2003 m. gruodžio
30 d. nutarime, teigdamas, kad viena iš asmens integravimosi į Lietuvos visuomenę,
tapimo visaverčiu valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu siejasi su atitinkamomis
pastangomis, taip pat ir su valstybinės kalbos išmokimu…
***
…3. Nors konstitucinio valstybinės lietuvių kalbos statuso įgyvendinimui ir buvo priimti
reikalingi teisės aktai (ypač Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas),
tačiau, laikui bėgant, jie tampa nebeaktualūs, būtina juos tobulinti, tačiau tam skiriama
per mažai dėmesio. Taigi neužtenka vien Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto
valstybinės kalbos statuso, bet reikia ir gerai sutvarkytų kitų teisinių lietuvių kalbos
vartojimo normų – visos teisinės sistemos.
4. Įgyvendinant pagrindinį valstybinės kalbos politikos uždavinį – išsaugoti kalbos
paveldą ir skatinti jos plėtrą, kad būtų užtikrintas lietuvių kalbos funkcionalumas
visose viešojo gyvenimo srityse, neturėtų būti sustota ties Valstybinės kalbos politikos
2003–2008 m. gairėse įtvirtintų tikslų įgyvendinimu, bet reikėtų ir toliau planuoti su
kalbos statusu susijusius dalykus, kalbos korpuso, arba struktūros, tvarkymo reikalus ir
kalbos ugdymo dalykus.
5. Vertinant susidariusią kalbinę situaciją šalyje, reikia konstatuoti, kad nors ilgalaikis
rusų kalbos poveikis lietuvių kalbai akivaizdžiai silpsta, tačiau dėl europeizacijos
ir globalizacijos procesų stiprėja anglų kalbos įtaka. Todėl turėtų būti ne tik ginamas
valstybinės kalbos statusas, bet ir ugdoma visuomenės kalbos kultūra, formuojamas pagarbus
požiūris į valstybinę kalbą.
Literatūra”
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės
žinios. 1992, Nr. 33-1014.
Taigi, –
pirmiausia atsako Prezidentė
(po Priesaikos “vykdyti Konstituciją”),
jei Prezidentei tampa kitaip,
– renkamės kitą… Taip?
Lietuvis tas, kuriam dėl Tėvynės skauda, kur jis bebūtų, o kas dėl tų kalbos “tobulintojų”, tai iš didelio rašto prasčiokai išėjo iš krašto… bet visada jaučia, iš kur vėjas pučia. Prisiderina. Deja, vėjai dabar nepalankūs nei tautai, nei jos kalbai.
“Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt…” Atspėkite, gerbiamieji, kieno tai yra žodžiai. Lietuvio? Lenko? Gudo? Ruso? Totoriaus? Karaimo? Žydo?
Vokiečio? Latvio?
Gal pavardę rašau su klaida, bet tai Zaurveinas. Atspėjau?
Taip, Zauerveinas.
Vokietis…
Jurgis Zauerveinas ne vokietis, o sorbas. Gyveno Mažojoje Lietuvoje, puoselėjo lietuvybę. Deja sorbai nykstanti tauta.
Gana aktualus straipsnis parodantis mūsų kalbai kylančias problemas ir skatinantis polemiką tarp paprastų lietuvių, o ne tik tarp išrinktųjų.
… o be “aktualus”, “problemos”, “polemikos” sugebėtum lietuviškai pasisakyt?..
‘Xp’: ,,aktualus, problemas, polemiką”…
Dijana Apalianskienė:
,,diskusija, autorių, teritorinis, rubežiaus (?), ambicijos, emigrantai, socialinio klimato, sovietijos (?), sociumuose (?), grupei, ignoravimą, vulgarumų, diskusija, literatūros, autorės, kritikuotini, poezijos, poetinį, prietelių (?), literatūra, literatūros, oficialių, natūralu (?!!!), žargonizmai, užblokuoja, tema, kultūroje, problemas žurnale, rusifikacijų, gramatines, gramatiką, degradavimą………….”
Dijana Apalianskienė:
,,O tiems skubantiems sakyti, kad lietuvių kalba „nestovi“ vietoje, bet vystosi, dėl to joje ir atsiranda visokiausių svetimybių, norėčiau iš karto atsakyti – natūralu…”
Autorei Dijanai, užmojis nukabinti nosinę nuo „ąžuolo“ nėra naujas. Painioti rašybą su tarmiškumu ar pramanytu istoriškumu – beprasmiška.
Tikrai.
„Ant dienų” Smetona ropštėsi į ąžuolą, kėsinosi nosinę nukabinti… Kažkas sustabdė, paaukojo jam savąją…
Pokvailė autorė. Daugiau jai skaityti reikėtų. O tai kad Skardžius su Saliu siūlė tą patį, tai ir jie niekus šnekėjo? Kam viešai demonstruoti savo neišmanymą…
Puikus pastebėjimas,kad ,,autorė pokvailė,,..
Gabija(dijana apalianskiene) ,kodel rašai laiškus ir slėpiesi, neleidi atsakyti,blokuoji?Labai žema ,ko bijai?Ar tiesios… Jeigu nori diskutuoti,prašau galime atvirai,arba daugiau nerašinėk savo neadekvačių žinučių.
Taikliai.
Visi pastebime labai blogą Kalbos komisijos bei silpnas Kalbos inspekcijos galias. Smetona, smetonienės, palionytės su Vaišnienės pagalba seniai naikina, keičia, tyčiojasi iš valstybinės lietuvių kalbos. Visi tyli. Seimas tyli. Kalbos institutas irgi negirdi. Gal neliko padorių kalbininkų, tokių kaip akad. Z. Zinkevičius?
Kas – Zinkevičius padorus? Turbūt juokauji. Jo kartos ‘kalbininkai’ tarybmečiu praganė dviskaitą iš lietuvių kalbos. Kiek teko skaityti Zinkevičiaus raštų, tai jis bedieviškai ‘turtino’ lietuvių kalbą svetimžodžiais
Taip. Man, kaimiečiui, rūpestis dėl Lietuvos liūdnos ateities. Dar liūdniau, kai VU dėstytojauja smetonos, bumbliauskai, putinaitės. Mano kartai skiepijo (čiepino) internacionalizmo daigus, dabar sėkmingai augina globalizmo barščius (Sosnovskio). Viltis, kad dar yra Alkas, Pro Patria, kur randas KALBOS ir TAUTOS užtarėjų. Ir, viltis, kad gal “TEN” kažkas įvyks ir MES dar kartą pasinaudosim tinkama padėtimi, situacija, dar ATGIMSIM……
Kad tavo zodziai Dievui i ausi….
Puikus pastebėjimas,kad ,,autorė pokvailė,,..
Netikrinau, bet gal tai ta, kur A.S. maloniai nustebino:
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000275482/istorijos-perimetrai-lietuviu-kalba-sovietmeciu
„Sovietmečio randai kalboje. Žodžiai, frazės ir posakiai iki šiol išduodantys kokį gilų įspaudą paliko 50 okupacijos metų. Kasdienėje šnekoje vis dar girdimi rusų kalbos aidai sufleruoja, jog sovietai kalbą naudojo kaip paveikų, sunkiai pastebimą ir todėl grėsmingą ideologijos įrankį. Ar deformuota kalba pajėgi grįžti į natūralų raidos kelią? Apie svetimos kalbos invazijos grėsmes ir liekamuosius jos reiškinius pokalbyje su VU Filologijos fakulteto docentu, kalbininku dr. Antanu Smetona.”
O šioje laidoje A.S. grįžo į save, t.y., į :
Istorijos perimetrai. Lietuvių kalbos raida „pažangą”.
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000269367/istorijos-perimetrai-lietuviu-kalbos-raida
„Vienas svarbiausių tautos išlikimo atributų – kalba. Kaip vystėsi ir kito lietuvių kalba? Kokie procesai vyko tarpukariu, kodėl šiandien kalbame kiek kitaip nei praėjusio amžiaus viduryje ir kaip kalbėsime ateityje? Lietuvių kalbos istorija, raida, dabartis ir ateitis pokalbyje su VU Filologijos fakulteto docentu, kalbininku dr. Antanu Smetona.”
Žodžiu, kaip naš dorogoj Iljičius mokė – žingsnis pirmyn ir du atgal.
Netikrinau, bet gal tai ta, kur A.S. maloniai nustebino:
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000275482/istorijos-perimetrai-lietuviu-kalba-sovietmeciu
„Sovietmečio randai kalboje. Žodžiai, frazės ir posakiai iki šiol išduodantys kokį gilų įspaudą paliko 50 okupacijos metų. Kasdienėje šnekoje vis dar girdimi rusų kalbos aidai sufleruoja, jog sovietai kalbą naudojo kaip paveikų, sunkiai pastebimą ir todėl grėsmingą ideologijos įrankį. Ar deformuota kalba pajėgi grįžti į natūralų raidos kelią? Apie svetimos kalbos invazijos grėsmes ir liekamuosius jos reiškinius pokalbyje su VU Filologijos fakulteto docentu, kalbininku dr. Antanu Smetona.”
O šioje laidoje A.S. grįžo į save, t.y., į :
Istorijos perimetrai. Lietuvių kalbos raida „pažangą”.
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000269367/istorijos-perimetrai-lietuviu-kalbos-raida
„Vienas svarbiausių tautos išlikimo atributų – kalba. Kaip vystėsi ir kito lietuvių kalba? Kokie procesai vyko tarpukariu, kodėl šiandien kalbame kiek kitaip nei praėjusio amžiaus viduryje ir kaip kalbėsime ateityje? Lietuvių kalbos istorija, raida, dabartis ir ateitis pokalbyje su VU Filologijos fakulteto docentu, kalbininku dr. Antanu Smetona.”
Žodžiu, kaip naš dorogoj Iljičius mokė – žingsnis pirmyn ir du atgal.
Gerb. Redaktoriau , kodel leidziate neadekvatiems ar gal NEblaiviems zmonems, kaip Aldona Niurienė palikineti siame puslapyje slykscius komentarus? Juk Aldona Niaurienė nekomentuoja apie straipsni – Aldona Niaurienė skleidzia neapykanta kitam zmogui. Beje, jau raportavome sia moteri jos darbovietei – Mazvydo Bibliotekos Skaitmeninio Skyriaus vadovybei. Moteris persekioja ne tik sia autore, ji persekioja ir kitus.
Issiblaivyk pagaliau, Aldona Niaurienė, is Mazvydo Bibliotekos skaitmeninimo skyriaus. Ziurek, kad ir i teismo nemalones nepatektum uz zmoniu persekiojimus. Matau ir svetimomis pavardemis jau pasirasyneji.