Kaip žmogus sukūrė dabartinius vaisius ir daržoves? (1)

alpeake.com nuotr.

alpeake.com nuotr.

Mums įprastus ir kasdien vartojamus vaisius, daržoves, o taip pat grūdinius augalus, žmonės augina jau tūkstančius metų. Apie tai, kaip keitėsi šie augalai, pasakoja Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentas dr. Evaldas Klimas. 

 „Vaisiai, daržovės, grūdiniai augalai kito kartu su žmogaus evoliucija. Pirmiausiai žmogus maitinosi tuo, kas augo aplinkui. Kiekvieną kartą jis turėdavo nueiti, susirasti laukinius augalus, prisirinkti sėklų, šaknų ar vaisių ir tik tada suvalgyti. Deja, laukiniai augalai ne kasmet vienodai gausiai derėjo. Tapęs protingesnis, žmogus ėmėsi pats auginti augalus“, – pasakoja E. Klimas.  

Kaskart sėjai atrinkdamas skaniausių ir geriausiai derančių augalų sėklas, žmogus užsiėmė pirmine atranka – vadinamąja selekcija. Manoma, kad tokia atranka prasidėjo jau neolito epochoje. Tuo metu dar nebūta supratimo apie tikslingą atranką – viskas daryta mąstant apie rytojų, apie tai, kad ir vėliau reikės valgyti.  

Taip iš laukinių augalų palaipsniui atsirado žmogaus „pagerinti“ ir auginami kultūriniai augalai. Šį, tūkstančius metų trukusį procesą, XIX a. smarkiai paspartino mokslinės selekcijos atsiradimas. 

Kryžminimas 

 „Žmogaus ėmė netenkinti jo kruopščiai atrinktų bei auginamų augalų įvairovė. Norėjosi suteikti jiems tokias savybes, kurių natūraliai gamtoje nėra. Pirmasis žingsnis šiame kelyje buvo augalų kryžminimas, kai palikuoniams perduodami tėvinių individų savybių deriniai. Kryžminant siekta kurti geriausių skoninių savybių, atspariausius, geriausiai derančius augalus.  

Tačiau, norint surasti stabilią formą, reikia daugybės kryžminimo kombinacijų, ilgo selekcinių numerių vertinimo ir atrinkimo. Norint surasti lūkesčius ir tikslus atitinkančią formą, reikia ne tik daug darbo, bet ir sėkmės. Tai daug metų trunkanti kūryba, ypač, jeigu siekiama sukurti stabilias veisles“, – sako docentas. 

Lietuviškos veislės  

Pirminė selekcija sukūrė atskiriems regionams būdingas veisles, kurios pasižymėjo labai geru prisitaikymu prie vietinių gamtinių sąlygų. „Dar ir dabar senesnėse Lietuvos sodybose auga nereiklių ir atsparių senųjų veislių vaismedžiai: „Paprastasis alyvinis“, „Lietuvos pepinas“, „Paprastasis antaninis“, „Beržininkų ananasinis“, „Kulono renetas“ ir kitos obelų veislės; kriaušės: „Vasarinė sviestinė“, „Zyplių žieminė“; vyšnia „Žagarvyšnė“ ar trešnė „Žemaičių geltonoji“. Jau daug metų auginama braškių veislė „Venta“.  

Senosios selekcijos daržovių dabar gana sunku gauti. Džiaugiuosi, kad Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose vystoma lietuviškų daržovių ir vaismedžių selekcija“ – pasakoja E. Klimas, pridurdamas, kad naujas galimybes augalų selekcijai suteikia mūsų laikais atsiradusi biotechnologija ir genų inžinerija. Nauji selekcijos metodai labai paspartino augalų savybių kaitą – norimos savybės dabar kone konstruojamos, o rezultatai gaunami netrukus.  

„Lietuvos rinkoje yra labai platus įvairių įvežtinių vaismedžių, uogakrūmių ir kitų augalų veislių pasirinkimas. Nemaža jų dalis – iš šiltesnių pietinių kraštų. Nors jų vaisiai dažnai būna skanesni ir gražesni nei vietinių veislių, bet perkant sodinukus visada reikėtų įvertinti žiemojimo riziką“, – teigia E. Klimas. 

Laukinių ir kultūrinių augalų skirtumai  

Žmonių sukultūrinti augalai žymiai pakito. Pavyzdžiui, mažai kas norėtų šiandien ragauti laukinės obels ar kriaušės vaisių, o štai laukiniai bananų giminaičiai yra gerokai mažesni, sunkiai lupami, jų minkštime pilna kietų sėklų. X a. pradėtos auginti morkos, taip pat nebuvo panašios į šiandienykštes – jos buvo baltos, plonos ir išsišakojusios.  

Kukurūzai – vieni seniausiai žmonių auginamų augalų. Manoma, kad dabartinės Centrinės Amerikos teritorijoje, jie imti auginti prieš 9 tūkst. metų. Šiuolaikinės kukurūzų veislės žymiai pranoksta protėvius savo dydžiu, derlingumu ir skoniu. Dabar augalas auginamas kone visame pasaulyje, o Europos Sąjungoje (ES) daugiausiai kukurūzų užaugina Prancūzija.  

Persikus žmonės ėmė auginti maždaug prieš 6 tūkst. metų. Tuomet tai buvo nedidelis vaisius – daugiau nei trečdalį jo užėmė kauliukas. Atsiradę dabartinės Kinijos teritorijoje, šiuo metu persikai išplito visame pasaulyje.  

ES daugiausiai persikų, o taip pat jų giminaičių nektarinų, užaugina Ispanija bei Italija. Pats vaisius, lyginant su jo protėviais, padidėjo maždaug 64 kartus, o kauliukas teužima 10 proc. vaisiaus.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

1 komentaras

  1. Labai megstu “kapstytis” darze ir ieskau vis idomesniu veisliu. Pavasari pirmiausiai dairausi seklu ir dabar tikrai yra priveista idomiausiu rusiu, kuriomis galima paivairinti savo darzoviu raciona.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: