A. Aleksandravičius. Lietuviai niekam neskolingi dėl savo nepriklausomybės (15)

1919 m. Lietuvos valstybė visiškai galėjo  pasikliauti  tik  savo kariais  savanoriais | Archyvinė nuotr.

1919 m. Lietuvos valstybė visiškai galėjo  pasikliauti  tik  savo kariais  savanoriais | Archyvinė nuotr.

Sovietinė propaganda, kurią mėgdžioja dabartinis Rusijos režimas, aiškino, kad dėl savo nepriklausomybės 1918 m. Lietuva turi būti dėkinga „lenininei nacionalinei politikai“ (bolševikų partijos paskelbtai Rusijos imperijos tautų teisei apsispręsti ir „net atsiskirti“ nuo metropolijos). Dabar kai kurie Lietuvos istorikai, už nuopelnus Lenkijos Respublikai apdovanoti lenkiškais visų laipsnių kryžiais, jau įrodinėja, kad reikia dėkoti pilsudskinei Lenkijai, kuri 1920 m. sustabdė Raudonąją armiją prie Varšuvos ir esą drauge išgelbėjo mūsų šalį.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos, lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Rusijos santykių tyrinėtojai tvirtino, kad lietuviai buvo labai aktyvūs XX amžiaus pradžios Europos tautų išsivadavimo sąjūdžio dalyviai, sumaniai pasinaudoję žemyno imperijų byrėjimais, o neprašyti mūsų šalies „vaduotojai“, „gelbėtojai“, atlikę savo tariamus „gerus darbus“, pamiršdavo išeiti: lenkai 1920 m. iš Lietuvos sostinės Vilniaus, o rusai 1944 m. – iš visos Lietuvos.

Prisiskaitė lenkiškų vadovėlių

„1918 m., kai Lietuvos Taryba atkūrė mūsų valstybę, Rusijos nagai jos jau nesiekė, todėl nerimta net svarstyti apie kažkokį rusų bolševikų dekretų poveikį mūsų nepriklausomybei! Lietuvai tada daug svarbiau buvo, kas vyko Berlyne, juk mūsų šalyje nuo 1915 m. stovėjo vokiečių kariuomenė. O liaupsės Lenkijos maršalui Jozefui Pilsudskiui, kad jis neva nuo Raudonosios armijos apsaugojo Lietuvą, nuskaitytos iš lenkiškų vadovėlių. Nežinau, ko siekia lietuvių autoriai, kartodami šį geopolitinį mitą, bet Varšuvai jis reikalingas pateisinti Vilnijos okupaciją 1920–1939 metais. Maskva 1940 m. panašiai tyčiojosi iš pavergtų, į kalėjimus arba gyvulinius tremtinių vagonus sugrūstų lietuvių ir pūtė miglą į akis pasauliui – esą Raudonoji armija įžygiavo į Lietuvą, kad apsaugotų ją nuo hitlerinės Vokietijos!“ – „Ūkininko patarėjui“ karštai kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros profesorius Alvydas Butkus.

Planavo ir „Vidurinę Latviją“

Pasak profesoriaus A. Butkaus, neduok Dieve tokių „vaduotojų“ kaip stalininė ar putininė Rusija ir pilsudskinė Lenkija. „Užgrobusi Rytų Lietuvą, „maištininko“ Lucjano Żeligovskio vadovaujama lenkų kariuomenė 1920 m. rengėsi atsiliepti ir į „engiamų“ Latgalos lenkų „pagalbos prašymus“ – jau žygiavo atplėšti iš Latvijos šį jos teritorijos gabalą (lenkiškai vadinamą „Inflanty Polskie“). J. Pilsudskis tąkart sutramdė savo artimą draugą L. Żeligowskį – karinius statutus gerai iškalusį generolą, bet visiškai silpną politiką. Dar vienos Baltijos šalies teritorijų okupacija, kokia nors marionetinė iš Varšuvos valdoma „Vidurinė Latvija“, panaši į lenkų užimtą Vilniaus kraštą, būtų visiškai sužlugdžiusi J. Pilsudskio įvaizdį Vakaruose, kuriuo lenkų tautos vadas labai rūpinosi“, – ironizavo A. Butkus, vienas autoritetingiausių Latvijos istorijos žinovų Lietuvoje.

Lietuvos kariuomenės 9-tojo pėstininkų pulko kulkosvaidininkai, 1920 m. nustūmę lenkų legionus beveik iki Vilniaus | Archyvinė nuotr.

Lietuvos kariuomenės 9-tojo pėstininkų pulko kulkosvaidininkai, 1920 m. nustūmę lenkų legionus beveik iki Vilniaus | Archyvinė nuotr.

Imperializmo veidai

Profesoriaus A. Butkaus nuomone, lenkiškas imperializmas nuo rusiškojo skyrėsi tik vienu požymiu: karštakošiai lenkai sulaužė taikos sutartį su Lietuva po dviejų dienų, o gudresni rusai – tik po 20 metų, visą tą laiką dėdamiesi Lietuvos draugais. Dėl to lenkai patys išsikasė sau duobę (1939 m. daužomi vokiečių nacionalsocialistų ir rusų bolševikų, neturėjo karinių sąjungininkų, Pietryčių Lietuvos okupacija padarė neįmanomą Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos koaliciją, kurią taip skatino Antantės šalys), o sovietai per du dešimtmečius išsiaugino Lietuvoje gana didelę savo penktąją koloną, kėlė suirutę mūsų šalyje ir išpureno dirvą „taikiai 1940 m. proletarinei revoliucijai“.

„Lietuva niekam neturi jaustis skolinga dėl savo nepriklausomybės. Lenkai gynė ne Lietuvą, bet save nuo Raudonosios armijos, kuri veržėsi į Vakarų Europą šaukdama: „Šiandien Varšuva, rytoj – Berlynas!“ – „Ūkininko patarėjui“ teigė ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Povilas Kasperavičius.

Neatlaikė ir išnyko

Žinoma, pasak A. P. Kasperavičiaus, jeigu ne Rusijos 1917 m. vasario „buržuazinė demokratinė“ revoliucija ir tų pačių metų spalio (naujuoju stiliumi – lapkričio) bolševikinis perversmas, Rusijos imperija nebūtų pasitraukusi iš Pirmojo pasaulinio karo, kurį laimėjo rusų sąjungininkai britai ir prancūzai, bet ėjusi iki Berlyno ir tikriausiai susigrąžinusi „vokiečių laikinai okupuotas imperijos dalis“ ( Lietuvą ir kitas Baltijos šalis), Vašingtonui ir Londonui neprieštaraujant. Kaip 1945-aisiais – Amerika, Didžioji Britanija Baltijos kraštus tylomis laikė teisėtu Rusijos karo grobiu, o Jaltos, Potsdamo konferencijose didžiosios valstybės aptarė tik Lenkijos likimą.

„Aišku, jeigu nėra vidinių sąlygų, tauta dvasiškai nepasirengusi savarankiškam gyvenimui, net ir palankiausios išorinės aplinkybės nepadės. Štai Baltarusijos Liaudies Respublika nepriklausomybę paskelbė beveik tuo pat metu kaip Lietuva, 1918 m. kovo 25 d., o gyvavo tik 9 mėnesius, spėjo užmegzti neoficialius santykius su Lietuva, atidaryti vienintelę diplomatinę atstovybę Vokietijos sostinėje ir išnyko, neatlaikiusi Raudonosios armijos puolimo“, – aiškino istorikas A. P. Kasperavičius. Baltarusija neatsipeikėjo iki šiol – dabar virto kariniu– politiniu Kremliaus poligonu, kuriame Rusija, net neprašiusi baltarusių „tėtušio“ Aliaksandro Lukašenkos leidimo, rengia NATO narių Latvijos ir Lietuvos okupacijų generalines repeticijas.

Laisvės kaina

Lietuviai buvo vieni veržliausių vadinamojo XX a. antrojo dešimtmečio „Tautų pavasario“ veikėjų. Šalių, kurios baigiantis Didžiajam (Pirmajam pasauliniam) karui paskelbė nepriklausomybę, seka tokia: Airija – pirma (1916 m. Velykos), Suomija – antra (1917 m. gruodžio 6 d.), Lietuva – trečia (1918 m. vasario 16 d.). Bet Lietuva išsilaisvino pirmoji iš Vokietijos okupuotų Rytų Europos tautų, nutraukė visus „sąjunginius“ ir vergovinius ryšius, kurie ankstesniais šimtmečiais siejo lietuvius su slavais. Estija, Latvija, Čekoslovakija, Vengrija, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (Jugoslavija) valstybinio savarankiškumo pradėjo siekti vėliau už Lietuvą. Be to, lietuviai dėl šalies laisvės taip nuolankiai nesilankstė Vokietijai, kaip suomiai Rusijai. 1917 m. gruodžio 31 d. sovietų Rusijos liaudies komisarų tarybos pirmininkas Vladimiras Uljanovas–Leninas privertė Suomijos senato pirmininką Pehrą Evindą Svinhufvudą Petrograde kelias valandas sėdėti Smolnio kilmingųjų mergaičių institute, kurį bolševikai pavertė savo būstine, ir nervingai maigyti rankoje prašymą pripažinti Suomijos nepriklausomybę. V. Leninas teikėsi tai padaryti iki soties išsityčiojęs iš suomių ir pareikalavęs perrašyti prašymą, nes jis buvo „neteisingai adresuotas“ – ne „darbininkų, vargingųjų valstiečių ir eilinių kareivių“ Rusijai, o tiesiog Rusijai.

Užplombuotų vagonų keleiviai

Lenkija savo nepriklausomybės sukaktį mini lapkričio 11-ąją. 1918 m. lapkričio 8 d. kaizerį Vilhelmą II nuvertusios revoliucijos apimta Vokietija paleido lenkų socialistą J. Pilsudskį iš Magdeburgo tvirtovės kalėjimo, pasodino į užplombuotą traukinio vagoną ir nusiuntė į Varšuvą (panašiai kaip Rusijos proletariato vadą V. Uljanovą -Leniną 1917 m. balandį vokiečių žvalgyba iš Šveicarijos nugabeno į Petrogradą). V. Leninas turėjo būti provokiškos Rusijos bolševikų vyriausybės galva, palankumo Vokietijai Berlynas tikėjosi ir iš J. Pilsudskio Lenkijoje. J. Pilsudskis 1918 m. lapkričio 11 d. tapo Lenkijos „viršininku“ (Naczelnik Państwa). Dabar tai pagrindinė Lenkijos valstybinė šventė. Nepriklausomybės deklaracijos, panašios į mūsų 1918 m. vasario 16-osios aktą, lenkai neturi. O Lietuva tą pačią 1918 m. lapkričio 11-ąją, kai J.Pilsudskis įsigalėjo Lenkijoje, jau buvo patvirtinusi pirmąją savo demokratinę Vyriausybę. Lietuvos Taryba 1917 m. Vilniaus konferencijoje buvo sudaryta iš patriotų, o Lenkijos laikinoji valstybės taryba – iš vokiečių ir austrų marionečių.

Kiaušinis negali įsakinėti vištai

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovų nuomone, kodėl Lietuva turėjo laukti, kol kažkas susitupės, ir su tais vėluojančiais sudaryti uniją, kurioje lietuviams vėl būtų tekęs pastumdėlių vaidmuo kaip Abiejų Tautų Respublikos laikais?

„Vytautas Didysis, kitas žinomas Lietuvos valdovas Švitrigaila, Radvilų dinastija ne kartą bandė nutraukti vasališką sąjungą su Lenkija. Taigi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba įgyvendino ne tik lietuvių ūkininkų, iš kaimo kilusios mūsų šviesuomenės (rašytojų, kunigų, agronomų), bet ir lietuvių diduomenės siekius – atkūrė Lietuvos valstybę, buvusią iki 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos sutarties, pagal kurią didysis kunigaikštis Jogaila mainais už lenkišką sostą pasižadėjo prijungti Lietuvą prie Lenkijos“, – tvirtino profesorius A. Butkus.

Alkano vilko ir ėriuko aljansas

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas surinko daug įrodymų, kaip Rusijos užsienio reikalų ministerija, Rusijos prezidento administracija iškraipo Lietuvos istoriją ir panaudoja klastotes informaciniam karui prieš mus. Bet Lietuvos Respublikos šimtmečio išvakarėse girdime ir savo istoriko (Alfredo Bumblausko), dvi pastarąsias vasaras plaukiojusio Nemunu, abejones tuo, ką rengiamės švęsti – esą Vasario 16-osios Lietuva baigėsi 1940-aisiais (!), 1921 m. Lietuvai reikėjo sudaryti konfederaciją su Lenkija, tada mūsų teritorija būtų iki Minsko (nesvarbu, kad lietuviškai nekalbėtume).

„Po Suvalkų, Seinų, Augustavo ir Vilniaus aneksijų Lenkijos pasiūlymas sudaryti tokį „aljansą“ būtų atrodęs lygiai taip pat, jeigu Rusija po Krymo aneksijos ir Donbaso draskymų dabar pakviestų Ukrainą sudaryti su Maskva karinę sąjungą“, – kandžiai A. Bumblausko svaičiojimus apibūdino VDU kalbininkas A. Butkus.

Abejoja Lietuvos tapatybe

„Kai kurie mūsų istorijos korifėjai jau seniai perplaukė Lietuvos upių tėvą ir plūduriuoja nešvariuose, drumstuose priešiškos propagandos vandenyse. Patys neatranda savo esybės, todėl abejoja ir Lietuvos tapatybe“, – apgailestavo profesorius A. Butkus.

Kažkodėl Valstybinei kalbos inspekcijai neužkliūva A. Bumblausko sugalvota sąvoka „naujalietuviai“ apibūdinti Vasario 16-osios akto signatarams, sovietų nužudytiems tarpukario Lietuvos ministrams, parlamentarams, kurių atminimą įamžinti Vyriausybės kanceliarijos ir Seimo valdybos seniai prašo Vilniaus sąjūdininkai, nors tas naujadaras skamba taip pat paniekinamai, užgauliai, kaip posakis „naujieji rusai“ – primityvūs, auksinėmis grandinėmis apsikarstę, nuo galvos iki kojų išsitatuiravę, aukštesnių, kilnesnių tikslų nesiekiantys posovietinių anekdotų antiherojai.

Amžinas istorinis dokumentas

Šiandien Lenkija yra mūsų sąjungininkė. Jos rusiški naikintuvai „MiG-29A“, retkarčiais atskrendantys į Zoknius pagal NATO oro policijos programą, gina Švenčionių r. Pabradės seniūnijos Zalavo dvarą, maršalo J. Pilsudskio (lietuviškai Juozo Pilsūdo–Ginioto) gimtinę, Kauno r. Vandžiogalos gyvenvietę, Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, kurių gyventojai per gegužines ir kitas šventes kažkodėl iškelia Lenkijos vėliavas ir apsirengia šioms vietovėms neįprastais už beveik tūkstančio kilometrų esančios Zakopanės lenkų tautiniais drabužiais.

Rusija kaip buvo, taip ir liko priešiška valstybė, laikanti Lietuvą „nevykusiu NATO plėtros į Rytus kūdikiu“.

„Vasario 16-osios aktas bus istorinis visada. Kaip JAV nepriklausomybės deklaracija, kuriai jau 241 metai. Juk tai tautos valios išraiška, o ne kokia laikina, dažnai nelygiateisė sutartis tarp dviejų valstybių. 1918 m. etnografinės Lietuvos visuomenė rėmė aktyvaus lietuvių avangardo, Lietuvos Tarybos, pastangas atkurti valstybingumą“, – apibendrino A. P. Kasperavičius. O visokie unijiniai nukrypimai, pakartotinė sąjunga su Lenkija, anot istoriko, būtų tik trukdžiusi įvykdyti žemės reformą, neleidusi iškrapštyti iš „palivarkų“ šlėktiškus liežuvius lietuviškai laužyti „iš principo“ atsisakiusių dvarponių (profesoriaus A. Bumblausko meiliai vadinamų „senalietuviais“), kurių sūneliai tarnavo L. Żeligowskio legionuose, išdalyti žemę savanoriams, liejusiems kraują už Lietuvą, ir sukurti sąmoningą 1941 m. birželio sukilėlių, 1944–1953 metų partizanų, 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo gynėjų tautą.

Autorius yra „Ūkininko patarėjo“ korespondentas ir informacijos skyriaus vedėjas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: