R. Povilaitis. Nuo „piliakalnių kelio“ iki „baltų tradicinės kultūros kelio“ (5)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

2017-ieji metai Lietuvoje buvo paskelbti Piliakalnių metais.  Jų, o kartu ir „Tautinių  drabužių metų atidarymas jau įvyko sausio 27 d. ant Medvėgalio piliakalnio ir kitose Laukuvos seniūnijos Šilalės rajone vietose. Visus metus vyks įvairūs kultūriniai renginiai, šventės, kitos priemonės. Piliakalnių, tautinių drabužių, tarmių, etnografinių regionų ir kitų lietuvių tautai ypač reikšmingų etninės kultūros savitumo bruožų akcentavimas daug prisideda prie tautinės savimonės išsaugojimo, tačiau  lietuvių etninė kultūra vargu ar pajėgs atsispirti globalios kultūros ekspansijai, jeigu tokios veiklos neturės tęsinio metams pasibaigus.

Piliakalnių metai baigsis, tačiau jie gali virsti „Piliakalnių keliu“, kuris neturėtų baigtis šių metų pabaigoje. Priešingai, jis turėtų įgyti pagreitį ir tapti ne tik mėgstamu Lietuvos gyventojų laisvalaikio bei aktyvios kultūrinės veiklos forma, bet ir išsivystyti į tarptautinį Europinės reikšmės turizmo projektą. Tuo labiau, kad „Piliakalnių kelias“ gali apimti ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir visus žinomus lietuvių ir baltų piliakalnius Gudijoje (etninėse lietuvių žemėse), Lenkijoje (etninėse lietuvių ir jotvingių žemėse), Karaliaučiaus srityje (prūsų ir lietuvių žemėse), ir, visų pirma, Latvijoje. Jau tapusi tradicija baltų vienybės ugnies sąšauka tarp piliakalnių, apimanti arti dviejų šimtų  jų šiuose regionuose, parodo, kad yra galimybė plėtoti piliakalnių ir baltų tradicinės kultūros propagavimą toliau.

Apie tai galvoti skatina Lietuvos įsitraukimas į tarptautinį o projektą. Šis kelias jau kelis šimtmečius populiarus Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Jis veda į Santjago de Kompostelos miesto katedroje, kurioje, pasak legendos, palaidotas šventas Jokūbas, kilęs iš tolimojo Nazareto. Viduramžių ir vėlesnių laikų piligrimai katalikai šimtus arba net tūkstančius kilometrų pėsčiomis keliaudavo iki miesto, kur gaudavo visų nuodėmių atleidimą. Šiandien pėsčiųjų piligrimų srautas dar didesnis, tačiau, atrodo, kad retas iš jų yra vedinas tikėjimo.

Įvairiausių kraštų žmones į šiaurės Ispaniją traukia smalsumas, nuotykių paieška, noras išbandyti save, pamatyti neregėtus kraštus ir jų kultūrą, ir, kas be ko, pasipuikuoti savo šaunumu prieš kitus ir save. Šis kelias tapo ir komerciniu fenomenu. Neišsenkantis keliautojų srautas maitina daugybę užeigų, viešbučių, restoranų, peni prekiaujančius maisto produktais, religiniais ir etnokultūriniais suvenyrais bei simboliais. 2016 metais į tarptautinę šv. Jokūbo kelio federaciją  įsijungus Vokietijai, Lenkijai ir Lietuvai, mūsų tautiečiams atsirado galimybė tiesiog iš savo namų pėsčiomis traukti beveik iki Portugalijos sienos. Ar tokių bus, abejotina, tačiau šis kelias (tiksliau net keturi) ves ne tik iš Lietuvos, bet, jungdamas šv. Jokūbo bažnyčias, suks ratu per Lietuvą. Nors šv. Jokūbo kelias Lietuvoje dar neturi jokių tradicijų, tačiau praeitais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė  savo nutarimu jau patvirtino jo realizavimo planą.  Piliakalnių Lietuvoje yra arti 900, o tai daugiau negu visų katalikų bažnyčių ir ne mažiau negu įvairių tikybų maldos namų apskritai.

„Piliakalnių kelio“ sukūrimas būtų tik pirmasis toli siekiančios veiklos tarpsnių. Jeigu pradžioje jis gali driektis nuo vieno iki kito piliakalnio, tai vėliau į jo maršrutus gali patekti vis nauji objektai. Jis turi visas galimybes išsivystyti į „Baltų tradicinės kultūros kelią“ (sąlyginis pavadinimas), apimantį dabartines ir ankstesnes mums žinomas baltų teritorijas Lietuvoje, Lastvijoje, Lenkijoje, Gudijoje, Karaliaučiaus srityje. Pagrindiniai lankomi objektai „Baltų tradicinės kultūros“ kelyje  turėtų būti ne tik piliakalniai, bet alkakalniai, pilkapynai, šventvietės, mitologiniai akmenys, šaltiniai, medžiai, giraitės, vandenys ir kitos istorinės ar legendinės vietos. Šiuos objektus papildytų vietos, susijusios su reikšmingų lietuvių tautai žmonių-istorijos, kultūros, meno, literatūros, politikos, veikėjų, karių ir kt. atminimu. Gal būt „Piliakalnių kelias“ taps šio, daugiau objektų pimančio kelio sudėtine dalimi arba visiškai integruosis į jį.

 Kokios galimybės ir kokios abejonės kyla kalbant apie „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelius? Ar galima laukti nepasitikėjimo iš katalikų bažnyčios ir „šv. Jokūbo kelio“ propaguotojų pusės? Visų pirma reikia įvertinti tai, daugelis piligrimų „šv. Jokūbo keliu“ keliauja ne dėl religinių motyvų. Nors „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ keliai tikėjimų savitumo prasme yra  alternatyva šiuo metu Lietuvoje populiarinamam šv. Jokūbo keliui, tačiau, kita vertus, jie yra jam tapatūs, nes juos vienija dvasingumo akcentas bei idėja keliauti lankant šventas vietas. Skirtumas tik tas, kad „šv. Jokūbo kelio“ objektai yra krikščionybės reiškinys, o „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ keliai veda prie ikikrikščioniškos, tradicinės baltų materialinės ir dvasinės  kultūros, senojo tikėjimo atminimo. Suprantama, „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ keliai gaivins lietuvių (baltų) etninę kultūrą, o šv. Jokūbo kelias skiepija globalizavimo ideologiją.  Beje, šio kelio galimybės Lietuvoje yra ribotos, nes jo objektų nėra daug, todėl keliautojai, aplankę krikščioniškąsias vietas, gali, anksčiau ar vėliau, norėti tęsti tokio pobūdžio keliones po senesnio tikėjimo objektus. Ir atvirkščiai.

Lietuvos dar neturi patyrimo organizuoti tokias didelio mąsto tinklines, ilgai trunkančias keliones, nėra žinomi visi potencialūs traukos centrai, nesudaryti maršrutai, nėra aiškios maitinimosi  poilsiaviečių bei nakvynių galimybės, tačiau piliakalniai lankomi, jie yra aprašyti, dalis iš jų ištirti, savivaldybės ir visuomenininkai turi parengę kai kurių piliakalnių lankymo maršrutus ir sukaupę tam tikrą medžiagą apie juos.  O Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, pasak Nijolės Balčiūnienės, šiuo metu rengia Punsko-Seinų-Suvalkų etninių lietuvių žemių piliakalnių žemėlapį-maršrutą ne tik su jų aprašymais, bet ir su sustojimais nakvynei ir maitinimu.

Lietuvos aukštosios ir kitos mokyklos turi patyrimą rengti jaunus žmones dirbti kultūros ir turizmo vadybininkais, šiuo metu į jas, dėl stojančiųjų stygiaus apskritai, neretai nelengva surinkti tinkamą kontingentą, todėl „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelių atsiradimas atvertų naujas galimybes tiek jaunimui, tiek aukštosioms ir kitoms mokykloms. Šiuos kelius kurti ir vystyti gali visuomenė-kraštotyrininkai, žygeiviai, romuviai, sveikos gyvensenos entuziastai. Pagaliau „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelius aktualesniais daro poreikis stiprinti Lietuvos gynybinį pajėgumą, kuris reikalauja ugdyti dvasinį ir fizinį jaunimo pasirengimą tėvynės gynybai, todėl tikėtina, kad tokia iniciatyva sulauks palaikymo ne tik iš visuomenės, bet ir iš valstybės pusės.

Lietuva dar mažai žinoma pasaulyje, jos turizmo objektai apskritai savo populiarumu nepatenka į labiausiai lankomų Europos objektų sąrašą, tačiau galimybės sukurti ir išplėtoti „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelius kaip europinį reiškinį išplaukia ne tik iš stabiliai ir greitai augančio turizmo populiarumo Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje, iš turizmo infrastruktūros ir paslaugų sferų plėtros, iš gyventojų, visų pirma miestiečių, poreikio rasti alternatyvius poilsio ir laisvalaikio praleidimo būdus, iš augančio fizinio judėjimo (dviračiais, slidėmis, pėsčiomis („šiaurietiškas ėjimas“) populiarumo įvairiose gyventojų amžiaus grupėse bei polinkio keliauti šeimomis, pagaliau iš skaitmeninės vaizdo technikos ir socialinių tinklų plėtros, kuri leidžia iš esmės kiekvienam fiksuoti jam įdomius, reikšmingus ir gražius vaizdus  bei visa tai perteikti neribotai auditorijai. Apie tokio pobūdžio kelių tinklą Europoje, jungiantį ikikrikščioniškos kultūros ir tikėjimo objektus keliose šalyse, neteko girdėti, todėl Lietuva gali tapti novatore, siūlydama originalų ir patrauklų turizmo produktą užsienio vartotojams.

Palanki „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ keliams aplinkybė yra ta, kad Lietuva ir visos baltų gyvenamos arba gyventos žemės apima palyginti nedidelį plotą ir yra nesunkiai „apeinamos“ (šv. Jokūbo kelias vien Ispanijoje tęsiasi iki 800 km.). Lietuvos reljefas, klimatas, graži gamta, švarus vanduo, optimaliai tankus gyvenviečių tinklas yra patogus pėsčiųjų ir dviračių kelionėms. O svarbiausia tai, kad Lietuva turi išskirtinai gausų piliakalnių tinklą.

Jeigu turistų srautai bus pernelyg dideli ir nevaldomi, galima įžvelgti tam tikrą grėsmę gamtinei aplinkai, piliakalnių ir kitų materialinių objektų fiziniam būviui, tačiau tai dar nėra šios dienos klausimas, be to, prevencinės priemonės kultūros ir istorijos objektų apsaugai visada reikalingos. „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelių valstybinis įteisinimas paskatintų labiau rūpintis šiandien neretai apleistų piliakalnių ir kitų gamtos objektų apsauga. Be to, keliavimas pėsčiomis, dviračiais, vandens nemotoriniu transportu, o gal būt slidėmis ir rogėmis žiemą, yra labiausiai draugiškas gamtai.

Dar vienas pastebėjimas pasisakant už „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelius.   Tuštėjantys ir senstantys kaimai bei miesteliai gali tapti šio projekto stipriąja puse-vietos bendruomenės, verslininkai, juose gali įžvelgti galimybę atgaivinti menkėjantį agrarinį sektorių ir paskatą turizmo vystymui. O svarbiausia tai, kad „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelių sukūrimas sukūrimas gali suteikti impulsą etninės kultūros (tradiciniai amatai, tautodailė, folkloras, tautiniai drabužiai, simbolika ir kt.), mokslo (baltų kultūros tyrinėjimai), verslo (kaimo turizmas, paslaugų sfera, žirgininkystė ir kt.), visuomeninių judėjimų (žygeiviai, karo istorijos klubai, romuvių ir kt.), meno bei muzikos (atitinkamų žanrų plėtra) vystymui. Be to, tuštėjančios kaimo mokyklos gali tapti patogiomis nakvynės vietomis keliautojams ir netgi kiek papildyti kuklų jų biudžetą.

Geriausiai būtų, kad Lietuvos etnografiniai regionai pradėtų „Piliakalnių kelių“ vystymą jau dabar. Iniciatyvą parodė Dzūkijos/Dainavos regioninės etninės kultūros globos taryba, matysime, ar ir toliau dzūkai bus aktyvesni už kitus. Kokie yra Dzūkijos pranašumai kuriant  „Piliakalnių kelią“ ir jį išvystant į „Baltų tradicinės kultūros kelią“ regione? Visų pirma tai, kad Dzūkijos teritorija yra palyginti nedidelė ir „Piliakalnių kelio“ tinklas joje gali būti ypač patogus keliautojui. Dzūkija ribojasi net su dviem užsienio valstybėmis, kuriose yra baltų kultūros objektų (Lenkija, Gudija). Tai leidžia plėtoti šį kelią už Lietuvos sienos ir tikėtis daugiau lankytojų iš kitų šalių (pvz. Lenkijos). Į Dzūkijos etnografinio regiono ribas patenka išskirtiniai ikikrikščioniškos materialinės kultūros objektai, esantys senosiose Lietuvos sostinėse (Kernavėje, Trakuose, Vilniuje). Tai labai padidina Dzūkijos regiono lankymo patrauklumą. „Sertifikuotų“ šv. Jokūbo kelio objektų (bažnyčių) Dzūkijoje nedaug (septynios), todėl yra gera galimybė greta šio projekto vystyti „Piliakalnių kelio“ maršrutų tinklą, kuris gali apimti kur kas daugiau objektų ir sėkmingai konkuruoti su šv. Jokūbo keliu. Labai daug Dzūkijos piliakalnių yra išsidėstę prie Nemuno, todėl yra didelės galimybės panaudoti keliones vandens transportu.

Ką reikėtų daryti kuriant „Piliakalnių kelią“ ir jį išvystant į „Baltų tradicinės kultūros kelią“?

Reikėtų pradėti nuo svarbiausių objektų identifikavimo ir medžiagos apie jų ryšio su senąja baltų-lietuvių kultūra ir religija kaupimo arba sukauptos peržiūros. Kitas žingsnis-kelionių maršrutų sudarymas, įvertinant nakvynės, poilsio ir maitinimosi galimybes. Palaipsniui prireiks sukurti priimančiųjų tinklą (rasti organizatorius, gidus, užeigų šeimininkus, suvenyrų gamintojus, tradicinių amatų ir tautodailės populiarintojus ir kt.). Reikės išsiaiškinti galimybes  apsistoti keliautojams valstybės įstaigose, visų pirma mokyklų bendrabučiuose ir klasėse. Tam būtini ryšiai su vietos savivaldybėmis, vietos veiklos grupėmis, kaimo bendruomenėmis, kaimo turizmo verslininkais, kultūros ir švietimo įstaigomis.

Tikslinga sukurti ir palaikyti specialią regiono interneto svetainę, sukurti simboliką, žemėlapius ir atmintines keliautojams. Toliau laukia bandomieji žygiai (jie gali apimti dalį regiono objektų). Suprantama, būtina kuo aktyviau šį sumanymą garsinti žiniaskaidoje ir kitais būdais. O pats pirmasis žingsnis veiklių žmonių grupės, kuri viso to imtųsi, sukūrimas.

Kategorijos: Etninė kultūra, Gamta ir žmogus, Kelionės, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *