M. Kvietkauskas: Litvakų paveldo įsisąmoninimas atveria mus pasauliui

Vasario 23-26 d. Vilniaus knygų mugė vėl kvies į diskusijas aktualiausiomis visuomenės, kultūros ir politikos temomis, kurias šiemet vienija mugės tema – lietuviški ženklai pasaulyje. Ar įsivaizduojame, kiek esame davę pasauliui, kokio masto mokslo ir meno bei kultūros lauko žmonės iki šiol sieja save su mūsų šalimi? Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) direktoriaus Mindaugo Kvietkausko teigimu, vieną ryškiausių pėdsakų pasaulyje palikusių grupių – litvakai, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) teritorijoje gyvenę žydai, kurių paveldas pasaulyje yra išskirtinis, tačiau Lietuvoje iki galo neįsisąmonintas, bet keliantis vis didesnį susidomėjimą.

Ryšys, kurį po truputį atrandame iš naujo

Kvietkausko teigimu, temą diskusijai „Pasaulio litvakų talentai: kas jie šiandienos Lietuvai?“ įkvėpė suvokimas, kiek nedaug dar iš tiesų žinome apie litvakus – iš Lietuvos teritorijos po pasaulį pasklidusius žydus.

„Litvakiškąją tapatybę apibrėžia, ją identifikuoti, atskirti nuo kitų kraštų ir kitos kultūrinės aplinkos žydų padeda keli pamatiniai dalykai. Visų pirma, tai kalba – litvakiška jidiš tarmė, tapusi ir bendrinės jidiš kalbos pagrindu. Kitas aspektas – teritorija, kurioje gyveno litvakai. Ji praktiškai sutampa su Algirdo ir Gedimino laikų LDK teritorija, tad politinės ribos aiškios ir labai glaudžiai susijusios istorine Lietuva. Trečias dalykas – tai religinė tradicija. Litvakai – gana griežti ortodoksai, jų religinei tradicijai labai svarbus itin detalus judėjų šventraščių, Toros studijavimas, aiškinimas ir interpretavimas, o kultūroje bei auklėjime didžiulį vaidmenį vaidina intelektualinės pratybos, proto kritiškumo ir aštrumo lavinimas.  Galima sakyti, kad tai buvo intelektą labai gerbusi bendruomenė, o litvako stereotipas – kritiškas racionalistas. Tai iš dalies yra atsakymas, kodėl tiek daug žymių pasaulio protų, mokslininkų, intelektualų bei kūrėjų kilo iš šios erdvės.  Tam įtakos turėjo aiškus suvokimas, kad žmogaus išsilavinimas, jo proto šviesumas ir kritiškumas yra labai svarbi tapatybės dalis“,  – litvakiškosios tapatybės svarbiausius bruožus vardija M. Kvietkauskas.

Dar vienas ryškus aspektas, apibrėžiantis litvakus, – tai ryšys su istorine ir etnine Lietuva, su šita žeme, jos peizažu.

„Galime fiksuoti, aišku, ne visuotinį, bet labai dažną litvakų lokalinį patriotizmą, stiprų ryšį su vieta, iš kurios esi kilęs, ir tai ypač ryšku menininkų darbuose. Tarkime, Marko Šagalo darbai: jis būdamas vienas pačių garsiausių pasaulio dailininkų, gyvendamas ir kurdamas Paryžiuje, Niujorke, Izraelyje visą laiką „gyveno“ ir buvusioje LDK teritorijoje, Vitebsko apylinkėse, kurios buvo nuolatinė jo vaizduotės erdvė“, – pasakoja LLTI vadovas.

Pasak M.Kvietkausko, diskusijai apie litvakų paveldą pakviesti paskatino ir kaskart kylantis visuomenės susidomėjimas, kai jų palikuonys tampa Nobelio premijų ar Oskarų laureatais.

„Klausimas „Pasaulio litvakų talentai: kas jie šiandienos Lietuvai?“, viena vertus, kilo iš trūkumo, stokos jausmo ir nuojautos, kad mes iki galo nesam suvokę, kokį kultūrinį paveldą turėjo Lietuva, ir ką iš tikrųjų litvakų gentis yra nuveikusi bei sukūrusi. Kita vertus, jį skatina ir labai didelis atradimo džiaugsmas – kuo toliau, tuo labiau, šis paveldas ir jo ryšys su Lietuva mums atsiveria, be to, išryškėja vis nauji reiškiniai ir jaunesnių kartų litvakų palikuonių vardai. Dailės srityje jau daug nuveikta kalbant apie žymiausių pasaulio dailininkų modernistų – tarkim, Chatimo Sutino (Chaimo Soutine‘o) ar Džekeso Lipčitzo (Jacqueso Lipchitzo) – ryšius su Lietuva. Dabar atrandame įvairių sričių pasaulio mokslininkų ryšius su mūsų šalimi. Man atrodo, kad tai mūsų kultūros augimo etapas, kai imame suvokti, ką Lietuvoje turėjome, ko netekome, ir kodėl turime atkurti savo santykį su šios unikalios tapatybės žmonėmis“,  – sako M. Kvietkauskas.

Abipusis dialogas ir gydantis atvirumas

Tačiau yra ir kita tokių atradimų pusė – aštrėjantis suvokimas, kaip šis palikimas būtų galėjęs skleistis Lietuvoje, jei lietuvių ir litvakų sugyvenimas per Holokaustą nebūtų sugriautas, o litvakų gentis – fiziškai sunaikinta.

„Tai tikrai skausminga savirefleksija, kurią lydi supratimas, jog litvakų praradimas buvo didžiulė Lietuvos valstybės, visos visuomenės ir tautos netektis. Tas ryšys buvo labai žiauriai nutrauktas ir dabar mes turime jį atstatyti iš baisių griuvėsių, peržengdami labai sunkią atminties traumą. Juk ir pačių pasaulio litvakų kilmės kūrėjų santykis su Lietuva yra nevienareikšmis. Vieni nori prisiminti šitą ryšį, savo šeimos ir giminės kilmę bei šaknis, o kai kurie netgi atsisako apie tai galvoti, nes jų artimieji, tėvai ar seneliai čia palaidoti masiniuose kapuose. Ir tas sugrįžimas bei atsigręžimas į praeitį jiems yra išties sunkus. Apie visus šituos mūsų santykių aspektus ir kalbėsime Vilniaus knygų mugėje vyksiančioje diskusijoje“ – sako M.Kvietkauskas.

LLTI vadovo teigimu, tėra vienas kelias – atvirumas ir dialogas, kuris dabartiniame politiniame kontekste tampa itin svarbia vertybe.

„Atsirasti, susiformuoti ir išsilaikyti lietuvių ir žydų dialogui reikia abiejų pusių įsitraukimo ir geranoriškumo.  Mums tai reiškia, kad patys lietuviai turi labai aiškiai ir kritiškai suvokti, kad Lietuvos visuomenė ne visada buvo palanki žydams, kad Holokausto laikais dalis lietuvių sunkiai nusikalto, ir reiktų tą kaltę labai atvirai pripažinti. Refleksija, savikritika visuomet atveria kelią dialogui su kitu ir tik tokiu būdu mes visi kartu išsivaduojame nuo kompleksų, nes nebeturime ko slėpti. Atvirai pasakydami, kad lietuviai okupacijų laikais buvo ne tik aukos arba tragiški herojai, bet dalis jų susitepė žydų krauju, mes apsivalome ir žengiam naują žingsnį toliau, o toks dialogas su litvakais ir jų palikuonimis brandina Lietuvos visuomenę“, – įsitikinęs M.Kvietkauskas.

Neturėtume savintis, bet galime didžiuotis

Tai, kad kaskart išgirdus, jog viena ar kita pasaulio garsenybė turi lietuviškų šaknų ir yra kilusi iš Lietuvos, tarsi sujundame ir jaučiame pasididžiavimą, M.Kvietkausko manymu, – visiškai natūralu.

„Yra daug tokių pasaulinio masto kūrėjų, ypač litvakiškos kilmės žymių žmonių, kurių „savinimasis“ gali atrodyti labai naiviai, ir mano galva nėra reikalingas. Tarkim, dainininkai Leonardas Cohenas ar Bobas Dylanas, ar  Oskaro laureatas, režisierius Michelis Hazanavicius. Sakyti, kad jie kaip nors priklauso Lietuvos kultūrai, jos tradicijai būtų tiesiog naivu – tai JAV ar Prancūzijos kūrėjai.  Tačiau jų litvakiškos šaknys skatina papildomą mūsų susidomėjimą puikiu menu, padeda lengviau atrasti savo santykį su pasaulio kultūra, suvokti save kaip globalios kultūrinės erdvės dalį, ir tai  – puiku. Taip sukuriamas natūralus ryšys, atvirumas pasaulinei kultūrai pamatant, kad ir čia – Lietuvoje – yra jos kilmės šaltiniai. O tai vėlgi gydo nuo kompleksų ir uždarumo, susikoncentravimo tik į save arba manymo, kad  patys iš savęs neturim ką duoti pasauliui. Lietuva jau yra davusi labai daug. Lietuviai, žydai, lenkai – iš mūsų erdvės yra kilę labai daug pasauliui svarbių talentų ir turime suvokti, kad tai kelias, toliau atviras ir mums patiems“, – reziumuoja M.Kvietkauskas

Vilniaus knygų mugės organizatorių teigimu, šiemet lankytojai turės progų įsitikinti, kad žvelgdami į labai skirtingas gyvenimo sferas pasaulyje mes atrastume daug lietuviškų pėdsakų, iš Lietuvos kilusių žmonių.

„Forumo-LRT Studijos erdvėje mugės metu vyksiančios aktualios diskusijos padės į mūsų garsiausius vardus pažvelgti kitu žvilgsniu. Drauge su išeivijos autoriais aiškinsimės, ką reiškia būti lietuviu rašytoju užsienyje, prisiminsime Algirdą Julių Greimą, kurio mokslinis ir literatūrinis paveldas iki šiol garsina Lietuvą visame pasaulyje, diskutuosime apie tai, kaip Lietuvos kultūra atrodo pasauliniame kontekste“,  – aktualiausias mugės diskusijų temas vardija parodų ir kongresų centro Litexpo parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

Į mugę atvykstantys užsienio svečiai, M. Gembickienės teigimu, byloja, kad ir pati mugė jau tapo tikru lietuvišku ženklu, atpažįstamu pasaulyje.

„Mugė vyks jau 18-tą kartą, joje šiemet laukiame 27 užsienio svečių iš 12 šalių, tokių kaip Izraelis, Prancūzija, Rusija, JAV, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Estija, Islandija, Lenkija, Italija, Suomija ar Čekija. Ne mažiau smagu ir tai, kad į Lietuvą atvyksta po pasaulį pabirę lietuviški ženklai. Ne tik nuo mugės jau neatsiejami Tomas Venclova, Algis Mickūnas, Stasys Eidrigevičius, Dalia Staponkutė ar Valdas Papievis, bet ir iliustruotoja Elena Launikonytė, pasaulinio garso mokslininkė Violeta Kelertienė“, – mugės svečius vardija Litexpo parodų grupės vadovė.

Vasario 23-26 d. vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje lankytojai galės ne tik diskutuoti, bet ir apsilankyti visose tradicinėse erdvėse: susitikimuose su rašytojais, bukinistų pasaže, bibliotekų erdvėje, Vaikų literatūros salėje ar vakaroti Muzikos salėje.