R. Tracevskis. Lietuva savo suvereniteto Lenkijai perduoti neprivalo (17)

Rokas Tracevskis | A. Buckutės nuotr.

Rokas Tracevskis | A. Buckutės nuotr.

Saulius Skvernelis pareiškė, jog sieks, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų labiau kaimyniški. Tai yra gerai. Tik, perkraunant santykius, naujajai Vyriausybei svarbu žinoti, kad Lietuva savo suvereniteto Lenkijai neperdavė ir perduoti neprivalo, t. y. tik Lietuvos politikams, ne Lenkijos, spręsti dėl tokių dalykų kaip įrašai pasuose (Lietuvos pasuose, ne Lenkijos) ir švietimo reikalai (Lietuvoje, ne Lenkijoje). 

Jei kas nors ką nors kažkada kažkokiam lenkui kažkur kažką ne pagal savo kompetenciją privačiai pažadėjo, tai yra tik tų pažadų davėjų problema. Be to, tie Lietuvos žadėtojai savo pažadus vykdė – spaudė Lietuvos Seimą, bet Lietuvos Seimas turėjo savo nuomonę, dėl kurios Lenkija neturi jokios teisės priekaištauti.

Tokiems priekaištams iš užsienio būtų brėžiama raudona linija bet kokioje kitoje ES valstybėje narėje. Lenkija neturi jokio pagrindo priekaištauti Lietuvai. Deja, Lietuvos politikai ir pareigūnai – dėl valstybės intereso nesuvokimo ar socialinių įgūdžių stokos – nedėjo jokių pastangų, kad tai išaiškintų Lietuvos ir Lenkijos visuomenėms. Nerišlus atsiprašinėjimas neaišku dėl ko tik skatino Lenkijos agresyvumą, nes Lenkija yra ne vakarų Europos kultūros šalis. Latvija ar Ukraina tokią raudoną liniją brėžtų, jei atsirastų tokio pobūdžio priekaištai iš užsienio šalies. 

Tik Lietuva gali daryti sprendimus dėl įvairių raidžių ir lenkų kalbos diakritinių ženklų Lietuvos pasuose. Tai turi būti Lietuvos sprendimas, o ne Lenkijos primestos instrukcijos. Lietuvos politikams prioritetu turėtų būti tautos integracija, t. y. socialinių-kultūrinių etninių getų kūrimo prevencija, nes tai yra visų piliečių gerovės ir valstybės gynybos klausimas.

Beje, Lietuvai atsiveria geresnės galimybės – esant reikalui, ypač globalių krizinių veiksnių, pvz., ES destabilizacijos, atveju – bendradarbiauti su dabartine Lenkijos „nacionalistine“ valdžia nei su anksčiau Lenkiją valdžiusiais „liberalais“. Nuo 2015 m. rudens Lenkijos Seime ir Senate absoliučią daugumą turi Jaroslavo Kačinskio (Jarosław Kaczyński) „Teisė ir Teisingumas“ („Prawo i Sprawedliwość“, PiS) partija, dėl kurios politikos ir Lenkijos opozicijos skundų „Briuseliui“ Lenkija yra šiek tiek izoliuota ES, todėl šiuo metu Lenkijai draugiškų santykių palaikymas su Lietuva gali būti gana svarbus. 

Daugelis Lietuvos politikų mėgsta pasvarstyti, kas kaltas dėl „blogų“ Lenkijos-Lietuvos santykių (iš tikrųjų jie nėra blogi – santykiai yra greičiau pragmatiški). Buvusioji „Piliečių Platformos“ („Platforma Obywatelska“, PO) partijos Lenkijos valdžia, naudodama ir Valdemaro Tomaševskio partiją, Lenkijos vidaus politikos tikslams organizavo isterišką antilietuvišką kampaniją. Toje kampanijoje dalyvavo, pirmiausia dėl su vidaus politika susijusių interesų, ne tik Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) (prieš tapdamas PO nariu 2007 m., 2005 m., būdamas nepartiniu, buvo išrinktas į Senatą kaip oficialus PiS kandidatas ir 2006–2007 m. buvo gynybos ministru premjero J. Kačinskio vyriausybėje, todėl pastarojo laikomas priešu), bet ir prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) bei tuometinis premjeras ir dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk).

PO antilietuviška kampanija (vykdyta, nepaisant, pvz., ES Teisingumo Teismo sprendimo, nurodančio, kad Lietuvos dabartinė pavardžių rašymo praktika nepažeidžia jokių ES teisės aktų) buvo saugus būdas įtikti šovinistiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiam elektoratui. Nuo pradinės mokyklos laikų daugumos lenkų pasąmonėje įsisavinama mintis, kad Lietuva istoriškai yra tik savos specifikos turinti Lenkijos dalis. R. Sikorskiui pavyko įteigti Lenkijos politikams ir visuomenei, kad Lietuva pažeidžia 1994 m. Lietuvos-Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, nors iš tikrųjų tokių pažeidimų Lietuvoje nėra.

Beje, Lietuva nekelia R. Sikorskio stiliaus isterijos dėl galūnių „-aitė“ ar „-ienė“ negalimumo Punsko lietuvių Lenkijos pasuose, nors 1994 m. Lietuvos-Lenkijos sutartyje, kurioje minimas pavardžių rašymas dokumentuose pagal skambesį, teisinį pagrindą tokios isterijos organizavimui galima būtų surasti.

2011 m. rugsėjo mėn. D. Tuskas, tuometinis PO lyderis ir Lenkijos premjeras, sakydamas kalbą Vilniaus šv. Teresės bažnyčioje, teigė, kad „Lenkijos santykiai su Lietuva priklausys nuo Lietuvos santykių su lenkų mažuma“. Tuomet ir Kšištofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski), socializmo laikų antikomunistinis veikėjas, o šiuo metu šiaurės-rytų Lenkijos pasienio kultūroms skirto centro direktorius, ir Jacekas Kucharčikas (Jacek Kucharczyk), įvairių Lenkijos ir Vakarų šalių fondų finansuojamo Visuomenės reikalų instituto (Instytut Spraw Publicznych; ISP) valdybos pirmininkas, ir Janas Vidackis (Jan Widacki), tuometinis Lenkijos Seimo kairiosios frakcijos narys (šiuo metu „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanotas Lietuvos garbės konsulas Krokuvoje), teigė, kad, jei Angela Merkel būtų pasakiusi panašius žodžius etniniams vokiečiams Lenkijos bažnyčioje, vokiečių politikai būtų privertę ją atsistatydinti iš Vokietijos kanclerės posto nedelsiant, tačiau Lenkijos politinė kultūra nėra labai europietiška.

Vakarų Europoje kišimasis į kaimyninių valstybių politiką mažumų atžvilgiu yra nepraktikuojamas, nes tai pernelyg primintų Hitlerio vykdytą kovą už etninių vokiečių teises kaimyninėse valstybėse. Pastarajame dešimtmetyje Europoje tai praktikavo tik Rusija, Lenkija, Vengrija, Serbija.

PO partijos valdymo laikais antilietuviška kampanija buvo vykdoma per Lenkijos visuomeninę televiziją TVP. Reikėjo nepavojingo mažo išorės priešo, kad būtų demonstruojamas valdančiosios PO partijos patriotizmas. TVP, kitaip nei visuomeniniai transliuotojai daugumoje kitų Vakarų pasaulio šalių, įskaitant ir Lietuvą, niekada (išskyrus draugiškiausio Lietuvos atžvilgiu buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kvašnevskio (Aleksander Kwaśniewski) laikus, kai šaliai vadovavo priekaištų dėl savo nomenklatūrinės praeities vengiantys postkomunistai) nesilaikė nešališkumo principo.

Dabartinės Lenkijos valdžios patriotiškumu Lenkijoje niekas neabejoja, todėl PiS-ui, bekovojant savas kovas su Berlynu ir Briuseliu, antilietuviškų kampanijų organizavimas per Lenkijos visuomeninę televiziją ir kitą žiniasklaidą yra nebūtinas. Masyvi priešiška kampanija – kuriai pretekstą visada galima rasti, ką Lietuvos valdžia bedarytų – per TVP liovėsi R. Sikorskiui prarandant pozicijas Lenkijos politikoje dar PO valdymo eros pabaigoje. PiS atėjus į valdžią, šis informacinis puolimas nebuvo atnaujintas, nors Lenkijos marginali ultranacionalistinė žiniasklaida tebetęsia propagandinį karą prieš Lietuvą.

Lenkijos de facto vadovo J. Kačinskio, Antonijaus Macierevičiaus (Antoni Macierewicz) (po 2015 m. rinkimų tapusio gynybos ministru ir neoficialiai „vice-Jaroslavu“, t. y. antruoju įtakingiausiu Lenkijos politiku) ir viso PiS nuostatos yra labiau antikremliškos nei buvusios Lenkijos valdžios, todėl Lietuvos-Lenkijos santykius plėtoti bus lengviau.

Rusijos klausimu PiS valdžia yra nuoseklesnė nei buvusioji „Piliečių Platforma“ partijos dominuojama valdžia. Tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis bandė „perkrauti“, t. y. pagerinti, santykius su Maskva (2011 m. J. Kačinskis teigė, kad premjeras D. Tuskas „dreba prieš Rusiją kaip mažas šunelis“) bei teikė prioritetą Veimaro trikampiui ir siekė padaryti šiuo metu jau nelabai aktualią Berlyno-Paryžiaus-Varšuvos ašį svarbiu ES politikos veiksniu.

Dabartinė Lenkijos valdžia (kitaip nei Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai) turi Lietuvos pozicijai identišką požiūrį dėl Rusijos užsienio politikos, todėl atsiveria galimybės bendradarbiavimui su Lenkija, ypač gynybos srityje.

 

Bent jau artimiausiu laikotarpiu Lietuvos interesas (išlaikant, kiek įmanoma / jei įmanoma, ir pragmatinius ar net draugiškus santykius, ypač NATO šalių gynybos klausimais, su Lenkija) yra palaikyti kuo glaudesnius santykius su Vokietija ir likti vienoje stovykloje su Vokietijos lyderystę neoficialiai daugiau ar mažiau pripažįstančiu ES valstybių narių branduoliu. Vis dėlto Vokietijos pozicija gali būti mažiau palanki Lietuvai, jei kitų metų Vokietijos parlamento rinkimuose A. Merkel krikdemai patirtų pralaimėjimą, todėl Lietuvos-Lenkijos santykių svarba gali ir padidėti.

J. Kačinskio siekis keisti ES (bet nenaikinti– kitaip nei Marine Le Pen ar Gerto Viderso (Geert Wilders) ketinimai), pasisakymai už „tėvynių sąjungą“ vietoj „eurofederacijos“, radikaliai neigiamas požiūris į „Europos islamizaciją“ padės Lietuvai, nelendant į atvirą konfliktą su Vokietija, išvengti „senųjų“ ES narių pernelyg didelio diktato Europos Sąjungoje (jei ji ir toliau sėkmingai gyvuos po kitų metų parlamento rinkimų Nyderlanduose ir prezidento rinkimų Prancūzijoje) bei pernelyg didelio naivumo islamo civilizacijos klausimu.

Lenkijos politinės problemos suteikia Lietuvai galimybę (kuria galima naudotis pagal aplinkybes) vėl tapti neoficialia tarpininke tarp Varšuvos ir Briuselio-Berlyno. Taip jau yra buvę prezidento Lecho Kačinskio (Lecho Kaczyński) ir prezidento Valdo Adamkaus laikais (tuomet, kaip ir šiuo metu, Kačinskio pavardė buvo keiksmažodis Berlyne ir Briuselyje), nors tuomet įtampa tarp ES institucijų ir Lenkijos buvo mažesnė.

„Prezidentus Valdą Adamkų ir Lechą Kačinskį jungė draugiški santykiai, kurie stiprino tarptautines abiejų valstybių pozicijas […].Varšuvos-Vilniaus ryšys sudegė 2008 m., kai Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie lenkų mažumos padėtį Lietuvoje, palygino tą šalį su Baltarusija, o kiti Lenkijos atstovai nestojo į vieną gretą su lietuviais protestuoti prieš derybų dėl ES ir Rusijos sutarties atnaujinimą“, – rašė Marta Kačinska (Maria Kaczyńska) savo straipsnyje „Geopolitinė situacija nurodo, kad atėjo laikas naujam atsivėrimui tarp Lenkijos ir Lietuvos“ PiS partiją remiančiame savaitraštyje „W Sieci“ rugsėjo mėnesį. Ji pažymėjo, kad NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje ir Lenkijos-Lietuvos bendradarbiavimas ekonomikos srityje sudaro prielaidas Lenkijos ir Lietuvos santykių pokyčiui. M. Kačinska paminėjo, kad po Seimo rinkimų naujasis Lietuvos Seimas gali būti palankiau nusiteikęs lenkiškų pavardžių rašybos klausimu.

„Geopolitinė situacija, pirmiausia dalies Ukrainos užėmimas, žinios dėl Putino provokuojamų ginklavimosi varžybų, mūsų regionui neaiškios JAV rinkimų politinės pasekmės ir būtinybė siekti energetinės nepriklausomybės rodo, kad atėjo laikas naujam atsivėrimui tarp Lenkijos ir Lietuvos“, – parašė Marta Kačinska (Marta Kaczyńska), kuri yra žuvusio J. Kačinskio brolio dukra ir artimiausias dabartiniam Lenkijos vienvaldžiam vadovui žmogus, todėl jos straipsnį galima suprasti ir kaip įdomų signalą.

Apsimetimas „jaunesniuoju broliu“, bendraujant su Lenkijos vadovais, gal ir buvo gera diplomatinė taktika Lietuvai siekiant narystės NATO, bet šiuo metu tokio stiliaus bendravimas yra nebeaktualus. Lietuvos politikai turi suprasti, kad Lietuva ir Lenkija yra lygiateisės valstybės. Šiuo pagrindu santykiai ir turi būti vystomi. Bendros gynybos ir ekonominio bendradarbiavimo klausimai dėl to nenukentės.

Autorius yra Milano universiteto Tarptautinių santykių departamento politologas

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Žemyna:

    Na, ko tylit?
    Pagaliau – dalykiškai, ūkiškai, – ne kaip dalis mūsų politologų bei seimūnų, jau ketvirtį amžiaus tebeplūduriuojančių „aukštosiose“ frazėse, kurių dalies nė patys nesupranta… O dalykas labai paprastas – arba tu supranti, ką konkrečiai, žingsnis po žingsnio tu savo pozicijoje PRIVALAI veikti ir duoti rezultatą, užuot kadenciją po kadencijos reikšmingu veidu snaudęs savo poste, arba eik lauk.

  2. Gal po 30-ties, o gal net 40-ties metų, ar gal ir vėliau/anksčiau,
    – garbingai …prie abiejų Tautų n e i š v e n g i a m o s (išlikimui
    …Abiejų) Unijos Liubline įtvirtinimo sąlygų, bei teisinių-ūkinių padarinių
    /politiškai/ po 1795 m. nelaimės …Abiems Valstybės viename (t.y. Liublino Unijos galių
    – BENDRAI Valstybei gyvavus) p o l i t i n i a m e vienete neišgyvenus /visgi/
    …bus
    grįžta.
    Bus.

    O kaip kitaip, 1795-1918 m. gan sėkmingo išgyvenimo-atsikūrimo /skyrium/ spragą,
    užpildysi dėl…

  3. lietuvis:

    Einu anąkart pro turgaus bobeles. Pardavinėja mėsytę, raugintus kopūstus, bobelės desėtką kiaušinių siūlo, visokių daržovių, iš Belarusijos -vaistų “po pigiaiski”. Ogi žiūriu: ūsuotas dėdulė, pšechreviškai kalbantis, ant prekystalio pasidėjęs…Lietuvą. Sakau: hau matč? Pšeprešam?, – jisai.- Proše mūvič po polsku. Idy ty…, – drėbiau nemūsiškai, bet dirselėjau į kainą: svolačius Lietuvą mano brangią parduoda “za Vilenskij kraij”. Jau vienas ponas (lyg tai seimūnas) priėjęs derasi, girdžiu. Palaukiu prie vartų. Išerina tas ponas, maiše nešinas gabalą Lietuvos (visos neėmė – neįkanda). Kai vožtelėjau jam į kaktą, tik penkiakampės žiežirbos pakilo. O aš stvėriau maišą ir dėjau kudašių. Namie išėmau: gabalas Lietuvos – tai buvo Suvalkija, Rytų Lietuva, net iki Turmanto. Toks bliednas, be gyvybės ženkų. Dabar jį laikau kartu su kitais gabalais – Samogitija, Gudijos bryzu, gerai atrodančiu Viduriu. Atšeriu. Pavasarį paleisiu į laisvę. Tegul bus laisva Lietuva. O turgelin, sakau, bombą pakišiu, kad šlėchtos ūsai nusviltų…

  4. Pikc:

    Priminkite, ar ne per draugiškojo Kačynskio prezidentavimą lenko kortos Lietuvoje buvo dalinamos?

    • Žemyna:

      O, prisiminė tamsta jaunystę…
      Kiek gražių dalykų tada buvę – įv. rango kaimynų politikieriai taip „romantiškai” „per tvorą į sodą” (Vilnijos) laipiojo, be jokio pasisveikinimo ar atsiklausimo jį trypė, pinigų lagaminėlius vežiojo nuo mūsų teroro benusibaigiantiems kankiniams…
      O jų TV kokius reportažus pasauliui rodydavo – iš renginių Lenkų institute Vilniuje, iš apvalių stalų Varšuvoje, kur iš visų Polonijos veikėjų itin ugningomis kalbomis pasižymėjo būtent mūsiškiai kovingieji kankiniai…

  5. Kaunietis:

    Čia – Lietuva, čia “lenkais” lyja… Kada gi pagaliau pasijusime lietuviais?!.

  6. Kada baigsim teisintis dėl kvailystės su pavardėm pasuose? Juk toks reikalavimas tolygus pretenzijai greta lietuvių kalbos abecėlės įvesti lenkišką. O kuo blogesni mūsų piliečiai latviai, vokiečiai, danai ar gudai? Tad turėsime įvesti visus raidynus. O juk vien “latynicos” pagrindu susidariusių abecėlių dešimtys, o raidžių su diakritiniais ženkliukais ir kitomis detalėmis lietuvių valstybinėje dokumentacijoje turės būti ne mažiau kaip pusantro šimto…

  7. kaunietė:

    Puikus ir argumentuotas straipsnis. Tegul paskaito tie, kurie vis kalba apie strateginę partnerystę ir dėl to siūlomas nuolaidas. Būkime išdidūs ir nenuolaidžiaukime. Lenkai vertina tik drąsius.

    • iš Lenkijos:

      nei ten vertina (lenkai drąsius) nei ką. Nekurkite eilinio mito. Lenkai “gerbia’ tik tuos, kurie yra stipresni. Beje, neturi lenkai mūsų gerbti, užtektų, jei patys save gerbtume. Tada ir santykiai su Lenkija būtų normalūs. O dėl straipsnio- ne viskas taip saldu toje PiS,oi ne. Toje partijoje, ir tarp seimo narių, yra tokių šovinistų, kad oho. Tai tokios “pikantiškos” organizacijos narodowe Odrodzenie Narodowe Polski nariai. Gal p.Tracevskis apie tai nežino, gal nenori žinoti.Tada galima patylėti, nebūtina iš vieno kraštutinumo pulti į kitą- nuo neapykantos Sikorskiui prie meilės Kačinskiui. Ir vienas ir antras yra lenkas, o lenkui svarbiausia jų tautos interesas. Gerai, jeigu jis sutaps su Lietuvos interesais. O jeigu ne- tai vargas tau, lietuvi

  8. ///:

    Įdomu kur dingo virš 70 tūkstančių parašų kurie buvo surinkti ir pateikti seimui svarstyti dėl antro paso puslapio kuriame būtų leidžiami nelietuviški įrašai.

  9. Getas:

    Tai kad dabartinė Lenkijos valdžia visiškai nekelia šių klausimų, tai buvo anksčiau kai Lenkiją valdė liberalai, o kaip matome visas liberalizmas jau nueinantis į istoriją. Autorius vėl priskiria vadinamus lenkus prie tautinių mažumų, o tai yra neteisėta pagal Konvencija, nes rusiški ir lenkai yra atsiradę okupacijų ir asimiliacijų būdu. O mūsų santykiai yra geri ir su Lenkija ir su kitomis šalimis ir kažkaip dirbtinai gerinti nereikia: štai Kubilius leido privatizuoti “Mažeikių naftą” Lenkijos valstybinei kompanijai “Orlen”, o mus kvailindamas vadino privatizacija.
    Suprasčiau LVŽS strategus, jei jie keltų sutarčių sulaužymą iš Lenkijos pusės, kai kariniais veiksmais pažeidė Liublino sutartį apibrėžusią sieną bei 1920 m. Suvalkų sutartį ir atplėšė jos pripažintą Lietuvai žemę – jos yra tarptautinės teisės objektai ir laikas derėtis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *