V. Rubavičius. Rinkimų spindesys ir liūdesys

Vaizduojamosios demokratijos sąlygomis rinkimai taip pat įgauna perdėto teatrališkumo – rinkimų kampaniją aptarnaujančios viešųjų ryšių bendrovės kuria partijoms ir politikams tinkamus ar reikalingus įvaizdžius, skleidžia juos žiniasklaidoje, stebi, kaip jų aptarnaujama „mėsa“ įgauna prekinę išvaizdą įvairiausiuose debatuose. Nepaliaujama kalbėti, koks svarbus yra rinkėjo balsas, tačiau ir tuose įtikinėjimuose vis labiau jaučiama vaidyba bei prievolė – kiek ir kokių tų rinkėjų bebūtų, partinei nomenklatūrai užteks. Svarbu tik, kad vadinamasis elektoratas nesikištų į išmaniojo ir ekspertinio politinio elito tvarkomos valstybės valdymo reikalus. Tačiau kad ir ką galvotum apie elektoratą, vaidmenis privalu atlikti – to reikalauja pati Demokratija. Tad ir kalbama – daugiausia iš tuščio į kiaurą, nesvarbu kad, atrodytų, iš pažiūros protingais sakiniais. Tačiau įdėmesnis klausytojas bei žiūrovas netrunka pajusti, kad kalbama apie kažkokią šalį, kuri tik vadinama Lietuva, tačiau beveik nieko bendra su ja neturi. Net apie didžiuosius skaudulius jei jau užsimenama, tai atrodo, kad jie taip pat skleidžiasi kažkokioje kitoje erdvėje. Kitoje, nuo Vilniaus atsietoje teritorijoje.

Daugiausia kalbų apie ekonomiką, tačiau visiškai striuka su šiuolaikinės ekonomikos išmanymu. Net premjero, kuris ima ir prabyla „kaip ekonomistas“, pasisakymuose to išmanymo – tik senokai į praeitį nuėjusių pradžiamokslio sąvokų kratinys. Ekonomika jau tapo pajungta finansiniam spekuliaciniam kapitalui, tad naiviai atrodo kalbos apie šalį neva galinčios išgelbėti gamybos plėtrą. Gal ir galėtų, jei turėtume savą monetarinę politiką, tačiau juk esame visiškai priklausomi nuo tarptautinių bankų. Kitaip tariant, nuo to paties finansinio spekuliacinio kapitalo, kuriam dieną naktį dirba ir Europos Sąjungos Centrinio banko pinigų spausdinimo mašinos, kas mėnesį išleidžiančios ar tik ne 80 mlrd. eurų. Akivaizdu, kad tie milijardai niekaip nepagerina Lietuvos varguolių gyvenimo nei mažina socialinę atskirtį. Drįsčiau manyti, kad yra kaip tik atvirkščiai. Kokia begali būti Lietuvos ekonomikos ateitis, jei taip sparčiai mažėja vartotojų, o didžioji dalis biudžeto kaip tik iš vartojimo ir surenkama. Tačiau pensininkų mažėja ne taip sparčiai, kaip gyvosios reprodukcinės ir vartojimo „jėgos“, o koks iš pensininko vartotojas.

Iš kalbų apie ekonomiką gali susidaryti aiškų vaizdą, kad ekonomika egzistuoja visiškai atsietai nuo socialinio gyvenimo, tačiau keistu būdu yra to socialinio gyvenimo pagrindas. Todėl ir visos kalbos ne apie valstybę ir jos likimą, ne apie tautą bei visuomenę, o apie BVP, eksporto didinimą ir „šventąjį investitorių“, kuris tik vienas ir begalįs mus išgelbėti. Tačiau juk ekonomika jau senokai nebėra nacionalinė – ji globali, investitorius taip pat tautybės neturintis ar bent jau sunkiai identifikuojamas investicinių fondų bei didžiųjų bankų kapitalas, tad kur čia lietuviškoji politika? Juk politiką mes vis dar suvokiame kaip su šios valstybės, šios tautos ir visuomenės reikalais susijusius ir vietinei bendruomenei svarbius sprendimus. Vadinasi, politinis elitas jau tiek atsidavė kapitalui aptarnauti, kad net nebesistengia šito pridengti. Tiesa, kaip priedangą galima suvokti „auksinius“ iš visų partijų lyderių lūpų žliaugiančius gero gyvenimo pažadus.

Kapitalo, tad ir vadinamųjų darbdavių (tik pagalvokime, kokie geriečiai – iš savo kišenės traukia darbą ir dalija varguoliams) aptarnautojų tikslai ir paskatos kuo puikiausiai atsiskleidė priimant naująjį Darbo kodeksą. Naujo kodekso reikėjo, tačiau klausimas – kokiais principais jis grindžiamas. Mūsiškis gi – darbuotojų išlaisvinimu nuo socialinės apsaugos. Klausydamasis darbdavių ir juos palaikančių politikų galėjai susidaryti aiškią nuomonę, kad didžioji dalis Lietuvą ištikusių bėdų kyla dėl to, kad darbdaviai turi vergiškai paklusti savo darbuotojams. Nesvarbu, kad dirbantiems už minimalų atlygį, nes ir toks jis pernelyg didelis dėl menko konkurencingumo beigi darbo našumo. Tad būtina kuo greičiau laisvinti darbdavius nuo darbuotojų, o darbuotojams jų pačių išlaisvinimas nuo perteklinės valdžios duosiąs neabejotiną naudą – sumažinus išmokas atleistiesiems iš darbo versis svaiginamos galimybės susirasti naujus geriau apmokamus darbus. Šitai kaip tik ir paskatins mases grįžti iš emigracijos. Tačiau beveik niekas nekalba apie sukurtosios pridedamosios vertės dalybas, nes darbdavių įsitikinimu jie vieni tą vertę ir kurią. Taip pat mano ir didžioji dauguma politikų. Todėl darbuotojai yra tik prašytojai, kuriems, geriausiu atveju, patariama veiksmingiau kovoti už savo teise. Net nemirktelėjus kalbama apie darbdavių už darbuotojus mokamus mokesčius. Atrodytų, kad geriečiai darbdaviai pinigus tiems mokesčiams atsiveža iš „kitur“, tad tuos mokesčius derėtų kuo greičiau mažinti. Daugelis net iš tiesų nebesuvokia, kad darbdavys moka iš bendrai sukurtos pridedamosios vertės, nesumokėdamas jos dalies darbuotojui. Paprasčiau kalbant, iš darbuotojo atlygio.

Kai tik imama kalbėti apie mažus atlyginimus, tuoj pasigirsta „neatremiamas“ argumentas – menkas darbuotojų darbo našumas, tad jie ir uždirbą tiek, kiek verti. Tačiau vėlgi – darbo našumas nėra svarbus sukurtosios vertės dalybų proporcijai. Tarkime, darbdavys kartu su darbuotoju uždirbo 100 eurų ir pasidalijo taip: 10 darbuotojui, o 90 darbdaviui. Po kurio laiko pakilus darbo našumui jie uždirbo 1000 ir lygiai tokiu pat santykiu pasidalijo. Atrodytų, darbininkas ėmė gyventi geriau, tačiau juk drastiškai padidėjo socialinė atskirtis ar turtinė nelygybė. Tad akivaizdu, kad naujomis sąlygomis darbininkas gyvens ne geriau, o blogiau. Ekonomikoje prakutęs žmogus galėtų paprieštarauti – juk darbdaviui iš jo dalies tenka investuoti plečiant gamybą. Suprantama ir pagirtina, tačiau šitaip jis didina savo turtą. Galėtume sakyti, kad investavimas nuslepia tai, kad darbininkui nesumokama dalis paverčiama darbdavio turtu. Užsienio kompanijos ir jų darbuotojai šitai gerai supranta, todėl plečiant gamybą išleidžiamos akcijos, kurių dalis atitenka darbuotojams – jie tampa dalies bendrovės turto savininkais. Suprantama, supaprastinu, tačiau pasikartosiu – svarbu dalybų proporcija, tad artėkime bent jau prie ES vidurkio.

Nekalba mūsų politikai nei ekonomistai apie vieną svarbų dabartinės ekonomikos ypatumą – finansiniam spekuliaciniam kapitalui labai svarbu tapti realia verte. Kitaip tariant, popierius būtina paversti apčiuopiama vertybe. Tačiau tokia, kuri nepaliaujamai dirba to kapitalo naudai. Valstybės skola ir yra tokia vertybė. Vieni stengiasi kuo daugiau valstybėms skolinti, o kai kurių valstybių politinių elitų tikslas yra kuo daugiau pasiskolinti, tad ir valstybę praskolinti. Tada skolintojams jau nenuilsdami dirba visi tos valstybės piliečiai. Kaip jau įprasta, įsisukama į nesibaigiantį skolos aptarnavimo ratą. Lietuva taip pat buvo praskolinta finansų krizės metais. Ir už labai dideles, ar tik ne 8 proc. siekiančias palūkanas. Net Vakarų ekspertai baisėjosi mūsų ryžtu atsisakyti tarptautinių finansų institucijų paramos už keliskart mažesnes palūkanas. Mums būtinai reikėjo brangių pinigų iš laisvų finansų rinkų. Kitaip tariant, iš bankų už didžiulius procentus. Tokia buvo mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės valia, kurią klusniai įvykdė premjeras Andrius Kubilius. Ant kokio skolos kablio buvo pakabinta Lietuva, gerai matyti lyginant mūsų ir Latvijos būseną skolos požiūriu. Latviai sugebėjo to kablio išvengti. Šiuo metu konservatoriai lyg niekur nieko rinkiminėje kampanijoje Kubilių siūlo į būsimos vyriausybės finansų ministrus. Čia jau galima įžvelgti istorijos patyčią. Tiesa, bankininkai linkę dosniai atsilyginti valstybių praskolintojams – juk praskolintojams tenkantį užmokesčio procentą taip pat sumoka tų pačių valstybių mokesčių mokėtojai. Tačiau apie tai kalba tik užsienio ekspertai ir, suprantama, ne apie Lietuvą.

Rinkimų kampanija buvo paskelbta gerokai anksčiau nei derėjo – ėmė sproginėti įvairūs skandalai. Dabar jau galima pasvarstyti ir apie tam tikrą scenarijų, per Seimo rinkimus pereinantį į Prezidento. Atkreiptinas dėmesys į kelis akivaizdžius dalykus. Mušant socdemus ir liberalus kilo konservatorių galimybės. Algirdo Butkevičiaus reitingai smuko, tad jis iškrenta ir iš būsimų Prezidento rinkimų. Iškrito ir liberalų vadas Eligijus Masiulis, kuris jau galėjo pretenduoti ir į Premjero postą. Liberalų žiburį pražudė godumas. Jei teisūs manantys, kad jis pinigus ėmė partijos kasai, tai buvo vienintelis lyderis laikęs tokią kasą. Jokios organizacijos vadovai, net nusikaltėlių, patys kasos nelaiko. Manau, sveiko proto nepraradę supranta, kodėl nelaiko. Kas ją priglobia, tas jau vagia ir iš savų. Tačiau Lietuvos tokiais dalykais nenustebinsi – čia svarbu, kas ir kada duoda komandą – išsiaiškinti. Dabar jau laisva vieta ir konservatorių premjerui. Tiesa, aktyviai žaidžia Ramūno Karbauskio į premjerus siūlomas Saulius Skvernelis, tačiau prezidentė po rinkimų tokį pasiūlymą suvoktų kaip asmeninį įžeidimą. Tad vargu ar būsimoji koalicija ryžtųsi tokiam žingsniui. Kita vertus, tapęs premjeru Skvernelis gerokai pasikeltų savo reitingus. Kadangi lietuviai įpratę mylėti pirmuosius asmenis, jis galėtų tapti rimtu konkurentu ir Prezidento rinkimuose. Tačiau neabejotina, kad Prezidento rinkimų kampanijos vadelės jau senokai tvirtose Prezidentūros rankose. Galima numanyti, kad ir formuojant būsimą vyriausybę pagrindinis bus virš visų pakeltas „išsiaiškinti“ bizūnas. Informacijos apie visus sukaupta per akis – tereikia tik komandos.