„Misija Sibiras“ dalyvio K. Žemaičio kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime (0)

O. Posaškovos nuotr.

1941 metų vasarą pradėtos Lietuvos gyventojų pirmosios masinės tremtys ir žudynės. Šių įvykių 75 metų sukaktis minima sostinėje ir savivaldybėse.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje (Seimo I rūmai) įvyko Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtas minėjimas.

Prieš pat vidurdienį okupacijų aukos buvo pagerbtos tylos minute, 12 val. vyko Valstybės vėliavos pakėlimo iškilmės Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų.

Skelbiame „Misija Sibiras“ dalyvio K. Žemaičio kalbą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime:

Gerbiami minėjimo dalyviai,

didelė garbė šiandien stovėti prieš jus ir kalbėti jaunų žmonių vardu. Tai didelis įpareigojimas, nors proga turbūt ne pati lengviausia. Kad ir kaip bebūtų, ši diena nėra skirta švęsti. Minime Gedulo ir vilties dieną. Mes prisimename tragiškus 1941-ųjų įvykius, pagerbiame aukas, jų atminimą. Visgi, leisiu sau pasakyti, šiandien nėra ir diena liūdėti. Anaiptol. Prieš šią mano mintį, pelnytai nurašant nepatyrusio jaunuolio svaičiojimams, leiskite man baigti.

Projekto „Misija Sibiras“ daugeliui iš jūsų pristatinėti greičiausiai nereikia. Jau vienuoliktus metus įgyvendinamas projektas jau seniai pranoko pirmuosius organizatorių, jaunų žmonių, lūkesčius. Prieš daugiau nei dešimtmetį pradėtas projektas šiandien yra tapęs savotišku nacionaliniu reiškiniu. Jeigu jūs išeitumėte į gatvę ir paklaustumėte bet kurio žmogaus, ar jūs žinote projektą „Misija Sibiras“ turbūt didžioji dalis atsakys teigiamai. Kažkas galbūt bus matę dokumentinį filmą, kažkas galbūt bus paaukoję, kažkas dalyvavę projekto pristatyme, kažkas galbūt pildė dalyvio anketą. Per dešimtmetį nuveikta tiek daug, kad visus pasiekimus sunku būtų ir išvardinti. Vien praėjusią savaitę Tomske atidengtas paminklas lietuvių tremtiniams, kuriam pamatus padėjo praėjusių metų „Misija Sibiras“ ekspedicija ir nuoseklus darbas siekiant istorijos išsaugojimo.

Kartais pasigirsta kalbos, kad „Misija Sibiras“ yra viešųjų ryšių projektas. Kad mes esame populiarus projektas, „pop“ projektas. Ir tai mums yra didžiulis įvertinimas. Nes mes kas dieną dirbame tam, kad kuo daugiau jaunų žmonių išgirstų mūsų istoriją, suprastų laisvės ir demokratijos kainą. Išmoktų didžiuotis ir gerbti savo valstybę. Daugiau nei 180 projekto pristatymų per metus, susitinkame su jaunimu mokyklose, bendruomenėse, išeivijoje. Įvyks 15-oji ekspedicija į lietuvių tremties vietas Sibire, iš viso per dešimtmetį 10 tūkst. jaunų žmonių norėjo tapti misijos dalimi. Šiais metais tokių buvo daugiau negu 800 į 16 vietų. Ir tai yra skaičiai, kuriais mes didžiuojamės, ir tai yra nuoseklaus darbo rezultatas, nebijant ateiti pas jaunus žmones ir kalbėti jų kalba su viltimi, kad pilietiškumas, sveikas ir atsakingas didžiavimasis savo valstybe taps visuotiniu, taps „popsu“, gerąja prasme.

Dažnai mes ir patys susimąstome, kur yra projekto sėkmės raktas, kodėl jaunimo iniciatyva ne tik, kad sugeba išlikti, bet ir visą dešimtmetį augti ir tobulėti. Kiekviena karta Lietuvoje, daugiau nei 200 metų turi savo didįjį sukrėtimą, didįjį virsmą, kurį mitologizuodama perduoda kitai kartai. ATR padalijimus sekė du carinės Rusijos sukilimai, nepriklausomybės kovas įkvėpė „Aušros“ ir „Varpo“ epocha. Mūsų seneliai išgyveno II pasaulinio karo, pokario kovų dramą, mūsų tėvai kėlė trispalves roko maršuose, Baltijos kelyje ir stojo prie barikadų 91-aisiais metais. Kiekviena karta turi savo istoriją, savo mitą, kurį perduoda savo vaikams.

Ir čia užaugome mes – nepriklausomybės vaikai, kuriems laisvė yra absoliučiai natūrali gyvenimo forma. Kurie negali ir nelabai nori įsivaizduoti ekonominį nepriteklių ar asmens laisvių suvaržymą. Ir mums uždėta didžiulė atsakomybė – čia yra tie vaikai, kurie bus kitokie, čia ta naujoji karta, ta naujoji Lietuva. Tik žaidimo taisyklės mums kai kuriais atvejais yra gerokai sudėtingesnės. Mes neturime kovoti prieš sistemą, kažko griauti. Mūsų kova dažnu atveju yra mūsų pačių galvose, bandant suprasti ir atskirti, kas yra teisinga, o kas ne. Kas yra melas, o kas tiesa. Ir būtų naivu tikėtis, kad užaugus pavydžiai besiklausant nepriklausomybės atkūrimo legendų mes nesugalvosime savo nuotykio. Savo legendos, kurią dalinsimės su savo vaikais. Ir ši legenda yra kitokia nei daugelis buvusių. Mums nereikia slėptis miškuose, mes negriauname sistemos. Mes kuriame Lietuvą tokią, kokia ji yra, nes kitokios mes nematėme ir net negalime įsivaizduoti. Važiuojame į Sibirą ne tik sutvarkyti kapinių, ar sutikti tremtinius, važiuojame į Sibirą tam, kad grįžę čia galėtume susitikti ir įkvėpti jaunus žmones.

Po poros valandų mes pradėsime 1941-ųjų metų tremtinių vardų skaitymus. Daugiau nei 22 tūkstančiai vardų ir pavadžių skambės garsiai. Tik šį kartą ne bežmogių budelių sąrašuose, bet orių ir laisvų piliečių lūpose. Kiekvienas iš jų, mūsų pilietis, lietuvis, lenkas, žydas, rusas, totorius, bus prisimintas. Ateikite ir prisijunkite prie skaitymo. Skaitysim ilgai, kol bus perskaityti visi ik vieno.

Ir dievaži, tie žmonės mus stebi iš dangaus, širdies ir net neabejoju šioje salėje. Ir aš nenorėčiau, kad jie gedėtų ir liūdėtų. Aš labai norėčiau, kad jie džiaugtųsi ir didžiuotųsi Lietuva, mumis visais. Kad jie šiandien jaustų ne tik gedulo, bet ir vilties dieną. Vilties, kad Lietuva auga tvirta ir stipri. Kad tai, kas iš jų buvo atimta, šiandien yra saugoma ir vertinama. Vilties, kad jauni žmonės nebeverks praeities ir nesiskųs dėl dabarties. Kad mes visi atsistosime ir pakalbėję eisime dirbti darbus dėl mūsų valstybės. Didelius ir mažus. O liepos 17 dieną išvyksta 15-oji „Misija Sibiras“ ekspedicija į Igarką. Į amžiną įšalą grįžta lietuviai, tik šį kartą savo noru, kaip orūs, laisvos valstybės piliečiai, važiuojantys pagerbti orių ir laisvų savo seserų ir brolių, grįžusių iš tremties namo ar pasilikusių ten amžiams. Važiuojame dirbti darbų, su šypsena veide ir Lietuva širdy. Ačiū.