Mažai težinomi valgomieji grybai: valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus) (3)

1.geltonpintė

Geltonpintė ant ąžuolo | A. Stabrausko nuotr.

Daug kas šį grybą, augantį ne tik miške, bet ir parke, net sename sode, yra pastebėję: ne vien dėl jo ryškios geltonos, oranžinės spalvos, – pastebimas ir dėl dydžio, tiksliau, tikros vaisiakūnių kupetos. Vaisiakūniai tarsi čerpės glaudžiai prilipę vienas prie kito, ir ši kupeta neretai „kopia“ medžio kamienu aukštyn. Bet labai mažai kas težino, kad šis įspūdingas grybas yra valgomas.

Pasirodo jau pavasarį, dažnesnis vasarą, kartais galima  rasti ir rudenį. Mėgsta šiltus drėgnus orus, ypač, jei jie nusistovi ilgėliau. Šiskempininis, bet minkštas ir sultingas grybas auga dažniau ant ąžuolų, gluosnių, retesnis ant kitų medžių; yra rastas net ant kadagio, kaukazinės slyvos. Bet šiaip jau medis turi būti nebejaunas ir pakankamai storas, tada vaisiakūniai įsitaiso pažeistose kamieno vietose. Sankaupos ilgis gali būti net apie 1 m. Didžiausios rastos vaisiakūnių kupetos svoris buvo per 45 kg.

Trama geltona, malonaus kvapo ir rūgštoko skonio.

Renkami tik jauni vaisiakūniai; seni būna jau pablyškę, balsvi, praradę sultingumą. Gurmanai sako, kad šis grybas skaniausias, kai yra paruoštas kaip kepta višta, troškintas su sviestu, grietine, prieš tai išvirus arba ne.  Yra manoma, kad skonis priklauso nuo to, ant kokio medžio augo; tuomet turbūt skaniausias augęs ant liepos, gal kiek kartokas augęs ant ąžuolo, beržo, gluosnio. Bet vargu ar tuo tikėtina, jokių palyginamųjų šio pobūdžio tyrimų nežinoma, tad belieka palinkėti šituo įsitikinti patiems, praktiškai.

2.geltonpintė

Geltonpintė ant ąžuolo | A. Stabrausko nuotr.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: