P. Šimkavičius. Svečiai iš Ukrainos dėkojo Lietuvai už paramą (nuotraukos) (0)

Pirmoji fotografijos parodos „Karas“ nuotrauka | P. Šimkavičiaus nuotr.

Pirmoji fotografijos parodos „Karas“ nuotrauka | P. Šimkavičiaus nuotr.

Gegužės 16-20 d. Lietuvoje viešėjo Lvovo karininkų namų delegacija: Vitalijus Provozinas (Vitalij Provozin) (delegacijos vadovas), Irina Dzioba, Sofija Fedina, Olegas Lichačius (Oleg Lichac), Aleksandras Proniukas (Aleksandr Poroniuk) ir buvęs Ukrainos ambasados Lietuvoje darbuotojas Mikola Dziadzinas (Mikola Dziadzin), kurie viešnagės metu susitiko su Druskininkuose, Kaune ir Palangoje reabilitaciją atliekančiais ir dalyvaujančiais tarptautiniuose instruktorių kursuose Ukrainos kariais, be to, Vilniaus karininkų ramovėje atidarė fotografijos parodą „Karas“, surengė koncertus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje Lietuvos ir Ukrainos kariams.

Fotografijos parodos „Karas“ atidarymas

Pirmąją svečių iš Lvovo viešnagės dieną Vilniaus karininkų ramovėje fotografijos parodos„Karas“ atidaryme ir koncerte dalyvavo Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodimiras Jacenkivskis (Volodymyr Jacenkivskij). Į renginį taip pat atvyko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono kariai, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karininkai ir kariūnai, Vilniaus ukrainiečių bendrijos ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Karo veiksmai rytinėje valstybės dalyje pakeitė Ukrainą, Europą, pasaulį. Ukrainos kariai drąsiai gina ne tik savo šalį, bet ir Europos valstybes.

„Karas“ – tai karo žurnalistų, karių, savanorių ir Lvovo karininkų namų darbuotojų fotografijos darbų paroda apie sunkiausius mūsų dabarties istorijos momentus.

Karas – agresyvus ir negailestingas reiškinys, įveikiantis ne tik betoną ir plieną, bet ir priverčiantis kiekvieną pažvelgti į nevilties bedugnę. Nuotraukose – žmonės, ginantys savo žemę – stiprūs dvasia ir kūnu, nepralaimintys ir neabejingi. Ten, kur degė žemė, lydėsi plienas ir kaito akmenys, jie išgyveno.

Įsižiūrėkite į paprastų kareivių veidus. Kiekvienas iš jų nugalėjo nepermaldaujamą laiko tėkmę, nes amžinai išliks didvyriais mūsų visų atmintyje“, – rašoma parodos „Karas“ pristatyme.

Parodos atidarymo metu kalbėjęs Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodimiras Jacenkivskis (Volodymyr Jacenkivskij) pabrėžė, kad Ukraina jaučia ypatingą Lietuvos paramą visose srityse. Ambasadorius padėkojo Vilniaus karininkų ramovės ir Lvovo karininkų namų direktoriams už šio labai svarbaus susitikimo organizavimą, o taip pat visiems susirinkusiems, anot ambasadoriaus, į Ukrainos ir Lietuvos didvyrių, tų žmonių, kurie turi bendras idėjas ir bendrus tikslus, susitikimą.

Po parodos atidarymo Vilniaus karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis pakvietė svečius į Karaliaus Gedimino didžiąją aulą, kur įvyko šiltas Lietuvos ir Ukrainos atlikėjų koncertas.

Koncertų metu skambėjo padėkos žodžiai Lietuvos žmonėms 

Kreipdamasis į gausiai susirinkusius G. Aukštikalnis pasidžiaugė Ukrainos pergale „Eurovizijoje“, kurią iškovojo Krymo totorė Džamala (Jamala). Vilniaus karininkų ramovės viršininko pavaduotojas kalbėjo: „Mes prisimename Ukrainos Krymo totorių istoriją, kuri įvyko prieš du metus, ir tą, kuri įvyko 1944 m., kada visa tauta buvo ištremta iš savo gimtosios žemės“. G. Aukštikalnis pakvietė susirinkusius tylos minute pagerbti žuvusius Ukrainos karius ir mirusius tremtyje Krymo totorius.

Pirmoje koncerto dalyje Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (vadovas prof. Tadas Šumskas, chormeisteris Vilius Grušnius ir koncertmeisterė Daivalija Genaitytė) nustebino svečius puikiai atlikta ukrainiečių tautos daina „Rozpriahajte chlopci koni“, kurią po audringų plojimų teko pakartoti. Aidiečių repertuare taip pat skambėjo J. Karnavičiaus „Jaunojo bajoro daina“ iš operos „Gražina“, solistas Vilius Grušnius, G. Verdi Piligrimų choras iš operos „Lombardiečiai“ ir prieškario karininkų daina „Alytė“.

Aidiečiai sceną užleido Lvovo karininkų namų direktoriui Vitalij Provozin, kuris į susirinkusius prabilo šiltais žodžiais: „Iki šiol buvome dėkingi Lietuvai už paramą, bet dabar atvykę pas jus įsimylėjome jūsų miestą, jūsų tautą ir gerus žmones“. Direktorius į sceną pakvietė ypatingą ir nuoširdų žmogų, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Tarptautinių santykių fakulteto docentę, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų savanorę, solistę Sofiją Fediną, kuri didžiuojasi ne tiek pareigomis universitete, kiek tuo, kad yra savanorė. Solistė žemai nusilenkdama perdavė karių, kuriais ji rūpinasi, prašymą – didelę padėką didingai lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei už pagalbą jų šventoje kovoje iki  pergalės. Sofija įžvelgė mūsų šalių istorijoje daug bendro: Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvą gynė partizanai – miško broliai, o Ukrainą tuo metu gynė Ukrainos sukilėlių armijos kovotojai – miško velniai. S. Fedina savo pasirodymą pradėjo daina:

„Viens, du, trys, mes broliai iš miško.
Viens, du, trys, mes dar gyvi.
Viens, du, trys, velniškai yra daug priešų,
Bet Valstybė žemėje yra viena“.

Prieš atlikdama antrąją dainą Sofija papasakojo, kad būdama maža labai mėgdavo dainuoti vieną dainą kartu su savo tėveliu. Bet dainuodavo tik automobilyje, nes sudainavus ją gatvėje galėjo blogai baigtis visiems jiems. Sofija pasidžiaugė, kad dabar ji laiminga, kad turi savo šalį, savo valstybę ir gali dainuoti ką nori ir kur nori. O tos dainos žodžiai tokie:

„Vyrai eina į karą, o merginos pergyvena, kas jas bučiuos.
Joms sako, kad ateis kiti kareiviai, kurie jas apkabins ir bučiuos.
Bet merginos atsako, kad svetimi mūsų neapkabins ir nebučiuos.
Bet kai sugrįš savi į namus, jie galės ir apkabinti, ir bučiuoti,
Ir džiaugtis, kad esame kartu“.

Toliau Sofija atkreipė dėmesį į karinių dalinių emblemas, esančias ant jos suknelės. Šias emblemas jai padovanojo kariai, kurie dabar kariauja Ukrainos rytuose. Sofija pasidžiaugė, kad yra savanorė ir rūpinasi daugiau kaip 350 karių. Solistė papasakojo, kad kuria naują albumą, kuris bus skirtas Ukrainos gynėjams, ir tame albume bus viena lietuviška daina, kurią pirmą kartą išgirdus, dainininkei tarsi skruzdės nubėgo oda. Sofija labai laiminga galėdama atlikti didingos Lietuvos tautos kovos dainą. Labai šiltai ir jaudinančiai nuskambėjo Ramintos Naujanytės-Bjelle daina „Brolužis“, gitara akompanavo roko grupės „Katedra“ meno vadovas Ričardas Laginauskas. Po šios dainos visa salė atsistojo ir audringais aplodismentais apdovanojo dainininkę.

Sofija taip pat atliko dainą, kuri parašyta prieš metus, apsilankius dabartinės Antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje ir skirta tam, kad kuo greičiau baigtųsi karas. Daina apie skirtingo amžiaus (17, 20, 25, 40 ir 90 metų), išsilavinimo žmones, kuriuos vienija kova už Ukrainą. Iš Sofijos krūtinės skambėjo nuoširdūs ir įtikinantys žodžiai:

„Tokie skirtingi žmonės, tokie skirtingi likimai, tačiau tikslas vienas – viena, vienintelė, nedaloma šventa ukrainiečių žemė“.

Sofija atliko dar vieną dainą–lopšinę, kuri gimė sugrįžusių į namus ir naktimis negalinčių užmigti ATO zonos karių prašymu. Lopšinėje skambėjo žodžiai:

„Miegok, mano kary, miegok ir ramiai užmik.
Miegok ir pamiršk viską, kas bloga, skausmą užmiršk.
Tegul tau prisisapnuoja laimė ir šypsosi tavo žvaigždė,
Nes šiandien tavo sapną saugosiu aš“.

Pabaigai nuskambėjo Sofijos daina, kuri parašyta žuvus pirmiems keturiems vyrams Maidane. Pradžioje daina „O aš gyvas“ skambėjo, kaip rekviem tiems, kurių jau nėra. Bet, anot solistės, prasidėjus karui ši daina įgavo visai kitą prasmę. Ji apie tai, kad nors į mus šaudo, bet mes gyvi. Daina apie tai, kad motinai labai sunku, bet mes liekame ir liksime gyvi. Mes būsime gyvi, nes mes teisūs. Ir, mama, neklausk, ar aš bijau, tegul bijo mūsų priešai. Tu melskis, o aš kovosiu“.

Antroje ukrainiečių pasirodymo dalyje delegacijos iš Lvovo vadovas V. Provozin pakvietė į sceną atlikėją, kuris kaip ir Sofija lankosi ATO zonoje, ir pridūrė, kad kartais jį tekdavo sulaikyti, kad nepaimtų į rankas ginklo – tai Ukrainos liaudies artistas, Lvovo nacionalinės operos solistas Oleg Lichac.

Operos solistas, atlikęs G. Rossini Neapolietišką tarantelą, atskleidė paslaptį, kad būdamas dešimties metų berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ kvietimu kartu su berniukų choru „Dudarek“ iš Lvovo viešėjo Lietuvoje. Ir nuo tada prasidėjo muzikinė solisto karjera. Solistas palinkėjo Lietuvai ir Ukrainai skaisčios saulės ir giedro dangaus.

Prieš atlikdamas dainą „Dvi spalvos“ Ukrainos liaudies artistas sakė, kad Ukrainos kariai į karą eina nešdami dvi vėliavas – mėlynos ir geltonos bei juodos ir raudonos spalvų. O šių vėliavų spalvos reiškia: mėlyna – tai dangaus spalva, geltona – rugių laukų spalva, juoda – gedulo spalva, raudona – meilės spalva. O. Lichac palinkėjo visiems, kad niekada nebūtų gyvenime juodos gedulo spalvos, o būtų tik raudona – meilės spalva.

Labai jausmingai nuskambėjo daugeliui gerai žinoma daina „Ridna maty moja“ („Tu, motule, miela“). Įpusėjus dainai, Lvovo nacionalinės operos solistas į sceną pakvietė dimisijos majorą Antaną Buroką, duetas sulaukė šiltų plojimų.

Ukrainos liaudies artistas O. Lichac padėkojo Lietuvai už pagalbą kariaujančiai Ukrainai bei pakvietė atvykti į Lvovą, į Ukrainos Karpatus, kur visi turės progą išgirsti daug gražių dainų. Ir pagal ukrainiečių tradiciją iš pačios širdies gelmių nuskambėjo „Mnogyje lita…“ („Ilgiausių metų…“). Jam pritarė į sceną pakilusi visa ukrainiečių delegacija. Susirinkusieji atsistoję šiltais plojimais padėkojo ukrainiečiams už puikų koncertą.

Lvovo karininkų namų direktorius V. Provozin Ukrainos gynybos ministerijos padėkas įteikė buvusiam Ukrainos ambasados darbuotojui M. Dziadzin, kurio dėka ir įvyko šis susitikimas, bei Vilniaus karininkų ramovės viršininko pavaduotojui G. Aukštikalniui.

Parodos atidarymo ir koncerto metu iš ukrainiečių į lietuvių kalbą vertė Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė. Kaune vertėjavo Mikola Denisenko. Klaipėdoje – G. Aukštikalnis. 

Ukrainiečių širdžių balsai skambėjo Kaune ir Klaipėdoje 

Ukrainos atlikėjai Olegas Lichačius (Oleg Lichac) ir Sofija Fedina taip pat koncertavo Kauno įgulos karininkų ramovėje (gegužės 18 d.) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione (gegužės 19 d.). Koncertų metu buvo eksponuojama dalis fotografijos parodos „Karas“. Koncerte Kaune dalyvavo Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje tarptautiniuose instruktorių kursuose dalyvaujantys Armėnijos, Gruzijos ir Ukrainos kariai ir Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai. Klaipėdoje – gausiai susirinkę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono kariai ir Ukrainos kariai, besigydantys Palangos reabilitacijos ligoninėje, bei ukrainiečių bendruomenės atstovai ir jų vadovas Leonid Tregub. Svečius pasitiko Dragūnų bataliono S5 skyriaus meno vadovė Laura Skiezgilienė. Kaune ir Klaipėdoje Sofija Fedina koncertavo, dėvėdama Lietuvos karininko kepurę, kurią jai padovanojo Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius.

Pažintinė kelionė po Lietuvą 

Pirmą viešnagės dieną A. Burokas organizavo ekskursiją Lietuvos Respublikos Seime, kurią labai įdomiai pravedė Kanceliarijos darbuotoja Laima Šandarienė. Svečiai taip pat apsilankė Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje (pamaldos laikomos tik ukrainiečių kalba, Aušros Vartų g. 7b) ir aplankė Sausio 13-ąją žuvusiųjų kapus Antakalnio kapinėse.

Pažintinę kelionę gegužės 17-20 d. po Lietuvą surengė Vilniaus įgulos karininkų ramovė. Kelionės metu Lvovo delegaciją lydėjo ramovės atstovai G. Aukštikalnis ir  A. Burokas. Svečiai aplankė Trakus, Merkinę, Stakliškes, Druskininkus. Ukrainiečius ypač sužavėjo Antano Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas (Naujasodės kaimas, Druskininkų r. sav.). Pirmai nakvynei labai šiltai priėmė Lietuvos Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis savo sodyboje Marcinkonių kaime (Druskininkų r. sav.).

Laikinojoje sostinėje Ramovės rūmų, pasipuošusių „Trijų milžinų“ granito skulptūra, istoriją papasakojo Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras D. Mazurkevičius. Svečiams buvo suteikta galimybė išbandyti savo taiklumą ramovėje veikiančioje lazerinėje šaudykloje treniruoklyje mokomaisiais ginklais – automatiniu šautuvu G-36 ir pistoletu Glock 17. Nakvynę svečiams suteikė Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla. Kitos dienos ryte su ukrainiečių delegacija prie kavos puodelio pabendravo šios mokyklos viršininkas pulkininkas leitenantas Stasys Paldūnas.

Į Klaipėdą kartu su Lvovo ir Vilniaus karininkų ramovės delegacija vyko Kauno karininkų ramovės atstovai Henrikas Kiškarevičius ir dimisijos majoras Gediminas Reutas. Ekskursiją po senamiestį pravedė Klaipėdos įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotoja Dalia Lukienė. Palydėję besileidžiančią gegužės 19 d. saulę ant Palangos tilto, ukrainiečiai Palangos karininkų ramovėje (vedėja Daiva Mikėnienė) pradėjo ruoštis kelionei atgal į Vilnių.

Pakeliui į sostinę A. Buroko iniciatyva delegacija užsuko į Liudo ir Bronės  Augaičių sodybą (Klausgalvių k. Kretingos r. sav.). Šeimininkai maloniai priėmė svečius, pavaišino lietuviška duona ir šaltibarščiais. O svečiai Vitalij Provozin, Sofija Fedina ir Irina Dzioba pasinaudojo originalia pramoga – pajodinėjo žemaitukais.

Vilniaus karininkų ramovėje svečiams iš Lvovo buvo pateikta atsisveikinimo staigmena – Gintautas Andrišėnas, G. Aukštikalnis ir A. Burokas įteikė visiems Lvovo delegacijos nariams Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medalius.

Rengiant šį straipsnį, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas Vitalius Stepulis papasakojo, kad Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose žaliuoja ir Maidano aukoms skirtas ąžuolas. Tegul šis ąžuolas visiems laikams išlieka mūsų tautų draugystės simboliu, o tautinio atgimimo ąžuolyno idėja įleidžia šaknis ir Ukrainos žemėje. Šlovė Ukrainai!

2016 m. gegužės 30 d.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Menas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *