Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas | P. Šimkavičiaus nuotr.

Enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ redaktorių, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos (LKKAS) pirmininką Vytautą Zabielską kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, atsargos pulkininkas leitenantas Povilas Šimkavičius.

Š. m. kovo 23 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ baigiamojo 10-ojo tomo pristatymas, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Seimo nariai Rytas Kupčinskas ir Vytautas Saulis, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, viceministras Antanas Valys, kariuomenės vadas generolas leitenantas Vytautas Jonas Žukas, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjas Vilius Kavaliauskas, akademikas Antanas Tyla, profesorė Ona Voverienė, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti garbūs svečiai. Šventinį renginį vedė Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas, laikinai einantis viršininko pareigas Gaudentas Aukštikalnis. Koncertavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (meno vadovas prof. T. Šumskas).

„Labai tikiuosi, kad mūsų nauji karininkai turės į ką atsiremti, turės iš ko mokytis, turės ką perduoti savo vaikams ir vaikaičiams, tiesiog didvyriškus pavyzdžius mūsų didvyriškos tautos, mūsų didvyriškos istorijos. Nes tik tokia tauta, kuri sugeba išgyventi tiek karų, sugeba išsaugoti savo kalbą, kultūrą, identitetą, yra didvyrių tauta“, – leidinio pristatymo metu kalbėjo Lietuvos Respublikos Prezidentė.

– Leidinio 10-ojo tomo įžangoje Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė rašė: „Daugiau nei 7000 leidinyje pristatomų žmonių – mūsų valstybės kūrėjai. Skaitydami jų vardus ir stebėdami veidus, matome ir mūsų valstybės paveikslą. Šis enciklopedinis leidinys – rašytinis paminklas tiems, kurie gyveno dėl Lietuvos“.

Kaip kilo idėja sukurti šį dešimttomį paminklą Lietuvos kariuomenės karininkams?

– Pirmosios Lietuvos kariuomenės karininkų vaikų ir artimųjų pažintys prasidėjo 1990–1991 metais ekspedicijų į Lamą ir Norilską metu, kur buvo sutvarkytos Baltijos valstybių kariuomenių aukštųjų artilerijos karininkų kapai ir pastatytas memorialas šių valstybių kariuomenių karininkams, kalėjusiems Norilsko lageriuose. 1998 m. gegužės mėnesį dr. Vytauto Jasulaičio sukviesti Kauno įgulos karininkų ramovėje įkūrėme mūsų sąjungą. Idėją įamžinti Lietuvos kariuomenės karininkus pateikė pirmasis sąjungos pirmininkas dr. V. Jasulaitis, Vyčio kryžiaus kavalieriaus pulkininko Vinco Jasulaičio, 2-ojo artilerijos pulko vado sūnus, kuris jau senokai brandino šią mintį, buvo parengęs šio leidinio metmenis, tik tam reikėjo entuziastų, kurie imtųsi šio darbo.

– Baigiamojo tomo įžangoje Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius įvertino šio leidinio kūrėjų darbą: „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 10-asis tomas užbaigė milžinišką darbą, kurį galima laikyti istorinės atminties ir pasiaukojančios meilės Tėvynei pavyzdžiu“.

Gerbiamas Vytautai. Paminėkite tuos entuziastus, kurie be jokio atlygio daugelį metų kruopščiai rinko medžiagą archyvuose, skaitė slaptąsias bylas, enciklopedijas, pageltusius to meto laikraščius, kalbino karininkų vaikus ir vaikaičius, taip žingsnis po žingsnio kūrė nepriklausomos Lietuvos kariuomenės istoriją.

– Medžiagą šiam leidiniui rinko sąjungos nariai Vilniuje: Vytautas Asevičius, pulkininko leitenanto Vinco Asevičiaus sūnus, Kazimieras Antanas Baršauskas, dimisijos majoro Kazio Baršausko sūnus, Danutė Deniušytė, atsargos leitenanto Evaristo Deniušio, sušaudyto Sol Ilecko kalėjime, Čkalovo sr., duktė, Danutė Ercmonienė ir Algimantas Šalaviejus, kapitono Miko Šalovėjaus vaikai, Elona Grybauskienė, kapitono Leonardo Kantrimo, žuvusio Norilsko lageryje, duktė, Juozas Jankauskas, generalinio štabo pulkininko leitenanto Juozo Jankausko sūnus, Palmira Karevičiūtė, majoro Broniaus Karevičiaus duktė, Vanda Danutė Kazlauskienė, pulkininko Mykolo Kalmanto duktė, Jūratė Margevičienė, pulkininko leitenanto Mykolo Jašinsko duktė, Gražina Palionienė, kapitono Izidoriaus Pucevičiaus, žuvusio partizaninėje kovoje, duktė, Arūnas Ramonis, kapitono Antano Ramonio sūnus, Giedrė Tallat-Kelpšaitė, pulkininko leitenanto Eduardo Tallat-Kelpšos duktė, Violeta Zabielskienė, kapitono Liudo Literskio, žuvusio Norilsko lageryje, duktė; Kaune: Rita Dagienė, pulkininko leitenanto Pijaus Dovydaičio duktė, Laimutė Kazakevičienė, pulkininko Juliaus Matulevičiaus, sušaudyto Sverdlovske, duktė, Valdemaras Michalauskas, pulkininko leitenanto Kleopo Vytauto Michalausko, žuvusio lageryje Stolby saloje, Jakutijoje, sūnus, Vytautas Miliukas, leitenanto Juozo Miliuko, žuvusio Taišeto lageryje, sūnus, Asta Rėklaitytė, divizijos generolo Miko Rėklaičio duktė. Karininkai, kurių likimas nepaminėtas, turėjo laimę sugrįžti iš kalėjimų, lagerių arba pirmosios sovietinės okupacijos metu buvo suimti, 1941 m. Birželio sukilimo metu išlaisvinti, mirė emigracijoje.

– Suprantama, rengiant šį enciklopedinį leidinį, kuris skirtas Lietuvos kariuomenės 100-mečiui ir visiems Lietuvos kariuomenės karininkams, pagrindinė našta gulė ant LKKAS pečių. Kokios dar institucijos, nevyriausybinės organizacijos bei pavieniai asmenys prisidėjo rengiant šį unikalų leidinį?

– Be sąjungos narių medžiagą pirmiesiems tomams padėjo rinkti atsargos pulkininko Stasio Knezio suburti Lietuvos atsargos karininkų sąjungos nariai – atsargos pulkininkai Arvydas Lekavičius, Jeronimas Naprys, Justinas Noreika, prie jų prisijungęs Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys Vytautas Indrašius, labai daug padėjęs ir dirbęs iki paskutinio tomo, mus suradęs Henrikas Butkus, asmeniškai domėjęsis Lietuvos kariuomenės karininkais, dimisijos pulkininkas leitenantas Eugenijus Mykolas Jakimavičius, rinkęs duomenis apie partizaninę kovą. Vėliau prisijungė dimisijos pulkininkas leitenantas Algis Balaišis, rinkęs medžiagą apie Lietuvos valstybės sienos apsaugą, ir laikraščio „Savanoris“ redaktorius atsargos kapitonas Vytautas Voveris, padėjęs tvarkyti medžiagą karininkų tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje laikotarpiu ir kaip recenzentas peržiūrintis paruoštą medžiagą kariniu aspektu.

– Kaip pavyko surinkti reikiamas lėšas 1-ojo tomo išleidimui?

Lėšomis 1-ojo tomo išleidimui rūpinosi mūsų sąjungos JAV skyriaus pirmininkas Jonas Variakojis, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalieriaus pulkininko leitenanto Jono Variakojo sūnus. Pirmoji atsiliepė 1-ojo artilerijos pulko jaunesniojo leitenanto Petro Sniegaičio žmona p. Elena Brožytė-Sniegaitienė, skyrusi 15 tūkst. dolerių (tuo metu 60 tūkst. litų), ir tai užtikrino 1-ojo tomo išleidimą.

– Šventinio renginio metu iš ekrano žvelgė kelios dešimtys šviesių Lietuvos karininkų ir jų šeimų narių veidų. G. Aukštikalnis skaitė tragiškas jų gyvenimo istorijas: „Brigados generolas Antanas Gustaitis. 1941 m. kovo 4 d. suimtas prie Šeštokų geležinkelio stoties bandant pereiti sieną. Liko žmona Bronė, dukros Jūratė (12 metų), Rasa (7 metų), Elena (1-erių metukų). 1941 m. spalį sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.

Brigados generolas Jonas Juodišius. 1941 m. birželio 28 d. suimtas Gorochoveckio kariniame poligone. Liko žmona Leokadija, sūnūs Paulius (9 metų), Jonas (3 metų). 1950 m. gruodį žuvo Abezės lageryje Komijoje.“

Kokia biografija Jums labiausiai įsiminė? Kaip pavyko gauti karininkų ir jų šeimos narių nuotraukas?

– Negalėčiau išskirti kurios nors biografijos – tiek daug tragiškų likimų, žudymų, sušaudymų, marinimų nežmoniškose kalėjimų ir lagerių sąlygose teko Lietuvos kariuomenės karininkams, iš kitos pusės – labai daug pasiekimų įvairiose srityse emigravusių karininkų. Karininkų ir jų šeimų nuotraukas rinkome įvairiausiais būdais, pradedant nuo archyvų, baigiant jų šeimų, artimųjų, giminių paieška, kuri kartais būdavo labai sudėtinga ir ne visada būdavo sėkminga, tačiau galutinis rezultatas geras – surinktos didžiosios daugumos karininkų nuotraukos.

– Rengiant leidinį Jums teko bendrauti su nepriklausomos Lietuvos karininkais: dimisijos leitenantu Viktoru Ašmensku (1912–2016), dimisijos majoru Augustinu Bernadišiumi (1909–2014), dimisijos leitenantu Viliumi Bražėnu (1913-2010), dimisijos pulkininku leitenantu Antanu Navaičiu (1913–2013) ir kitais.

Ar bandėte leidinio puslapiuose perduoti tą idealistinę tarpukario Lietuvos karininkijos kovinę dvasią?

–Bendraujant su nepriklausomos Lietuvos karininkais teko pajusti jų idealistinę dvasią, patriotiškumą, įskiepytą gimnazijose, karo mokykloje, kariuomenėje. Biografiniame leidinyje to nebuvo kaip parodyti, tačiau kovinę dvasią puikiai atspindi 10-ojo tomo sąvadas „Karininkai – pasipriešinimo okupantams dalyviai“.

–Kokį vaidmenį suvaidino Lietuvos kariuomenės karininkai pasipriešinimo sovietinei bei nacistinei okupacijai kovoje?

– Lietuvos kariuomenės karininkams teko pagrindinis vaidmuo pasipriešinime okupacijoms. Jie dalyvavo ir dauguma jų vadovavo pogrindinėms pasipriešinimo organizacijoms, 1941 m. Birželio sukilime, tarnavo Lietuvių savisaugos daliniuose, Vietinėje rinktinėje, Tėvynės apsaugos rinktinėje. Pokario partizaninės kovos pradžioje jiems vadovaujant buvo sukurtos pasipriešinimo okupantui karinės struktūros, tad žeminti ar neigti jų vaidmenį mažiausiai būtų nesąžininga.

– Su kokiais iššūkiais, problemomis susidūrė redakcinė kolegija darbo metu?

– Daugiau nei 16-os metų laikotarpis rengiant šį leidinį nepraėjo be trukdymų, bandymų kaip nors sumenkinti mūsų darbą, buvo ir atsisakymas, kurio priežasties nežinome, bendradarbiauti, tačiau visa tai praeityje ir, svarbiausia, nesutrukdė pasiekti užsibrėžtą tikslą.

– Šalies vadovė D. Grybauskaitė, dėkodama leidinio kūrėjams už didžiulį ir titanišką darbą, palinkėjo, kad būtų rašomos knygos taip pat ir apie šių dienų karininkus.

Išleistas baigiamasis enciklopedinio leidinio tomas. O kas toliau? Kokie Jūsų planai ateičiai?

– Mūsų planai nesiejami su šių dienų karininkija, nes tai būtų naujas milžiniškas darbas, kurio mes tikrai nespėtume atlikti, bet manome, kad šis darbas gali būti pavyzdžiu naujajai karininkijos kartai. Mūsų planuose – paminklas ar atminimo sienelė, kurioje bus įvardinti Lietuvos kariuomenės karininkai, sovietinės ir nacistinės okupacijų aukos. Rašytinis paminklas užbaigtas, tikimės pastatyti ir granitinį.

– Dėkoju už pokalbį. Linkiu Jums naujų kūrybinių idėjų ir gražių darbų Tėvynės labui.