K. Stoškus. Susitarimas, kuriam reikalingi mes visi

Po skaudaus nusivylimo politikų ir akademikų valdose             

Dauguma Lietuvos žmonių jau gana skaudžiai jaučia, kaip vis atkakliau į jų sąžines beldžiasi tautos susinaikinimo faktai: masinė emigracija, savižudybės, alkoholizmas, narkomanija,  girti vairuotojai už vairo ir kitos lengvabūdiškos žudynės… Tą sąrašą būtų galima pratęsti ir pačiomis minkščiausiomis savinaikos formomis,  vadinamomis satanizmu ir patyčiomis. Tiesą sakant, kartais jos irgi užsibaigia nusižudymais, bei iki šiol Lietuvoje negirdėtais pačiais gėdingiausiais kanibalizmo įvykiais. Savinaika yra pats iškalbingiausias liudijimas to valstybę apėmusio proceso, kurį būtų galima pavadinti demoralizacija be krantų. Nepriklausomybės metais mūsų tauta jau yra išbandžiusi visus daugeliui žmonių tik iš literatūros žinomus ir, atrodė, jau seniai užmirštus naikinimo ir susinaikinimo būdus.

Savaime suprantama, iš šio paskutinio sakinio turėtų būti daroma išvada ne apie Nepriklausomybės ydingumą, bet apie visišką tautos nepasiruošimą, nesugebėjimą ir net vengimą gyventi demokratizacijos sąlygomis. Nepriklausomybę ji suprato tik kaip tokią laisvę, kuri užtikrina galimybę naudotis viskuo, kuo esi gundomas ir  įteisina stipriojo teisę, t.y. teisę daryti, ką nori (kitaip sakant, savivalę). Didžiausia atsakimybės dalia už tautos demoralizaciją gula ant politinės sistemos dirigentų: visų valdymo institucijų, mokymo įstaigų, o ypač ant konformistinės žiniasklaidos, kuri ne tik nesugebėjo prisidėti prie to pasiruošimo ir sugebėjimų ugdymo, bet vadovaudamasi komerciniais interesais dažniausiai  skatino ir iki šiol tebeskatina visuotinę tautos demoralizaciją.

Savinaika yra tiesioginis masinės demoralizacijos padarinys. Bet savo ruožtu jis gali ir dar labiau platinti visuomenės demoralizaciją. Šį abipusį ryšį mato daugelis žmonių.  Bet iš to dažniausiai daroma keista išvada, kad tų baisybių apskritai nedera rodyti žmonėms ir jų gąsdinti.  Tai varą žmones į depresiją, sukelią nepasitikėjimą savo valstybe. Bet tai valstybei kenksminga ideologija ir pavojingas abejingumo pateisinimas. Žiniasklaidos nusižengimas prieš savo tautą yra ne tas, kad ji rodo padarytus nusikaltimus, bet kad juos pateikia abejingai, neatsakingai,  t.y. be atsakingos dorovinės interpretacijos.  Ji labai daug aiškina valdžios sprendimus, bet vengia aiškinti moralinius pažeidimus. Teisybę pasakius, jie net nėra pajėgūs to daryti, kadangi beveik visoje didžiojoje žiniasklaidoje (išskyrus Marijos radiją, Bernardinus, Alką, Slaptai ir dar keletą ryškesnių komunikacijos priemonių) yra įteisintas kraštutinis moralinis reliatyvizmas, einantis daug toliau net už marksistinį istorizmą. Čia ardomi patys dorovinio gyvenimo pamatai. Padorumas sutapatinama su kiekvieno asmens momentiniais interesais. Tai ši galvosena net antrą kartą išrinktą Valstybinio banko vadovą Vitą Vasiliauską paskatino garsiai paskelbti, jog moralė yra „ne šio pasaulio dimensija“. Jiems neįdomu, kad kaip tik į tokio sukirpimo žmones, vienas Fridicho Nyčės (Friedrich Nietzsche) personažas kadaise taip kreipėsi: „Tai jūs nužudėte Dievą ir norite likti nenubausti!“

Savinaika, ją gimdanti demoralizacija ir reliatyvistinė etika yra trys šulai to dvasinio neįgalumo, kuris didžiąja dalimi lėmė  dabartinę Lietuos demografinę būklę, net atsargiausių demografų pripažintą kritine. Žinoma, yra ir kita, objektyvioji, tos krizės, arba katastrofiško gyventojų skaičiaus nuosmukio, pusė, priklausanti nuo šalies ūkinės padėties, bendros jos sveikatos būklės ir išaugusio mirtingumo, sunykusios šeimos ir menko gimstamumo. Viešuose  debatuose kol kas tik ši  pusė teegzistuoja. Bet, rodos, ir jos pakaktų, kad aukščiausios valdžios institucijos pasuktų ienas į eilinio, vidutinio  žmogaus būklę, į jo išgyvenimo galimybes Lietuvoje. Juolab kad pradžia jau padaryta.

Beveik 15 metų aktyviausios šalies pilietinės organizacijos su nerimu stebėjo ir analizavo tautos likimui grėsmingus Lietuvos demografinius procesus, rengė konferencijas, viešus pokalbius, mitingus ir kitokias akcijas šia tema. Ne kartą buvo mėginta į demografines grėsmes atkreipti politinių partijų lyderių, valstybės vadovų ir masinės žiniasklaidos dėmesį.

Pagaliau š. m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seime šešios Seimo politinės partijos (Lietuvos socialdemokratų, partija „Tvarka ir teisingumas Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija ) pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Jame pirmąsyk per 25 metus buvo viešai pripažinta skaudi tiesa, kad:

1) dabartinė migracija yra „epochinio masto globalizacijos sukelta socialinė problema“;

2) migracijos mastai lietuvių tautai gali turėti negrįžtamų pražūtingų pasekmių, prarandant tapatybę, nykstant žmonių santykiui su Tėvyne.

Kartu buvo įsipareigojama pasiekti, kad per penkerius metus (nuo 1915 – 1920 m.) emigracijos srautų rodiklis būtų sumažintas dvigubai, t.y. nuo 18% iki 9%, ir kad gyventojų skaičius vėl priartėtų prie to lygio, kuris buvo Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje, t.y. pasidarytų ne mažesnis kaip 3, 5 mln. gyventojų.

O šiems tikslams įgyvendinti buvo numatyta sukurti ilgalaikę nacionalinę programą.

Be abejo, kol kas tai buvo tik simbolinės reikšmės dokumentas, tik ketinimas, reikalaujantis neatidėliotinų sutelktų politinių ir intelektualinių pajėgų. Be to, čia iš esmės buvo kalbama tik apie migracijos procesus, kurių reguliavimu demografinės krizės problema negali būti išspręsta. Bet vis dėlto tai buvo žengtas pirmas neįkainojamo svarbumo žingsnis. Jis parodė, kad Seimas galų gale pradeda peržengti ankštus savo partijų interesus, ima suvokti savo atsakomybę už tautos išlikimą ir pradeda galvoti apie šalies ateitį. Net jeigu ten nebuvo tikro suvokimo ir rimto galvojimo, pats susitarimo dokumentas jau yra pozityvi atskaitos sistema, nuo kurios galima atsispirti žengiant į tikrą Nacionalinį susitarimą.

Labai gaila, kad tarp šio dokumento signatarų nėra Tėvynės sąjungos (konservatorių), liberalų ir kitų partijų. Tiesa, jie yra pernelyg hipnotizuoti globaliosios Lietuvos iliuzijų. Bet nenorėtume manyti, kad jie būtų visai abejingi tautos likimui. Ypač po to, kai buvo parodytas pagarbos vertas susirūpinimas šeimos ir valstybinės kalbos išsaugojimu. Turėdamos tokių vilčių, kad anksčiau ar vėliau ir jos prisijungs prie šios sutarties, asociacija „Consilia academica“, Lietuvos kultūros kongreso taryba bei kitos jas remiančios organizacijos pasiūlė Seimo Migracijos komisijai Seime surengti konferenciją „Kaip įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Rengimosi metu prie jų prisijungė dar ir Mokslų Akademija. Daug kartų keitėsi konferencijos rengimo data, numatytų pranešėjų sąrašas, jų skaičius ir tematika. Bet konferencijos pavadinimas išliko, ir š.m. kovo 9 d. ji vis dėlto įvyko. Jos ritualas atrodė prakilniai, tačiau turinys neatitiko nei konferencijos intencijų, nei jos pavadinimo. Ji orientavo ne į demografiją ir susitarimą, bet į emigraciją. Tačiau svarbiausia, beveik nebuvo paliestos Nacionalinio susitarimo problemos.

Padėtis atrodė juokingai: konferencijos organizatoriai ragino kalbėti apie tai, kaip nuo šešių partijų susitarimo pereiti prie visos šalies  Nacionalinio Susitarimo, o konferencija sugrąžino dalyvius prie tų dalykų, kurie jau buvo jų išdiskutuoti beveik prieš 15 metų. O baigiamoji dalis buvo tiesiog apgailėtina. Žmonės buvo pritvinkę pasiūlymų ir pastabų. Apie 40 asmenų norėjo dalyvauti diskusijose, o tam paliktas tik geras pusvalandis. Bet svarbiausia buvo sužlugdytas Programoje numatytas konferencijos dalyvių tarpusavio sutarties pasirašymas. Kitaip tariant, Nacionalinio susitarimo procesas iš mirties taško  nė kiek nepajudėjo.

Bet vis dėlto viešai buvo parodyta, kad visuomeninės organizacijos linkusios iš apačios paremti 2015 m. birželio 30 d. šešių partijų susitarimą. O konferencijos organizatoriai net pasirašė tolesnio bendradarbiavio sutartį. Gaila, kad prie jo negalėjo prisijungti kitos visuomeninės organizacijos. Bet  laikas pasibaigė ir salė buvo uždaryta.

Kad ši konferencija būtų  užbaigta ir prasidėtų tikras Nacionalinis susitarimas, apimantis visą šalį ir jos emigrantus, teko iškelti uždavinį sukurti visuomeninę Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Tarybą. Kad šio uždavinio sprendimas būtų sėkmingesnis ir išlaisvintas nuo Seimo frakcijų kontrolės, buvo numatyta pasirinkti neutralesnę vietą. Tuo tikslu buvo kreiptasi į Mokslų Akademiją (MA).  Iš pradžių buvo gautas pritarimas ir parodyti pirmieji bendradarbiavimo ženklai. Net buvo pasiūlyta MA mažojoje salėje surengti pirminį pasitarimą.

Bet po susitikimų su Seimo migracijos komisija MA atstovas Eugenijus Jovaiša pranešė, kad jis su Seimo migracijos komisijos pirmininku Valdu Vasiliausku susitarė nerengti nei  pasitarimo, nei Seime vykusios konferencijos užbaigimo, bet  organizuoti visai kitą konferenciją „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“. Kokia tos konferencijos paskirtis, buvo sunku suprasti. Aiškiai buvo parodyta vien tik tai, kad

1) į abi konferencijas sukviesti žmonės  buvo reikalingi vien tik kaip pasyvus Konstitucijos salės užpildas, kurio nuomonės jų nė kiek nedomino ir prieš kuriuos jie nejautė jokios atsakomybės,
2) atsiribota nuo visuomeninių organizacijų  ir  nuo jų susirūpinimo Lietuvos demografine padėtimi,
3)  antrąsyk sąmoningai sustabdyta galimybę aptarti jau praėjusių metų viduryje pačių politikų suaktualintą  klausimą, kaip galimas Nacionalinio susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų ir
4) nutrauktas pats mėginimas išplėtoti pradėtą Nacionalinį susitarimą  į visas partijas ir iš viršaus į apačią: į visuomenines organizacijas, žiniasklaidos tinklą, mokymo ir mokslo įstaigas, religines bendruomenes, profesines sąjungas ir visur kitur, kur gali atsirasti tautos išlikimu suinteresuotų žmonių,
5) stebėtinai lengvai sulaužytas pasitikėjimas Migracijos komisijos bei jos steigėjų sąžiningumu ir Mokslų akademijos vadovybės pilietiškumu.

Net dabar, kai viskas įvyko visų žmonių akyse, sunku patikėti, kad šios garbingos mokslo institucijos vadovybė yra tokia  egocentriška, kad jos nė kiek nejaudina, kas  liks iš mūsų tautos jau po 30 ar 50 metų. Kad ir kaip būtų apgailėtina, deja, tai yra nuogas faktas. O tempora, o mores! Dabar lieka tik retoriškai klausti: kur dingo žmonės, panašūs į akademiką Eduardą Vilką, ar į akademiką Zenoną Rudziką?   

Nepaisant atviro pasipriešinimo ir kitų trukdymų visuomeninės organizacijos neketina sudėti ginklų. Oficialių institucijų trumparegystė, atsiribojimai ir prieš visuomenės iniciatyvą nukreipta arogancija tik paskatina suaktyvinti numatytą jėgų konsolidavimą. Jau pačios  konferencijos metu savo pilietiškumu protestą pademonstravo 26 konferencijos dalyviai. Vis daugiau visuomeninių organizacijų iniciatyvą paremiančių signalų ateina ir iš kitų  Lietuvos miestų.

Šiuo metu Lietuva neturi jokio kito labiau mus visus sutelkiančio ir įpareigojančio uždavinio už tautos ir jos gyvenimo būdo, t.y. kultūros, išsaugojimą.  Jeigu jaučiate gilų nerimą dėl demoralizacijos plitimo bei vis dramatiškesnių tautos nykimo simptomų ir norėtumėte veikti kartu su tais, kurie jau pradeda šį sunkų ir didelio solidarumo reikalaujantį visuomeninį darbą, Jūsų ir Jūsų bendraminčių pagalba bus labai reikalinga.

Pirmiausia kviestume Jus pasirašyti  partnerišką pilietinį, moralinį ar profesinį tarpusavio susitarimą, ką Jūsų organizacijos, šeimos  bei atskiri asmenys savo pačių iniciatyva ir gera valia galėtumėte pakeisti savo aplinkoje, kad sukurtumėte šiltesnius, žmoniškesnius tarpusavio santykius, kad nė vienas Jūsų aplinkos žmogus nepasijustų atliekamas ir niekam nereikalingas, o išvykusieji būtų tikrai laukiami ir norėtų sugrįžti į savo gimtąjį kraštą.

O po to praverstų tokį susitarimą užregistruoti Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų Komitete, jog organizuojant bendravalstybinius pasitarimus, akcijas ir renginius, būtų galima derinti ir savitarpiškai paremti visų bendraminčių projektus, veiksmus ir darbus. 

Autorius yra Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas