Praėjo 25 metai nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau Tauta nesijaučia nei suvereni savo krašto šeimininkė, nei žino, kas jos laukia rytoj. Lietuvos valstybei tenka labai sunkūs išbandymai. Pagal daugelį parametrų šalies būklė yra viena iš blogiausių Europoje. O atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, ją jau reikėtų laikyti kritine. Labai žemas gimstamumo lygis, visus laikus pranokstantis bėgimas iš gimtojo krašto, niekada negirdėti savižudybių mastai, didžiulis mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, alkoholizmas, narkomanija, net ypatingai dažnos avarijos keliuose demografinę šalies būklę padarė katastrofiška. Visi šie nykimo simptomai akivaizdžiausiai liudija, kad gyventojų padėtis Lietuvoje yra nepakeliama.
Rodos savaime suprantama, kad atsakomybę už tokią padėtį turėtų prisiimti valstybės galvos… Juk jos vykdo šalies politiką. O ką jos iki šiol darė? Jų galvose virė vis tie patys „didingieji“ ūkiniai dalykai: atominė elektrinė, skalūninės dujos, suskystintos dujos, nauja geležinkelio linija… Nesvarbu, kad senosios elektrinės nesugebame iki galo uždaryti, svarbiausia, kad visi jie būtų dideli… Kad statytojus įkvėptų dideli pinigai. Bet kam jie? Marso gyventojams? Jie taip komiškai primena „didžiąsias komunizmo statybas“, kad nežinai – verkti ar juoktis. Tada prieš akis buvo bent naivi Marso utopija, o čia nė ateities perspektyvos nebeliko. Reguliariai keitėsi partinės valdžios, tačiau nė vienos iš jų rimtai nesudomino toks „niekniekis“ kaip tautos išlikimas. Tik didžiosios statybos ir jų taikymas saviems, t.y. partiniams, interesams. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, visi pagrindiniai jų rūpesčiai užsibaigia pakaitiniu partijų įsitvirtinimu ir saviškių aprūpinimu. Tautos likimas – tik šuniui penkta koja. Kai tik kas nors iškelia bendrus, principinius tautos bei jos kultūros išlikimo klausimus, jos ima išsisukinėti, arba neria į krūmus: atseit yra svarbesnių klausimų.
Didieji ponai, nėra svarbesnių klausimų. Tik nėra kam to pasakyti, nėra kam jūsų sugėdinti, nei kam pareikalauti atsakomybės: šalyje nėra pilietinės visuomenės ir jos išorinės kontrolės, nėra gerai organizuotų ir sutartinai veikiančių profsąjungų ir rimtų pasipriešinimo formų. Todėl jūs galite gyventi vien šia diena ir nesirūpinti šalies ateitimi.
Šiandien net streikus sunkiai pavyksta suorganizuoti. Bene pirmas mokytojų streikas buvo nuslopintas pačiais primityviausiais grasinimais ir gąsdinimais. Partijų ir valdžių atotrūkis nuo visuomenės tik didėja. Jau kelinti metai iš eilės įvairios visuomeninės organizacijos ir žmonių grupės deda nemaža pastangų sukurti visuomeninę Nacionalinę tarybą, kuri galėtų rimtai kontroliuoti nesėkmingai valdžių vykdomą politiką. Jau buvo suorganizuota daug tokio pobūdžio renginių: debatų, konferencijų, suvažiavimų. Dar daugiau parengta projektų. Tačiau šalyje veikia nepalyginamai daugiau destruktyviųjų jėgų, kad tų sumanymų niekaip nepavyktų įgyvendinti.
Nepasisekė sukurti net ekonominės ir socialinių reikalų tarybos, kurios pavyzdį pasiūlė pats Briuselis ir kurios jau seniai veikia beveik visose Europos sąjungos šalyse. Prie tokios Tarybos kūrimo Lietuvoje daugiausia yra prisidėjęs Lietuvos Mokslų Akademijos Prezidentas Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) narys a.a. Zenonas R. Rudzikas. Dar 2008 m. pavasarį jis rašė Seimo pirmininkui: „Lietuva vis dar yra tarp nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kurios neįkūrė Nacionalinio ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ar tarybos, atstovaujančios organizuotai pilietinei visuomenei ir padedančiai parlamentui bei vyriausybei, priimant įstatymus ir kitus dokumentus, atsižvelgti į įvairių visuomenės sluoksnių nuomones“.
Steigti tokią komisiją ar tarybą Lietuvą ragino ir Briuselis. Todėl Seimas, ilgai nesvarstęs, pritarė tokiai idėjai ir sudarė darbo grupę įstatymo projektui parengti. Per trumpą laiką buvo parengta gana neblogai apgalvotas įstatymo projektas. Bet jo kelias į Seimą buvo Vyriausybės ilgai vilkinamas, o paskui sustabdytas. Tokia stabdomąja veikla užsiėmė gana valdžiai įtakinga Trišalė taryba, sumaniusi pati į savo rankas perimti visuomeninės tarybos funkcijas. Netekęs vilties, LMA Prezidentas kreipėsi pagalbos net į Lietuvos kultūros kongresą. Buvo bandoma veikti kartu. Bet Prezidentas staiga mirė… ir viskas sustojo.
Beje, šiek tiek anksčiau, suvienijusi šešias visuomenines organizacijas, panašią ekonominę ir visuomenės reikalų tarybą iš apačios sukūrė Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė p. A. Armanavičienė. Tačiau Premjeras atsisakė ją pripažinti. Ji daug grūmėsi, kad tai tarybai būtų leista atstovauti Lietuvą Briuselyje. Tačiau premjeras Kubilius, nepaisydamas jos atkaklių protestų, suteikė įgaliojimą Ūkio ministerijai, kad ji savo nuožiūra parinktų Lietuvos atstovus analogiškai Briuselio tarybai. Iki šios dienos Lietuva neturi nei tokios, nei kitokios tarybos, o visuomenės interesus tebeatstovauja Briuselyje valdžios parinkti asmenys.
Paskutiniam mėginimui sukurti visuomeninių organizacijų tarybą impulsą davė Respublikos Prezidentės iniciatyva parengtas ir gana greitai Seimo priimtas Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektas. Įstatymas numatė gana keistą, pasakytume, „keimerinį“ tarybos modelį: nors buvo kuriama dvidešimties asmenų NVO taryba, tačiau joje visuomeninėms organizacijoms buvo skiriama tik dešimt vietų. Daug kas tokį modelį priėmė kaip pasityčiojimą iš pilietinės visuomenės ir numojo į jį ranka. Kiti, priešingai, gyrė tokį variantą, kadangi jis užtikrino tiesioginį visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą su valdžios institucijų atstovais, taigi ir operatyvesnį informacijos judėjimą. Nepaisant to, šio modelio realizavimo darbai prasidėjo labai greitai. Keliolika mažai žinomų skėtinių organizacijų, susiradusios finansinę paramą, skubiai parengė įstatymu numatytos tarybos projektą.
Tačiau didžioji dalis už borto likusių organizacijų, susitelkusių į Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų koaliciją (LINVO) kreipėsi į Seimą, kad būtų sustabdytas absoliučią daugumą organizacijų ignoruojantis ir labai siaura tematika apsiribojantis tarybos kūrimo kelias. Šiai koalicijai ėmęsis vadovauti Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas pasirūpino, kad Seimas inicijuotų debatų seriją, paskatinusią kviestis į pagalbą mažiausiai šališkus akademinius sluoksnius, kurie padėtų aptarti, kokios turėtų būti išskirtos visuomeninio gyvenimo sritys, kad jas pajėgtų reprezentuoti 10 NVO Įstatymo numatomų atstovų.
Ši koalicija 2014 m. lapkričio 27 d. MA Mažojoje salėje kartu su Mokslų Akademija surengė konferenciją „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“, skirtą tų sričių nustatymo bei visuomeninių organizacijų atrankos kriterijų aptarimui. Dėmesį svarstomiems dalykams liudijo perpildyta auditorija. Konferencijoje dalyvavo ne tik įvairių visuomeninių organizacijų atstovai, mokslininkai, bet ir politikai bei įvairių valdžios institucijų darbuotojai. Pranešimus skaitė teisininkas prof. Saulius Arlauskas, politologas, socialinių mokslų dr. Laurynas Kasčiūnas, humanitarinių mokslų daktarė, prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, sociologas, habilituotas socialinių mokslų dr., akademikas Romualdas Grigas, dimisijos pulkininkas Ignas Stankovičius, paveldosaugininkė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė ir šio teksto autorius.
S. Arlauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinėmis sąlygomis valstybės vykdomoms reformoms trukdo tokia teismų praktika, kai nesilaikoma pamatinių teisės principų. Ydingas ir pats valstybės valdymas, nes vyksta permanentinė Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės kova dėl įtakos sferų. Pranešėjo manymu, svarbiausias visuomenės plėtros kryptis turėtų įtvirtinti įstatymai, antraip nesibaigiantys ginčai dėl prioritetų ir toliau trukdys priimti valstybės raidai reikšmingus ir ilgalaikius politinius sprendimus. Kuriama NVO taryba galėtų prisidėti prie geriausių sprendimų paieškų. Jos tikslas – kuo daugiau žmonių įtraukti į valstybės valdymą. Kad vienas asmuo nemonopolizuotų jo reprezentuojamos srities nuomonės, S.Arlauskas siūlė prie NVO tarybos įsteigti skirtingų sričių sektorius, kurių veikloje galėtų dalyvauti ir kiti NVO atstovai.
Vietoj konferencijos rengėjų pasiūlyto dešimties sričių projekto politologas L.Kasčiūnas pateikė penkių svarbiausių pilietinės visuomenės uždavinių sąrašą:
1) nacionalinis saugumas ir tautinės valstybės idėjos atgaivinimas;
2) istorinės atminties stiprinimas;
3) krikščioniškųjų vertybių diegimas;
4) tautinių bendrijų integracija;
5) atskirties tarp centro ir periferijos mažinimas.
Jo aiškinimu, tautinis patriotinis auklėjimas yra vienas iš pagrindinių mūsų visuomenės stiprinimo uždavinių. Ypatingą dėmesį jis siūlė skirti istorijos dėstymui mokykloje: „Jei patys nekursime ir neskleisime savo istorijos pasakojimo, už mus ją papasakos kiti.“ Jam kelia nerimą Vakarų Europoje vykstąs kultūrinis karas prieš gyvybės kultūrą, šeimą ir kitas krikščioniškąsias vertybes, kurios jau laikomos istorine „atgyvena“. Būtina šalyje mažinti didžiulę socialinę atskirtį, naikinti „dviejų Lietuvų“ naratyvą. Privalome sukurti Rytų Lietuvos stiprinimo strategiją, t.y. parengti programą ir veiksmų planą.
R. Aleknaitės-Bieliauskienės manymu, valdžia įgudusi rašyti gražias ataskaitas, iš kurių atrodo, jog kultūros procesai Lietuvoje vyksta gana sėkmingai. Tačiau tikrovė kitokia: švietimo sistema ugdo istorijoje ir vertybėse nebesusigaudantį jaunimą, neturintį nei idėjų, nei iniciatyvų. Sparčiai daugėja mažaraščių, neišprususių jaunuolių. Liūdniausia, kad Lietuvoje iki šiol nėra pilietinės visuomenės. Daugelis NVO veikia tik todėl, kad yra finansuojamos. Iš tikrųjų NVO veikla turėtų remtis savanorystė. Be savanorystės negali formuotis pilietinė sąmonė. O be pilietinės sąmonės negali būti pilietinės visuomenės. Kad galėtų formuotis pilietinė sąmonė, nevyriausybinės organizacijos privalėtų dalyvauti visose valdžios ir valdymo struktūrose (komitetuose, tarybose ir pan.).
Yra daug jėgų, kurios skaldo visuomenę ir net sąmoningai priešinasi jos susitelkimui bei konsolidacijai. R.Grigo pastebėjimu, visi ankstesnieji mėginimai sukurti pilietinės visuomenės struktūrą baigėsi nesėkmingai. Labai tikėtina, kad ir dabartinio mėginimo pabaiga bus tokia pat, kadangi ir politinės partijos ir valdžios tam ryžtingai priešinasi. Jos nėra suinteresuotos, kad jas kontroliuotų visuomenė. Pranešėjas išreiškė viltį, kad visuomenės pilietinę sąmonę galėtų pabudinti nebent tas susitelkimas, kurį galėtų sustiprinti 2017 m. paskelbti Piliakalnių metai, jeigu, žinoma, LR Seimas tam pritartų. Tai, anot R. Grigo, galėtų būti grįžimo prie istorinių ištakų pradžia.
Dimisijos pulkininkas I. Stankovičius nebuvo linkęs pritarti kai kurių kalbėtojų skeptiškam požiūriui į kuriamą NVO tarybą. Jo supratimu, NVO taryba yra visuomeninių organizacijų bendradarbiavimo su valdžia institucija. Kad ir kokia ji būtų, mes turime naudotis visomis galimybėmis įtakoti valdžios sprendimus. Svarbiausia, kad į ją patektų žinomi ir visuomenės pasitikėjimą turintys žmonės. Būtų gerai, kad susibūrusios pagal interesus į 10 skirtingų visuomeninės veiklos sričių, NVO išsirinktų savo atstovus, o šie deleguotų po vieną atstovą į tarybą. Taip į pilietinės visuomenės kūrimą būtų įtraukta nemažai nevyriausybinių organizacijų. Žinoma, svarstytina ir visiškai savarankiškos, nuo valdžios nepriklausomos NVO tarybos steigimo galimybė.
Patyrusi kultūros paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė išreiškė daugiausia abejonių, ar visuomeninių organizacijų bendradarbiavimas su valdžia gali būti sėkmingas. Prieš keletą metų svarstant Lietuvos įstatymų atitikimą Orhuso konvencijai, Vyriausybė buvo sudariusi darbo grupę, kuri atliko didžiulį darbą ir pateikė savo rekomendacijas. Tačiau iki šiol jos tebeguli valdininkų stalčiuose. Pranešėjos manymu, būtinas įstatymas, kuris užtikrintų visuomenės dalyvavimą visais tais atvejais, kai yra priimami svarbiausi valstybės sprendimai. Būtina Seimui pateikti ir NVO plėtros įstatymo pataisas, o Vyriausybei – NVO tarybos nuostatų pataisas, kurios ribotų kadencijų skaičių, nustatytų sprendimų priėmimo tvarką. Be to, nuostatuose būtina numatyti, kad NVO tarybos pirmininkas gali būti tik NVO atstovas. NVO taryba neturi tapti tik formalia institucija, laiminančia valdžios sprendimus. Reikėtų įsteigti ir NVO teisės centrą, kuris teiktų teisines konsultacijas nevyriausybinėms organizacijoms, o reikalui esant, galėtų jas atstovauti teismuose.
Seimo narys, prof. Povilas Gylys pritarė, kad NVO taryba neturi būti institucija prie Vyriausybės. Tikriausiai tik Seimo nariams neįsigilinus galėjo būti priimtas toks nekorektiškas įstatymas. Todėl būtini šio įstatymo pakeitimai ir papildymai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo (Kovo 11-osios) Akto signataras Algirdas Endriukaitis, atkreipdamas dėmesį į naujosios Europos projekto konfliktus su moderniosios kultūros tradicija, skaudžiai suabejojo Lietuvos valstybės ateitimi ir jos galimybe išlikti tautine valstybe. Savo repliką jis užbaigė dramatišku klausimu: ar galima pilietinė visuomenė be savo valstybės?
Atsiliepdama į konferencijoje išdėstytas nuomones ir pateiktus klausimus, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovė Birutė Jatautaitė pripažino, kad NVO įstatymą inicijavo ir kūrė NVO informacijos ir paramos centras su savo neformalia koalicija bei keliomis visuomeninėmis organizacijomis. Už įstatymo įgyvendinimą atsakinga SADM nėra numačiusi, kaip turėtų vykti atranka į NVO tarybą. Ministerijos atstovė visai ramiai pritarė siūlymui įsteigti alternatyvią nacionalinę nepriklausomą Nevyriausybinių organizacijų tarybą, kurią sudarytų tik nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Savaip apibendrindamas S. Arlausko ir I. Stankovičiaus siūlymus, LMA akademikas prof. Antanas Kudzys savo dėmesį sutelkė į NVO tarybos valdymo struktūrą. Jis labai paprastai ir įtikinamai parodė, kad siūloma struktūra negalės efektyviai veikti, jeigu ji neturės ją koreguojančių posistemių. Jos būtinos tam, kad veikla būtų atsakinga ir atskaitinga. Iškalbingas buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro Zigmo Vaišvilos įsiterpimas. Jis pritarė svarstomiems projektams, pažymėdamas, kad būtina ypač aktyviai dalyvauti formuojant NVO tarybą, antraip ji bus sudaryta iš valdžios kontroliuojamų organizacijų atstovų.
Nesibaigiančių konfrontacijų, konfliktų ir įtarumo pritvinkusioje Lietuvoje šios konferencijos dalyvių kalbos, pastabos, replikos ir apskritai brandus pilietiškumas paliko labai gerą įspūdį. Visi šie dalykai rodė ne tik didžiulį susirūpinimą valstybės būkle, bet ir gerą valią, solidarumą bei susitelkimą tolesniam bendradarbiavimui, kurio tikslas – aktyviai dalyvauti valstybės ir pačios pilietinės visuomenės pertvarkoje. Visi šiame tekste kursyvu pažymėti pranešėjų siūlymai turėtų tapti pagrindiniais būsimosios tarybos principais. Bet kaip rodo ligšioliniai debatai, įdiegti juos nebus lengva. Ar produktyvus bus darbas šioje taryboje, priklausys ne tik nuo jos narių pilietinio užsiangažavimo, moralinės atsakomybės, bet ir nuo sugebėjimo pritraukti geriausias ekspertų pajėgas bei išsaugoti nepriklausomybę nuo valdžios atstovų spaudimo.
Buvo malonu matyti, kad konferencijos dalyviai geranoriškai įsiklausė į konferencijos rengėjų rekomendacijas, kaip atrinkti atstovus į Lietuvos NVO tarybą bei nustatyti prioritetines visuomenės gyvenimo sritis. Jas artimiausiu metu numatyta įteikti LR Seimui ir Vyriausybei. Sulaukusi konferencijos dalyvių moralinės ir teorinės paramos, LINVO koalicija pratęsė diskusijas su savo buvusiais partneriais Nors lygiateisiška partnerystė nebuvo išsaugota, tarybos visuomeninė pusė (10 narių) vis dėlto buvo sudaryta. Tai nėra geras startas būsimos tarybos veiklai. Bet… pagyvensim – pamatysim. Juk tebėra likusi Nepriklausomos Tarybos alternatyva…
***
Konferenciją „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“, Vilnius, MA Mažoji salė, 2014 m. lapkričio 27 d., 1 dalis:
2 dalis:
3 dalis:
4 dalis:
Nuo paprasto p a v y z d i n g o pasikartojimo pradėt verta (vėl ir vėl, dėl TAUTOS išlikimo verta).
nepaisant bus ar ne, bet verta turinį tarpe žodžių
“Praėjo…
…alternatyva.”
kas užspausta užvarde – “REPREZENTUOTI”, panagrinėt.
Dairyk nesidairęs, o yra ir įvykių, net ir vietovių (patalpų, “Stasio Šilingo” auditorija, M.Riomerio universitete),
kur Žodis galias savas – lietuviškas, atgaut įgalintas bus, nors Romeriu dar Riomeris užkeitinėjamas ar…
užkeiktinėjamas?;
Ar netgi toje pat “Mokslo Lietuvoje”, kokia ji bebūtų ir kas ją atstovautų ar jai vadovautų.
Nes Mokslas
Lietuva
ir iš tų pat didžiųjų …Žodžių.
Be Žodžio, negali būti ir kalbos, ir negi labiau – jokios kalbos apie pačią kalbą, ar ją vartojančiųjų bendruomenę –
TAUTĄ.
Kol aš, Tu, ar pats garb. Krescencijus pamestuosius (iš savosios mąstysenos) lietuviškuosius Žodžius
atmainomis-ramentais ramstys – jokios kalbos nebus.
Gan tvarkingai, taikliai, rūpestingai ir įdomiai įžangoje tautinės savimonės atkūrimo veikloms,
jų atlikime savu dalyvavimu, tekę ir su gerb. Arlausku, kaip ir gerbiamais Kaščiūnu ar Grigu
bendraut. Kiek pajėgu, įmanoma ar leista apvaizdos vengiant a u t o r i t a r i t e t i n i ų
“Nesibaigiančių konfrontacijų, konfliktų ir įtarumo pritvinkusioje” nužodinimų-viešinimų sklaidos
(kaip čia: autoriaus ir “Mokslo Lietuvos” sakinių intarpų ir sąvokėlių svetimybinių pribarstymo).
Vadinant a u t o r i t a r i t e t i n i o nužodinimo-viešinimo apraiška (dėkui die, kad ne reiškiniu dar)
teikinių sukratymo, sumetimo į turinį tarpe
“Praėjo…
…alternatyva.”
tikslu antraše “sutelkti… visuomenę”
galima tai atlikti vien nuolat, atkakliai ir be paliovos – Žodis po Žodžio
savąją mąstyseną užpildant lietuviškojo skambesio turiniu, sava Kalba,
– JOS Žodžiais.
Tuomet jau rasi ir skaitytoją, ir klausytoją, tuomet sutarimą pradėti bus ir paveiku, ir t i k s –
l i n g i a u .
O dabar…
tikslingumą
“Praėjo…
…alternatyva(i)>” galime tik pavyzdžiu nuspėt; gal tai geras pavyzdys, – nenori slyst, – berk žvyro ant ledo,
stabdys ir galbūt saugos. Svetimybiniai žodžiai-ramentai, savosios kalbos Žodžius keičiant atlieka tokio
“žvyro-stabdžio” paskirtį, tik šiuo atvejų jie s t a b d o savosios KALBOS RAIDĄ, ji ne r i e d a skambėjimu
Žodžio, o užstabdoma kiekvienu nevykusiu “ramentuku-skoliniu”
(alternatyviai
skepticistiškai
komisiškai
REPREZENTATYVIAI)
iš pasąmonės išmušančiu ant s ą m o n ė s ir “Alterna”, ir komiškumu, ir kažkokio skeptro atnešimu
įvaizdį, vaizdinį ar begalinį atstovavimo, dalyvavimo, RAIŠKOS norą nu- r e p r e z e n t u o d a d a m a
iki repryzos atmaonos, iki uždangalo ir dangstymo savimonės.
Gal – atlaikysime viesulą svetimybinį – a t r i n k d a m i iš jo grūdą.
O kur pelus šiuos “antsatinius-balastinius” panaudot galim, iš
“Praėjo…
…alternatyva.”
u ž p i l d o turinio vidurių ŽODYNO?
Varge varge, kada ta naivybė išgaruos anksčiau buvusi dėl komunistinių, dabar dėl pilietinių visuomenių kūrimo. Dar vis rūpi kažkokie atstovavimai, kai santykiai tarp žmonių yra kokybiškai pasikeitę tiek, kad atstovavimai kaip tokie apskritai seniai nėra galimi. Arba vėlgi valdžių kontroliavimai – jie taip pat yra tapę negalimi, atgyvenę. Visa kur, jeigu nori, kad dalykai keistųsi į gera, laikas suprasti, kad į kito dabar užimą vietą turi stoti pats ir daryti ne taip, kaip buvo daroma buvusiojo, o kitaip – geriau. Tik taip šiandieninėje visuomenėje gali būti pasiekiami pasikeitimai į gera. Pirmiausiai taip darytina politikoje, valdžiose.
Daug prirašyta, bet nepasakyta svarbiausia, kiek tarp susirinkusiųjų buvo tinkamai pasirengusių (kitokių negu dabar valdantieji) būti valdžioje, juk rinkimai į savivaldybės buvo čia pat. Politikoje svarbiausia yra rinkimai, o kas gali paneigti, kad su jais ne viskas gerai, jeigu valdžiose tie patys ir tie patys, jeigu valdžios visiškai nepaiso žmonių skundimųsi, kad tokiu atveju balsavimo- balsų skaičiavimo procese nėra 20-25 % “pravertų durų”. Juk pagal Rinkimų įstatymą balsų skaičiavimui vadovauja Seimo partijų ir jų vykdomųjų valdžių deleguoti komisijų pirmininkai, t.y. pati esanti valdžia, į kurių rankas per kiekvienus rinkimus būna atiduota 15-20 milijonų litų. Su tokiais pinigais gali kalnus nuversti…, o duris „praverti“ juo labiau. Tad ar nebūtų svarbiausias NVO tikslas surasti į valdžias – Seimą, savivaldybes tinkamai pasirengusių pakankamą skaičių kandidatų ir pasiekti Rinkimų įstatymo pakeitimo taip, kad rinkimų komisijų pirmininkais būtų skiriami tik NVO už biudžeto pinigus parengti ir demokratine tvarka deleguoti asmenys, užuot abstračiai dešimtmečiais kalbėjus nesibaigiančias kalbas apie pilitinės visuomenės sutelkimus ir reprezentavimus.
valdzioje tie patys??? o gal ATVIRKSCIAI kaip tik rinkimai tai vis KITA valdzia ateina, kaiciasi, pasakykit nors viena kuri isbuvo ilgiau nei 1 kadencija.
“Tie patys” – turima omenyje tų pačių partijų, tokio pat partinio sukirpimo, buitinės sąmonės lygio asmenys…
tai ka siulote? “pridaryti” dar daugiau partiju? ar diktatura? ar..?
Kiba neskaitote, yra pasiūlyta, kai šitai būtų padaryta, matytųsi, ką toliau daryti. Kūrimas turi vykti nuolat ir būti iš esmės…
TIESA! TIESA! TIESA!
Bet bus kaip visada. Dvidešimt penkerius metus Lietuvos intelektualų grupės vis kovoja, aiškina, organizuoja, o situacija tik blogyn. O reikia veikti iš esmės. Pats laikas kurti sąjungą, partiją, judėjimą, sambūrį ar kitokį darinį, aiškiai nubrėžiant gaires, suprantamai pateikiant visuomenei programą; teorinę ir praktinę puses. Ir dalyvauti rinkimuose į SEIMĄ. Juk didesnė dalis mokslavyrių ir moteriškių; teoriškai ir praktiškai pasikausčiusių intelektualų dar nesugadintų valdžių privilegijomis. Potencialą turim didelį. Tik viena sąlyga, naujame darinyje nepageidautini jau buvę valdžiose, neskaitant paskutinės Seimo kadencijos.
Būdami Seime gali tiesti kelius Valstybės stiprinimui, pasiliekant Europos sąjungoje. Nes dabartiniai kilbukai, patys plaukia ir Lietuvą tempia neaiškiomis vertybėmis pasidabinusios ”lydekos” nasrus.
.
Pats laikas, nes situacija pasibaisėtina. Suburti pilietinę visuomenę, kada Valstybės tik tirpstantis šešėlis beliekąs, – ”misija neįmanoma”, beveik.
TIK pasaulėžiūra gali sutelkti visuomenę. Visi visuomenės dariniai, kaip vienkartiniai indai, be pasaulėžiūros.
Atstatyti Lietuvos karalystę su Beržansku karaliumi. lyvis
Norvegams nejauku darosi kai paskaitinėja va tokius komentarus. Jų akimis žiūrint mes esam pusiau psichiniai ligoniai.
Norvegai jau seniai ne pavyzdys, norvegai vyrai jau mėnesinėm serga.
Padetis Lietuvoje prasta , pirmaujame jau ne tik korupcijoje , emigracijoje , Tautos nikime , savyzudziu skaiciumi , socialine atskirtimi , trumpu gyvenimo rodikliu , BET – vaiku skurdu ir mirtingumu ES .
Kai zinia , valdzia ir jos chalujai jau susikure sau patogias socias gyvenimo salygas , todel be abejo keisti nieko nenores , dar ir visuom valstybes potencialo priemonem stengsis isilaikyti kuo ilgiau tokia sistema . Kai gangrena apima kuno dali / pav. koja/ , kad likti gyvam , ta dalys amputuojama , Nes nepades nei svarios kojines , nei geras maistas , net klasikine muzika bus bejiege ..
Visų pirma reikėtų pasidžiaugti, kad dar kažkam tai rūpi. Kad dar susirenka žmonių ir jie bando kažką daryti…
Pabandžiau daryti ir aš. Prieš du ar tris mėnesius, ta pačia pilietinės visuomenės tematika, parašiau straipsnį pavadinimu „Kas mes lietuviai“. Jį išsiuntinėjau į keletą redakcijų. Beje tokius žingsnius (kartas nuo karto) darau jau dešimt metų, esu rašęs ir Grybauskaitei ( iškart po pirmojo išrinkimo), ir Kubiliui. Bet tik šis paminėtas straipsnis susilaukė paviešinimo šitoje pačioje „ a l k o „ svetainėje.
Vienas dalykas kalbėti ir visai kitas daryti. Todėl antru žingsniu, šį straipsnį, jau su „alko“ emblema nunešiau į Indros spaustuvę (Utenoje), kur man padarė jo kopijų už kokius 400 Lt. Ir dar priedo reklaminių plakatėlių su užrašu : PILIETINĖS VISUOMENĖS IDĖJA. Šią idėją, į žmones, nusprendžiau nešti pats. Kadangi didžioji žiniasklaida, kaip „ketvirtoji valdžia“ neatlieka savo vaidmens. Redaktoriai paprasčiausiai bijo užsitraukti valdžios ponų nemalonę. Pilnai sutinku su išsireiškimu Rūtos komentare – „valdžios chalujai“…
Esu bitininkas, pardavinėju savo bityno medų Utenos turgavietėje, todėl man buvo patogu prie savo stalo su medumi pritvirtinti didelį voką ant kurio užklijavau jau minėtą plakatėlį, o į voką įdėjau pluoštą straipsnio „Kas mes lietuviai“ kopijų.
Koks buvo rezultatas? Kokia žmonių reakcija? Prisipažinsiu – netikėta. Didesnė pusė praeinančių žmonių plakatėlio, kabančio viduryje stalo, tiesiog nepastebėdavo. Mažesnė pusė stabteldavo perskaityti. Veide, kaip taisyklė, atsirasdavo kažkoks sumišimas, baimės ar susinepatoginimo šešėlis ir jie skubėjo pasišalinti. Padariau išvadą, kad jie šitą mano pilietinę akciją (pasąmoningai ) tapatina su politika. Tik kokie du ar trys pirkėjai (per visą pusdienį) pasiteiraudavo – kas čia? Tada aš jiems pasiūlydavau perskaityti. Ir tai viskas. Su tokia atributika prekiavau tris šeštadienius ir dar vieną dieną Kalėdinėje mugėje Utenos arenoje. Mugėje pastebėjau tik vieną moterį, kuri nieko nesakiusi išsitraukė iš voko vieną kopiją, perlenkė pusiau ir įsidėjo į rankinę.
Dar kokių dešimt kopijų išdalinau pažįstamiems. Du bičiuliai pradėjo manęs šalintis. Tokia mano patirtis… Ją galima išreikšti vienu žodžiu masinis žmonių – ABEJINGUMAS…
Trumpa citata iš šio (K. Stoškaus) straipsnio : „…Iš tikrųjų NVO veikla turėtų remtis savanoryste. Be savanorystės negali formuotis pilietinė sąmonė. O be pilietinės sąmonės negali būti pilietinės visuomenės.“
Teisingai pasakyta, kad NVO veikla turi remtis savanoryste. Bet iš kur jai imtis prie tokio masinio ABEJINGUMO? Lietuvos reikalas rūpi gal vienam iš šimto, o kitiems tik – savas daržas, savos pupos. Tokia peršasi išvada (bent jau iš mano aprašytos patirties). Kurį laiką galvojau, kad šis abejingumas – dėl dvasinės ne brandos. Bet kodėl tada, prieš 24 metus atgimimo laikais situacija buvo priešinga? Ar mes dvasiškai, pilietiškai buvom brandesni?
Manau, kad tada dar visi buvome lygūs. Dar nebuvome pasidalinę į valdžios žmones ir paprastus piliečius. Dar visi Lietuvai buvom reikalingi. O dabar jau nebe…
Yra liaudyje pasakymas “Biednas, kad durnas, o durnas, kad biednas” – užburtas ratas. Analogiškam rate randasi ir dabartinė Lietuvos visuomenė – nepilietinė nes abejinga, o abejinga nes nepilietinė.
Yra budistų posakis: ,,Miegančio nežadink, pabudusį pamaitink”.
Gal 10 metų nerandu 3-5 mąstančių bendraminčių su kuriais galėčiau kurti pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūra yra pamatas tautiniam pakilimui. Čia, ‘alke’, dauguma moka rašyti tik atsiliepimus – APIE VISKĄ 😀 😀 Kiti ‘atstovauja’ tam tikras jėgas – jiems tik savo rūpi.
Jei gali, išspausdink čia savo sumanymą apie pilietinę visuomenę. Paieškosiu klaidų.
Pirmą klaidą jau dabar galiu parašyti:
,,emblema, kopijų, reklaminių plakatėlių, idėją, komentare, rezultatas, reakcija, akciją, politika, atributika, masinis, citata, formuotis, situacija, Analogiškam…”
Dar vieną pastebėjau, bet, jei norėsi, asmeniškai…
Kalbėsiu paprastai, kad suprantama būtų ne tik MA nariams bet ir vaikui:
Susiginčijo kartą žmogaus kūno organai, kuris iš jų svarbiausias. Širdis sako – aš jums visiems duodu gyvybę. Galva turi kitą nuomonę – aš viską nusprendžiu. Kojos nesutinka – aš jus visus nešioju. O kas viską padaro? – prabilo ir rankos. Tik kakutis žarnose tyli nuščiuvęs. Bet po kurio laiko įsidrąsina ir jis – kai aš visą savaitę ar dvi neišeisiu, tada pažiūrėsime kas čia svarbiausias…
Žmogaus kūną sukūrė ne žmogus, o aukštesnė sąmonė. Ir šitame kūne visi organai, visos ląstelės ir netgi tas kakutis yra reikšmingi. Taip pat yra gamtoje. Pašalink vieną, atrodytų nereikšmingą narelį, (pvz. uodus tundroje ar žvirblius Kinijoje) ir visa „grandinė“ pradeda byrėti…
Nebus nei pilietinės sąmonės, nei pilietinės visuomenės, kol paprastas pilietis liks stovėti politinio gyvenimo užribyje. Net jeigu NVO ir jų taryba pradėtų veikti, vis tiek išliktų paprasto piliečio izoliacija nuo šių organizacijų, kaip kad dabar jis yra izoliuotas nuo valdžios struktūrų.
Atgimimo laikais situacija buvo priešinga todėl, kad visi piliečiai buvo lygūs, reikšmingi, jie DALYVAVO…
O dabar??? Dabar jie yra – NIEKAS….
Iš to masinis ABEJINGUMAS
Ne abejingumas, o prastas žmonių, norinčių įtakoti kitus, darbas ir savo klaidų nepaisymas, Romai.
Tu nesugebi, bet kalti visi kiti 😀 😀
Romas nieko kaltina, jis tik dalinasi suvokimu. Tik klausimas su kuo? Balsas tyruose… Tai ir yra abejingumas.
Nekaltink abejingumu, juk sulaukei ne vieno atsiliepimo.
Romas netaiso savo klaidų – klaidų netaiso tie, kas nesiekia tikslo 🙁
Kai žmogus, kalbėdamas apie orą, sako:
– Žvarbu, lyja…
Tai nereiškia, kad jis ką nors kaltina (gamtą, Dievą ar savivaldybę). Ši informacija naudinga tam, kad pasiimtumėm lietsargį, šilčiau apsirengtumėm…
Kai Romas, kalbėdamas apie pilietinę visuomenę, konstatuoja žmonių abejingumą šiuo klausimu, tai nereiškia, kad jis ką nors kaltina. Tai tik padėties įvertinimas, kuris nuosekliai atveda prie atsakymo į klausimą – kodėl jie abejingi?
Abejingi todėl, kad jie yra – NIEKAS. Teisė į laisvus rinkimus tik demokratijos iliuzija. Nes po rinkimų piliečiai išrinktai valdžiai nebeturės jokios įtakos. Jie galės mosuoti plakatais prie parlamento ar prezidentūros, niekas jų nebegirdės – “šuns balsas į dangų neina”… Atstovaujama demokratija (ką mes turime šiai dienai), tai palankiausia dirva valdžios ponų savivalei.
Pilietinė sąmonė, o po to ir pilietinė visuomenė galės atsirasti tik tada, kada “atstovaujamą demokratiją” pakeis demokratija TIESIOGINĖ.
Kada paprasti piliečiai atsivertę internetinį valdžios puslapį, ties atskirais pareigūnais dėlios “pliusus” arba “minusus”, o pastarieji, surinkę tarkime 80% minusų (nuo visų vertinimų), privalės palikti savo postą, tada ir TIK TADA atsiras pilietinė sąmonė…
Kada per kiekvienus seimo rinkimus piliečiai iš naujo tvirtins socialinį koeficientą (skaičių – kiek kartų gali skirtis maksimalus biudžetinis atlyginimas nuo minimalaus), o naujai išrinkta vyriausybė privalės vykdyti šią daugumos piliečių valią, tada ir TIK TADA paprasti piliečiai pajus savo vertę…
O pajutus savo vertę, išnyks ir abejingumas . Jo vietoje atsiras PILIETIŠKUMAS.
Suprantama, kad tai rašau ne “Kembliui”. Šitam pastrigėliui (ne smėlio), o gramatikos dėžutėje kalbėti apie pilietinę ar kitokią visuomenę, tai, kaip perlais kiaulę maitinti. Ego sąmonė nebendradarbiauja, ji konkuruoja. Ji ieško klaidų tam, kad kitą sumenkint ( tokiu būdu pasijaučia pranašesne).
Rašau su viltimi, kad perskaitys kas nors kitas. Kad pilietinės visuomenės IDĖJA pasieks nors vieną, kitą širdį .