J. Putinas. Cenzūra!!!

Didžioji dalis žmonių veiklos yra kontroliuojama įstatymų. Jie sukurti tam,  kad reguliuotų mūsų kasdienį gyvenimą, saugotų nuo netvarkos ir baustų prasižengėlius. Nukreiptų šalies vystymąsi teisinga linkme, gintų suverenumą ir t.t. Vieni tobuli, kiti nelabai, treti absurdiški. Kažkurie palankūs vieniems, bet erzinantys kitus ir atvirkščiai. Bet kaip bebuvę, mes turime jų laikytis. Nesilaikant įstatymų, gresia chaosas.

Bet yra sritis, kur protu suvokiama tvarka negalioja. Su ja susiduri iš karto, kai tik įsijungi televiziją ar pradedi ieškoti naujienų lietuviškame internete. Informacininė erdvė – tai vieta, kur niekas mumis nesirūpina, kur leista beveik viskas, kur gali nubaust nebent už netipinės seksualinės pakraipos asmens ar tautybių, nušviečiamų tik iš gerosios pusės, įžeidimą.

Televizija įstrigusi nelaimių publikavime. Tūlas tautietis, nejunginėjantis svetimų kanalų, gan per trumpą laiką įtikinamas, kad be automobilių avarijų, gaisrų, žmogžudysčių, nelaimingų atsitikimų Pasaulyje nieko nevyksta ir niekas, išskyrus vagis ir girtuoklius, Lietuvoje nebegyvena.

Europoje siautėja pabėgėliai, Amerikoje vien šaudymai ir stichinės nelaimės. Pokalbių laidos dažniausiai aptaria negandų apsėstus bėdžius, padugnes, girtuoklius ir laidokus. Serialuose, kuriuose veiksmas vyksta Lietuvoje rodomi puspročiai, kokių realiame gyvenime nesutiksi. Kažko originalaus, savito net neieškoma. „Perkūrei“ prieš dvidešimt metų Amerikoje rodytą, prieš penketą metų Rusijoje „perkurtą“ serialą apie ligoninę, parodei visus idiotais, ir žmonės žiūrės, nes rinktis nėra iš ko.

Internetinėje erdvėje naujienos dar absurdiškesnės. Pagrindinių portalų galima nebevartyti, nes turinys lengvai nuspėjamas.

Perskaičius kas kelios dienos besikartojančius pavadinimus, nebelieka noro gilintis, kas parašyta. Apima nuojauta, kad viską sukuria keli Google vertėju besinaudojantys beraščiai.

Nesu didelis kino filmų specialistas, nesu daug matęs, bet gal lydi bloga lemtis, nes iš tautinių kino juostų tik „Tade Blindoj“ lietuviai neparodomi degradais, girtuokliais, kvaileliais. Keisčiausia, kad beveik visuose vaidina keli tie patys intelekto nesužaloti aktoriai, kuriems kuriant personažus daug pastangų įdėti nereikia.

Su knygomis taip pat panašūs reikalai. Jų išleidžiama daug, bet knygynuose  matomiausiose vietose Lietuvos istoriją menkinančios, dabartinius iškilius žmones žeminančios, nežinia už kieno pinigus išleistos knygos. Tik tokios turi lėšų reklamai, jų autoriai rodomi televizijoje, aprašymai mirga viršutinėse portalų eilutėse.

Po kurio laiko sugrįžus į Lietuvą, gera nuotaika lydi tol, kol nepradedi ieškoti naujienų. Pradėjęs domėtis aktualijomis, pakliūni į vienodai pilkai nušviečiamą pridususią pelkę. Agresyviajai daugumai priklausantys politikai, reporteriai, politologai, menininkai, istorikai, patys pūsdami į savo bures formuoja kažkam reikalingą nuomonę.

Svarbiausia ir bene dešimtmetį nesikeičianti pagrindinių žinių skleidėjų kryptis – tai Lietuvos ir lietuvių žeminimas. Toliau seka kryptingas Kremliui neįtikusių politikų bjaurojimas, lietuvybę ir tautiškumą puoselėjusių iškilių tautiečių menkinimas. Gerokai kliūna energetikos projektams, atėmusiems ar galintiems atimti riebų oligarchų kasnį. Apie nelaimingą Ameriką, bankrutuojančią jos ekonomiką ir žlungantį dolerį girdim visą savo sąmoningą gyvenimą, bet kad dėl nelaimių kalta Europos Sąjunga, skamba dar neseniai. Taip pat šviežia tema – mūsų kariuomenė, nauja ginkluotė ir šauktiniai. Šiems pamazgų ant šalmų išpilama tikrai daug.

Apie tą patį įvykį, projektą, partiją, politiką, galiausiai apie eilinį pilietį galima surinkti žinias iš gerosios arba iš blogosios pusės. Taip pat, nušviečiant šalies aktualijas, galima pateikt pozityvią arba negatyvią informaciją. Gyvenimas be galo margas, paieškojęs rasi visko. Gerų dalykų jame žymiai daugiau, negu blogų, bet mes verčiami galvot atvirkščiai. Negatyvi informacija užtvindžiusi Lietuvos erdvę.

Vaikystėje teko matyt, kaip kuriamas reportažas apie leisgyvį kolūkį. Iš anksto kalkėmis buvo nudažytas vienas fermos kampas, aplinkui nupjauta žolė. Kūrybinė grupė pirtyje tris dienas laukė gero oro. Belaukdami atrinko iš prigimties visada besišypsančią melžėją. Pirmininkas atleido nuo darbo, kad išmoktų ilgą tekstą. Siuvėja pagal figūrą pasiuvo naują chalatą. Sulaukę saulėtos dienos, filmavo tą patį kelis sykius. Tada į kolūkio ganyklą  liepė suvaryt nuosavas žmonių karves, nes jos buvo sveikos, riebios, gražios. Šios irgi tapo televizijos žvaigždėmis.

Sulaukus reportažo, propagandistų melas nustebino. Be nesibaigiančių paistalų apie kolūkinę laimę, buvo parodytos nežinia kur nufilmuotos naujos mūrinės trobos, asfaltuota gatvė, mūsų kaimo žmonių karvės ir išsišiepusi melžėja, komjaunuolė, svajojanti tapti komuniste, dėkojanti partijai,  tarybinei tėvynei ir asmeniškai Leonidui Iljičiui už tai kad gimė Lenino revoliucijos šalyje. Džiūgaujanti, kad nepaprastai laiminga galėdama melžti socialistines karves, vykdyti maisto programą, partijos suvažiavimo nurodymus, viršyti penkmečio planus. Pasiryžusi kovoti už dar didesnius primilžius ir taiką pasaulyje.

Tais laikais reporteriai nefilmavo alkanų, mušamų, išsišokusiais šonkauliais, kreivaragių, ištisai maurojančių, pieno beveik neduodančių kolūkio karvių,(kolūkio ferma buvo galvijų koncentracijos stovykla), girtų melžėjų, gale lauko miegančių vyno prisisprogusių traktoristų, prie parduotuvės odekoloną, denatūrą ir viską, kas dega, ryjančių pijokų, utėlėtų apdriskusių prasigėrusių kolūkiečių atžalų, pamiškėmis išmėtytos sugedusios rūdijančios technikos, kur pakliuvo paupėse išverstų pesticidų, į vandens telkinius leidžiamų fermų srutų. Tuometinė propaganda tarnavo kurti liaupsėms. Susukę absurdišką reportažą, jie džiūgaudami pabrėždavo, kad taip gyvena tarybinis kaimas.

Kuo užsiima šiuolaikinė propaganda, visi puikiai matom. Suradę labiausiai suvargusią, geriančią ir dėl to nepriteklius jaučiančią šeimą, išsiaiškina ir ištraukia į viešumą jų asmeninius kivirčus. Kur nors už tvarto, prie mėšlo krūvos (iš tokios pozicijos kad nesimatytų nauji kaimynų stogai) nufilmavę, įrodinėja, kad taip gyvena visa Lietuva.

Blogų naujienų skleidėjams net nereikia tikrų faktų. Kaip mus apdergt, jie sugalvoja patys. Ne per seniaiusiai „pagrindiniame“ portale buvo rašoma apie Dž. Butkutės koncertą Londone. Atseit, prieš renginį girtos lietuvės dėl vietos arčiau scenos mušėsi, net kudlos į šalis lėkė. Mano dukra tame koncerte buvo. Paskambinau, paklausiau, kas įvyko. Kaip manot – kas? Ogi nieko. Tiesa ta, kad pradėjus rinktis žmonėms apsauginiai paprašė kai ką pasitraukti, nes už vietas priekinėse eilėse buvo parduoti brangesni bilietai. Kažkam pafantazavus, atsirado mus visus menkinantis straipsnis su šimtais stai koke baisi mes tauta komentarų.

Tokių ir panašių, iš nieko sutvertų mus žeminančių „sensacijų“  kas dieną galima surast dešimtis. Nė karto negirdėjau, kad už skleidžiamą melą būtų kas nors nubaustas ar bent viešai sugėdintas. To ir neverta tikėtis. Vyksta lenktynės, kas labiau apjuodins Lietuvą ir lietuvius.

Jeigu Lietuvą įsivaizduotume kaip gražią, artimą širdžiai, mielą moterį,  tai žiniasklaida laikytų mūsų galvas prispaudusi prie jos užpakalio ir lauktų momento, kai bus pagadintas oras, kad turėtų progą paklykaut : „smirda, smirda, žiūrėkit, kokia šlykšti jūsų Lietuva“

Socialiniuose tinkluose pilna įvairiausių negerovių viešintojų, kurie buriasi į grupes. Galima pagalvoti, kas čia blogo jeigu kažkas sukritikavo prastą maistą, nekokybišką prekę ar nekultūringą eismo dalyvį. Kritikuoti ir šalinti negandas būtina. Bet yra vienas „bet“. Tos grupės visą kaltę suverčia ne tiesioginiams nusižengėliams, o Lietuvai. „Pažiūrėkit, kaip Lietuvoj maitina, vairuoja, stumdosi, keikiasi… Tik Lietuvoje geria, tik Lietuvoje mušasi, tik Lietuvoje elgetauja…“ Dar ragina negeroves viešinti užsienyje ir visiems parodyti, kokia baisi ta Lietuva.

To kas vyksta dabar, nebegalima vadinti žinių skleidimu. Tai yra atvira antilietuviška propaganda. Informacinis genocidas. Psichologinis tautos luošinimas. Dėl vaikų, nuskandintų šulinyje, dėl savižudybių, dėl neviltį alkoholyje skandinančių žmonių, dėl perspektyvos nematančio jaunimo kalta ne Lietuva ir ne lietuviai. Kaltė krinta ant juodą negatyvą skleidžiančių reporterių ir informacinį terorą toleruojančių  politikų.

Žiniasklaida – tai lyg tautos auklė. Ką ji demonstruoja, apie tai liaudis ir kalba. Ką žmonės perskaito, pamato, tą savo žodžiais atkartoja ir kitiems pateikia kaip asmeninį supratimą. Kokias naujienas išgirsta, apie tai ir galvoja. Ką galvoja, tuo ir gyvena. Šiandieninė „auklė“ savo auklėtinius kumščiuoja ir spardo, kad tie nedrįstų net cyptelt kitokios nuomonės. Daužo, kad taptų baikščiais, nepilnaverčiais, be savigarbos, susimenkinusiais, užsiimančiais saviplaka, jaučiančiais gėdą ir kaltę. Iš dalies tą jau pasiekė, nes pastaruoju metu sparčiai gausėja viskuo nusivylusių, praradusių tautinę savigarbą nihilistų.

Greitai pralobti trokštantys chameleonai, gerai jaučiantys kuri pusė stipresnė, kiekvienoje epochoje ir santvarkoje randa kur pasireikšti. Vokiečių okupacijos metais rinktiniai niekšai šaudė žydus. Pokario laikais, apsisnarglėję tinginiai,  apdriskę pijokai, vagys, sulindo į stribus. Šiandien, žinodami, kad nebus nubausti, didžiausi padugnės užsiima  Lietuvos juodinimu ir iš visų pastangų niekina savo tautiečius.

Nė vienas reporteris, nė vienas politologas ar politikierius nedrįsta viešai pasakyt, kad kasdien didėja konfrontacija tarp rytų ir vakarų. Vyksta pasiruošimas tikram karui. Pirma karo stadija, jau prieš du tūkstančius metų aprašyta kiniečių karo vadovėliuose – priešo demoralizacija ir silpninimas ne karinėmis priemonėmis.

Žlugdydami Rusijos ekonomiką, Vakarai įvedė ekonomines sankcijas ir numušė naftos kainas. Rusija, kaimyninėse šalyse papirkinėdama politikus ir žiniasklaidą, varydama negatyvią propagandą, didelę dalį piliečių pavertė menkystomis, nevertinančiais savo Tėvynės,  pasiryžusiais sprukti, pasiduoti, padlaižiauti, bet neimti ginklo į rankas.

Mes gyvename priešakinėje pozicijoje, pačioje fronto linijoje. Bet už tai nieko negalime kaltint. Kaimynų nepasirinksi. Tėvynės bei tautybės irgi. Bet kaip ir kitos, ramesnėse vietose gyvenančios valstybės, turime teisę gyvent išdidžiai.

Kad tai būtų galima įgyvendinti, turi būti sutvarkyta mėšlu besidrabstanti ir lietuvius ujanti žiniasklaida. Būtini įstatymai konkrečiai reglamentuojantys, kiek pozityvios ir negatyvios informacijos galima teikt. Kada straipsnis, reportažas, televizijos laida peržengia padorumo ribas ir tampa priešiška propaganda. Būtina tiksliai nustatyt, kur baigiasi publicistika ir prasideda patyčios. Reikalinga griežta, baudomis paremta atsakomybė už melo skleidimą.

Mūsuose vykstančio informacinio karo sąlygomis komentarus po straipsniais derėtų visai uždraust arba leist komentuot tik su griežta registracija, atsakomybe ir asmenine nuotrauka, patikrinus, ar toks žmogus egzistuoja, ir nusižengęs galės susimokėti baudą.

Kažkam, užsidirbančiam iš Lietuvos vardo žeminimo, tai turėtų labai nepatikt. Tuoj pat pasigirs isterija apie žodžio laisvę. Bet ar purvyne mirkstantys ir visus aplinkinius taškantys „žodžio laisvės“ mylėtojai būtų patenkinti, jei juos apvogęs vagis nebaudžiamas šūkaliotų, kad jei negalės plėšikaut, tai bus pažeistos jo teisės? Ar būtų laimingi, jeigu negaliotų eismo taisyklės ir gatvėje automobilių vairuotojai kiekvienas važiuotų paisydami tik savęs ir teisus būtų tas, kurio mašina didesnė?

Įstatymai turi galioti visose srityse. Jie turi saugoti žmonių gerovę ir šalies suverinitetą. Savikontrolės neturinčioje ir saiko pinigams nejaučiančioje žiniasklaidoje  varomas negatyvas – tiksinti mina po šalies valstybingumu.