L. Milčius. 26-eri laisvės metai. Pasiekimai ir kas galėjo būti geriau? (9)

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

26-eri laisvės metai. Minčių per šį laikotarpį buvo daug ir įvairių.  Vienos mintys buvo iki 1990-ųjų metų kovo 11-osios dienos, kai norėjosi kuo greičiau įgyvendinti pagrindinį Sąjūdžio  siekį ir savo svajonę – atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, kitos vėliau – kaip galint ilgiau išsilaikyti, atlaikyti tuometinės Sovietų Sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, karinį ir kitokį gąsdinimą,  „Jedinstvos“ ir lenkų autonomininkų rengiamus maištus, demonstracijas, streikus bei  kuo greičiau  gauti kitų šalių oficialų pripažinimą ir jau dabar, kai gali matyti, kurios svajonės išsipildė, kurios ne, o kaip kas vėliau, realiame gyvenime, pasuko visai kitomis kryptimis.  Kai kurios iš jų geresnės, negu tada galvojome, planavome, kitos, deja, ne.

Svarbiausias tikslas pasiektas

Pradžioje, atrodė, buvo taip svarbu išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę  nors pusę metų, nors metus. Tai būtų  leidę istorijoje visiems laikams įtvirtinti teisėto parlamento, teisėtą sprendimą – Lietuvos valstybės nepriklausomybės, tautos laisvės atkūrimą. Nuotaikos Aukščiausioje Taryboje  keisdavosi dažniau negu oras per dieną – nuo susirūpinimo, pergyvenimo iki džiaugsmo. Tik tikrai nebuvo baimės, baimės dėl savęs. Taip, ji buvo dėl šeimos, dėl kitų žmonių, bet ne dėl savęs. Manau, kad daugelis tuo metu buvo apsisprendę – kas bebūtų laikytis ir jokiu būdu nežengti atgal.

Ar pasiteisino mūsų lūkesčiai? Kaip kas tikrai pasiteisino daug daugiau negu tuo metu galėjome svajoti. Aš jau nekalbu apie dabartinę gyvenimo kokybę, prekių gausą ir bendrą  kultūros lygį bei galimybes. Jeigu kas galėtų prabusti iš 1980-ųjų ar 1989-ųjų metų ir atsidurtų kokiame stambesniame prekybos centre, tikrai pagalvotų, kad yra kur nors Vakarų Vokietijoje. Kažin, ir iš vyresnio amžiaus žmonių, ar dar kas nors norėtų sugrįžti į visuotinio skurdo ir talonų laikus?  Manau, kad  ne.

Bet svarbiausia — turime tvirtas savo valstybės saugumo garantijas, esame ES, NATO nariai. Tikrai vieni  taip ilgai savo Nepriklausomybės nebūtume galėję išsaugoti, kai didysis Rytų kaimynas yra toks agresyvus. Be to, dabartinis pasaulis pilnas tokių skaudžių ir sunkių iššūkių, kad ir Europos Sąjungai nelabai  sekasi juos spręsti, laiku ir tinkamai atsakyti. Tai baugina, nes kelia abejones, ar jos vadovai, į ES įeinančių valstybių vadovai, visas politinis elitas sugeba prisiimti atsakomybę ir teisingai suprasti visas priežastis, dėl ko vienos ar kitos grėsmės kyla, kas jas inicijuoja. Blogai, kad iki šio laiko nenusistovi ir pagrindinė ES ateities vizija, kada vieni nori vos ne visiško valstybių suliejimo, gi kiti – savarankiškų valstybių sąjungos, išsaugant tautinį savitumą, savo tradicijas ir kultūrą. Mano giliu įsitikinimu taip ir turėtų būti, nes ES yra tautinių valstybių sąjunga, kuri išgyvens, kai bus pasiektas aukščiausias politinis menas — surastas ir įtvirtintas pasitikėjimas, lygiateisiškumas ir nesavanaudiška parama vieni kitiems, kai to reikia. Deja, šiandien vis dar prasimuša svarbesnių, išskirtinių „brolių“, uždarų kiemų politika, nematant bendros grėsmės visiems. Manau, kad yra bloga ir kita tendencija — iki smulkmenų viską tautinėse valstybėse reguliuoti, neatsižvelgiant į jų  savitumus bei žmonių norą jausti savarankiškumą, galimybę daug ką spręsti patiems.

26-eri metai. Daug žmogui, bet nemažai ir valstybei 

26- eri metai žmogui daug, tikrai daug, tai visas jaunystės arba brandos, senatvės etapas. Gi valstybei, taikos metais, tai tik ekonominio pakilimo, nuosmukio, vėl pakilimo subangavimas, net nepilnas vienos kartos darbinis laikotarpis. Žinoma, tai per trumpas laikas, kad pasikeistų kartos ir valstybės gyvenimą lemtų nauja karta, kuri nežino senų laikų, senų sunkmečių, svetimų ideologijų ir įpročių. Tik kartais ir per trumpesnį laikotarpį valstybėse padaroma labai daug. Argi mes neturime savo pavyzdžio – 1918-1940 metus, kai buvo atkurta ne tik Lietuvos valstybė, išlaisvinta lietuvių tauta, bet ir pačioje valstybėje sukurta pakankamai gera ekonomika, finansai, pažangus ir konkurencingas  ūkininkų ūkis. Visiškai  naujai kilo ir klestėjo bendra kultūra, susikūrė sava, lietuviška  valdininkija ir kita šviesuomene mieste bei kaime, teisminė sistema, netgi gynyba.

Galgi nebuvo suspėta visu valstybiniu gėriu kritiniu momentu tinkamai panaudoti, bet labai svarbūs valstybiniai ir tautiniai pamatai ateičiai buvo padėti, kurių ir pusšimtis sovietinės okupacijos metų neišardė, iš žmonių sąmonės neištrynė. Mes turėjome pavyzdį, kuriuo, deja, tinkamai taip pat nepasinaudojome  ir gal todėl per 26-eris metus ne visur sugebėjome  išvengti klaidų arba  padaryti geriau. Iš kitos pusės, visi suprantame, kad nauji laikai reikalauja ir naujų žingsnių, kitokių sprendimų. Kiekvienai žmonių kartai tenka savi iššūkiai ir kiekviena žmonių karta juos sprendžia skirtingai.

Pasiekimai, kurie džiugina

Būčiau neteisus, jeigu nematyčiau gražių pokyčių, ryškių pasiekimų. Nieko nuostabaus, kad Vilnius išgražėjo, pastatyta labai daug naujų namų. Mano širdžiai mieliausi atstatyti Valdovų rūmai. O kiek buvo skeptikų! Gaila, kad taip ilgai buvo trypčiojama dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo, sovietinių skulptūrų nuo Žaliojo tilto nukėlimo. Daug, dar daug nepadaryta, kad Vilnius taptų tikra Lietuvos valstybės sostine, kuri pirmiausia atsispindėtų lietuvių tautą, jos kultūrą, kalbą ir tradicijas.  Žinoma, gali atrodyti, kad  kaip kurių naujų pastatų  architektūra truputį  nuobodi. Įstaigų, įvairių biurų ir kontorų keturkampiai stiklainiai centrinėje dalyje nelabai puošia miestą. Bet visa tai sostinėje, tad nieko nuostabaus, kad ji išsiplėtė ir pagražėjo. O kiek dar yra naujų, gražių planų! Argi galima nesidžiaugti, netgi didžiuotis Klaipėdoje stovinčiu suskystintų dujų terminalu „Independence“, elektros jungtimis su Švedija ir Lenkija, sukurta modernia sava kariuomene. Taip pat galime džiaugtis išaugusiais jaunais kūrybingais menininkais, literatais, rengiamomis masinėmis šventėmis ir dar daug kuo kitu.

Daug daugiau  širdžiai mielesni tapo pagražėję rajonų centrai, miesteliai, gyvenvietės. Dabar juos lyg naujai matai, naujai atrandi. Sutvarkyti piliakalniai, istoriniai, kultūros paminklai, gražiausių gamtovaizdžių vietose pastatyti apžvalgos bokštai. Nuo viršaus lyg ant delno atrandi jaudinančiai mielą Lietuvos gamtos grožį. Supranti, kad struktūriniai ES fondai dirba, ir gražiai dirba mūsų labui. Kartais mes esame  linkę daugiau niurzgėti negu pasidžiaugti tuo, kuo tikrai esame turtingi, ką esame gražaus, vertingo padarę. Mylėti Lietuvą, reiškia, ne tik vis matyti ko dar trūksta, kas ne taip, bet ir nepabijoti pasidžiaugti, pasididžiuoti jos gražiais žmonėmis, gražiais darbais. Gal mažiau turėtume sau priekaištauti ir draskyti senas žaizdas, kelti tai, kas kada nors ne taip pasakė, parašė  ar padarė karo, okupacijos sąlygomis, bet žiūrėti, ką padarė  nepriklausomybę  iškovojusioje  Lietuvoje, kiek prie tos kovos prisidėjo ir ką daro dabar, kad ji klestėtų.

Vasaros metu mėgstu pavažiuoti ir toliau nuo Kauno, pažiūrėti kokie dabar laukai, kaip gyvena ūkininkai, kaimo žmonės. Prieš 15–20 metų kaip kas dar paverkšlendavo dėl apleistos, nedirbamos žemės. Dabar tokių retai kur besutiksi. Ūkininkai atsitiesė,  jų žemių plotai išsiplėtė ir tokių gražių kviečių laukų kolūkiniais laikais tikrai neteko matyti. Problema tapo ne kaip daug užauginti javų, bet kur juos padėti, kaip brangiau parduoti. Žinoma, labai gaila, kad taip ir nesutvirtėjo vidutiniai šeimų ūkiai, plačiau kaimuose neprigijo žemės ūkio kooperatyvai, agroservisai. Dėl to kaime labai sumažėjo darbo vietų, o ištisi kaimai sunyko arba ir visai išnyko. Gaila, kad tik kalbėjome apie kaimo plėtrą, bet praktiškai priimti įstatymai, ypač mokesčių, ją tik žlugdė. Juk galėjome pasimokyti ir iš kitų ES šalių, kuriose verslininkai, kuriantys savo verslui įmones kaimo vietovėse, yra atleidžiami nuo daugelių mokesčių. Tokia politika valstybei atsiperka iš kitos pusės, gyventojai nesubėga į miestus, o lieka kaimuose, švaresnėje,  gyvenimui sveikesnėje aplinkoje.

Blogai, kai valstybėje įsigali vienadienės naudos liberalinė politika ir dėl to lengva ranka uždaromos mokyklos, nutrinami ištisi kaimai. Turime Žemės ūkio ministeriją, bet neturime žemės ūkio ir kaimo žmogaus interesus ginančios valstybinės politikos. O juk tai būtų tautos gyvasties, jos ateities garantas. Netiesa, kai kalbama, kad Lietuvos kaimas ištisai  prasigėręs ir žmonės skęsta skurde. O jeigu taip, tai ar politikams, valstybės vadovams, Seimui neturėtų būti svarbiausias rūpestis? Gi dabartiniai kai kurie jų „rūpesčiai“ dėl kur, kas ir ką pasakė, ar gal ne vietoje kokią pašiūrę pastatė, verti tik gėdos rūpesčio vardo.  Skurdo ir nusikaltimų yra kiekvienoje valstybėje. Žinoma, norėtųsi, kad Lietuvoje to blogio būtų kuo mažiau.

Skauduliai, kurių neturėtų būti 

Lėtai, skaudžiai per lėtai kilo ir kyla ekonomika, žmonių galimybė dirbti ir oriai gyventi savo šalyje. Skaudu, kad jau pačioje pradžioje buvo išvaistyta didelė dalis buvusio valstybinio turto, skubotas ir prastai parengtas jo  privatizavimas neatitiko nei žmonių lūkesčių, nei valstybės interesų. Man atrodo, kad visų buvusių Vyriausybių. Lietuvos banko nesugebėjimas tinkamai kontroliuoti ir reguliuoti finansinių galių, piniginių srautų, mus nubloškė ant žemiausio laiptelio – tik išgyventi, bet ne padoriai gyventi. Atrodo, kad mūsų ekonomikoje, žmonių gyvenime cirkuliuoja ne pilnavertis piniginis kraujas, bet per pusę praskiestas su skurdo vandeniu, bedarbyste. Svajojau, kad štai sugrįš į Lietuvą nuo Sovietinio teroro į užsienį išbėgę lietuviai, kad dabar jie sugrįš su vakarietiška patirtimi, už mus daug turtingesni ir visi kartu pulsime kurti naują, gražią, turtingą Lietuvą. O gavosi priešingai. Tiek pat, o gal ir daugiau jaunų žmonių, šeimų, vėl paliko Lietuvą. Skaudu ir liūdna, taip lengvai buvo pasiduota laisvosios rinkos šaukliams, savanaudiško ir godaus žmogaus – savininko, verslininko, valdininko prigimčiai.  Taigi, turime kuo džiaugtis, bet turime ir dėl ko būti nepatenkintais, nes galėjo būti ir daug geriau, teisingau.

Vanduo, kuris nesikeičia, neteka – užpelkėja. Taip atsitinka ir su žmonėmis, miestais, valstybėmis. Tiesa, keitimasis neturi būti tik dėl keitimosi, reforma dėl reformos, politinės reklamos. Visi pokyčiai turi gerinti žmonių gyvenimą, stiprinti tautą, valstybę. Būtina peržiūrėti, tobulinti teismų sistemą, nes dažnai jų priimti sprendimai sukelia abejones, žmonių nepasitikėjimą. Prieš kiekvienus rinkimus į Seimą truputį pakalbama apie būtinybę teismuose turėti visuomenės atstovus, tarėjus, bet po rinkimų vėl viskas lieka po senovei. Suprantu, kaip uždaram teisėjų ratui baugu ką nors nežinomo įsileisti. Negali būti, kad demokratijai kažkuri valstybinė struktūra gali užtrenkti duris. Pradėjome tiesiogiai rinkti miestų, savivaldybių merus. Atrodo, kad toks žingsnis valstybėje pasiteisino. Tad gal dalis ir savivaldybių tarybos narių, teismų tarėjų galėtų būt renkami tiesiogiai?

Daug negerovių susitelkė ir politinėse partijose, kaip kurių jų veikla, darbai taip susmulkėjo, kad žmonių akims tapo nepastebimi. Vos ne kiekviena stengiasi surasti ir parodyti šapelį kitų vėliavose, bet nemato dėmių savoje. Blogai, kai nesurandama esminių dalykų, esminių klaidų, bet iškeliamos smulkmenos, dėl kurių reikalaujama neeilinių Seimo sesijų, atsistatydinimų. Abejoju, ar partijos sugebės greitai pačios savo skaudulius išsigydyti, pasiūlyti efektyvias programas, tad žmonių gyvenimui daugiau teisių  ir įtakos turėtų turėti seniūnijos, bendruomenės. 

Pietų Amerikos šalyse siaučia Zika virusas. Atrodo, kad Lietuvoje įsisuko kitas –  begėdiškas savo žmonių menkinimo, įvairiausių priekaištų kitiems iškėlimo virusas. Pradedant nuo visos tautos apkaltinimo už Antrojo pasaulinio karo pasekmes atskiroms tautoms, žmonėms, iki seniausiai  buvusių istorinių asmenybių, jų gyvenimų nesibaigiančio juodinimo  bei ką tik į amžinybę išėjusių Lietuvos šviesuolių, talentingiausių poetų, kurie jau dabar negali patys apsiginti, moralinio žeminimo. Galbūt taip žeminant ir smerkiant kitus, norima save iškelti, parodyti, koks aš pats (pati) esu šaunus (šauni), patriotiškas (patriotiška) ir taip savo knygelėms padaryti reklaminį šurmulį? Galgi siekiama ir visai kitų tikslų – bet kokiu būdu, paminant bet kokią moralę, gauti pinigų, daug svetimų pinigų, jeigu už tai ir tenka kiršinti, skaldyti ir silpninti visuomenę, tautą, valstybę? Tokiam „virusui“  plisti turėtų būti kuo greičiau užkirstas kelias, o juo užsikėtę begėdžiai sugėdinti.

Lietuva man, kaip poezijos knyga 

Visaip galima įsivaizduoti Lietuvą. Vieni, kaip didelį ir gražų paveikslą, su upėmis, ežerais, miestais ir mieteliais, žaliomis giriomis, dermingais laukais, auksine Baltijos pakrante. Gi kiti, kaip skambančią muziką. Skambančia gražiausia kalba, miestų gaudesiu, miškų ošimu, upelių čiurlenimu, bangų mūša. Man Lietuva primena poezijos knygą, kurioje yra tiek daug meilės, grožio, savo kalbos, kilnių minčių, o kartais ir liūdesio, skausmo, bet dar daugiau šviesios vilties, tikėjimo.

Gal todėl poeziją mėgau ir po truputį eilėraščius rašiau visą laiką. Net ir sovietiniais laikais, atėjus Vasario 16-ajai, ta proga į savo slaptą juodą sąsiuvinį, pasislėpęs kur nors garaže, parašydavau eilėraštuką.  Sąjūdžio laikais, Aukščiausioje Taryboje tiesiog nebuvo laiko kada rašyti, mes buvo tiek darbų ir reikalų, išvykų po visą Lietuvą, susitikimų su žmonėmis.  Ne vieną eilėraštį esu parašęs ir Kovo 11-ajai, netgi 1990m. kovo mėn. 1991 m. parašiau eilėraščių ciklą „Sausio naktis“.  Patirti išgyvenimai netilpo atmintyje, širdyje. Turėjo išsilieti eilėmis. Nors išleidau jau tris eilėraščių rinkinius, bet ir toliau lieka noras save išreikšti poezijos kalba. Kiekvienoje knygoje  yra atskiri skyriai skirti Lietuvai, svarbiausiems istoriniams ir mano laikų įvykiams,  lietuvių kalbai, žymiems žmonėms, atskiroms vietovėms. Eilėraščiais išreiškiu meilę savo kraštui, jos istorijai, pagarbą iškilioms, gražioms  asmenybėms, artimiems žmonėms. Juk tiek daug gražių, brangių žmonių mus supa aplinkui. Negali likti jiems skolingas, tad atsilygini nors jautresniu, šiltesniu žodžiu. Tuo pačiu poezijos kalba  išreiškiu ir savo požiūrį vienu ar kitu visuomeniniu, politiniu klausimu. Tačiau daugiausia  eilėraščių esu paskyręs nuostabiai mūsų gamtai. Juk tiek turime grožio aplinkui. Ir ne tik vasarą ar pavasarį. Visais metų laikais Lietuvos žemė, rodos, vienaip ar kitaip žydi, dainuoja.

Sveikindamas visus su pačia gražiausia prasidėjusio pavasario švente, Kovo 11-ąja, negaliu nesugrįžti į tuos jausmus, kurie lydėjo mane  prieš 26-erius  metus. Manau, kad tada parašytame  mano eilėraštyje, dalelė jų tikrai yra. O į eilėraščio pabaigoje parašytą klaustuką, kiekvienas atsakykime sau atskirai, atsakykime širdimi.

Kovo 11-oji

Kiekvienas pavasaris atneša džiaugsmą, kiekvienas.
Kiekvieno pavasario laukiam lyg ryto, lyg šventės.
Tos saulės šviesos, tarsi upės vandens pripildytos dienos,
Vėl žadina augti, atgimti, gyventi.

Kiekvienas pavasaris ledą storiausią suskaldo,
Laisvę tekėti versmėms, vilnyt ežerams sugrąžina,
Įšalą gilų žemėj juodžiausioj ištirpdo, išardo
Ir medį, ir žolę, ir gėlę žaliuoti, žydėt pavadina.

Bet būna pavasariai, patikėk, kartais būna,
Kai ne įšalą tirpdo, ne lytis upėse plukdo ir varto.
Būna pavasariai, kai tvirtovės, kalėjimai griūna,
Kai trūksta grandinės nuo amžiams prikaustyto vergo.

Kovo 11-ta, dar tik pavasaris,
Bet koks jis stiprus ir kiek tamsumos išardyta!
Plaukia upė, plaukia trispalvės gatvėje,
Ir tu po jomis  – esi laisvas, neuždarytas.

Kovo 11-ta, gyvenimo naujo mano pavasarį,
Taip lauktas, sapnuotas ir taip netikėtas,
Kokią dalią tu žmogui šį kartą parneši,
Ar sušils  jis ant rankų
prie Laisvės savos pakylėtas?

Vilnius, 1990 m. kovas

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomos Akto signataras

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *