Eugenijaus Jovaišos knygos Aisčiai – kilmė1 ir Aisčiai – raida2 paskatino parašyti šį straipsnį, kuriame bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje Litua3 skelbiamos teorijos, jog baltai vos ne nuo ledynmečio yra mūsų girių vietiniai gyventojai ir Česlovo Gedgaudo4 bei Jūratės Statkutės Rosales5 teorijų, kuriose senovės baltai yra artimai tapatinami su getais – gotais ir apima didesnę Europos ir net Artimųjų rytų dalį.
Šiuose tyrinėjimuose labai didelį poslinkį suteikė E. Jovaišos ir kitų artimai dirbusių pagalbininkų naujausi bandymai nustatyti Ptolemėjo geografijoje minimų tautų gyventas vietas. Taigi, kaip galima bandyti suderinti šias iš pažiūros visiškai prieštaraujančias viena kitai teorijas?
Pradžioje noriu pasakyti, kad kuo giliau einame į praeitį, tuo daugiau nežinomųjų. O kai pasiekiame laikus, kurių nesiekia Biblija ir kiti seniausi raštai, tai pasineriame į tokią jūrą, kurios nei šaukštu, nei samčiu, nei, galiausiai, kibiru neišsemsim. Dažnai akademiniuose sluoksniuose susiformuoja „jau išspręstos ir visa apimančios sistemos“, tačiau vėliau, kaip čia minimu E. Jovaišos atveju, vėl daug ką reikia dėstyti iš naujo.
Turbūt apie labiausiai dabar paplitusį ginčą, ar gotai buvo germanai, ar baltai, atsakysiu trumpai: savo kilme gotai yra artimesni baltams, negu germanams. Dabartines tautas ar jų junginius neįmanoma mechaniškai perkelti į 2 ar 3 tūkstančių metų praeitį. Romėnų pavadinta „Barbarų“ Europa yra neapsakomai sudėtingas tautų katilas, tačiau išvesti kažkokį siūlą, rišantį įvairias tautas, įmanoma ir netgi būtina.
Kaip žinome, didžiosios tautos ir jų junginiai (germanai, slavai ir kt.) ne tik nukariauja silpnesnius kaimynus, bet ir savaime kuria istoriją „iš savo varpinės“, sau prirašo ir buvusias istorijoje tautas.
Jeigu ne Marija Gimbutienė, Vladimiras Toporovas ir kai kurie kiti žymiausi mokslo autoritetai, iki šiol būtumėm šaipęsi iš tokių nuomonių (o iš daug ko tebesišaipoma), kad baltų gentis galindai kažkada atsidūrė Ispanijoje ir prisidėjo prie ispanų kalbos susiformavimo, arba kad baltai yra gyvenę iki Maskvos ir t. t.
Detalesnį nagrinėjimą pradėsiu nuo Herodoto iš Halikarnaso (Halikarno), gyvenusio apie 484–430 m. pr. Kr., išsakytos žinios, kad trakų tauta yra pati didžiausia, neskaitant indų, ir kad jeigu trakai būtų vieningi, jie būtų nenugalimi6 .
Turbūt niekas iš mūsų neabejoja, kad trakų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Taigi, kuri iš dabartinių indoeuropiečių kalbų, ar kalbų grupių, yra artimiausia šios Herodoto minimos didžiosios trakų tautos kalbai, ir kuri tauta šiuo metu, ar giminingų tautų grupė, yra artimiausia trakų tautai?
Bandysiu pagrįsti mintį, kad artimiausi šiai didžiausiai Herodoto minimai tautai, neskaitant indų, turėtų būti baltai, nes „Herodotas tvirtina, kad getai yra „narsiausia ir tauriausia trakų gentis“7.
Netiesiogiai iš šio pasakymo galime daryti išvadą, kad getai etniniu požiūriu sudarė trakų genčių branduolį, t. y. didžiulė trakų genčių teritorija apytikriai gali būti kildinama iš getų, o jau II-I a. pr. Kr., kaip rašo romėnų istoriniai šaltiniai, trakai persivadino dakais. Tai vėlgi nėra visiškai tikslu, nes Kristaus laikais Balkanų pusiasalyje dar buvo visi trys atskiri valstybiniai junginiai: Getija, Trakija ir Dakija.
Tačiau tuo metu, kai Romos imperatorius Trajanas nukariavo Dakiją, kuri apėmė dabartinės Rumunijos teritoriją (II a. pr.), dakai trakų genčių tarpe jau užėmė svarbiausią vietą. Tačiau kaip tik po šio Dakijos nukariavimo minėtų genčių junginyje vėl įsivyravo getų pavadinimas, Europoje paplitęs išvestiniais gotų, gudų, gitonų, masagetų, samogitų (samogetų), tirsagetų, geatų, heathobardų, jotvingių, jutų (jutai – getai, iš Jutlandijos atsikėlę į Britų salas, iš jų V a. išsikrausčius romėnams – R.M.), iš ankstesnių laikų chetų, hetų – hetitų ir kt. vardais. Apie tai labai taikliai daug knygų yra parašiusi Jūratė Statkutė Rosales8, taip pat Česlovas Gedgaudas9.
Tačiau daug kur be getų išlieka ir trakų bei dakų pavadinimai. Lietuvoje yra daug vietovardžių su šaknimi trak: Trakai (miestas), Trakai k. Ignalinos r., Jonavos r. k., Jurbarko r. k., Kėdainių r. k., Marijampolės sav. t. k., Molėtų r. k. Trakų piliakalnis buv. Kovarsko rajone, Radviliškio r. k., Širvintų r. k., Švenčionių r. k., Trakėnai (dab. Jasnaja Poliana Karaliaučiaus sr.), Trakininkai k. Pagėgių sav., Trakininkai k. Panevėžio r., Trakiškė k. Seinų aps. Lenkijoje, Trakiškiai k. Kalvarijos sav. ir k. Marijampolės sav., Trakiškis k. Panevėžio r. Šilalės raj. yra k. Traksėdis, kuris lyg etniškai reikštų „Trakų sodybą“.
Tas pats ir k. Traksėdžiai Šilutės r. ir t. t. Yra ir begalės pavardžių su šaknimi trak: Trakimas, Trakas, Trakelis, Traknys, Trakomaitis ir t. t. Daugelis iš čia paminėtų žodžių gali būti kilę ir iš žodžio trakas – „kirtavietė miške“ ar pan., tačiau daugelio iš jų kilmę iš minėtos trakų tautos vargu ar galėtume paneigti.
Įdomu, kad trakus ir dakus daugelis istorikų mini dar XI a. Apie tai daug rašė Teodoras Narbutas (T. Narbutt, Dzieje st. n. Lit., t. III, Wilno 1838, p. 203-205). Jis cituoja Voigtą, kad Mozurijos kunigaikštis Maslavas apjungė gentis Dacosque, Gethas10 kovai prieš Lenkijos karalių Kazimierą.
Bogufalo leidinyje vietoj Dacosque, Gethas rašoma Ducesque, Gethos. O tai leistų daryti prielaidą, kad dakai Lietuvoje galėjo išvirsti į dukus, o šie vėliau į mūsų dzūkus, panašiai kaip prūsų ir trakų ape pas mus tariama upė. Daugelį dzūkų kilus iš pietų rodo jų tamsesni plaukai ir tamsesnės akys, taip pat ir genetiniai tyrimai. Kaip čia neprisiminsi J.Basanavičiaus teorijos apie trakų, frygų giminystę su lietuviais.
Įdomu, kad labai daug senųjų autorių Daniją, arba didesnę teritoriją greta Danijos prie Baltijos jūros, XI-XII a. vadina Dakija. Citata iš Helmoldo: …in omnibus Borealibus regnis, Daciae scilicet, Suediae, Norwegiae, functus est authoritate Archiepiscopali, & legationis Apostolicae ministerio11. Karolio Lundijaus veikale danai vadinami Vakarų Dakais: …old boundaries of West Gothia with Sueonia and Dania („Senosios Vakarų Gotijos (vestgotų) sienos su Švedija ir Danija“ – R.M.)… toliau rašo: Danes (West Dacians)12.
Panašių tekstų, kur danai vadinami dakais, teko sutikti nemažai. J. Basanavičius pateikia tekstą, rašytą XII a., kuriame danai ir dakai minimi atskirai maždaug dabartinėje šiaurinėje Vokietijoje ir Danijoje.: Sunt etiam plurima…aliarum nationum regna, quae sicut sedes vel regni limites habuere videlicet Gothi, Dani, Daci, Rugi, Heruli, Gepidi etc.13 Apie 1346 m. Livonijos magistras puolė Daccones, Eystones ir Osolienses14. Čia gali būti minimi Dago ir Ezelio salų gyventojai Estijoje ir aisčiai (šiuo atveju – estai).
Dakijos ribų neapibrėžtumą senovėje rodo toks faktas, kad Agrippos žemėlapyje 12 m. pr. Kr. Vyslos upe eina siena tarp Germanijos ir Dakijos15. Pagal tą patį Agrippos žemėlapį J.Basanavičius rašo, kad šiaurėje Dakija siekė Baltijos jūrą, taigi apėmė ir Lietuvą. (J.Basanavičius, Apie Trakų Prygų tautystę…, V.1921, p.13. Detlefsen, Ursprung, Einrichtung und Bedeutung der Erdkarte Agrippas, Berlin 1906, p.34).
Kadangi apie trakų, dakų ir getų giminystę esu parašęs daug straipsnių, toliau bandysiu įrodyti, kad Herodoto minimos antros didžiausios tautos trakų branduolys getai buvo baltai, arba kad baltų kilmė negali būti atsieta nuo getų. Turbūt niekas iš mūsų neabejoja, kad jotvingiai yra baltų gentis, o jie lotyniškuose tekstuose vadinami Getwesia16, Getuesia, Getvezitae ir pan.17
Tik vėliau pirmasis garsas g pavirto į j. Beje šis garso pasikeitimas įvyko dar anksčiau negu susiformavo slavai. Jau V a. Danija buvo vadinama Jutlandija, iš kurios jutai, kartu su anglais ir saksais, V a. iš Britų salų pasitraukus romėnams, įsiveržė į Britų salas ir ten įsikūrė. Žinome, kad anglų vardas išliko Anglijos pavadinime, saksai – Wessex (Vakarų saksų), Essex (Rytų saksų) ir Sussex (Pietų saksų) grafysčių pavadinimuose, o jutai, kituose šaltiniuose taip pat vadinami getais, įsikūrė pietvakarių Anglijoje. Kaip matome, jau V a. getų vardo pirmasis garsas kai kur buvo pakitęs į j.
Tokius pakitimus galime aiškiai matyti slavų kalbose, kur žodžio gintaras tarimas yra pakitęs į jantar‘, Gediminas rusų šaltiniuose dažnai vadinamas Jedimin ir pan. Beje, šių eilučių autoriui anglų kalboje dažnai pasitaiko žodžiai, kuriuos galima būtų kildinti ne iš bendrosios indoeuropiečių prokalbės, bet iš baltų, ar jiems kažkokių labai artimų kalbų. Tačiau kol kas nuo šių nuomonių susilaikau, nes tam turėtų būti atlikti kruopštesni kalbiniai tyrimai.
Toliau bandysiu įrodyti, kad jotvingių pavadinimas yra tik vienas iš getų tautos vardo variantų.
- Kaip Lietuvos vardas kilo iš letų (letones lietuvius ir latvius vadina kryžiuočiai): Lietuva, Litva ir karaliaus Mindaugo bei P. Dusburgo vartotas pavadinimas Letovia, Lethowia18, taip iš getų: Getuva, Getva, Getvezia. Čia ir matome lotynišką formą Getwesia.
- Getvių pavadinimas išvirto į jetviahie, o šie į lenkų k. jacwingowie, liet. k.
- Jotvingius getais vadino prūsai.
- Vytautas Didysis 1420 m. laiške Ordinui getais vadina sūduvius: „Sūdų arba Getų žemė, esanti tarp Lietuvos ir Prūsijos, yra tikra mūsų tėvonija, paveldėta iš mūsų senelių bei prosenelių“19. Sūduviai, kaip žinoma, sudarė jotvingių genties dalį.
- Jotvingius getais vadino Motiejus Pretorijus ir daugybė to laikotarpio autorių.
- XI a. krikštiję šiaurės Europą vyskupai rašė, kad jiems dar liko apkrikštyti visą Getiją. Tą patį skaitome ir popiežiaus bulėje apie 1171 m.: „Aleksandras…karaliams bei valdovams ir kitiems Kristų tikintiesiems, esantiems Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Gėtijos karalystėse…“20. Kaip žinome, XI a. jotvingiai su kitomis baltų gentimis kaip tik ir buvo likusi nepakrikštyta sala šiaurės Europoje.
- Jeigu Sūduva ir Nemuno aukštupys, bei jotvingiai, nuo jūros buvo aukščiau pakilę, tai žemiau buvusi Žemaitija buvo vadinama Samogitija arba Samogetija, kuri reiškia Žemutinė Getija – pradinį garsą s vietoj lietuvių ž vartoja mūsų kaimyninės tautos. Beje, Samogetijos terminas senovės raštuose yra ne ką mažiau paplitęs, kaip Samogitijos, pvz., Ptolemaios/Ruscelli 1561 m. Venecijoj išleistame žemėlapyje vietoj Samogitijos rašoma Samogetija21.
Tokių įrodymų galima pateikti ir daugiau, tačiau turėtų užtekti ir šitų. Įdomiausia, kad prieš kelis šimtus metų getų, gotų, gudų ir kitų čia minėtų vardų giminystė niekam nebuvo paslaptis ir nereikėjo nei Č. Gedgaudo, nei J. Statkutės Rosales įrodymų. Kaip matome, kartais mokslas užplaukia ant seklumų.
Užtenka čia paminėti V a. Jordano veikalą De origine actibusque getarum, kuriame turėtų būti rašoma apie getus, o Jordanas rašo apie gotus. Matyt jis, kaip spėjama pats buvęs gotas, šių pavadinimų nesupainiojo.
Dabar pereisiu prie naujausių duomenų, kurie iškyla skaitant E. Jovaišos knygas Aisčiai. Reikia pritarti E. Jovaišos pateiktam baltų paplitimo žemėlapiui, kuriame baltų riba vakaruose beveik siekia Oderio upės žiotis22, ir taip pat galime laikyti beveik įrodytu Vielbarko ir veidinių urnų kultūrų priskyrimą baltams, daug baltiškų toponimų randant ir į vakarus nuo Oderio23.
Čia neįmanoma apeiti ir Rugium genties, kurią Ptolemėjas žymi prie Baltijos jūros gerokai į vakarus nuo Vyslos24. Šis rugijų genties paminėjimas baltų teritorijoje mums įdomus tuo, kad rugijus kartu su skiriais ir geruliais Odoakras atvedė į Romą 476 m. ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių nepilnametį Romulą Augustą. Nuo to laiko Romos imperija nustojo egzistuoti.
Taigi, mums jau seniai laikas pripažinti, kad rugijai, skiriai ir geruliai buvo baltai, ir nustoti juos laikyti germanais (skiriai gyveno Prūsijos teritorijoje, o geruliai – girių gyventojai baltai). Be to, Riugeno saloje, kurios pavadinimas greičiausiai taip pat susijęs su rugijais, yra daug baltiškų vietovardžių. Dėl gerulių baltiškos kilmės nebeapsistosiu, nes jų vietovardžių ir asmenvardžių yra pilna Lietuvos ir gretimų baltų genčių teritorijoje.
Su skirių genties vardu greičiausiai yra susiję daugelis vietovardžių, vandenvardžių ir asmenvardžių Lietuvoje bei dabartinėje Karaliaučiaus srityje. Visų pirma, tai – Skirava (vok. Gross Schirrau) buv. Vėluvos apskr., dabar Dalneje prie upelio Skirius (vok. Skirus 1938 m., dabar – Priamaja). Vok. k. garsas sch čia atsirado dėsningai, painiojant sch su sk, kaip ir Nemuno deltoje buv.
Skalvijos genties pavadinimas vokiškiuose šaltiniuose vadinamas Šalavonija. Upė Prieglius seniau vadinta Skara, o prieš tai – Skera. Skėriai (vok. Skoren su umliautu) – k. buv. Pakalnės apskr. (dabar Slavsko r.), dab. Gorodkovo; Skėriai k. Kaišiadorių r., k. Mažeikių r., k. Pakruojo r., k. Pasvalio r. Skerpieviai k. Vilkaviškio r., Skirlėnai k. Vilniaus r. Skironys k. Bauskės r. Latvijoje. Galbūt prie šios grupės vietovardžių galima priskirti ir Skirsnemunę Jurbarko r., Skiručius Kelmės r., Skirvytę – k. ir up. Nemuno deltoje.
Panašios kilmės gali būti asmenvardžiai Skirmantas, Skirgaila ir kt. Be abejo, dalis šių vietovardžių gali būti susiję ir su žodžiais skėrys (toks vabzdys), skirti ir kt. Bet pereikim prie istorinių šaltinių. Gentis Sciri Romos laikais parodyta Prūsijoje į rytus nuo Vyslos žemupio25. Gentis Skiriai (Skiren) 476 m. parodyti apytikriai prie Priegliaus upės Prūsijoj26. Yra daugiau istorinių šaltinių, kurie rodo skirių gentį, gyvenusią vėliau mums žinomos Prūsijos teritorijoje.
Šiauriausia gentis Ptolemėjo taip vadinamoje Europos Sarmatijoje, pagal E. Jovaišos spėjamą suskirstymą, pažymėta Sali vardu. Kadangi, šių eilučių autoriaus įsitikinimu, nustatant vietovės ar genties vardo kilmę kuo mažiau dėmesio reikia kreipti į balses, šios šiauriausiai pažymėtos genties vardą galima būtų sieti su sėlių pavadinimu, o šiuos – su šiliais, šilionimis (šilas latviškai tariamas sils).
Kaip žinome, šiauriausi baltų teritorijos miškai yra daugiausiai pušynai, t. y. šilai. Taip pat Sali gentį galima būtų sieti su žodžiu „sala“, tačiau minėtoje teritorijoje kokių nors didelių salų ar salynų vargu ar rasime. Taigi, nustatyti Sali genties vardo kilmę turėtume rasti daugiau duomenų.
Pagyritus (Pagyritae) Ptolemėjas žymi į šiaurę nuo Ripėjų kalnų ir į vakarus nuo Dono ištakų, už kurių jau pažymėta Azijos Sarmatija: Sarmatia Asiatica. Čia matome kaip sunku susigaudyti Ptolemėjo genčių išdėstyme, kuriame gali būti daug ir Ptolemėjo ir jo aiškintojų klaidų. Tačiau nereikėtų abejoti, kad pagiritai buvo „Pagirio“ gyventojai, kaip tai atsispindi dabartiniame Polesės pavadinime pietų Baltarusijoje.
Tik turime atkreipti dėmesį, kad ta ištisinio miško ir stepių riba tęsėsi nuo Vyslos žemupio per Kijevą ir visą Europą, ir dar toliau: Pamedės žemė buvo Prūsijoje prie Vyslos, į šiaurę nuo Kijevo gyveno girių gyventojai drevlianai, o į pietus nuo Kijevo – polianai.
Genčių, kurios atitiko „Pagirio“ ar didžiosios girios pavadinimą, vargu ar suskaičiuosime ant visų rankų pirštų. Gaila, kad girulių (gerulių) savo darbuose beveik nemini J. Statkutė Rosales, E. Jovaiša, nors šių eilučių autoriui nekelia abejonių, kad girių gyventojai giruliai – geruliai gyveno pačioje tikriausioje baltų teritorijoje. E. Jovaiša pagiritus priskiria rytų baltams (Dniepro – Dauguvos kultūrai27.
Mokslininkams nekelia abejonių, kad Ptolemėjo minimi galindai (Galindae) ir sūduviai (Sudini) buvo Prūsijos ir jos kaimynystės baltų gentys. Tačiau kaip skirtingai rašomas aisčių pavadinimas! Baltijos pakrantėje tarp Rudonis upės ir Turunti (pagal E. Jovaišą tarp Ventos ir Dauguvos) Ptolemėjas žymi gentį Hossii, kuri, mano nuomone, reiškia aisčius. Plg. Teodoriko Didžiojo Laišką aisčiams, kuriuos Teodorikas vadina Hestis28. Prieš pirmą raidę – balsę įvairiose kalbose dažnai pridedamas garsas g arba h. Liet. k. Alšėnai baltarusių kalba tariama Holšany, Germanarikas dažnai vadinamas Hermanarikas arba Ermanarikas, geruliai vadinami eruliais, heruliais ir t. t. ir t. t.
Taigi prie aisčių – estijų pridėtas garsas h gali būti įprastinis. E. Jovaiša hosijus priskiria Baltijos finams – Akmeninių krūsnių / tarandų kultūrai29. Čia gali prieštaravimo ir nebūti, nes aisčiai – estijai reiškia „rytiečius“ – rytinio Baltijos kranto gyventojus, o ne tamtikrą baltų etnosą. Taigi, hosijai gali reikšti estų giminaičių lybių protėvius dabartiniame Kurše. Negalime taip pat neatkreipti dėmesio į tai, kad Teodorikas Didysis aisčius vadina ne Aestiorum gentes pagal Tacitą, bet Hestis. Tai yra dar vienas įrodymas, kad šie hestis, kaip ir mūsų šiauriniai kaimynai estai, reiškia „rytinio Baltijos jūros kranto gyventojus“.
Tenka atkreipti dėmesį į dar vieną keistą paminėjimą – Chuni kairiajame (rytiniame) Dniepro (Borysteno) krante30. Neturėtume abejoti, kad hunai ir Chuni yra tas pats genties pavadinimas. Išeitų, kad didelę Europos dalį nukariavę hunai ne IV a. atsikėlė iš Azijos į Europą, bet jau čia gyveno I a. Ptolemėjo laikais. Tai dar viena mįslė.
Baigdamas noriu dar kartą atkreipti dėmesį į E. Jovaišos knygų Aisčiai ypatingą reikšmę tyrinėjant seniausią Lietuvos praeitį. O kaip suderinti mūsų baltų žemėse nuo ledynmečio giriose gyvenusių žmonių tapatybę su getų – gotų, trakų, dakų ir kitų indoeuropiečių tautų apgyvendinta teritorija didesnėje Europos dalyje, taip pat ir mūsų girių teritorijoje? Mano nuomone, mes turime pripažinti mūsų archeologų paskutinių tyrinėjimų duomenis, kad įvairiausios archeologinės kultūros Lietuvos teritorijoje palaipsniui pereidavo viena į kitą, be labai didelių pertrūkių, kai gentys, ar tautos nebuvo ištisai išnaikinamos ar išvaromos. Tiesiog kultūrinė tradicija buvo perimama palaipsniui.
Tačiau čia minėtos mums, lietuviams, giminingos kalbos, o taip pat ir lietuvių kalba, baltų teritorijoje išplito su indoeuropiečių atėjimu maždaug prieš 4 tūkst. metų. Antras ryškus dalinis kalbos pasikeitimas Lietuvoje turėjo įvykti Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpyje apie V a., arba dar anksčiau, kai į Lietuvą II a. įsiliejo didelė dakų – trakų dalis. Šie didieji kalbos pakitimai Lietuvoje turėtų atsispindėti ryškiose lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau, deja, tai kol kas nėra plačiau ištirta.
Nuorodos:
- Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – kilmė, V., 2012
- Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – raida, V., 2014
- Algirdas Patackas, Litua, V., 2013
- Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, 1972, Meksika
- Jūratė Statkutė Rosales, Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje, Chicago, 1985 ir kt.
- Геродотъ, т. II, M. 1888, с. 2 – 3
- H. Daikovičius, Dakai, V., 1973, p. 9
- Jūratė Statkutė Rosales, Europos šaknys ir mes, lietuviai, V. 2011 ir kt.
- Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, 1972, Meksika
- P. Voigt, Gesch. Preuss., b. I, s. 314
- Helmoldi Chronica Slavorum, Lubecae 1659, s. 63, lib. I, cap. XXII
- Carolus Lundius, Zamolxis – First legislator of the Getae, Upsala 1687
- J. Basan, Etnologiškos smulkmenos, Tilžė, 1893, p. 27-28, Slg. Pertz, Monumenta German. histor., Scriptores XIV, s. 572
- Olivos kronikos vert. MA Ist. i-te, 67R, p. 47
- Kultury i ludy dawnej Europy, Warszawa, 1981, p. 233
- Voigt, Codex dipl. Prussicus, p. 109, 129, 149, 160-164
- J. Basanavičius, Etnologiškos smulkmenos, Tilžė 1893, p. 11 – 12
- „versus Austechiam, terram regis Lethowie“, P. Dusburg, Scr. I, p. 159
- Lietuvos istorijos šaltiniai, t. I, V. 1955, p. 92
- Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a.“, V. 1987, p. 23
- Prussia – Karten 1542 – 1810, Stuttgart, 1982, p. 66
- Eugenijus Jovaiša, Aisčiai kilmė, V. 2012, p. 20
- Ten pat, 137-139
- Eugenijus Jovaiša, Aisčiai raida, V. 2014, il. 5:7, 5:11
- Žemėl. 7, „Germania, Rhaetia, Vindelicia, Noricum, Pannonia“, Lipsiae (Leipcigas), In libraria J. C. Hinrichsia prostat, MA bibliotekoje K.1-103, atlasas Orbis terrarum antiquus
- F. W. Pusgers, Historischer Schul-Atlas, Bielefeld und Leipzig, p. 50
- Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – raida, V. 2014, p. 159, il. 5:15
- Ten pat, p. 214
- Ten pat, p. 159, il. 5:15
- Ten pat, il. 5:8
” kad baltai yra gyvenę iki Maskvos”
Čia tikrai ne M. Gimbutienės ar V. Toporovo teiginiai ar nuopelnas. Pirmasis baltų arealą iki Okos iįštakų nukėlė rusas A. Pogodinas 1901 m. Vėliau baltiškų vandenvardžių arealą tikslino K. Būga. M. Gimbutienė rėmėsi jų darbais.
O kas baltai buvo tokie iki to meto, kada buvo pastebėti?
Indoeuropiečiai.
Bet ar sutiktum, kad ir tie patys Indoeuropėnai – tai įvairiausių skirtingų genčių katilas ?
“Šie didieji kalbos pakitimai Lietuvoje turėtų atsispindėti ryškiose lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau, deja, tai kol kas nėra plačiau ištirta.”
Visai į debesis 🙂 “Ryškios lietuvių kalbos tarmės” susiformavo tik II tūkstantmetyje, LDK laikais. Nemažą dalį tarminių pakitimų (pavyzdžiui, puntininkavimą) galima datuoti bent jau 100 metų tikslumu. Dalis ypatybių atsirado, asimiliavus pietų kuršius, pietų žiemgalius, dalį sėlių ir jotvingių, o tai galėjo vykti po XIII a.
“Teodoriko Didžiojo Laišką aisčiams, kuriuos Teodorikas vadina Hestis”
Kas nepatogu, tas nutylima 🙂 Kodėl nepamini frankų istoriko IX a. Einhadto minimus aisčius (Sclavi et Aisti)?
“šių eilučių autoriaus įsitikinimu, nustatant vietovės ar genties vardo kilmę kuo mažiau dėmesio reikia kreipti į balses, šios šiauriausiai pažymėtos genties vardą galima būtų sieti su sėlių pavadinimu, o šiuos – su šiliais, šilionimis (šilas latviškai tariamas sils).”
Tai ir būtų tariama “sili”, ne “sēļi”. O kad autorius etimologizuodamas “kuo mažiau dėmesio kreipia į balsius” ir turbūt į priebalsius, rodo, jog ir visas straipsnis pretenduoja tik į liaudies etimologų produkciją. Su visa pagarba autoriaus pastangoms. Ne be reikalo Volteras apie tokius etimologus yra ironiškai pasakęs: “etimologija – tai
mokslas, kuriam balsiai nieko nereiškia, o priebalsiai reiškia nė kiek ne daugiau”
http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:VLrSA1_jKNwJ:www.flf.vu.lt/dokumentai/mokslas/el_knygu_versijos/BKabasinskaite_etimologija.pdf+&cd=1&hl=en&ct=clnk&gl=us
Citata: “Ryškios lietuvių kalbos tarmės” susiformavo tik II tūkstantmetyje, LDK laikais. Nemažą dalį tarminių pakitimų (pavyzdžiui, puntininkavimą) galima datuoti bent jau 100 metų tikslumu. Dalis ypatybių atsirado, asimiliavus pietų kuršius, pietų žiemgalius, dalį sėlių ir jotvingių, o tai galėjo vykti po XIII a”.
Tai, kad ne – iš tarmių susidarė bendrinė kalba, o ne atvirkščiai.
Ko gero, kaip sakai. Kažkas tokio.
Šiuo laiku dabar labai įdomūs Prūsų kalbos gaivintojai.
Šaunuolis Rimantai, kad parodei archelogo Prof. E. Jovaišos tyrimų sąsajas su istorikų ir kalbininkų tyrimais – tai pagrįsta daiktiniais įrodymais. Lig šiol mes žinojome tik pagal etnografijos, kalbos artumą, bendrumą su trakais, dakais, getais (jotvingiais). Kažkodėl kalbininkai nedrįsta giliau pažvelgti ir vadovaujasi anksčiau susikurtu supratimu. Dabar nėra tokių drąsių kalbininkų kaip K. Būga, J. Kazlauskas ir kt.
Kalbininkai ir remiasi “tokių drąsių” kolegų, kaip K. Būga ir L. Kazlauskas darbais ir juos tęsia. Jau vien todėl, kad jie buvo profesionalai ir išvadas darė, vadovaudamiesi kalbos dėsniais, kuriuos profanai, įskaitant ir šitą, ignoruoja ir net viešai skelbiasi tai darą,
Žemaitija buvo vadinama Samogitija arba Samogetija, kuri reiškia Žemutinė Getija – pradinį garsą s vietoj lietuvių ž vartoja mūsų kaimyninės tautos.
Niekaip nesutinku, kad ir -s- pakeitus į -ž- niekaip negauname žemaitijos o tik Žamogetija. Nesinaudojant balsių dėsniais todėl ir yra tokia sumaištis nebus rastas atsakas. lyvis
Dėl Samogitia – “Žemutinės Getijos” čia statkutininkų ir matulininkų fantazijos. Įdomu, kaip jie perskaito žodžius “Sverige” “Norge”, “cognac” – gal irgi paraidžiui? 🙂
Petrai eik tu geriau varlių gaudyti ten turėsi daugiau naudos. lyvis
Visiškai sutinku, kad nesikuklinant “jau seniai laikas pripažinti, kad rugijai, skiriai ir geruliai buvo baltai, ir nustoti juos laikyti germanais”. Tačiau nemanu, kad rugijus būtų būtina sieti su Riugeno salos pavadinimu. Jų lietuviškumą puikiausiai patvirtina mūsų pačių pajūrio pavadinimai. Pirmiausiai tai Ragainė, o taip pat anrasis dėmuo pavadinimuose Taur-ragė, Haide(k)- ruk (Šilutė), Meln-ragė, Ventės ragas, Liekių ragas, netgi Ryga ir kiti. Be to, Rug-/Rag- šakniai giminingais laikytini Rusnės salos, Rasytės Neringoje pavadinimai, kur s tarminis iš z/g reikšmės atžvilgiu, ir net garsiškai, giminingu galima laikyti ir net patį Ne-ri(n)gos pavadinimą. Beje, raitelių sugrįžimą iš Romos imperijos į pajūrį 5 a. patvirtina ir archeloginiai duomenys. Taigi ir šie faktai byloja, kad žygyje į Romą dalyvavo Lietuvos pajūrio, vakarinės dalies raiteliai.
Iš lietuvių kalbos vestinas ir paties Odoakro, atvedusio rugijus kartu su skirais ir gerulais į Romą 476 metais, vardas, kuris akivaizdu yra sudurtinis ir gali būti sudarytas iš od- ir (v)ak(a)ras šaknų. Pirmoji šaknis sietina su jai giminingomis šaknimis žodžiuose pa-vid-alas, veid-as, od-a, iš-vaizda, vad-as. Tokiu atveju pagal lietuvių pasaulėžiūrą, žynių poetiškumą jo vardas visiškai galimas daiktas buvo (V)odavakaris/Veidavakaris/Vaizdavakaris – ” panašus į vakarą”, “vakarinis dalies (šalies) vadas” arba dar lietuviškiau – Vakaraveidis, Vakaravaizdis plg. pvrd. Vakarinas, pavadinimą Rugaveidė ir pan.
Kad užrašytas genties pavadinimas Hossii reiškia “aisčius” abejonių nekelia, tačiau, kad pats šis žodis reikštų “rytiečiai”, abejotina. Jeigu galėtume laikyti juo pavadintus azijiečius apskritai, būtų kitas klausimas. Visgi jis išrodo, kaip savivardis. Be to, Tacitas Aestorum gentes priskyrė prie Germanijos. Taigi ir šis, kaip ir kiti Ptolomėjo pateikti genčių pavadinimai autoriaus laikomi baltiškais, laiktinas baltišku. Jį atitinkančių bendrinių žodžių ieškotina lietuvių kalboje, o jų sena lietuvių kalbos tradicija, atrodo, yra išlaikiusi…
Riugeno saloje išlikes miestelio pavadinimas – Rambin…
Visas žinomas praeities pažinimo tiesas ir klystkelius apibendrina faktas, jog iš indoarijų paplitimo Europoje plačios erdvės – baltai prie Baltijos išsaugojo daugiausia kalbinio ir kiltinio savitumo, nes V a mūsų krašto nesiekė taip vadinamas Didysis tautų kraustymasis – barbarų veržimasis po Romos imperijos žlugimo.
Man pakanka žinoti, jog nesi iš beždžionės. Iš lokio. Įdomu tik, kodėl vokiečiai save laiko grynakraujais Arėjais, o lietuvius antrarūšiais mišrūnais nevykėliais, nors lietuvių kalba nepalyginamai artimesnė ( net labiausiai panaši iš visų kitų kalbų) Arėjų kalbai, nei vokiečių ?
Na, ne laiko, o laikė – čia Trečiojo Reicho politika buvo. O lietuviai, “grynakraujų arijų” nuomone, buvo prastesni, nes a) katalikai, o ne protestantai ir b) užteršti slavų kraujo (daugiausia dėl ankstesnės sąjungos su Lenkija – bet ir dėl Rusijos).
Su+dava, nuo suja-lietus (virdainas)
Gelonai- galimai prekybos vieta prie Dauguvos, gal veliau Helenspontas
Agatirsai – Dniepro-Dauguvos kultura, yra ju toponimai
Pagiritai – gal arimfejai, Okos aukstupio kultura
Gražus R. Matulio straipsnis. Džiaugiuosi, kad baltų paieškos jame yra siejamos su geografija. Kalbotyros mokslas yra turtinamas semantika ir ja, bei remiantis kitų mokslų žiniomis, aptikta, kad 6,5 tūkst. m. atgal, lietuviai turėjo savo observatoriją Užnemunėje. Tai – kultūrinis senosios mūsų kultūros faktas. Panašu, kad tokių observatorijų aplinkoje buvo daugiau: joje buvo mokoma pažinti dangaus šviesulių kelius, į jas vyko mokytis ir “užsieniečiai”. Todėl manau, kad, mąstant semantiškai, “Samogitija” išsikoduoja kaip Samogitija – Samokytija – sia Mokytija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
baltai – kas tie baltai, juk tai naujas pavadinimas. Mano supratimu, Europoje buvo dvi tautos (ar kaip jas pavadinti) – rasa ir jų artimi gentainiai getai. Rasos ribos – vakaruose Laba (Elbė) ar net Reinas, rytuose Volga (Ra), pietuose Galytė (Galicija), šiaurėje Latgala, Žemgala. Tiesa, nuo jų gana anksti atskilo germanai. Getų ribos – na, jų gyvenamas plotas labai išsitęsęs, iš esmės tai taip vadinama Keltų teritorija – vakaruose Pirėnų pusiasalio šiaurė, Galija, D.Britanija, rytuose Dakija Trakija – pastarosios Getijos dalių pavadinimai. Pažiūrėkite, koks buvo vyriausiojo Galų karo vado, kuris kariavo su Cezariu vardas – Vercingetorix. tai čia lotyniškas užrašymas, kur š rašoma c ir tarp žodžių nėra skyrybos. Turbūt visiškai aišku, kad šis vardas reiškia Veršin / Viršiausiais / Vyriausias getų rikis / karo vadas / rikiuotojas. Taigi, galai irgi buvo getai. Žodžiu – tiek trakai, tiek dakai, tiek galai, tiek britai buvo getai. Tik vieni buvo vestros (vest) getai / gotai (galai, britai), o kiti auštros / ost getais / gotais (dakai, trakai). Ką reiškia šis žodis? Man regis, jis galėtų būti iš žodžio gentas / gentainis (pvz., žodis žentas, rusų kalboje praranda n ir yra ziat, o žentas yra tas pats žodis kaip gentas, tik g jau virtusi ž). T.y. getai buvo rasos, motininės tautos gentai.
Romėnams užkariavus galus, trakus, dakus nemažai jų pasitraukė, tiek į rasos žemes, tiek į germanų, tiek į kitas getų, o jas romėnams užkariavus vėl į germanų ir rasos žemes. Negi pabėgėliai yra tik dabar, o anksčiau to nebuvo? Šitaip, manau, trakai, o ir dakai, o vakarų Lietuvoje ir galai galbūt pasiekė ir mūsų kraštus, maišėsi su rasa. Šitaip dalis rasos žemių pasikeitė ir atskilo nuo likusios rasos, atsirado takoskyra. Taigi, taip vadinami gotai yra ne kas kita, o į rasos ir germanų žemes atsikraustę getai, kurie, pajungę ir rasos išteklius, vėliau sugrįžo į romos užkariautas jų žemes ir nušlavė tą imperiją.
Ką reiškia sąvoka baltai ir kokia prasme ji imta naudoti moksle yra gerai žinoma. O iš kur tas “motininės tautos” “rasos” pavadinimas radosi, kokiame istorijos šaltinyje jis paminėtas, ką jis reiškia, iš kokio žodžio, kokios kalbos kilo ir apskritai kokią realiai tuo metu egzistavusią bendrybę jis išreiškia ir t.t. ir pan.?
jei nepaminėtas rašytiniuose šaltiniuose – tai ir nebuvo? Įdomus, tiksliau labai jau įprastas klišinis mąstymas. Tokiu būdu ir gimsta tokios nesąmonės, pvz., kad Vilnius įkurtas 1323 m.:) O šiaip tai rasos pavadinimą, tik iškraipytą, perėmė Rusia, Baltarusia, kurios gyventojai vadinami ir bielyjie rossy / baltoji rasa.
Tai, kad vargu, ar Baltarusios (Belarusj) pavadinimas yra nuo baltas. o ne nuo balt. bautas, būtas. Gali būti ir nuo giedojimo, raudojimo, dainavimo, bylojimo arba reikšti buvimo, gyvenimo žemė ar pan. Ir Rusia yra ne iš rasa, o iš ariama, rausiama, apsodinta, surasta, apsigyventa žemė, t.y. giminingas su mūsų rausti, rastis, rūsys, rasoda ir kt.
Beje, nemanau, kad Vilnius įkurtas 1323 metais…
na, tokį žodžio rusia aiškinimą išgirdau pirmą kartą:) kad bent pagrindas prasminis būtų. o tai dabar visiškai neįtikinama. beje, ir be baltosios rusios / rasos buvo dar ir juodoji rusia / rasa.
nors ginčytis su tokia logika nematau prasmės:)
Mano nuomonė tokia , kad Rimvydo aiškinimas yra arčiau tiesos.
Visa išdėstyto dalyko logika yra iš jo žinojimo. Sutinku, kad kalboms dėl Rusios pavadinimo kilmės iš tikrųjų nėra prasmės tokiu atveju, kai be niekur nieko pasakai, kad “rasos pavadinimą, tik iškraipytą, perėmė Rusia” ir pirmyn per istoriją su Rasos tauta, įsigalėjusia kone visoje Europoje…
labai viskas paprasta: vykstant slavų kėlimosi į baltų žemes , jie būdami stepių gyventojais , senu įpratimu gyveno žemės rūsiuose. Skirtingai nuo baltų – miškų gyventojų , kurie gyveno mediniuose namuose. Tai patvirtina ir archeologiniai kasinėjimai.Tad visai nenuostabu kad artimiausi kaimynai juos vadino rūsiniais . Su laiku jie ir patys pradėjo save vadinti slaviška maniera- rusini. Manau , visa buvo būtent taip- nuobodžiai každieniškai.
Gal truputį ne taip buvo. Baltams (gudams, jotvingiams, getams, lietuviams, kt.) vedant kovas su Romos imperija buvo reikalingi materialiniai ir žmonių ištekliai. Todėl moterys buvo atkeliamos į baltų žemes, kad užsiimtų žemės ūkiu, gimdytų ir augintų vaikus ir t.t.. Taip įvyko jų suaugimas su žeme, vadinta rausia, rūsia nuo veiksmažodžių “raustis”, “rautis”. Iš to radosi Rusios pavadinimas, reiškiantis žemę, taip pat vėliau priesaginis darinys ruthenos. Tai vis baltiški, baltiškos darybos pavadinimai. Palaipsniui įdirbta žemė tapo turtu, nuosavybe, gimtine, t.y. geidžiamu ir gerbiamu daiktu, nuosava teritorija. Pvz., randantis Kijevo Rusiai žodis “rūsia” jau labiau galėjo reikšti teritoriją negu žemę. Tai va toks Rusios pavadinimo kilmės kelias.
Beje, gyvenimą žemės rūsiuose daugiau laikyčiau pasaulėžiūriniu dalyku, kaip ir gyvenimą dūminėse pirkiose, negu iš vargo…
gyvenimą sąlygojo gyvenimo aplinkos tradicijos- stepėse mažai medžių bet pakankamai sausa.Todėl būstai žemėje labai logiškas sprendimas. Skirtingai negu miškų ir pelkynų zonoje.
Bet, manau ,nelogiška kad kaimynai pavadintu kaimyną bendros visiems veiklos žodžiu. Tai neduoda tikslumo ką turima omeny. Beje, lietuvių kalboje žodis ,,rausti” nereiškia žemės apdirbimą, Rausti reiškia būtent kokių tai ertmių,duobių, urvų darymą.
Tad , manau, tai grynai Jūsų spėliojimas.
Sutinku su pačiu – aiškinti žodžio rusia reikšmę iš to, kad rausė žemę – labai nerimta. Pirmiausia – žemę dirbo ir, na, kad neerzinti, baltai – taigi, čia joks neišskirtinumas. Antra – žemdirbystė turėjo ypatingą, sakyčiau sakralinę prasmę, tad tapatinti tą užsiėmimą su rausimusi, lyg kokiam kurmiui, būtų šventvagiška. Yra aiškinimų, kad tai nuo žodžio rusyj – šviesiaplaukis. Bet tai irgi neišsiskiriantis bruožas. dar yra nuo vikingų žodžio irkluoti (berods skamba rust) – bet vėlgi, tas skamba neįtikinamai. Aš vis tik ,manau, kad ta, taip vadinkime tauta, kurios gyvenama vietovė sutampa su virvelinės keramikos teritorija, kuri, savo ruožtu, iš esmės sutampa su taip vadinamų baltiškų vandenvardžių teritorija, buvo RASA. O Dunojaus kultūra, kurios teritorija iš esmės sutampa su Keltų kultūra, buvo Getų / Gentų gyvenama teritorija. Abi tautos suvokė save kaip tautą, nes savo pakraščius pavadino galais – taip, kaip mums įprasta sodžiaus galuose vadinti kaimynus.
Tai jau ne spėjimas, o kalbos, istorijos, pasaulėžiūros ir t.t. duomenimis motyvuota nuomonė. Tais laikais gal šiek tiek poetiškai, bet šiandienos kalba sakant “rausti žemę” reiškė būtent “žemės apdirbimą”. Žodžiu žemė buvo laikoma tai, kuri buvo rausiama ir iš kurios buvo rausiamasi (išdygstama), taigi ji yra rausia, rusia. Rausti reiškia būtent žemę kasti, knisti, versti. Pvz., žodis – kurmiarausis, sakymas: šernas pievą rausia. Žodžiu, Rusios prasmės kilmei iš “įsisavinta, dirbama žemė”, vėliau įgavusios teritorijos reikšmę, įrodyti iš “rausti” pavyzdžių yra pakankamai.
pavadinimai duodami pagal ypatingą požymį, kuris skiria taip vadinamą objektą ar subjektą nuo kitų. šiuo atveju žemdirbystė nebuvo skririamasis tų žmonių, kurie buvo vadinami / pavadinti rusia bruožas. Dėl tok toks kildinimas atkrenta vienareikšmiškai. O jei kalbėti apie žemės dirbimą, tai gal geriau vartoti ir kalbėti apie žodį “arti (arati)”, kuris yra pirmpradis savo reikšme ir senumu ir kuris būtent ir nusako žemės dirbimą ir iš kurio būtų kaip sykis galima kildinti arijų / arėjų / artojų, t.y. žemdirbių pavadinimą?
Norėčiau paklausti . Jei rasėnai, žemės rausikai , būdami darbštūs , žemės arėjai . Staiga pasidarė ; rabota (dirbti) – rab (vergas), strada (derliaus nuėmimas) – stradat (vargti, sielvartauti), pachat (arti) ir pochui (nubraukia ranka žemyn, paliesdamas lytinę varpą). Apšvieskit beraštį tautietį.
Kaip ir visur, taip ir tarp žemės arėjų buvo visokių, buvo ir žemės rausėjų… Buvo ir darbščių, buvo ir tinginių, vienadienių. Staigiai niekas neatsirado. Šimtmečiais vyko krikščionybės plėtojimasis, tai vykdyta rašytine tapusia slavų kalba. Akivaizdu, kad tinginiai, vienadieniai lengviau slavėjo. Taip per šimtus metų ir radosi tai, ką pats vardinate. Tai tiek trumpai būtų to mano apšvietimo.
O kokią pasaulio žiūros prasmę turėjo gyvenimas dūminėje pirkioje? Ar tai, kad buvo gyvenama su Šventa Ugnimi ?
To prasmė buvo tiek sakralinė, tiek praktinė – apsisaugojimas nuo vabalų, ligas keliačių bakterijų ir pan… Sakralumas ir praktiškumas buvo neatskiriami senovės gyvenime…
Trumpai drūtai.
Ačiū.
Rasai tebuvo viena tauta, gyvenę dabartinėje Lenkijos ir Ukrainos teritorijose.
Tuo tarpu getai, buvo tautų/genčių grupė.
Tvirčiausias Lietuvos vardo kilmės klausimas yra aptartas Daukanto. Atmetęs įvairias nepamatuotas nuomones nurodė, jog žodis Lietuva yra žinomas iš Plinijaus raštų antrame m.e. amžiuje – „už Panonijos juo į šiaurę yra tauta, latovici vadinama. Bet iki šiol ši Lietuvos ir Latvijos vardo kilmės atodanga, ne be politizuoto poveikio iš šalies, dažnokai apeinama.
Greičiau, kad latovici vardu yra pažymėti jotvingiai (jotvyčiai). Gali būti, kad ‘l’ raidė atsirado ją įžiūrėjus perrašinėjant vietoje buvusios ‘j’. Be to, kaip tik jotvingiai buvo kaimynais su Panonija, netgi jos vardas gali būti jotvingiškas, nes jotv. panno “ugnis”.
Be abejonės Lietuvai yra būtinas šio paminėjimo platesnis ištyrimas.
Baltų pavadinimas neatsiejamas nuo Baltijos, todėl įvardijimą baltais prisiėmė mūsų kalbininkai, kad atskirtų nuo slavakalbių. Kita, Daukantas, aptardamas Lietuvos vardo kilmę pagal Plinijaus raštų antrame m.e. amžiuje pažymėtą „latovici“ specialiai nurodė šaltinį (Plinijus, Hist.,lib. IV.cap. 25.). Tai jautru, nes Lietuvos ir Latvijos pavadinimo kilmę žymi nuo deivės Latos. Bet tai dėl slavofilų priešpriešos nutylima, nes šis nurodymas atskleidžia, jog II a. Europoje slavų dar nebuvo.
keista, kodėl pavadinimas “Lietuva” bandomas aiškinti visaip, tik ne pačia lietuvių kalba? Ir dargi pritempinėti prie “getas”. Vėlgi, imant dvibalsio “ei” kitimą į “ie”, o pastarojo į balsę “i” (pvz. “leipa” yra senasis tarimas (Leipalingis, Leiptingas / Leipcigas), “liepa” jau naujesnis, o slaviškas “lipa” dar naujesnis tarimas, kaip ir veinas – vienas, keik – kiek ir t.t.). Taigi, mano galva, tikrasis, autentiškas Lietuvos tarimas buvo Leituva (prisiminkime ir leičius / leitis). Kokia šio žodžio, sąvokos prasmė? Gal tai būtų bendruomenių sąjunga – suliejimas, sulieta (suleita) sierkiant atsispirti iš išorės kylančioms labai rimtoms grėsmėms? Beje, Lietava yra irgi naujesnis tarimas, nes galūnė -ava yra naujesnis tarimas nei -uva (manau, pirmasis jau paveiktas slavėjimo), kaip Daugava – Dauguva ir t.t.
Vietovardžiai atėję iš proistorinių laikų daug ką pasako apie praeitį. Tautos sąmonės blyksniai per tai sutelkia suvokimą, atveria tai, ką mums paliko protėviai. Greta Daukanto įžvalgų – Latuvos upelis apjungia baltų etnografinius kraštus ir simbolizuoja Lietuvos bei Latvijos valstybių pavadinimus tautinės prigimties vienovėje. Latuva, kaip abiejų tautų respublikos vizija tvirtina tautinį suverenitetą, jo regimybę vienovėje.
kuo čia dėta valstybė, kai sąvoka atėjo dar iš ikivalstybinių laikų?? bendruomenių (tarkime, genčių) sąjunga dar jokia valstybė.
gal tai atsitiktinumas, bet stulbina savo vietovardžiais, kurie yra kaip veidrodinis atspindys, Slovakija ir dabartinė vakarų Baltarusija, seniau Leituvos / Lietuvos branduolys.
Slovakijoje, netoli Žilinos, yra vietovardis Lietava bei dar bent du su šiuo žodžiu (čia gal nieko naujo nepasakiau). Piečiau, link Bratislavos, yra vietovardis Trakovice (jis toks vienintelis ne buvusios etninės Lietuvos teritorijoje, neskaitant pačia Trakiją), o dar piečiau yra Trnava.
O dabar paimkime Lydos apylinkes. Į pietus nuo Lydos yra Tarnova, o į šiaurę nuo Lydos – Trakieli. Na, pastaruoju vietovardžiu etninės Lietuvos branduolyje nenustebinsi, tačiau pats faktas ir išdėstymas – piečiau Trnava / Tarnovo, šiauriau Trakovice / Trakieli ir juos apjungiantis Lietuva / Lietava (Leituva) krenta į akis. Beje, dabartinėje Bulgarijoje, seniau Trakijoje irgi yra vietovardis Trnava.
Galbūt trakai, traukdamiesi nuo romėnų užkariautos gimtinės, traukė būtent per dabartinę Slovakiją, palei Vahas (Vagos?) upę (minėti Trnava ir Trakovice šalia jos ir yra) į šiaurę, tada į dabartinės Lenkijos, tuo metu rasos (čia mano nuomonė, kad jie buvo rasa) žemes pateko per tarpą (pažemėjimą, perėją) tarp Tatrų kalnų, kuris yra prie dabartinių Cieszyn (lenk.) ČeskyTešyn (ček.), o jau iš ten pale Vyslą (Vistulę) vėl į šiaurę jau iki Nemuno ir Neries aukštupio? Beje pakeliui iš Žilinos link Cieszyn (lenk.) ČeskyTešyn (ček.), o kelias veda palei upę Olsa (! kažkas lietuviško, ar ne?) jau Čekijoje yra vietovardis Vendryne (yra lietuviškas žodis vėdrynas – augalas), Trinec – Trinytis? Apskritai, ten palei minėtas Vahas ir Olsa upes daug labai jau artimai skambančių vietovardžių (ir vandenvardžių).
Beje, o Rumunijoje (buvusi Dakija) yra net du vietovardžiai Palanga, o Vyslos intakas – Nida. Apskritai Rumunijoje yra begalė labai lietuviškai (ir netgi sakyčiau dzūkiškai, kaip pvz Valcele (valtelė)) skambančių vietovardžių.
Taigi, aš manau, kad trakai atkeliavo ir apsistojo Nemuno ir Neries aukštupiuose ir ši vieta tapo Lietuvos branduoliu, o dakai galėjo pasklisti daug didesnėje teritorijoje – nuo Leipcigo (Leiptingas) vakaruose iki Nemuno (Leipalingis) rytuose – o tai juk jotvingiai / jotuviai. Beje, dėl jų pavadinimo – gal tai nuo žodžio “joti” – jie juk buvo raiteliai (bet čia tik prielaida). Tiesa, tai, ką mes vadiname prūsais, manau buvo mažiau ar visai nepaliesta atvykėlių, o prūsas / prusia / pa-rusia / pa-rasa ir reiškia rasos pakraštį. pakraščiu jis tapo jau po atvykėlių. Taigi, didelėje vakarinėje rasos gyvenamoje teritorijoje mūsų eros pradžioje susimaišė rasa ir getai ir davė pradžią naujai, tarkime, tautai, kuri vėliau susiskaldė dėl labai neramių laikų į daug tautų. Lietuviai būtų tos kaip ir naujos tautos paskutinieji mohikanai, išlaikę bent jau mažiausiai pakitusią kalbą
Rimvydai, neramūs laikai ne skaldo, bet suvienija, o nesugebėjusius susivienyti nutrina nuo žemės paviršiaus.Ir atvirkįčiai, išorinio pavojaus nebuvimas leidžia įsiplieksti tarpusavio vaidams.
Nesu kalbininkas, todėl prašau paaiškinti lietuviškame Lietuvos užvadinime šaknies liet-galimai nuo lieti ir slaviškų atitikmenų lit-litj, pagal vertimą turinčius vienodą rekšmę, sąsajas.
neramūs laikai – tai pačių įvairiausių, vadinkime tautų, judėjimas, maišymasis, pasaulėvokos kitimas – visa tai ir yra naujų tautų atsiradimo priežastys.
Lietuvos vardas yra iš tos veiksmadžio lietis mito poetinės prasmės, kuri reiškia “gausėti, daugėti, didėti, pasipilti”. Plg., pasakymą – pasipylė, kaip iš gausybės rago. Lietaus vardas taip pat radosi iš tos pačios prasmės, t.y. iš to supratimo, kad jo proceso metu vyksta vandens išsidauginimas į daugelį atskirų lašų (vandenų). Taigi, sakydamas: “Čia Lietuva, čia lietūs lyja,- poetas buvo savotiškai teisus. Be to, minėtą žodžio lietis veiksmo prasminį bendrumą rodytų ir ta pati žodžių Lietuva, Dauguva, piltuvas daryba.
Slavai turi doždj “lietus”. Tas žodis išreiškia sudužimo į lašus reiškinį, t.y. slavų doždj “lietus” laikytinas lietuvių dužti, duženos, dužas “per didelis” giminingu žodžiu. Prūsų lietus yra “suge”, jis atliepia lietuvių žodžiui šukės. Taigi tiek prūsų, tiek slavų lietų reiškiančiuose žodžiuose randame tą pačią “susidauginimo veiksmo” semantiką.
čia gerai paaiškinai. tik dėl vieno nesutikčiau – lieta / leita – tai ne vandens išsidauginimas, o susiliejimas. Pats sakai, kad tai vandens išsismulkinimas į daugybę lašų. bet tai jau išsiskaidymas. O aš tai suprantu, kad daugybė lašų susiLIEJA į vieną didelį vandenį (balą, ežerą ir t.t.). Taigi, prasmė lieta / leita yra ta, kad paskiri žmonės, paskiros bendruomenės (kaip paskiri lašai / maži upeliai) susiliejo / susijungė į kokią tai organizuotą struktūrą (vandens telkinį / didelę galingą upę) bendram veikimui – šiuo atveju bendram apsigynimui nuo išorės grėsmių. Turint omeny, kad išorės grėsmės ryškiau ir vis labiau pasireiškė mūsų eros pradžioje, tai organizuotam dariniui, pavadintam LIETA / LEITA turėtų būti apie 2 tūkst. metų.
Senoji pasaulėžiūra sakralumą teikė būtent išsidauginimo reiškiniui – radimuisi iš vieno keliems, daugybei. Susiliejimą – laikė bala – savotiška mirtimi, kurią taipogi laikė būtina…
Kad organizuotumemės į darinį, pirmiausia reikia turėti iš ko…
nesutikčiau – sakralumas negali apimti vienpusio reiškinio, nes tuomet nutrūksta rėdos ratas. išsidauginimas negalimas be susiliejimo, kaip pastarasis be išsidauginimo. kaip gyvenimas negalimas be mirties, o pastaroji be gyvenimo. Dvipusiškumas (dualumas) yra esmė, pamatas ir tik visuma yra sakrali. Kas dėl LIETOS – tai praktinis sprendimas esant būtinybei, šiuo atveju gynybai. Sulieti pajėgas, pastangas reikia daug gyvenimo atvejų, nebūtinai gynybai, tad tai yra visiškai įprastas dalykas. Kaip ir visiškai suprantama, kad su(si)liejant negalim prarasti asmeniškumo, išskirtinumo. Taigi, tikroji senoji pasaulėvoka gerai suvokė tą dvipusiškumą ir šventa laikė visumą. O tas “gyvenk ir dauginkis”, ką pats laikai senąją pasaulėžiūra, tai nėra ta senoji pasaulėvoka.
Kad nesakiau, jog senovėje sakralumu laikyta tik “gyvenk ir dauginkis”. Mano mintis yra, kad aukščiausiu sakralumu laikyta “išsidauginimo į atskirumus (radimosi atskirumais)” įvyksmas (įžengimas). Mirtis ne tokia paslaptinga – mažiau sakrali, be to, kad būrimasis buvo suprantamas, kaip kelio į mirtį (susiliejimą) pradžia…
Man abu labai patinkat . Rimvydas ir Vilna. Rašote lietuviškai , suprantamai , aiškiai . Laukiu tolesnio susirašinėjimo. Labai įdomu.
tiesą pasakius, juk iš esmės taip, deja, ir gavosi:) susibūrę atsispirti agresijai, ilgainiui patys persiėmė ta agresyvia pasaulėvoka kaip ir tie, kurie brovėsi su tokia pasaulėvoka.
Na o kas dėl labiau ar mažiau sakralaus dalyko, kad mirtis mažiau paslaptinga – į visiškas pievas toks teiginys. negali dalis rėdos rato būti daugiau ar mažiau sakrali. to patvirtinimas yra ir tai, kad tiek gimimas, tiek mirtis mums nuo seno siejasi su balta spalva, kuri yra visa ko pradžia ir pabaiga. Taigi, mirtis nėra nei mažiau sakrali, nei mažiau paslaptinga – ji gyvenimo pabaiga ir tuo pačiu gyvenimo pradžia. Tiesa, dabar jau to tėra tik nuotrupos – baltos gėlės per laidotuves (nors dėl durnumo ir beždžioniavimo pradeda atsirasti spalvotos) ir vyrauja juoda spalva.
O grįžtant į LIETOS reikalus – žmogaus prigimtinis, esminis poreikis yra išsaugant savo asmeniškumą, išskirtinumą, lietis į bendruomenę. Ir bendruomenė turi būti tokio dydžio, kur yra pakankamai stiprūs tiesioginiai ryšiai tarp žmonių. Taigi, bendruomenė negali būti pernelyg didelė. Ir tai yra tobuliausias žmogaus ir jų grupės būvis. Tačiau kai atsiranda tai ardantys veiksniai, pvz., agresija, tenka imtis atitinkamų priemonių, kurios grįžtamuoju būdu ardo tą tobulą būvį. Tai žmonių ir jų grupių jungimasis į darinius, kur jau nebėra stiprių tiesioginių ryšių tarp visų narių. LIETA ir buvo toks darinys, valstybės užuomazga. Pastebėtina, kad mums kurti tokį darnų, tobulą būvį ardantį darinį nebuvo vidinių priežasčių, tai sąlygojo išorinės jėgos. Tad suteikti LIETAI kiek reikšmingesnę sakralinę reikšmę nebuvo priežasčių. Tai buvo, manau, suvokiama kaip neišvengiama pareiga, būtinybė bet ne kaip kažkoks gėris. Taigi, ta LIETA savotiškai galėjo būti suvokiama kaip tobulos būties mirtis. Dualizmas.. gelbėdami nuo sunaikinimo tobulą būtį per LIETĄ išjudina procesus, kurie tą tobulą būtį naikina savo pačių rankomis…:)
O dar grįžtant dėl lietaus – juk čia mes matome ir išsiskaidymą ir susiliejimą – iš debesies, kuris yra susijungimas, išsiskaido lašai, kurie, nukritę vėl susijungia. Garai kyla, susidaro debesėliai, kurie jungiasi ir iš susiliejusio vėl išsiskaido lašai ir t.t. Taip ir sukasi rėdos ratas.
Čia jau – gamtos ir kitų reiškinių aiškinimai fizikos ir kitų mokslų šiandieninių žinių šviesoje.
Pagal mane Leita yra tai, kas turi pavidalą…
aš nustebęs pateis teiginiu – tam, kad tai (mano paskutinę pastraipą) suprasti užtenka tiesiog stebėti ir tam visai nereikia tų šiandieninių mokslo nesąmonių. Taigi, čia nieko tame reiškinyje, kaip jį aprašiau, moksliško nėra. O gal senovės žmogui nebuvo aišku, kad lietaus lašai krenta iš juodo debesies? Kad tas juodas debesis susidaro jungiantis mažiems baltiems? Kad lašai, nukritę jungiasi į balą, susilieja į mažus upelius, kurie liejasi tarpusavyje ir susilieja į didelę upę?
Kad senovės žmogui debesis darė jaučio įspūdį, tarkim, žinome iš mįslės: šėmas jautis dangų laižo…
Tai, kad balas, upelius, marias senovės žmogus laikė mirusiu vandeniu būtų galima spręsti iš tokio archeologų nustatyto fakto, jog baltai mirusiuosius laidojo į vandenį, į jo telkinius, taigi, laidojo, kaip yra daroma ir iki šiol, numarintoje (ūkiui nenaudojamoje) vietoje – kapinėse, kuriomis, akivaizdu, tada laikė vandenis.
dėl laidojimo į vandenį aš aiškinčiau kitaip. juk nelaidodavo į vandenį šiaip kūno, laidodavo prieš tai jį sudeginę, t.y. į vandenį suberdavo jau pelenus ir apdegusius kaulelius. kitose tautose mirusįjį padegdavo valtyje / plauste. kokia viso to prasmė? ugnis, žemė, vanduo ir oras yra keturi gamtos pradai. jiems sąveikaujant užgimsta gyvybė / įsikūnija siela, jie yra gyvybės / gyvo kūnas pagrindas, sudėtinės dalys. taigi, jei jie būtini užgimstant gyvybei, jie būtini ir jai užgęstant. deginant dalyvauja ugnis ir oras, o pelenai, kurie yra žemė, suberiami į vandenį. tokiu būdu sielos išlaisvinime iš kūno, kaip ir jos įkūnijime, dalyvauja visi keturi gamtos pradai. manu, tokia to prasmė (tavo minimo laidojimo vandenyje) ir ji teisinga, atitinka pasaulio surėdymą ir tai visai neturi nieko bendro su vandens telkinio suvokimu kaip mirusiu. negali būti kažkoks kitoks vienas iš keturių gamtos pradų, tai būtų visiška pasaulėvokos erozija.
Manyčiau, kad mokymas apie keturis gamtos pradus schematizuoja pasaulio supratimą ir šitos schemos taikymas (kilnojimas) visiems istoriniams laikams, vargu ar būtų tinkamas principas aiškinantis pasaulėžiūrų savitumus bei vargu ar begali ką tikresnio atskleisti kokrečiai baltų atveju.
Laidojimo apeigos yra vėlės priklausomybės paženklinimo procedūra. Taigi, šios procedūros gentyse privalo būti skirtingos. Mat, vėlės yra genties aukštesnės dangiškosios instancijos žinioje. Po mirties vyksta vėlės grįžimo kelionė į šią instanciją. Tad jos paženklinimas, atliktas laidojimo apeigomis, turi apsaugoti vėlę nuo prapulties (nuo svetimųjų nukniaukimo ar velnių) bei kartu jomis pranešti savo dangiškajai instancijai, iš kurios genties ji yra, kad ši gimimo metu vėl ją suteiktų tai pačiai genčiai.
😀 😀 😀
Parašyk, ‘Vilna’, kur dabar yra vėlė tavyje…
Ji yra mano gyvame pavidale…
Vėlės nėra gyvybėje. Miršta visa, kas gyva, tad jokio grįžimo nėra. Tęstinumas vaikuose – ne grįžimas.
Grįžta, manau, kitas asmens būvis. Parašyk, Vilna, iš ko susideda asmuo.
Asmuo “susideda” iš žmogaus fizinių ir dvasinių galių.
Pats pavidalas kaip toks nėra fiziškas, taigi jis nemiršta.
Kol to nesuprasi, prašau neklausinėti.
Kemblys pasirodo marksistas kaip ir tikras stribas. lyvis
Simonas Daukantas “Būdas senovės Lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ mums nurodė Lietuvos vardo kilmę.Gal dėl to, kad ši knyga nebuvo spausdinama, to vardo iki šiol niekas taip ir nesurado.Tačiau lietuvių kalbos tyrinėtojams kalbininkams turėtų būti nepatogu, kad Lietuvos vardas, visą laiką ,nuo 18 amžiaus buvęs jiems prieinamas , vienoje iš pirmųjų lietuvių kalba parašytų knygų taip ir liko “neatrastas“ Ši knyga -tai toks žinių apie senovės Lietuvą ir papročius ir tikėjimą šaltinis, kad jai lygių rašytinių šaltinių nėra.
Skyriuje „ Rėda (tvarka) senovės lietuvių pusl.141 “, ( tai laikai kai valdė Videvutis ir Brutenis , apie 550 -570 mūsų eros metus ) Simonas Daukantas parašė:
…“ Kūrėjų kūrėjo (tuometinio vyriausiojo tautos valdovo) tarnai arba kunigai , kurie padėjo jam jo darbą atlikti ,vadinosi vaideliotais , žygovais ,viršaičiais arba viršninkais , pagal tą , kuo rūpinosi ;visi buvo bemoteriai arba našliai,vyrai regėję šilto ir šalto,vilko nešti ir pamesti,apie kurių būdą ir užsėmimus (pareigas) viršiau minavojau.Tuos jo tarnus svietas paprastai žyniais ,arba kunigais ,vadino ,tarp kurių vienus pats kūrejų kūrėjas sau skyrė , kitus rinko pats svietas ,į kuopas (sueigas) suėjęs ,tarp savęs ,vyrus dorus ,išmintingus ,viso patyrusius,kuriems , kūrėjų kūrėjo pasiteiraujant ,ūkės LIETĄ (valstybės valdžią) rėdyti (tvarkyti) reikėjo.“
Toliau tekste rašoma apie dviejų garsiųjų senosios Lietuvos valdovų-Brutenio ir Vaidevučio (apie kuriuos mūsų Lietuvos istorijose duomenų beveik nerasime), sprendimą perduoti valdžią jaunesniems, o patiems susideginti , kadangi ši teisė buvo įteisinta Brutenio teisyne.(apie 550 m.e.metus.). ir kaip gyvenimą užbaigdavo senovėje garbingi vyrai ir moterys.
…… Kūrėjų kūrėjas Brutenis , liepęs malkinę sukrauti, save užkelti , tenai svietą suvadinęs , taip sakęs:Praėjusią naktį girdėjot dievų balsą ,kurie man liepė savo valia jums apreikšti,-klausykit ir įsidėmėkit ją:
Jums reikia vienybėj gyventi ir dievų įstatymus pildyti, kunigai (kunigaiksčiai) tarp jūsų tegyvena ,jus temoko ,teguodžia , tetaria , mažus kerštus tetaikina ,o didžiuosius kūrėjų kūrėjui te palieka .Toliau išguldė(išdėstė )svietui įstatymus, kuriuos , idant tvirtai įsidetų ir amžinai minėtų , paskui, palipus ir Vaidovyčiui (Vaidevučiui) , seneliui rykiui, ant tos pačios malkinės , liepęs Brutenis uždegti ją. Toliau išguldė svietui įstatymus , kuriuos , idant tvirtai įsidėtų ir amžinai minėtų , paskui , paliepus Vaidovyčiui (Vaidevučiui), seneliui rykiui , ant tos pačios malkinės , liepęs Brutenis uždegti ją. Tad vėl ėmęs svietui sakyti:Dievai mudu pakvietė į puotą liknksmintis antrame gyvenime su mudviejų prieteliais.Todėl skirkivos nuo jūsų ir linkiva lietos (išnašoje-valdžios , valstybės ) vyrams pakelti tarp savęs naują rykį , kurs jus rėdytų ,taikintų , kliautį tarp visų saugotų , tokį rykį, kurs dievams tinka ir kūrėjų kūrėjo klauso”.
.Minėkit visados, jog mudu aukojavos del jūsu laimės , tenai už jus melsivos , kaip čia darėva ;mylėkit vienas kitą ir neapleiskit varge , godokit kūrejų kūreją, kurį kunigai jums pakels ,idant kada kados jis mirdamas šventu dievo žodžiu jus laimintų , kaip dabar aš jus laiminu.
Tada abudu seneliu uz ranku susikibusiu , pragydusiu ir giedodamu lygiai su malkine sugruzdejusiu.(sudegę)“
Šios Simono Daukamto knygos eilutės, kuriose paminėtas žodis „lieta „ patvirtina, kad mūsų šalis tuomet buvo pavadinta „Valstybe „ .Kadangi Lietuva buvo didelė ir galinga, bet anksčiau buvo valdoma atskirų valdovų (rykių ), jie sukūrė Lietą , kuriai pridėjus galūnę -uva (Dainava,Nadruva,Sūduva) įgijo pavadinimą „LIETUVA „ o kitaip – VALSTYBĖ . Beje, latviai Lietuvą vadindavo „Lietava“.Kita knygoje nurodyta žodžio „lieta“ prasmė- nauda.
Šis pirminis rašytinis šaltinis patvirtina, kad mūsų valstybės- Lietuvos pavadinimas :Lieta , Lietuva kilęs mažiausiai prieš 1500 metų.
Mums , lietuviai , nereikia tarti- „Lietuvos valstybė“ , pakanka pasakyti žodį LIETUVA
Aldona J.
Ir kitose indoeuropiečių kalbose yra žodžio Leita (Lieta) giminaičiai, panašūs skambesiu ir prasme – vok. leiten (vadovauti, valdyti), Leiter (vadovas), ang. lead (vesti, vadovauti), leader (vadovas). Atrodo, tai irgi patvirtina Daukanto aiškinimą.
Ačiū Gerbiamam Autoriui už gerą analitinį strapsnį. Tik… mūsų lietuvių primtakais buvo aisčiai arba kiti jaunesnieji, bet NE BALTAI (prikergti lietuviams žydo kalbinnko TIK APIE 1860 METUS ). Antra, kiek žinau, niekas Jėzaus niekada neperkrikštijo Kristumi, tad vadinkime tikriniu vardu. Reikalas tame, kad judėjai , siekdami susigrąžinti Vatikane sukauptus turtus, Amerikoje susikūrę NUO KRISTAUS VARDO KRIKŠČIONIŠKAI- JUDĖJIŠKĄ RELIGIJĄ,VIS DAŽNIAU IR DAŽNIAU ATMETA IR KATOLIKSŲ RELIGIJOS PAVADINIMĄ, SUBENDRINDAMI JAS , nors KRIKŠČIONIŠKOJI RELIGIJA BUVO TŪKSTANČIAIS METŲ PIRMESNE, KAIP IR MŪSŲ AISČIAI PRIMESNI, lyginant su judėjais.
Tas taip, straipsnis išties puikus, labai tikslus istorijos aiškinimo kelionėse. Tik kam čia kiši tą kažkokį prakeiktą Jehują, jei straipsnio autorius – prisiekęs Pagonis ?
Stebina prof. Marijos Gimbutienės darbas “Baltai priešistoriniais laikais”. Jos archeologinės išvados yra tokios, lyg ji žinojo apie III ir IV Žemės ašies judėjimus. Mat, jos daromos išvados apie mūsų protėvių gyvenimo laikmetį ir migracijos kelius, beveik atkartoja Eurazijos kontinente gamtoje vykusius geofizinius procesus.
Archelogams ir geofizikams pasisekė – žemė užkonservavo tai kas į ją atgulė per tūkstantmečius! .
Deja, kitų sričių specialistams tam, kad pažinti – kas kur ir kada keliavo bei gyveno, jau reikalinga pažinti ne tiktai Trečiąjį bet ir Ketvirtąjį Žemės ašies judėjimus, kurie yra atrasti, seniausios Žemėje LIETUVIŲ KALBOS DEKA!
Be šių naujai atrastų Žemės ašies judėjimų, neįsivaiduojama ne tiktai ATEITIS bet ir ateities MOKSLAS!
Iki šiol universitetuose parašyti vadovėliai ateityje privalės būti koreguojami atsižvelgiant jau ne į dų bet į KETURIUS ŽEMĖS AŠIES JUDĖJIMUS!!!
Proistorikas geofizikas inž. Romualdas Zubinas:
,,…seniausios Žemėje LIETUVIŲ KALBOS DEKA!”
Proistorikas geofizikas inž. Romualdas Zubinas:
,,migracijos, kontinente, geofizinius procesus, užkonservavo, specialistams, koreguojami…”
Romualadai, tavo ‘lietuvių’ kalba – viena šliurė, kitas batas…
Atsiprašau – Romualdai.
vyrai, Jūs, kaip suprantu, lietuvių kalbos žinovai. Gal turite minčių, dėl kokių priežasčių lietuvių kalba, šiaip iš tiesų, kalbininkų nuomone, mažiausiai pakitusi nuo prokalbės, t.y. seniausia, prarado viena labai svarbų dalyką, kurį turėjo prokalbė ir kurį išsaugojo pvz., tiek germanai, tiek slavai – nekatrąją giminę. Kad ji buvo, bet nunyko, tą kalbininkai tvirtina. Bet niekur negirdėjau jokių samprotavimų, kodėl taip atsitiko. O juk tai – ištisas virsmas pasaulėvokoje. Ką ten virsmas – degradacija, nes nelikus nekatrosios giminės, suyra pasaulio surėdymo suvokimas.
Rimvydai, nesu lietuvių kalbos žinovas – man nepatinka, kai svetimžodžiais išstumia lietuviškus žodžius.
Žinau, kad tarybmečiu mūsų ‘kalbininkai’, norėdami priartinti lietuvių kalbą prie rusiškos kalbos, sunaikino dviskaitą. Bandžiau klausti Alvydo Butkaus, bet neatsakė apie savo kartos ‘kalbininkų’ nuopelnus – matyt pats prikišo nagus.
dėl dviskaitos tikrai keista, kad ją sunaikino tarybiniais laikais. aš maniau, kad ji pati nunyko. juk kalba vis prastėja. pvz., dviskaita dar išliko būtent slavų kalbose – berods slovakų?
Liekanos lietuvių kalboje – mudu, abudu, judu, tiedu.
Ant tarpukario lietuviškų dviejų litų yra užrašyta DU LITU.
tai tą aš žinau – aš einu, mudu einava, mes einame, vienas namas, du namu, trys namai ir t.t.
bet kad dviskaita buvo sunaikinta sąmoningai sovietmečiu?…
Gerbiamieji, laikote save dideliais LIETUVIŲ KALBOS žinovais!? Žinau, kad taip ir yra!
Tačiau, kodėl jus- žinovai šių žinių nenaudojate LIETUVOS labui?!
Kodėl iki šiol nei vienas nesugebėjote įminti nei vieno iš dar iki šiol likusių mūsų kultūros šaltinių?! O jų šimtai!
Žinokite, kad be LIETUVIŲ KALBOS jų niekas ir niekada neįmins! Nemažai jų jau įminta! Tačiau dar daugiau jų laukia LIETUVIŲ KALBOS žinovų ir mokovų dėmesio!
Dar daugiau, mūsų protėvių šaltiniuose aptiktos informacijos deka, atrasti Trečiasis ir Ketvirtasis mokslininkams dar nežinomi Žemės ašies judėjimai, kurie paaiškina- kas Žemėje vyko? kas vyksta? ir Kas VYKS?!
Lietuvių kalbos žinovams ir mokovams atėjo metas “imti” protėviais “pasėtą derlių”!!!
,,…mūsų protėvių šaltiniuose aptiktos informacijos deka…” – …mūsų protėvių šaltiniuose aptiktų ŽINIŲ dėka…
Su švente, Romualdai!
džiugu, kad žemėlapiai su Sarmatijos vaizdais yra pripažystami.Būt gerai, kad istorikai patvirtintu, kad istorijos įvykių pateikimas pagal Skaligerio cronologiją yra nevisai tikslus, teisingas.Bandytu įsigilinti į Rusijos mokslininkų Fomenkos ir Nosovskio darbus , pastebėjimus.Kad šiuolaikiniuose ir 16 – 19 amžiuje rašytuose istorijos darbuose yra daug netiesos, melo, apgaulės.Net ir Ptolemėjaus žemėlapio nubraižymo amžius kelią abejonių.Mažas vaikas paišydamas dažnai piešia daiktus nesilaikydamas dydžių.Žmogų gali nupiešti didesni už medį ar kalną.Paaugusio vaiko piešiniai tampa tikslesni, tobulesni.Suaugusio žmogaus jau visai tobuli.Žmonija vystėsi panašiai…Pirmyksčio žmogaus piešti ant olos primena mažo vaiko.Viduramžiais piešti primena paauglio, o renesanso laikais visos skulptūros, paveikslai, žemėlapiai tampa dar tobulesni, kaip suaugusio žmogaus.Ar nekyla abejonių, kad Ptolemėjaus žemėlapis pieštas ne 2 amžiuje po Kristaus, pagal dabartinį laiko skaičiavimą, o žymiai vėliau?O ir Jėzaus Kristaus gimimas galėjo būti daug vėliau.Kaip ir Jeruzalės , Jordano upės buvimo vieta visai ne dabartiniame Izraelyje.Biblijoje rašoma apie kad upė skiria dvi žemes vienoje pusėje derlingos, vandeningos žemės su miškais, kitoje dykvietės. Labai primena vietą kur skiria dabartinis Bosforo sąsiauris Europą ir Aziją, netoli Stambulo-Konstantinopolio- Romos- senojo pasulio centro.Biblija aprašo, kad Jordanas buvo užšalęs per ji kėlėsi žydų tauta…senoviniuose piešiniuose Kristus nukryžiuojamas ant aukšto kalno, tolumoje matosi didelis ežeras ar didelė upė už jos tolimas žemės krantas, šale žmonės su kailinėm kepurėm…Daug monėtu su Romos imperatoriaus atvaizdais yra rasta sudegintoje Kernavėje nors pagal dabartinius istorikus šių epocjų buvimo laiko skirtumas vos ne1000 metų…
“Atėjo metas “imti” protėvių paliktą “derlių”!? Ką protėviai “pasėjo” ir kas tai per “derlius”?
Protėviai šaltiniuose mums paliko labai daug ŽINIŲ iš tolimiausios praeities! Šios įmintos ŽINIOS ir yra “derlius”!
Pirmiausiai tai – atrasti Trečiasis ir Ketvirtasis Žemės ašies judėjimai!
Antra yra tai, kad žinant Žemės ašies judėjimų technologiją, mes sužinome:
– kodėl ir kada Žemėje vyko globalinis tvanas? kada įvyks sekantis?
– kada ir kodėl įvyksta mažesni tvanai?
– kada ir kodėl įvyksta ledynmečiai – Žemės abiejų ašigalių sinchroninis apledėjimas?
– kada ir kodėl įvyksta tiktai vieno iš Žemės ašigalių apledėjimas?
– kada ir kodėl pusiaujuje net iki 12 000 metų laikosi žiema?
– koks klimatas mūsų Žemės pusrutulyje bus po 100, po 500 ir net po 1000 metų? Ir t.t., ir t.t.
Ir visa tai seniausios Žemėje LIETUVIŲ KALBOS deka!!!
Visus sveikinu su KOVO 11- ja!
klaida:Epocha
epocha, epochos
1. Žemės istorijos laikotarpis, įeinantis į periodą
2. kuo nors būdingas laikotarpis, amžius
Koks Jūsų – kalbininkų yra tikslas šiame puslapyje: ar vis dar mokytis patiems bei kitus mokyti lietuvių kalbos, ar, per SENIAUSIĄJĄ ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBĄ, geriau pažinti LIETUVOS ir PASAULIO PRAEITĮ, DABARTĮ bei ATEITĮ?!
Nepamirškite, kad be Jūsų-dabartinių lietuvių kalbos žinių, daugelis seniausiųjų kultūrų šaltinių taip ir liks dūlėti!
Kur jūs šioje diskusijoje matėt kalbininką? Kalbininkai taip nekliedėtų.
Vieninteliai pagrįsti komentarai yra “Petro” – anas, spėju, ir yra kalbininkas.
Gal įsidrąsinsime ir pasiryšime gerb. Rimantui parodyti mūsų pastebėjimus (Leimanė Dikleinytė, Vigilija Macienė, Jonas Naktinis. Kiek toli buvo nuėję baltai? Panevėžio spaustuvė, 2020).
DELFI PliusKultūra „Graikiška“ recepcija ir transformacija lietuvių tautiniame atgimime: trakų gentis „buvo didžiausia tauta ant žemės“
– delfi.lt/plius/kultura-kuryba/graikiska-recepcija-ir-transformacija-lietuviu-tautiniame-atgimime-traku-gentis-buvo-didziausia-tauta-ant-zemes.d?id=86874983
> Atmintis
Ką tik išleistos knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto Leidykla/History whwn going to Lithuania/, Klaipėda, 2023) e-formato, kuris yra antro viršelio vidaus kišenėlėje pavadinimu APIE SENIAUSIUS LAIKUS I, II skirsnyje APSLII.49 ir turi pavadinimą “Lietuvos vardo jėga”, Lietuvos vardo kilmė, siekianti 12.I00 m. pr. Kr. datą (ledynas iš mūsų teritorijos buvo senokai pasitraukęs link Švedijos), yra aiškinama Neries intako Lietava su jos dalyvavimu delno formos (nubraižyta) lietuvių žmonių gyvenimo vienete. Nykščio pagrinde čia stovi Anykščiai, į delną įeina dar Panevėžys, Ukmergė ir Del(n)tuva. Tarpe arba šalia išskėstų pirštų stovi Radviliškis, Biržai, Kupiškis, o šalia delno Kėdainiai ir Jonava. Pati LIETAVA, tekanti ir įtekanti į Nerį tolokai prieš Jonavą, stovi jau pačiame delne (neparodyta). Delno rieše esanti Riešė čia stovi netoli Vilniaus. Dešinės rankos delnas ir pirštai liudija, kad bet kas, kas neprašytas įsiverš į šią teritoriją, bus sugniaužtas į kumščio vidų ir išnyks kaip dūmas, blaškomas vėjo: tame ir glūdėjo šio Anykščių – Panevėžio – Ukmergės Del(n)tuvos kultūros žmonių dvasinės kultūros jėga. Knygą galima užsisakyti “Istorija pareinant į Lietuvą I Patogupirkti.lt internetiniu adresu. Dėkoju.