D. Grigalevičiūtė. Laisvė, Basanavičius ir Lietuva (8)

Daiva Grigalevičiūtė | asmeninė nuotr.

Daiva Grigalevičiūtė | asmeninė nuotr.

Justinas Marcinkevičius rašė: „Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.“

Sakoma, kad valstybėje, kurioje gyva pagarba savo istorijai ir kultūrai, užauga jaunuoliai, suprantantys, kas yra laisvė. Mano nuomone, laisvė reiškia skirtingus dalykus žmonėms, pasirašiusiems po Vasario 16-osios aktu, žmonėms, išgyvenusiems Sausio 13-osios įvykius, ir mums, gimusiems jau laisvoje Lietuvoje.

Šiais laikais laisvė „saldi“ sąvoka. Jaunas žmogus išvyko vergauti į svetimą šalį – laisvė; mokiniai nelanko pamokų, o studentai paskaitų – jaunimo laisvė. Motina atsisakė vaikų – tai jos pasirinkimas – laisvė. Atrodo aplink vien laisvė. Tačiau aš galvoju, kad tai tik bėgimas, bėgimas nuo atsakomybės, pareigų, pasidavimas, tingumas, egoizmas.

Mokykloje įvairių paminėjimų metu mums kartojama „esate laisvi, turėtumėte už tai būti dėkingi.“ Tik man nelabai aišku, kam? Ir ką turime daryti. Kad ir kaip besistengtumėme laisvės nesuprasime besimokydmi iš mokyklinių vadovėlių ar studijuodami kitus mokslus, kurie ją aiškina. Ko nesame patyrę, to nepažinsime. Sunku įsivaizduoti žiaurų konclagerių stovyklų gyvenimą: kur nuolatinis alkis, šaltis ir mirties baimė. Sunku išgirsti Sausio 13– osios žmonių aimanas, tebeaidinčias šių įvykių dalyvių ausyse.

Laikui bėgant, neregėta istorija, kova už laisvę man įgyja neryškias formas, veidus, žodžius bei jausmus. Aš suprantu, jog už tai, kad apskritai egzistuojame, esame dėkingi, visų pirma, Vasario 16–osios signatarams, o labiausiai – mūsų kraštiečiui Jonui Basanavičiui, kuris „Aušros“ spinduliais apšvietė kelią į laisvę. Jis Lietuvą matė kaip ligonį, kurį dar galima pagydyti, tad nepriklausomos Lietuvos siekė net tada kai 1882 metais persikėlė gyventi į Prahą. „Apsigyvenimas Prahoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies ir visai Lietuvai,“ – rašė Jis savo biografijoje. Čia neperdėjus būtų galima sakyti stovėjo lietuvybės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Aušra.“ „Aušros“ prakalboje Jis suformulavo ne tik savo, bet ir atgimstančios tautos troškimus: „Kaip aušrai auštant nyksta nuo žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“

Jonas Basanavičius labai paprastai aprašo savo didvyrišką darbą, kai vasario 16 dieną, Jam vadovaujant buvo nuspręsta paskelbti Lietuvos nepriklausomybę Vokietijai, Rusijai ir kitoms valstybėms. Po šitiek laiko Naujųjų laikų Lietuvos istorija neįsivaizduojama be Jono Basanavičiaus. Visur jo būta, visur suspėta. Jis – ir gydytojas, ir mokslininkas, kultūros veikėjas ir politikas. Atsižvelgiant į didžiulius nuopelnus tautai, jis ne be reikalo buvo pakrikštytas Lietuvos patriarchu.

Basanavičiaus politinė veikla išliks kaip drąsios, atsakingos, sąmoningos politikos pavyzdys. Nebijodamas svajoti apie nepriklausomą Lietuvą, kai tai daryti buvo griežtai uždrausta, jis drąsiai sukūrė lietuvių tautinio atgimimo judėjimo reikalavimus. Visada išliko Lietuvos visuomenę vienijančiu autoritetu.

Šiuo pavyzdžiu galėtų sekti ir šiandienos politikai: drąsiai ir korektiškai žvelgti į Lietuvą kaip į stiprią valstybę. Gal tuomet, žmonės nesakytų, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Paklauskime savęs, ką padarėme, kad ji būtų kitokia?

Tarp praeities ir dabarties visko tiek daug, tačiau Lietuvos kova už laisvę tik viena. Gimiau ir gyvenu laisvoje šalyje. Neįsivaizduoju, kad galėtų būt kitaip. Kartais man keistai atrodo suaugusiųjų noras „parodyti“ mums, kas yra laisvė. Parodyti to neįmanoma, reikia tik suprasti, kad Vasario 16-oji yra įvykis lėmęs galimybę būti lietuviu. Tądien buvo sukurta tai, ką vadiname Basanavičiaus Lietuva.

Taigi laisvė tai dalyvavimas, atsakomybė, pastangos, nuolatinis gėris, dėlionė, kurią kiekvienas sudėlioja savaip. Kaip Basanavičius pagydė Lietuvą, nors tai nebuvo lengva. Taip visi mes, galime išlikti laisvi, jei to labai norėsime. Visada prieš ką nors keičiant reikia pradėti nuo savęs.

Pranešimas, skaitytas kasmetiniame Vasario 16-osios renginyje „Istoriniai-literatūriniai skaitymai“ 2016 m. vasario 15 d. Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose.

Autorė yra Vilkaviškio r. Keturvalakių mokyklos – daugiafunkcio centro 8 klasės mokinė

______________________________________________

Alkas.lt kviečia visas Lietuvos mokyklas ir moksleivius siųsti redakcijai moksleivių rašinius el.paštu info et alkas.lt . Geriausius iš jų skelbsime „Moksleivių mintyse“.

Juk tiek daug šviesių, mielų, nepakartojamų jausmų, minčių ir įžvalgų per 12 mokslo metų išsako mokiniai savo mokykliniuose rašiniuose, kurie paskui, deja, nusimeta ir pradingsta…

Alkas.lt nori, kad moksleivių mintys nedingtų. Moksleiviai gali praturtinti mūsų kultūrinį ir dvasinį gyvenimą savo kūryba.

Kategorijos: Moksleivių mintys, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *