Įsimylėję faraonai. Eilėraščiai (0)

J. Švambarytės piešinys.

ĮSIMYLĖJĘ FARAONAI

Nektaras dievams 

Ar tai – sielos nektaras,

Kai aš šypsausi

Ir be kurio negaliu gyventi,

Iš to piešinio

Mano kambary?

Įsimylėję faraonai

Jį pilsto vienas kitam

Į burnas.

 

Forget me not

Aš pastebėjau,

Kad mano juodos

Akys gali tave

Pavyti

Ir priversti atsisukti.

Pati jas pavadinau

Skarabėjais.

Žiūrėdama į ilgus

Tamsius plaukus

Aš negalėjau tverti

Norėdama pamatyti

Žydras akis.

 

J. Švambarytės piešinys.

J. Švambarytės piešinys.

Antrą kartą

Antrą kartą

Lygiai taip pat

Neparašysi.

Tai lyg žaidimas.

Genialios frazės išnyksta –

Duoklė dievams.

 

J. Švambarytės piešinys.

J. Švambarytės piešinys.

xxx

Ar tu žinai

Apelsinmedžio

Žydėjimo sapną?

Ir ką reiškia

Abra-kadabra?

Ar tai neatrodo rimtai?

xxx

Riaumojantis dangus.

Karinis lėktuvas.

Vakarinė žvaigždė.

xxx

Gyvenu tarsi erdvėlaivy,

Stikliniame inde, narve.

Matau dangų.

Šviesa čiurlena sienom.

Atspindžiai.

Taip, aš esu kaulo bokšto

Princesė.

xxx

Kažkas kažkada

Buvo užrašyta

Pieštuku Anna Karoline,

Made in France.

Kvepalų kvapas.

Nežinau, kur rasti

„Jasmin“…

Visos parduotuvės

Pasimetė…

Akys merkiasi.

xxx

Stiklo šukelė,

Saldainių čiužantys

Popierėliai.

Vaikystės paslaptys.

Rasos lašeliai.

This is a secret.

xxx

Man patinka tave

Sapnuoti.

Tarp senovinių laiptų,

Nostalgiškai esminės

Architektūros

Vilki juodu odiniu

Švarku.

Skrenda paukščiai.

Gal kažkur

Prahoje.

xxx

Rožių žiedlapiai

Ant nugaros odos

Kaip

Drugelio

Sparnai…

xxx

Vanduo kaip

Deimantas,

Bet tik dėl to,

Kad jį apšviečia saulė.

 

Žvaigždėse

Visos žvaigždės sukasi.

Ar Paukščių Takas

Aplink Dievo akį

Žemės visatoje?

Mano akimis,

Piktoje pasakoje.

Animus anima.

xxx

Aš išpaišiau egiptietišką kryžių.

Tai Anko?

Mano inicialai

Sistemoje.

Kiek yra sfinksų – liūtų

Karnako šventykloje?

Rožinės laukų

Gėlytės prie jų

Man primena vaikystę.

Ar aš jį išdrįsčiau nešioti

Ant kaklo?

Tegul lieka mintyse.

Be ginklų.

 

Cezarijus ir drugeliai

Tai genijai, erotai, elfai –

Tai gražuolės,

Tai sniego dievas

Hipnas,

Psychė.

Aš visada maniau,

Kad siela apvali,

Be sparnų.

Bet ji –  kaip

Drugelis.

 

J. Švambarytės piešinys.

J. Švambarytės piešinys.

Dešimt gerų dalykų

Užsidėti karūną,

Kitaip

Nepraeisi.

Esu karalienė,

Kuri pametė

Karūną.

Dešimt gerų dalykų?

Grįžus namo

Neišgirdau

Jokio balso.

Ar turėčiau

Būti gudri

Geiša,

Viską išmananti?

 

J. Švambarytės piešinys.

J. Švambarytės piešinys.

Mano civilizacija

Mano civilizacija

Baigėsi.

Užgesusios akys

Ir dingę meilužiai,

Mylimieji,

Jų vardai

Nesužinoti,

Nektaro gėrimuose

Jų pirštai sustingę

Liečia

Svetimus

Kūnus.

Vaikštau

Kiparisų

Alėjomis,

Ištuštėjusiais

Antikos laiptais,

Ir keista suvokti,

Kad  matau

Tavo akis,

Bet niekada nežinau,

Kokios mano.

Aš visada sutinku

Mėlynas

Mėlynas

Mėlynas.

Gladiatorių

Roma

Supainioja laiką.

Ar kūdikio akys tai sapnuoja?

Aš jus visus sutikau

Senovinėje knygoje:

Faraonų berniuką,

Visus profilius, biustus,

Figūras ir fasadus,

Išskaptuotus nežinomų skulptorių

Iš marmuro ir akmens,

Keistose begalinėse laikmečių

Istorijose,

Prisiminiau visas

Slaptas inauguracijas,

Kalbą ir kodus,

Apeigų paslaptis.

Stiklinis angeliukas sušalęs

Ant kalėdinės

Eglutės.

Linkėjimai

Iš Paeglišakių kaimo,

Kaip Mocarto tarp mėlynų gėlių

Sesers

Mirtis,

Tarp tortų, žvakelių

Ir puotos

Žydinti

Firmos darbuotoja

Paskaičiuos tavo

Pinigus,

Ir skudurinė

Onutė

Turi širdį,

Bet mes gi

Gladiatoriai…

 

J. Švambarytės piešinys.

J. Švambarytės piešinys.

Demiurgai

Nors sapnuose

Aš pabėgu,

Persefone,

Pas savo mylimąjį

Į pilkus tamsius

Mūrus,

Kur akligatvis

Į meilės trikampį,

Kur jis mylisi

Galvodamas apie kitą,

Raudoni gipiurai

Apsaugo nuo

Nužiūrėjimo,

Nei debesų,

Nei upių,

Ten nėra,

Bet

Atsiveria

Erdvės

Ir išvaduoja

Iš pragaro,

Persefone,

Kas jis?

Gal tai

Nuobodi jo

Meilės naktis,

O, kad jis galėtų

Suvienyti dvi

Moteris į vieną,

Kūnus ir sielą,

Kai kitas

Bučiuoja.

Ji vaikiška

Rožiniuose marškiniuose

Dykumos saulėje

Laiminga skaito

Knygą,

Gražuolė juodai balta šuva

Tai miega šalia,

Tai dūksta,

Tai leidžia jai

Skaityti.

 

J. Švambarytės piešinys.

J. Švambarytės piešinys.

Jokių pasaulio tragedijų

Šis tas iš vaikystės –

Reikia pirkti

„Kids“ moherio siūlus

Megzti megztinius

Užsakyti juos mezgėjoms

Ir šis rankinukas

Juodas, su medūza,

Kuris kabo ant durų

Rankenos,

Tikrai tiks.

Rafinuota,

Kas yra užslėpta tuose

Gyvenimo erdvėlaikiuose,

Skirtuose mums, su uždėtu šydu,

Kurio niekas neprašo nuimti

Toje rugsėjo bei

Spalio saulėje

Ir besibaigiančiose vasarose,

Visuose sapnuose

Ir svajonių albumėliuose

Gyvenimo geismas

Ir jokių, jokių

Pasaulio tragedijų.

J. Švambarytės piešinys.

J. Švambarytės piešinys.

Dar kartą apie tylą. Kai daiktai nekalba 

Keista, kad nebūna tylos.

Aš jos nemėgstu.

Daiktai nekalba, akys nežiūri,

Nejaučiu,

Todėl prašau man

Įgnybti,

Kaip tada, kai aš buvau mergaitė

Ir įgnybdavau sau į ranką per paskaitą,

Nes man atrodė, kad aš neegzistuoju,

Taip, aš dar jaučiu,

Bet tik šį kartą,

Ne dėl to, kad bijau,

Kaip tada,

Kai suvokiau,

Ką reiškia

Balta

Mano veido oda

Ir ką reiškia mano

Plaukai,

Kuriuos lieti,

Ir ką reiškia

Mano kūnas,

Ir ką reiškia

Tai, kuo tada

Apvelki,

Bet dėl to, kad

Bijau tylos,

Nes daiktai

Nekalba,

Jie nekalba

Gal dėl to,

Kad nekaukia

Vilkai,

Kaip jie susišaukia

Visi,

Atsiliepia.

Homo hominus

Lupus est

Gal dėlto

Aš bijau

Tylos

Ir net šunys neloja,

Ir tai nėra ta

Tyla,

Kai  žinai,

Kad esi

Ir

Daiktai kalba.

xxx

Viena diena

Rojuje –

Angelo švelnumas.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *