D. Razauskas: Lietuva – tai būdas žiūrėti į pasaulį

Istorinę atmintį, moralines, emocines ir dvasines tautos dominantes saugantys nacionaliniai simboliai spinduliuoja pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą formuojantį, individus į tautą telkiantį, nacionalinį sąmoningumą ir prigimtines kultūrines šaknis palaikantį lauką, sergstintį tautą nuo išsivaikščiojimo ir ištirpimo pasaulio mišrainėje.

Šiandien, kai sistemingai niekinami bei naikinami lietuvių tautos dvasinę teritoriją sergintys simboliai, apie jų svarbą ir būtinybę juos ginti kalbamės su žinomu mitologu, mokslų daktaru Dainiumi RAZAUSKU.

– Kiek apskritai simboliai turi galios kiekvieno mūsų gyvenime?

– Mes, psichinės būtybės, gyvename ne kur kitur, kaip tik simbolių pasaulyje. Psichinė tikrovė yra vienintelė tiesiogiai patiriama mūsų tikrovė, o ją iš esmės sudaro simboliai. Tačiau simboliai yra skirtingos svarbos. Vieni –tarsi samanos ar žolė, kuria kasdien vaikštome net nepastebėdami. Kiti – tarsi medžiai, pagal kuriuos orientuojamės miške ir kurių viršūnių net užlaužę galvas ne visuomet įžiūrime. Tai svarbiausieji simboliai – pasaulėžiūriniai, religiniai, nacionaliniai. Iš tikrųjų keista yra svarstyti apie simbolių svarbą, nes, be jų, mūsų sielai ar psichikai daugiau niekas ir nesvarbu. Tik jei ne vieni simboliai, tai kiti; jei ne vienos tautos, tai kitos. Neišvengiamai!

Kiekviena tauta, jei tik yra tam laisva, pati išsirenka ar, veikiau, išsiugdo –kaip tuos medžius – sau simbolius, kuriuos laiko svarbiausiais, kuriais kliaujasi it gairėmis ir tokiu būdu kuria savo dabartį ir ateitį, atitinkamai rikiuoja savo būdo savybes, vertybes, prioritetus, nuo kurių priklauso individų gyvenimo prasmė, „sėkmės“ samprata ir t.t.

– Ligi šiol turėjo tokius simbolius ir lietuviai. Tai – ir Vytis, ir Pilėnai, ir pokario partizanai, rezistentai, ir literatūra, ir pati lietuvių kalba… Apskritai visas mūsų paminklynas. Pastebite, kad visi jie šiandien iš simbolių-medžių mėginami parversti ir paversti į simbolius-samanas? Na, pavyzdžiui, esame primygtinai įtikinėjami, kad lietuvių kalba – jokia nacionalinė vertybė, o tik priemonė susikalbėti.

– Iš tų, kurie teigia, kad kalba tėra priemonė susikalbėti, tik bendravimo priemonė, tuoj pat atimčiau prabangius kostiumus, nuvilkčiau stilingai prasegtus brangius baltinius su raudonais „šlipsais“ ir aprengčiau vatinukais, šimtasiūlėmis. Drabužiai juk tėra priemonė kūnui pridengti nuo šalčio!

Taip ir kalba – žinoma, tai bendravimo priemonė, bet ne „tik“! Užtenka kokioje nors tolimoje šalyje, svetimų žmonių minioje ūmai išgirsti kažką prabilus lietuviškai, kad akimirksniu visa savo esybe suprastume, jog mums lietuvių kalba – nepalyginti daugiau ir svarbiau.

Tad jeigu tie kalbos „pragmatikai“ atsisakys dėvėti šimtasiūles, tuo tik patvirtins esantys melagiai.

– Na, o Margirio karių poelgis? Anksčiau jis mums simbolizavo narsą verčiau žūti nei pasiduoti, o štai dabar neva darosi „pozityvu“ ir „šiuolaikiška“ manyti, esą Pilėnų gynėjai išsižudė iš baimės. Nemanote, kad šio simbolio prasmė mūsų pasaulėvaizdyje keičiama sąmoningai ir tikslingai?

– Mūsų eros pradžioje, Romos imperijai bebaigiant malšinti pavergtos žydų tautos sukilimą, paskutinė romėnų nepaimta sukilimo tvirtovė liko Mosadas. Jos gynėjai, supratę, kad apsiginti vilties nebėra, pasielgė lygiai taip, kaip Lietuvoje po daugiau nei tūkstantmečio Pilėnų gynėjai.

Šiandien Mosado vardas plačiai žinomas, nes juo pavadinta Izraelio slaptoji žvalgyba. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad šis istorijos įvykis, Mosado tvirtovės gynėjų narsa, jų pasiryžimas geriau mirti nei pasiduoti ir tapti pavergtiems, tapo žydų tautos ir valstybės gynybos pamatu. Jo esmė – nepajudinamas įsitikinimas, jog laisvė svarbiau už gyvybę. Ir pasiryžimas niekada nė už ką nepasiduoti. Bet koks bandymas sumenkinti Mosado gynėjų narsą ir žygdarbį prilygtų antisemitizmui, už kurį dabar baudžiama.

Pilėnų gynėjų žygdarbis, jo motyvai ir jo reikšmė Lietuvai – lygiai tokie pat. Todėl menkinti Pilėnus – tai yra tas pats, kas menkinti Mosadą. Menkinti Pilėnus reiškia niekinti Lietuvą.

Prisimenate hobitą Frodą iš Dž.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovo“, nešusį į Mordorą sunaikinti žiedą? Juk jis ir drebėjo, ir verkė, nuolat grūmėsi su pagunda apsigręžti ir grįžti, taip pat su pagunda pačiam pasinaudoti žiedo galia, kartais nuo žiedo skleidžiamų kerų apsvaigdavo, bet vis dėlto nuėjo iki galo ir savąją misiją atliko.

Gal ir Pilėnų gynėjai bijojo, verkė, gal ir Margiriui suvirpėjo ranka, juk žmogus – ne akmuo. Bet svarbiausia ne tai, kas juos galėjo palaužti, o tai, kad galų gale jie vis dėlto pasirinko geriau mirti nei būti pavergtiems. Todėl svarbiausia iškelti esminę šio žygdarbio gaidą, jo šerdį. Panašiai muziką klausant per radiją – gal radijas ir traška, gal į tą patį dažnį bando įsiterpti kitos stoties triukšmai, bet dainą vis dėlto išgirsti ir atpažinti juk įmanoma. Lygiai taip galima, būtina atpažinti ir šio žygdarbio esmę. Neišgirsti jos arba ją neteisingai suprasti tegali arba kvailys, arba niekšas.

– Bėda ta, kad didžiuma Lietuvos visuomenės į tokius antpuolius prieš mūsų nacionalinius simbolius numoja ranka, nes apskritai nesigilina į simbolių reikšmę ir nesuvokia, kaip giliai tokie smūgiai žeidžia Lietuvos dvasią.

– Gali būti, kad didžiuma savo Tėvynę paniekina tarsi nejučia, nė nepagalvodami ir nesuprasdami, ką daro. Bet tada kyla klausimas, kodėl gi jie nepagalvoja ir nesupranta? Atsakymas į šį klausimą nuvestų mus į dar vieną gyvybiškai svarbią sritį – švietimą. Štai tada aiškiai ir pamatytume: Lietuvoje nėra lietuviško švietimo. Lietuvoje žmogus neauginamas lietuviu.

Pasakysiu skambiai ir žiauriai: žmonės, atmetę tautinės mokyklos programą ir sukūrę dabartinę švietimo sistemą ar bent įtvirtinę jos turinį, yra tėvynės išdavikai. Nes švietimo sistemos ištautinimas yra ir visuomet bus itin skaudus smūgis, smūgis žemiau juostos bet kuriai pasaulio tautai ir valstybei. Juk jeigu nėra tautinio švietimo, jei valstybėje nėra įstaigos ir tam tikro žmonių rato, branduolio, saugančio tautinės tapatybės formulę, ilgainiui valstybėje paprasčiausiai neliks visuomenės segmento, kuriam rūpėtų tos valstybės likimas.

Akivaizdu, kad išoriniams Lietuvos priešams tokie dalykai naudingi. Akivaizdu, kad čia dirbama jų naudai. Su svetimų ir priešiškų žvalgybų veikla yra lygiai taip, kaip su virusinėmis infekcijomis. Aplink mus tų virusų gausu nuolat. Bet kol gerai veikia mūsų imuninė sistema, mes nesergam. Svarbiausia yra organizmo imuninė sistema. O tautos ir valstybės imuninės sistemos atsinaujinimą užtikrina švietimas. Tai, kad nebaudžiamai puolami nacionaliniai simboliai, ir reiškia, kad mūsų imuninė sistema yra pažeista, be to, uoliai ir nuosekliai naikinama. Kai ji visai sunyks, lietuviai – kaip jau buvo prieš praėjusio amžiaus aštuonioliktųjų metų nepriklausomybę, Rytų Lietuvoje lenkų okupacijos laikais, paskui sovietinės rusų okupacijos laikais – vėl ims masiškai virsti lenkais, rusais ir vokiečiais, na, gal dabar nebe vokiečiais, o anglais ar dar kuo. Ir tai, kad iš čia bėgama, kad iš čia „reikia bėgti“, reiškia, kad čia būti nebeliko prasmės. Nes jeigu yra prasmė, tai viską galima pakelti, visas kliūtis įveikti. O kodėl nebėra prasmės? Ogi todėl, kad tos prasmės pasireiškimai yra slopinami, užgniaužiami, jos ženklai – išprasminami, išniekinami.

Juk ką reiškia išniekinti? Tą, kas yra kažkas, paversti niekuo. Tarkim yra kažkoks paminklas ar istorijos įvykis, kuris gali sutelkti, įkvėpti, suteikti prasmę būti ir dirbti, o išniekintas jis to nebegali. Tai, apie ką čia mudu šnekamės, iš tikrųjų yra skaudus ir vidury baltos dienos vykstantis Lietuvos išniekinimas. Kad Lietuva nebesutelktų, nebeįkvėptų, nebesuteiktų prasmės. O tada jau bus galima mus paimti plikomis rankomis…

Todėl ir sakau: neigti Pilėnų žygdarbį reiškia mėginti atimti iš mūsų lietuviškąją gyvenimo prasmę. Lygiai tas pat su lietuviškos abėcėlės raidėmis, su Jonu Basanavičiumi ir Justinu Marcinkevičiumi, su Lietuvos partizanais ir rezistentais…

– O kuo pasireikštų tas lietuviškasis švietimas, kuo jis būtų lietuviškas?

– Lietuviškas švietimas anaiptol nereiškia, kad nereikia supažindinti su pasaulio istorija, fizika ar dar kokiu nors mokslu. Lietuviškas švietimas reiškia žvelgti į tikrovę plačiai atsimerkus visų įmanomų mokslų priemonėmis, bet lietuvio žvilgsniu. Nėra Lietuvos be pasaulio, atskirai nuo pasaulio – jokiu būdu negalima viena ir kita atskirti. Lietuva – tai tam tikras būdas žvelgti į pasaulį, į tikrovę. Ir nė kiek ne prastesnis už rusišką, lenkišką ar amerikietišką.

Mokyklos uždavinys ir yra supažindinti augantį žmogų su lietuvišku pasaulio matymu, įvesti į jį, kad sąmonėje atitinkamai išsidėliotų gairės, atsivertų atitinkamos prasmės. Visi simboliai, beje, taip ir veikia – mūsų gyvenimui, mūsų kasdieniams veiksmams jie suteikia atitinkamą prasmę. Na, pavyzdžiui, vėliava. Daiktiškąja prasme ji tėra medžiagos gabalas, skuduras. Bet pasakyk, tarkim, rusui, lenkui ar anglui, kad jo vėliava – tik skuduras. Ir prasidės „diskusija“ kumščiais.

– O štai „perauklėtam“ lietuviui, deja, jau ne tik galima šitaip pasakyti, bet ir sulaukti kone jo paties pritarimo…

– Yra tokia budistinė poringė apie du atsiskyrėlius – mokytoją ir mokinį. Kartą jiedu sėdi kalnų oloje, medituoja. O spirgina speigas! O pasišildyti visai nėra kuo, tik medinė Budos statula. Mokytojas paėmė, sukapojo statulą į pliauskas ir įkūrė ugnį. Mokinys, tai matydamas, sušuko: „Mokytojau, ką darai! Tu juk degini Budą!“ Tačiau mokytojas atkirto: „Kaip tai Budą? Aš juk deginu medžio pliauskas!“

Po kurio laiko jiedu atkeliavo į kažkokią šventyklą ir, prie jos artėdamas, mokytojas pagarbiai iki pat žemės nusilenkė akmeninei Budos statulai prie įėjimo. Mokinys nustebęs paklausė: „Kam tu nusilenkei, mokytojau? Juk tai tik akmuo!“ „Kvailiui tai tik akmuo, – atrėžė mokytojas, – o išminčiui – Buda.“

Taip ir su vėliava, su visais simboliais. Žinoma, jeigu neturi kuo sutvarstyti mūšyje sužeisto draugo – aprišk vėliava! Ir tai nebus joks išniekinimas. Bet kai ji plėvesuoja virš būrio galvų, būk geras ir atiduok jai deramą pagarbą.

– Tad kaipgi elgtis, ką mums daryti, kad mūsų nacionaliniai simboliai nevirstų „tik“ skudurais, pliauskomis ir akmenimis?

– Pirmiausia reikia apginti savo kultūros erdvę. Nepamiršti – būtent čia gyvena lietuvio dvasia. Tik iš tos kultūrinės erdvės gali rastis didūs mąstytojai ir menininkai, ir tik iš čia – didūs mokytojai, kurie parengtų gerus mokytojus. Kad mokytojai turėtų iš kur įkvėpti tikro gaivaus lietuviško oro, aukštos lietuviškos dvasios. O tada jau išsivažinėtų po visos Lietuvos mokyklas ir perduotų ją, įkvėptų ja jaunuomenę. Tai Lietuvos sėkla, jos gyvybinis branduolys ir kartu imuninės sistemos užtaisas. Tai toji lietuviškoji Akis, kuri lietuviškai regi pasaulį. Ją reikia ginti ir saugoti kaip savo akį.