LGGRC skelbs, kas Lietuvoje prisidėjo prie Holokausto

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) dar šįmet žada paskelbti sąrašą asmenų, nacių okupacijos metais veikusių policinėse struktūrose. Tai bus sąrašas asmenų, prisidėjusių prie Holokausto, tačiau nebus aišku, kurie konkrečiai šaudė žydus.

Knygą „Mūsiškiai“ apie Lietuvoje vykdytas žydų žudynes parašiusi Rūta Vanagaitė užsiminė ir apie neskelbiamą žydų žudikų sąrašą.

„Štai 2012 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras sudarė 2055 žmonių, galimai galėjusių prisidėti prie genocido, sąrašą. Sąrašas nusiųstas Vyriausybei. Kur jis dabar? Nėjau pas Vyriausybės vicekanclerį ir paraginau kažką su sąrašu daryti, tirti, juk negali 5 metus gulėti“, – praėjusią savaitę interviu DELFI aiškino R. Vanagaitė.

Jos žiniomis, minėtas sąrašas dar 2012 m. išsiųstas tuomečiam Vyriausybės kancleriui Deividui Matulioniui. Tokios sąrašo pareikalauta tuomet, kai 2009 m. Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje interneto svetainėje iš Lietuvos kilęs teisininkas Josephas A. Melamedas paskelbė apie 4000 žmonių, tiesiai šviesiai vadinamų „lietuviais žydų žudikais“, sąrašą. Lietuvos Vyriausybė pavedė LGGRTC tai aiškintis. Istorikai dirbo trejus metus ir rezultatus pateikė Vyriausybei.

R. Vaitkus: tai ne Vyriausybės kompetencija

Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus DELFI sakė po perskaityto interviu su R. Vanagaite pasikvietęs centro vadovę Teresę Burauskaitę ir sąrašą nagrinėjusius istorikus. Iš jų R. Vaitkus sužinojęs apie 1000 asmenų, kuriuos galima įtarti bendradarbiavus su naciais.

„Tačiau mes tokio sąrašo neturime, visas sąrašas Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, tikrai niekas nieko stalčiuose neslepia“, – tikino R. Vaitkus.

Pasak Vyriausybės vicekanclerio, pavardžių publikavimas, net tų, kurias nustatė istorikai, turėtų būti įvertintas teisiškai. Mat, sako jis, žinoma, kad kai kurie parodymai buvo išgaunami žmones kankinant – tokius parodymus reikia vertinti atsargiai.

„Jeigu kalbėti teisine kalba, visi KGB įrodymai nėra patikimi. Teisinėje valstybėje pavadinti žmogų žydšaudžiu gali tik teismas, o ne LGGRTC“, – dėstė R. Vaitkus.

Jis patvirtino, kad sąrašą buvo gavusi ankstesnė Vyriausybė. R. Vaitkus atkreipia dėmesį: sąrašas – ne Vyriausybės kompetencija.

T. Burauskaitė: mane užgavo viena R. Vanagaitės žinutė

LGGRTC direktorė B. Burauskaitė patvirtino, kad minėtas sąrašas egzistuoja. Jį buvo užsakiusi Vyriausybė, tačiau R. Vanagaitės minimas skaičius kitoks.

„Buvo nutarta, kad reikia vieną kartą patikrinti vadinamąjį Melanedo sąrašą, kuriame buvo aliuzijos net į tokias pavardes kaip Juozas Lukša, Adolfas Ramanauskas ir panašiai. Buvo per 4000 pavardžių. Trejus metus mūsų mokslininkai kruopščiai bandė identifikuoti tuos asmenis, rezultatas – per 1000 Lietuvos gyventojų, kurie susiję su Holokaustu. Tačiau tai nereiškia, kad jie žydšaudžiai“, – aiškino T. Burauskaitė.

Jos teigimu, tyrimo metu tikrintos baudžiamosios ir operatyvinės bylos, sovietų komisijos, po karo tyrusios žydų žudynes, dokumentai. Tyrimo metu nustatyta dar per 900 asmenų, nepatekusių į Melamedo sąrašą, bet galimai dalyvavusių Holokauste.

Iš viso T. Burauskaitė skaičiuoja apie 2000 Holokauste dalyvavusių Lietuvos gyventojų. Tačiau, atkreipia dėmesį ji, dalis žydų nešaudė, o, pavyzdžiui, juos konvojavo. Arba, pavyzdžiui, koks viršaitis, verčiamas nacių, savo sandėliuose saugojo žydų turtą.

„Kaip tik šįmet pasistengsime išleisti knygą – medžiaga ilgą laiką buvo rengiama, tikrinama, kaupiama – apie visų karinių policinių struktūrų veiklą nacių laikotarpiu. Gale bus pateiktas visų narių, veikusių šiose struktūrose, sąrašas“, – žadėjo T. Burauskaitė.

Jos teigimu, didelė dalis sąrašo sutaps su tuo, kuris pateiktas Vyriausybei. Planuojama parodyti knygoje minimų žmonių veiklą – žmonės matys pavardes ir tai, ką konkretus žmogus veikė, tačiau tai nereikš, kad jis žudė žydus. „Pas mus įsišaknijo nuomonė, kad jei nacių laikais žmogus buvo policininkas, jis automatiškai yra žydšaudys. Taip nebuvo, ne visos struktūros buvo naudojamos kaip nacių įrankiai žudant“, – aiškino centro vadovė.

Pasak T. Burauskaitės, centro tyrimas – istorinis, tačiau nusikaltėliais pripažįsta ar išteisina tik teismai. „Mes pateikti tų žmonių pavardžių a priori kaip nusikaltėlių aš nežinau ar galime“, – sakė ji.

T. Burauskaitė dar neskaitė R. Vanagaitės knygos, tačiau kurios girdėtos mintys jai kliūva.

„Aišku, kaip ir visose visuomenėse, taip ir pas mus buvo ir godžių, ir sadistų. Bet mane labai skaudžiai užgavo jos viena paskleista žinutė – kad mes ypatingi sadistai, ypatingai uoliai ir gerai vykdėme. Nemanau, kad pas mus ar skaičius didesnis, ar mūsų žudikai ypatingesni negu, pavyzdžiui, Baltarusijoje“, – kalbėjo T. Burauskaitė.

Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje, priešingai nei Lenkijos miesteliuose, nebuvo žydų pogromų. T. Burauskaitės nuomone, kalčiausi šioje situacijoje tie, kurie sukūrė situaciją, kada gali reikštis patys bjauriausi žmogiškieji gaivalai.

Ekspertas turi pastabų R. Vanagaitei

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas atkreipia dėmesį, kad didžioji dalis žydšaudžių buvo teisiami ir sulaukė atitinkamų bausmių iškart po karo. Už tą patį nusikaltimą žmogus negali būti teisiamas kelis kartus.

„Sakyti, kad visi nusikaltėliai nebuvo nuteisti – mažų mažiausia neteisinga. Be abejonės, pritariu kritikai, kad po nepriklausomybės atgavimo įvairiomis prasmėmis – tiek sukuriant reikiamą teisinę bazę, tiek vykdant procesinius veiksmus“, – sakė R. Račinskas.

Tačiau, pasak R. Račinsko, negalima pasakyti, kad ir šioje vietoje nebuvo pastangų.

„Kai kurie asmenys, kurie jau po nacių okupacijos kovojo su sovietais, kai kurių asmenų grupių vertinami kaip antisovietinio pasipriešinimo didvyriai, tačiau nenorima prisiminti ir vertinti jų veiksmų nacių okupacijos metu. Manau, toks dvilypumas ir skirtingų standartų vertinimas nepriimtinas, manau, žmonės, susitepę nekaltų žmonių krauju, negali būti vadinami herojais ir didvyriais“, – aiškino R. Račinskas.

Pasak jo, ne paslaptis, kad ir tarp partizanų buvo susitepusių žydų krauju, tačiau ši aplinkybė niekam nesuteikia teisės abejoti paties partizaninio pasipriešinimo sovietams legitimumu ar jį kažkaip sumenkinti, vadinti pronacišku ir panašiai.

R. Račinskas sako, kad istorikai, peržiūrėję archyvinę medžiagą, turi skelbti ir skleisti ją plačiajai visuomenei. Jo pastebėjimu, šioje srityje jau daug padaryta.

„Viešumas ir skaidrumas tiktai prisideda, tik, manau, neturėtų būti tais dalykais spekuliuojama ir formuojama visa apimanti plati kolektyvinė atsakomybė. Mes turime kalbėti apie konkrečius asmenis, struktūras, politikų ar visuomenė veikėjų atsakomybes tuo metu ir mes turime tiek blogų, tiek gerų pavyzdžių“, – planus paskelbti prie Holokausto prisidėjusių asmenų pavardes komentavo pašnekovas.

Tarptautinės komisijos atstovo teigimu, okupacijų laikotarpis iki galo neišnagrinėtas, kelia aistrų. Pašnekovo pastebėjimu, iš ultrapatriotinių organizacijų ir veikėjų pusės kyla pagundų nacių okupacijos laikotarpį ir lietuvių vaidmenį procesuose sumažinti, visą atsakomybę perkelti okupacinei valdžiai.

„Ir matome kitą bandymą – iš šono primesti, suformuoti tokį pasakojimą, kad Europoje ir konkrečiai Lietuvoje vyko daug atskirų nacionalinių holokaustų, kuriuos aktyviai vykdė vietos gyventojai ir vietinės struktūros. Tai taip pat buvo neteisinga“, – sakė E. Račinskas.

Jis atkreipė dėmesį, kad pagal procentinį žydų gelbėtojų skaičių pirmaujame Europoje. E. Račinskui taip pat kliūva R. Vanagaitės išsakyta mintis, kad mokyklose Holokausto temai neskiriama dėmesio.

„Jau ne pirmą kartą R. Vanagaitė pristato savo iniciatyvas šioje srityje kaip išskirtinė ir novatoriška. Lyg iki tol Lietuvoje nieko nevyko ir nebuvo padaryta. Jau daugiau nei 10 metu Lietuvoje aktyviai veikia per 100 tolerancijos ugdymo centrų, juose šimtai mokytojų ir tūkstančiai moksleivių nuosekliai vykdo su žydų istorija ir Holokaustu susijusius projektus, lanko ir prižiūri senas žydų kapines ir masines žudynių vietas“, – kalbėjo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktorius.

E. Račinsko nuomone, visas iniciatyvas šioje temoje reikėtų vertinti pagrindiniu kriterijumi: kiek tai prisidės prie supratimo ir susikalbėjimo tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, tai yra, ar tai prisidės prie egzistuojančių problemų sprendimo, ar taps tų problemų dalimi. Pašnekovo teigimu, R. Vanagaitės knygos atveju tai veikiau prisidės prie problemos.