Nobuki Sugihara, vienintelis gyvas japonų diplomato Chiune Sugihara palikuonis, sako, kad tėvas apie Lietuvoje nuveiktus darbus ir žydams suteiktas „gyvenimo vizas“ jam nieko nepasakojo. „Manau, kad jam buvo tiesiog normalu išduoti vizas ir gelbėti žmones. Jokio pasididžiavimo jis nejautė“, – teigia Lietuvoje viešintis N. Sugihara LRT Radijo laidai „60 minučių“.
C. Sugihara, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas, nepaklusęs Joponijos valdžiai, Antrojo pasaulinio karo metais suteikė vizas tūkstančiams žydų pabėgėlių iš Lenkijos, taip pat ir vietiniams Lietuvos žydams. Rašoma, kad dėl to jis buvo atleistas iš konsulo pareigų ir dvejus metus turėjo kalėti Rumunijoje, o kai C. Sugihara sugrįžo į Japoniją, jo laukė atmetimas ir nešlovė.
– Ką japonai ir šalies valdžia apie Jūsų tėvą kalba šiandien? Čia, Europoje, jis neabejotinai yra herojus, bet kas C. Sugihara yra šiandien Japonijoje?
– Na, japonai vienaip ar kitaip jį pripažįsta herojumi. Tačiau klysta tie, kurie rašo, kad Japonijos užsienio reikalų ministerija jį atleido iškart po to, kai jis išdavė vizas, nepaklusdamas ministerijai. Tai sakyti būtų netikslu. Taip, jis išdavė vizas, ir, žinoma, užsienio reikalų ministerija tam nepritarė. Bet jis nebuvo iškart atleistas iš pareigų, o išvyko į Japonijos konsulatą Vokietijoje, paskui – į Rumuniją. Kai jis ten gyveno, baigėsi karas, Japonija pralaimėjo. Visi diplomatai tų šalių, kurios pralaimėjo karą, buvo uždaryti į kalėjimą. Tuo metu į Rumuniją buvo įsiveržę rusai, kurie ir įkalino mano tėvą kartu su šeima. Nežinau, ar jie kalėjo pačioje Rumunijoje – spėčiau, kad kažkur tarp Rumunijos ir Rusijos. Tik atsimenu, kad mano tėvai pasakodavo, jog iš ten jie turėjo keliauti per Sibirą.
– Ar gerai supratau, japonai apie Jūsų tėvą atsiliepia teigiamai?
– Japonijos žmonės atsiliepia teigiamai, o šalies valdžia apie tai beveik nekalba ir neišsako konkrečios viešos nuomonės.
– Ar Jūsų tėvas dažnai savo šeimai pasakodavo apie Lietuvą ir tas išduotas „gyvenimo vizas“?
– Visiškai ne. Bent jau man nei jis, nei mano mama nieko apie tai nepasakodavo. Tai buvo trumpas laikas, kada jie gyveno Lietuvoje, jie abu buvo labai užsiėmę vizų išdavimu. Jie nežinojo, kas paskui nutiko visiems tiems žmonėms, kurie per Sibirą turėjo vykti į Japoniją. Ir mano tėvai visiškai nieko nežinojo, ką po to tie žmonės veikė ir kur jie nuvyko.
– Kaip manote, kodėl jis apie tai nekalbėdavo?
– Manau, kad jam buvo tiesiog normalu išduoti vizas ir gelbėti žmones. Jokio pasididžiavimo jis nejautė.
– Žinome, kad Jūsų tėvas buvo auklėtas samurajų šeimoje, pagal griežtą japonų etikos kodeksą ir visas jam priklausančias vertybes. Taip pat kalbama, kad C. Sugihara buvo giliai tikintis Dievu žmogus, taigi visa tai darė įtaką jo apsisprendimams per Antrąjį pasaulinį karą. Ar sutiktumėte su tuo?
– Na, samurajų giminė gyvavo jau labai seniai, ir jis yra tos giminės palikuonis. O apie religiją – jis tikėjo Dievu, nesvarbu, kurios religijos – krikščionių, žydų ar budistų – bet jis tikėjo.
– 1968-aisiais, kiek žinau, Jūsų šeima išvyko gyventi į Izraelį. Kodėl?
– Į Izraelį vyko ne visa mano šeima, o tik aš. Mane pakvietė studijuoti Hebrajiškajame universitete Jeruzalėje. Tai įvyko dėl vieno žydų pabėgėlio iš Lietuvos. Jis buvo Izraelio diplomatas, apsistojęs Tokijuje. Jis man ir pasiūlė ten mokytis.
– Ar esate sutikęs ir kalbėjęsis su kuriais nors iš tų žydų, kurie išgyveno dėka Jūsų tėvo? Kokios jų istorijos?
– Taip, po to, kai nuvykau į Izraelį, sutikau keletą pabėgėlių šeimų. Jos atsimena, kaip nuvyko į konsulatą Lietuvoje, kad gautų vizą. Viena dama man pasakojo, kad, kai buvo vaikas, ilgoje eilėje prie konsulato laukė, kada išduos vizą. Mano tėvas išėjo iš pastatoir jos mamai pasakė, kad damoms ir vaikams laukti eilėje nebūtina – štai yra vietų čia, atsisėskit ir pailsėkit, o vizos greitai bus išduotos. Taigi, ji sakė, kad mano tėvas buvo labai džentelmeniškas.
– Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europa džiūgavo – valio, nacizmas baigėsi, nuo šiol gyvensime draugiškame, tolerantiškame pasaulyje. Tačiau tai neįvyko – kaip matome ir girdime šiandien, įvairiose šalyse radikalūs judėjimai ar partijos įgauna vis daugiau galios. Kaip manote, kodėl šiandien susiklostė tokia situacija?
– Manau, tą lemia rasizmas ir skurdas. Vienaip ar kitaip, visa tai kyla dėl ekonominių priežasčių. Manau, kad tam įtakos turi kasdienis gyvenimas, o ne politika.
– Kai kurie politologai (o ir šiaip įvykius stebintys žmonės) teigia, kad ateityje tos radikaliosios jėgos tik augs ir darysis vis galingesnės. Kokia Jūsų nuomonė?
– Nelabai išmanau apie nacizmą Europoje, bet visa tai susiję su rasizmu. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Europoje, ypač jos pietuose, daugėja imigrantų iš kitų šalių, kitų religijų žmonių. Tad „senieji“ europiečiai išsigando – daugiausia dėl religijos. Tie atvykę žmonės turi kur kas daugiau vaikų, anūkų, jų bendruomenės auga. Manau, kad tai ir kiekvienos valstybės politikų problema. Jeigu būtų… Nors, ne, nesinori įsivelti į kalbas apie politiką.
– Gerai, tad paskutinis klausimas – koks jausmas būti C. Sugiharos sūnumi?
– Geras jausmas būti gero žmogaus sūnumi – to, kuris buvo tiesiog paprastas žmogus.
