M. Kundrotas. Demokratijos problemos ir jų sprendimas

Atstovaujamoji demokratija išsigimė. Dabartinę jos būklę tenka nusakyti trimis žodžiais: demagogija, oligarchija, plutokratija.

Idant galėtum įgyvendinti savo tikslus, kokie jie bebūtų, privalai būti išrinktas. Idant būtum išrinktas, turi pataikauti žemiausiems minios skoniams. Maža to – privalai meluoti. Įsivaizduokime politiką, sakantį: jei mus išrinksite, kurį laiką bus labai sunku. Reikės pertvarkyti visą teisinę ir socialinę sistemą, o tai brangiai kainuos. Jei išrinksite mus antrą ir trečią kartą, po keliolikos metų galbūt išvysite pirmąsias teigiamas pasekmes. Kas už tokį balsuos?

Minia alergiška viskam, kas reikalauja intelektualinių ir moralinių pastangų. Ji nori greitų ir lengvų sprendimų, o rimtoje politikoje tokių tiesiog nėra. Laimi politikai, žadantys viską išspręsti per 11, 111, 1111 dienų. Greitai ir lengvai. Praktiškai – be jokios įžvelgiamos kainos. Tai – melo ir bukumo valdžia. Ir būtent tokius piliečius sąmoningai formuoja valdžiai ištikima žiniasklaida.

Visa valdžia telkiasi siauroje grupelėje, tiksliau – keliose, glaudžiai susijusiose grupelėse. Jos tampa uždara kasta, į kurią kartkartėmis prasiveržia nauja grupelė, kad išsyk įsilietų į bendrą sistemą, jei apskritai kuo nors nuo jos skyrėsi. O visa politinė agitacija, viešieji ryšiai, organizacinis darbas, bendravimas su rinkėjais tiesiogiai priklauso nuo pinigų. Didelių pinigų.

Nenuostabu, kad vis daugiau piliečių nusivilia tokia demokratija. Randasi balsų, pasisakančių už „tvirtą ranką“, faktiškai – už autoritarizmą ar diktatūrą. Deja, šis sprendimas kelia dar daugiau abejonių. Faktiškai diktatūros šalininkus galima skirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – žmonės, svajojantys patys tapti diktatoriais ar bent jau diktatūros parankiniais. Tai – valdžios maniakai. Antroji grupė – ta pati minia, siekianti išvengti netgi tos minimalios intelektualinės ir moralinės atsakomybės, kurios reikalauja dalyvavimas atstovaujamosios demokratijos žaidime. Lai kažkas viską sprendžia už mus, o mes norime tiesiog ramiai gyventi ir džiaugtis.

Puiku, jei gausime gerą ir išmintingą autoritetinį vadovą, koks buvo prezidentas Antanas Smetona. Deja, net po jo gali ateiti pilkas prisitaikėlis, kaip Antanas Merkys, išdavęs valstybę. O jei Adolfas Hitleris ar Josifas Stalinas? Dar pasiilgtume atstovaujamosios demokratijos su visais jos iškrypimais. Vargu, ar išmintinga gydyti slogą, nukertant galvą. O galvos ristųsi urmu.

Ar atstovaujamoji demokratija išsyk buvo tokia ydinga, kokią ją matome dabar? Vargu. Dauguma demokratijų savo aušroje rėmėsi masine piliečių įtrauktimi ir atitinkamu sąmoningumu. Užtenka prisiminti Lietuvos Sąjūdį. Kiekvienas padorus pilietis domėjosi politika, vieni daugiau, kiti mažiau gilinosi į sudėtingas jos problemas, ieškojo galimų sprendimų. Paskiau daugelis nusivylė ir aptingo, praradę viltį ir tikėjimą, kad nuo jų šioje valstybėje kas nors priklauso.

Taip susidarė uždaras ratas. Kuo mažiau eilinis pilietis gilinasi į politiką, tuo prastesnė valdžia išrenkama. Norint išsirinkti geresnę valdžią reikia bent šiek tiek suvokti politinius procesus, pravartu žinoti politikų, bent jau lyderių biografijas, politinių grupių žodžių ir darbų santykį. O visų pirma – kritiškai orientuotis žiniasklaidos pateikiamuose informacijos srautuose. Tai – sunku. Tai reikalauja darbo. Ir dažnam kyla klausimas – kokia prasmė? Tuo viskas ir baigiasi.

Nupolitinta, nuvalstybinta piliečių masė – puikus grobis tiek vidaus, tiek išorės demagogams. Liūdni pavyzdžiai jau rodo, jog dalis piliečių, įtikinta, jog „visi jie čia – vienodi“, ieško mažesnio blogio arba tiesiog boikotuoja rinkimus, o kai kurie jau užkibo ant priešiškų valstybių propagandos jauko. Neilgai trukus teks kalbėti apie gana gausią penktąją koloną. Atsakomybė už tai tenka valdantiesiems politikams ir jiems ištikimai žiniasklaidai, ilgus dešimtmečius bukinusiems tautą, žymią jos dalį pavertusiems inertiška minia.

Ar yra sprendimas? Taip, tik jis – ganėtinai sudėtingas, kaip ir viskas politikoje. Tai nėra žingsnis link autoritarizmo ar diktatūros. Priešingai, tai – aktyvus judesys į tiesioginę demokratiją.

Ar tai kainuos? Taip. Ir ne tik finansiškai. Pirmiausiai tai reikalaus daug ir sunkaus darbo. Teisūs tie, kurie nuogąstauja dėl masių intelektualinio ir moralinio skurdo. Tiesa ir tai, kad pirmieji masių sprendimai gali būti kvaili ir savanaudiški. Visgi tiesioginė demokratija – vienintelis aiškus būdas palaipsniui gerinti visuomenės dvasinę ir politinę situaciją.

Įsivaizduokime, kad masės nubalsuoja referendume už mokesčių mažinimą ir socialinių išmokų didinimą – tuo pat metu. Žinoma, valstybės lauktų bankrotas. Kas nuo jo nukentės? Tie patys piliečiai. Jiems patiems teks mokėti už savo klaidas. Bet užtai jie aiškiai žinos, kas už tai atsakingi. Palaipsniui teks išmokti spręsti išmintingiau. Tai – vienintelis būdas miniai vėl tapti tauta.

Atstovaujamosios demokratijos šulai šiam sprendimui priešinasi, kaip įmanydami. Tikėtina, jog tarp jų išties yra nuoširdžių politikų, globėjiškai žiūrinčių į savo piliečius, gelbstinčių juos nuo jų pačių. Vis dėlto šis kelias jau sukompromituotas. Dauguma gi šių politikų – tiesiog demagogai. Jiems iš tiesų rūpi išsaugoti savo valdžios sistemą, kuri leidžia jiems manipuliuoti masėmis, jas kvailinti ir išnaudoti. Šiems turime pateikti aiškų, stiprų, organizuotą atsaką.

Prezidentūra, Seimo dauguma ir Konstitucinio teismo šamanai užkirto kelią mums tiesioginės demokratijos plėtros siekti pačios tiesioginės demokratijos mechanizmais – referendumais. Ką gi, lieka vienas kelias. Tiesioginės demokratijos siekti per atstovaujamąją. Rinkti į valdžią jėgas, aiškiai pasisakančias už pilietinės valdžios plėtrą ir savo žodžius įrodžiusias konkrečiais darbais.

Tiesioginės demokratijos plėtra nėra visiškas atstovaujamosios demokratijos panaikinimas. To nėra netgi tiesioginės demokratijos tvirtovėje – Šveicarijoje. Valstybei visuomet bus reikalingas politinis elitas ir atitinkamai – elitinė politika. Bendra valstybės strategija visuomet bus klausimas, reikalaujantis specialaus išsilavinimo ir praktinės patirties. Bet galutinis arbitras svarbiausiais klausimais turi būti sąmoningas ir atsakingas pilietis, tauta politine šio žodžio prasme.

Jei norime susigrąžinti valstybę, pirmiausiai turime jai sugrąžinti save. Dabar nuo mūsų priklausys, ar liksime tik minia, ar vėl tapsime tauta.