G. Navaitis. Kas perša Lietuvai „nepavykusios valstybės“ įvaizdį? (7)

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pati puikiai suvokiu, kaip vykdoma Rusijos propaganda, ir tikiu, kad esu jai atspari. Tačiau nemaža dalis giminių, jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių, regis, galėtų galvą guldyti už Rusiją. Jie tiki viskuo, ką rodo rusiški kanalai. Kodėl propaganda tokia paveiki? – klausia Rugilė iš Kauno r.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. Gediminas Navaitis.

Vis dažniau kalbame apie priešišką mūsų valstybei propagandą, apie informacinį karą. Todėl ir klausiama: „Kas tai? Kaip visa valstybė ir kiekvienas žmogus turėtų jam pasirengti?“ Informacija yra svarbi valdymo dalis. Priešas gali bandyti sunaikinti ryšių techniką, subombarduoti radijo stotis, paskleisti kompiuterinius virusus ir suardyti bankomatų ar valstybės institucijų darbą. Kita, daug platesnė, labiau paslėpta, o drauge ir vieša, informacinio karo dalis – psichologinis poveikis. Šiandien daug politinių, karinių, ekonominių ir visuomeninių uždavinių sprendžiami panaudojant komunikacijos priemones ir platinant savitas žinias – taigi, kariaujant informacinius karus, juose dažnai dalyvauja ir dalis visuomenės.

Akivaizdus pavyzdys – „Arabų pavasaris“ (demonstracijų, masinių protestų, perversmų, revoliucijų, vykusių arabų šalyse − Tunise, Egipte, Libijoje, Jemene ir kt., pavadinimas). Jo metu įprastus pilietinio neklusnumo ir protesto metodus reikšmingai papildė socialinių medijų veikimas. Todėl šalia sąvokos „Arabų pavasaris“ atsirado ir kita – Twitter/Facebook Revolution.

Modernioje visuomenėje ne visada tinka iš senelių ir tėvų paveldėti pasaulio supratimo būdai. Taigi tenka mokytis kritiškai įvertinti informaciją, platinamą per socialinius internetinius tinklus. O mokytis reikėtų pradėti nuo susipažinimo su teorija ir apsvarstymo, kiek ji tinka analizuojant informacijos pasaulį. Viena iš teorijų, aiškinančių, kaip „plaunamos“ mūsų smegenys, – „rėmų“ teorija, kuri teigia, kad informacija suvokiama pagal išankstines schemas. Taip atsiranda galimybė greičiau įvertinti naujas žinias, tačiau schemų formavimas yra ir būdas apibrėžti, kaip ir kokiomis sąvokomis bus nagrinėjamos temos. Pasvarstykime, kaip ši teorija taikoma praktikoje.

Svarbi, gal net svarbiausia, dabartinės Rusijos informacinio karo su Vakarų šalimis, taigi ir su Lietuva, kryptis formuoja sąvoką „nepavykusi valstybė“. Taip Rusijos propagandistai bando apibūdinti iš jos įtakos išsivadavusias ar besivaduojančias valstybes ir įteigti, kad jos būtų suvoktos kaip nepasisekę projektai, kaip kažkas nevisaverčio, neužbaigto ir pan. Reikia pripažinti, kad šis informacinio karo veiksmas dažnai yra sėkmingas. Antai dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių skleidžia nuostatą, kad Ukrainos valdžia neveiksminga ir korumpuota. Veikiausiai ir Lietuvoje yra žmonių, kurie tai nuomonei pritartų.

Panagrinėkime, kaip informacinis karas vykdomas prieš Lietuvą. Esminė jo kryptis jau žinoma – skatinti Lietuvos, kaip „nepavykusios valstybės“, suvokimą, o tai reiškia visaip menkinti jos laimėjimus, kompromituoti valdžios institucijas, kurti nesaugumo jausmą ir siekti, kad žmonės savo mintimis vis dar liktų rusiškoje informacinėje erdvėje. Žinant šias informacinio karo kryptis, lengviau rasti jų apraiškas ir žiniasklaidoje.

Antai Žmogaus studijų centras yra atlikęs Lietuvos žiniasklaidos tyrimą. Rezultatai liudija, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ 55,3 proc. pirmojo puslapio temų skirta nelaimėms ir nusikaltimams, „Respublikoje“ – 15,4 proc. Intuityviai skaitytojai nujaučia, kad 55 proc. yra per daug, tačiau tuo pat metu galvoja: jei yra tiek nusikaltimų ir nelaimių, galbūt išties reikia apie juos rašyti. Tačiau palyginkime: antras pagal dydį Lenkijos laikraštis „Rzeczpospolita“ nelaimėms ir nusikaltimams skiria 2,4 proc. turinio, o amerikietiškasis „The New York Times“ – 2,9 proc. Kas patikės, kad Lenkijoje nusikaltimų vyksta 21 kartą mažiau nei Lietuvoje?

Sugretinus šiuos nepaneigiamus skaičius, tampa aišku, kad tai – kryptingas nuostatos formavimas, atitinkantis bendrą Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą kryptį, jos skleidžiamą nuostatą, kad Lietuva yra nesaugus ir pavojingas kraštas. Vis dar yra žmonių, kurie tuo tiki ir nepastebi, kaip tapo informacinio manipuliavimo aukomis.

Dabar jau pripažįstama, kad Rusija labai sėkmingai vykdo įvairias informacines operacijas. Atsakas į šiuos veiksmus dažnai nepakankamas. Antai bandoma riboti Rusijos televizijos kanalų skleidžiamą propagandą, tačiau tai televizijos produkcijai, kuri rodoma lietuviškais kanalais, neskiriama reikiamo dėmesio. Pavarčius Lietuvos televizijų programas, nesunku pastebėti, kad nuolat rodomi rusiški serialai apie Čiapajevą, Žukovą, Peterburgo banditus, šaunius Rusijos prokurorus ar seklį Fandoriną ir t. t. Todėl ir šiandien, praėjus ketvirčiui amžiaus po išsivadavimo nuo okupacijos, Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie geriau žino apie spektaklį Maskvoje ar parodą Peterburge, nei apie kultūrinius įvykius Berlyne ar Londone.

Taigi visų mūsų mąstymas, jausmai, vertybės yra informacinio karo taikinys. Kita vertus, Lietuvos visuomenė, nors ir iš lėto, bet tampa protingesnė ir atsparesnė, geriau atpažįsta svetimiems interesams atstovaujančią informaciją. Kad tokia informacija būtų dar mažiau paveiki, tereikia dažniau užduoti klausimus: „Ką man bando įteigti? Kam naudinga įteiginėjama nuomonė?“