V. Bagdonavičius. Zauerveinas ir Vydūnas (7)

Jurgis Zauerveinas (1831–1904)

Jurgis Zauerveinas (1831–1904)

Jurgio Zauerveino 185-osioms gimimo metinėms

Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein, 1831 01 15 – 1904 12 16) ir Vydūnas – dvi ryškios tautinio Rytų Prūsijos lietuvių judėjimo figūros XIX ir XX amžių sandūroje. J. Zauerveinas buvo vokietis, tačiau savo vokiškumo misiją jis matė garbingoje pareigoje padėti mažoms, priespaudą kenčiančioms tautoms. Tam jį skatino tvirtos humanistinės nuostatos, taip pat išskirtinė Dievo dovana – žavėjimasis vos ne kiekviena išgirsta kalba ir nuostabus gebėjimas panorėjus ją išmokti. Fenomenalių sugebėjimų poliglotas kalbėjo, rašė, net poeziją kūrė daugiau kaip penkiasdešimt kalbų. Būdamas uolus protestantas, jis ne tik stengėsi, kad kone visos pasaulio tautos galėtų skaityti Šventąjį Raštą savomis kalbomis, bet ir kiek pajėgė darė viską, kad toji Dievo duotoji kalbų įvairovė nesunyktų,kad pasaulis išliktų ta įvairove gražus. Lietuvių kalba jam buvo viena gražiausiųjų.

Jurgis Zauerveinas gimė 1831 m. sausio 15 d. saksų žemėje netoli Gronau miesto Bantelne prie Leinės upės. Baigęs Hanoverio licėjų, Getingeno ir Vienos universitetuose studijavo teologiją, filosofiją, kalbas, klausėsi medicinos, biologijos, chemijos paskaitų. 1845–1855 m. gyveno Londone, kur tapo Britaniškosios biblijos draugijos bendradarbiu, vertė arba tvarkė Biblijos vertimus į įvairias kalbas. Grįžęs Vokietijon, kurį laiką dirbo namų mokytojų, buvo bibliotekininku Getingeno universitete, kuris 1873 m. jam suteikė filosofijos daktaro bei laisvųjų menų magistro laipsnį. Vėliau nuolatinės tarnybos neturėjo.

Nebūdamas pririštas prie jokios tarnybos, J. Zauerveinas pasišventė mažų tautų reikalams, tapo ne vienos jų kovos už savo tautines teises aktyviu dalyviu ar net žadintoju. Ypač daug nusipelnė Rytų Prūsijos lietuviams, norvegams, sorbams, lenkams. Su lietuviais jo draugystė prasidėjo apie 1874 metus, kai pradėjo nuolat lankytis Mažojoje Lietuvoje ir kažkiek čia net pagyvendavo. Labiausiai pamėgo Lazdynų apylinkes ir jų žmones. Ir ne tik ramiai pagyvendavo, bet tuos žmones judino, vertė juos pačius savo prigimtinėmis teisėmis rūpintis ir už jas kovoti.

1878 m. J. Zauerveinas organizavo lietuvių deputaciją pas kaizerį Vilhelmą, rašė daugelio peticijų tekstus, vadovavo parašų po jomis rinkimui, aktyviai dalyvavo rinkiminėse kampanijose. Užsidegęs jis ragino pačius lietuvius imtis švietėjiškos veiklos – kurti šventadienines mokyklas (net pats bandė jas organizuoti), leisti pigias lietuviškas knygas, platinti lietuviškus laikraščius, namuose vartoti tik gimtąją kalbą, ja rašyti laiškus. Gyvu žodžiu ir laiškais stengėsi paveikti mokytojus ir kunigus, kad šie savo iniciatyva palaikytų lietuvių kalbą mokyklose ir bažnyčiose. Net valdžios institucijoms siūlė susirūpinti mokyklų programų pertvarkymu, tinkamu mokytojų rengimu ir teisingu jų paskirstymu. 1878–1898 m. J. Zauerveinas buvo vienas produktyviausių lietuviškosios Rytprūsių spaudos  bendradarbių. „Lietuviškoje ceitungoje“, „Nemuno sarge“, „Aušroje“, „Naujojoje lietuviškoje ceitungoje“ skelbtuose straipsniuose ir eilėraščiuose, atskirose knygelėse, paskaitose svarbiausią dėmesį skyrė lietuvių tautinei savimonei kelti bei germanizacijai demaskuoti, ypač smerkė tuos, kurie prarasdavo tautinę savigarbą, gėdydavosi tariamo savo tautos kultūrinio skurdumo.

Apie J. Zauerveiną netrukus ėmėm burtis ir iš jo mokytis pabudę aktyvesnieji lietuviai. Faktiškai jo iniciatyva 1885 m. vasario viduryje Tilžėje įsikūrė pirmoji lietuviška kultūrinė draugija „Birutė“. Tiesa, pats J. Zauerveinas buvo sumanęs ją steigti kaip draugiją, besirūpinančią Prūsijos lietuvių šventadieninėmis mokyklomis. Į „Lietuviškoje ceitungoje“ paskelbtą tą siūlymą atsiliepė Didžiosios Lietuvos veikėjai J. Basanavičius ir J. Šliūpas, pasiūlę kurti panašią į veikusią Tilžėje vokiškąją „Lietuvių literatūros draugiją“ pačių lietuvių mokslo draugiją. Tačiau nė vieno iš tų siūlymų neįgyvendinus, tų siūlymų pagrindu įsikūrė minėtoji „Birutė“, labai daug nuveikusi dvasiniame Rytprūsių lietuvių atgimime.

Po gero dešimtmečio šią tautos žadinimo ir ugdymo estafetę perėmė ir pačių lietuvių išugdytas įžymus kultūros veikėjas – filosofas ir rašytojas Vydūnas (1868–1953). Jo kūrybinis palikimas, praktinė veikla ir gyvenimo principai yra suvokiami kaip įstabus mūsų dvasios raidos reiškinys, kurio paskirtis – sugestijuoti žmogaus, tautos ir visos žmonijos dvasinį laisvėjimą, paryškinti to laisvėjimo kryptis ir kelius. Šį reiškinį jau visuotinai yra priimta traktuoti kaip indiškojo gandizmo analogą. Tas reiškinys turi esminių bendrumų bei tiesioginio sąlyčio taškų ir su J. Zauerveino fenomenu.

Ateidamas į lietuvybės puoselėjimo barus, Vydūnas rado kitų jau nuveiktą nemenką įdirbį. Drąsiai galima sakyti, jog J. Zauerveino įdirbis čia buvo pats vaisingiausias. Nesunku pastebėti, kad J. Zauerveino ir Vydūno lietuviškoji veikla sudaro lyg ir du to paties proceso etapus. J. Zauerveinas buvo to proceso pradininkas, Vydūnas – tęsėjas ir baigėjas. Daug kas J.Zauerveino buvo sumanyta, bet nepajėgta įgyvendinti, o Vydūnas tai sėkmingai įkūnijo gyvenime. Vydūnui ateinant į lietuvybės barus, J. Zauerveinas iš jų jau buvo beišeinąs. J. Zauerveinas buvo gerokai vyresnis ne tik už Vydūną, bet ir šiek tiek už jo tėvą Anskį Storostą, gimusį 1837 m.

Pilkalnio (Pilkallen) apskrities Naujakiemio (Neudorf) liaudies mokyklos mokytojas A. Storostas įdėmiai sekė XIX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjusį organizuotą lietuvybės judėjimą, skaitė ne tik lietuviškąją to meto spaudą, bet ir tai, ką vokiečiai mokslininkai palankaus apie lietuvius rašė (greičiausiai tai buvo E. Gizevijaus ar O. Glagau raštai, „Mitteilungen der litauischen literaturischen Gesellschaft“ – „Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“). Lankėsi jis ir įvairiose Mažosios Lietuvos vietose 1885–1887 m. vykdavusiuose „Birutės“ draugijos susirinkimuose. Juose ugningas kalbas sakydavo ir J. Zauerveinas. Įspūdžius iš tų susirinkimų A. Storostas pasakodavo ir savo vaikams. Iš tų tėvo įspūdžių Vydūnas gavo pirmąją žinią apie lietyvube užsidegusį, lietuviškai gerai kalbantį ir net eiles rašantį vokietį.

Toji žinia Vydūnui davė didesnį postūmį užaugus imtis „garbėn kelti lietuviškumą“. J. Zauerveino dėka Vyydūnas pirmiausia pajautė ir poezijos forma išreikšto gimtojo žodžio žavesį. Mat vienas jaunesniųjų Vydūno brolių Frydrichas Storostas 1885 m. Ragainėje A. Kybelkos spaustuvėje mokėsi raidžių rinkėjo amato. Ten tuo metu buvo spausdinama J. Basanavičiaus redaguojama garsioji „Aušra“. Frydrichas šviežius jos numerius parsinešdavo į namus. 1885 m. 12–ajame jos numeryje buvo išspausdinta J. Zauerveino baladė „Macilenas ir Gražina“, kurią perskaitęs Vydūnas ir pajautęs, koks gražus yra poetinis lietuviškas žodis. Nuo vaikystės bandęs kurti eiles, Vydūnas jas užrašinėdavo vokiškai. Dabar subrendo pasiryžimas rašyti lietuviškai.

Tačiau labiausiai Vydūną sugestijavo ne literatūrinė J. Zauerveino kūryba, o praktinė kultūrinė–švietėjiškoji jo veikla, ypač jos pagrindimas ir metodai. Vydūno vaikystės ir jaunystės metai sutapo su pirmaisiais suvienytosios Vokietijos gyvenimo dešimtmečiais, per kuriuos reiškėsi kieta Bismarko vidaus politika, labai susiaurinusi tautinių mažumų teises ir kultūrinės raiškos galimybes, spartinusi jų asimiliaciją. Gana greitą Rytprūsių lietuvių vokietėjimą lėmė ir sparti valstybės ekonomikos plėtotė, pramonės augimo sukelti migracijos procesai: žmonės, ieškodami darbo ir geresnio pragyvenimo, iš kaimų kėlėsi į miestus, o ten dažnas savo tautinę priklausomybę pamiršdavo. Nors dalis lietuvių, norėdami geriau gyventi nutautėdavo savanoriškai, tačiau iš esmės asimiliacijoje vyravo prievartiniai momentai, ir ji buvo dramatiška bei skausminga.

Savojo tautiškumo laikymasis Rytprūsių lietuvių buvo suvokiamas kaip labai svarbi dvasinė vertybė, netgi kaip religinė priedermė. Vydūnas, būdamas dar vaikas, tai irgi giliai įsisąmonino. Iš savo kasdienių stebėjimų jis padarė išvadą, kad, prarasdamas tautiškumą, žmogus praranda nemažą dalį savo žmogiškosios savigarbos ir vertės, netenka dvasinio patrauklumo. Lietuviškosios etninės savasties nykimą Mažojoje Lietuvoje jis regėjo kaip akivaizdų krašto kultūrinio nuskurdimo požymį. Todėl jau paauglystėje Vydūnas pasiryžo pasišvęsti lietuvybės krašte išlaikymui ir ugdymui.

Iš tėvo pasakojimo susidarytas įspūdis apie lietuvių labai besidarbuojantį vokietį J. Zauerveiną tąjį pasiryžimą kaip tik ir sustiprino. Bręsdamas ir formuodamas kaip veiklus lietuviškosios bendruomenės narys, ieškodamas kuo veiksmingesnių pagalbos tai bendruomenei būdų, vydūnas savarankiškai priėjo išvadą, kad prispaustoji tauta turi ne tiek apeliuoti į valdančiosios tautos gerą valią ir malonę, o padėti pati sau, ugdydamasi vidinį atsparumą išoriniam spaudimui bei įvairiems poveikiams, pagarbą protėvių kurtoms dvasinėms vertybėms, ypač kalbai, toliau kurdama naujas kultūros vertybes. Vydūnas buvo tvirtai įsitikinęs, kad išlikti gali tik gyva, kūrybinių galių nepraradusi, savo egzistencijos prasmingumą įrodyti pajėgianti tauta. Pagrindinis to prasmingumo matas – sugebėjimas prisidėti prie kuo didesnio pasaulio sužmoginimo, t.y. prie dvasinio (dieviškojo) prado jo raidoje stiprinimo.

Žmogaus, kaip tautos galių reiškėjo, tobulėjimas tapo pagrindine Vydūno filosofijoje aiškinta problema. tos problemos sprendimo ieškodamas jis praėjo ilgą laisvo klausytojo studijų kelią Greifsvaldo, Halės, leipcigo, Berlyno universitetuose, savarankiškai gilinosi ne tik į Vakarų, bet ir Rytų filosofiją, įvairias pasaulio religijas bei kultūras. Labiausiai patenkinusius atsakymus rado teosofijoje ir ypač indų filosofijoje, kurios poveikis buvo lemiamas jo filosofijos sistemai galutinai susiformuoti. Tačiau ieškojimų pradžia buvo namuose – tėvo (jis buvo mokęsis Berlyno evangelikų misionierių seminarijoje) skatinamuose krikščioniškojo tikėjimo tiesų apmąstymuose, gilinimesi į Bibliją bei tuometinių vokiečių teologų raštus. Kitą tos pradžios dalį sudarė savo tautos gyvenimo realijų stebėjimas bei įsijungimas į praktinę kultūrinę veiklą. 1895 m. įkūrus Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Toje praktinėje veikloje buvo išbandomi ir pritaikomi filosofinių studijų ir mąstymų keliu atrastieji žmogaus, kaip kultūros subjekto, tobulėjimo principai.

Toji praktinė veikla padėjo Vydūno filosofijoje įsitvirtinti vienam svarbiam postulatui, jog yra būtinas ryšys tarp žmogiškumo ir tautiškumo, jog tas ryšys yra viena svarbiausių žmogaus pilnavertės dvasinės raiškos ir tobulėjimo sąlygų. Šis postulatas taip pat plaukė ir iš protestantiškajame tikėjime pabrėžto reikalavimo su Dievu bendrauti jo paties žmogui duotąja, t.y. gimtąja kalba. Tas postulatas, kaip jau minėjome, pagrindinė veiklos gairė buvo ir J. Zauerveinui. jam pakako protestantiškojo šio postulato pagrindimo. Vydūnas tą pagrindimą dar gerokai išplėtojo, remdamasis indų filosofijoje didžiąja dalimi vedantiškojoje josios mokykloje, išdėstyta žmogaus esmės bei josios laisvėjimo samprata. Mūsų panaudotas vydūnizmo palyginimas su gandizmu nėra atsitiktinis. Abu šie reiškiniai artimi ne tik tipologiškai (t.y. kaip beveik tapatūs neprikalusomai vienas nuo kito susiformavę nesmurtinio pasipriešinimo pavergimui būdai), bet ir genetiškai, nes turi tas pačias teorinio pagrindimo ištakas (M. Gandis buvo vedantos mokyklos atstovas).

Ką pasakėme apie Vydūną ir M. Gandį, beveik tą patį galima pasakyti apie Vydūną ir J. Zauerveiną – jų abiejų veikla ir ją grindžia principai yra labai artimi tiek tipologiškai, tiek genetiškai. Tipologinis artumas čia yra netgi daug didesnis negu tarp Vydūno ir M. Gandžio, nes Vydūno ir J. Zauerveino, o absoliučiai tapačios – lietuvybės išsaugojimas Mažjojoje Lietuvoje. Genetinį Vydūno ir J. Zauerveino veiklos principų artumą, kaip jau minėjome, nulėmė abiem bendras protestantiškasis tikėjimas.

Ir Vydūnas, ir J. Zauerveinas lietuvybės veikloje pirmiausia vadovavosi ne politinėmis, o moralinėmis ir religinėmis nuostatomis. Svarbiausia abiem buvo pats tautos išlikimas, jos etninės savasties išlaikymas. Jie, galima sakyti, vengdavo net menkiausių užuominų į nacionalinį separatizmą. J. Zauerveinas savo publicistiniuose raštuose netgi jausdavo būtinybę pabrėžti ištikimybę monarchizmui, pagarbą Vokietijos valdovams, vieningai valstybei. Vydūnas tokios pagarbos nepbrėždavo, bet teigdavo, jog ne politinis savarankiškumas, o kultūrinis gyvybingumas tautai yra pats svarbiausias dalykas. Tiesa, vėlesniuose savo darbuose (pvz., traktate „Tautos gyvata“), skirtuose nepriklausomos Lietuvos aktualijoms, mąstytojas teigė, jog politinė nepriklausomybė yra vis dėlto viena reikšmingiausių tautos dvasinės plėtotės sąlygų.

Pagarbą vieningai valstybei bei jos valdovams J. Zauerveinas netgi eksploatavo kaip argumentą tautinių mažumų teisėms ginti. Publicistikoje bei savo parengtuose peticijų aukštoms valdžios institucijoms tekstuose jis įrodinėjo, jog tautinių mažumų germanizavimas pirmiausia yra žalingas pačiam vokiškumui ir valstybei. Germanizacijos žala, pasak J. Zauerveino, valstybei pasireiškianti įvairiais aspektais. Pirmiausia jos paveikti žmonės yra menkos moralės, skurdžios dvasinės kultūros. Jie negali būti pilnaverčiai valstybės piliečiai. Atėmus iš jų gimtąją kalbą, pakirtus jų ryšius su tėvais bei jų gyvenimo tradicijomis, išplėšus meilę gimtajam kraštui, nėra ko tikėtis iš jų tvirto valstybinio patriotizmo, ištikimybės valdovams bei esamai santvarkai. Tokie žmonės lengvai pasiduodą opozicinėms nuotaikoms, užsikrečią socialdemokratinėmis idėjomis, pasidarą abejingi religijai. Valstybinis patriotizmas esąs glaudžiai susijęs su giminės gerbimu. Pagarbos šiems dalykams žadinimas visiškai nereiškiąs lietuvių politinių siekių ar antivalstybinių nuotaikų kurstymo.

Vydūno ir J. Zauerveino kultūrinės veiklos sugretinimui ypač svarbi toji J. Zauerveino publicistinių raštų dalis, kuri skirta pačių lietuvių tautinei savigarbai kelti, jų atsparumui prieš germanizaciją ugdyti. Čia smerkiami tie, kurie patys lengvai nutausta, nacionalinę savigarbą išmaino į pelną ir gėdisi tariamo savo tautos kultūrinio skurdumo.

J.Zauerveinas stengėsi parodyti lietuvių kalbos grožį, jos enumą, vertingumą mokslui, primindavo ją aukštai vertinusius mokslininkus bei kultūros veikėjus. Aušrininkų romantizmo kupini J. Zauerveino pasisakymai apie istorinę lietuvių tautos praeitį, apie senąją kultūrą, kurios apraiškos tebesančios gyvos tautosakoje, papročiuose, tautiniuose drabužiuose. Germanizatoriai turį suprasti, kad jie naikina itin savitą, civilizacijos dar nesugadintą kultūrą ir tuo nsuikalsta visos žmonijos kultūrai. Bet ir patys lietuviai turi iškilti iš tamsumo, atsisakyti trumparegiško požiūrio į materialines bei dvasines vertybes ir suvokti, jog jie yra senos ir itin vertingos kultūros pavedėtojai.

Aptaręs visokeriopą germanizacijos žalingumą, išaiškinęs tautinės savigarbos svarbą, J. Zauerveinas net pačiai valdžiai siūlė konkrečias priemones germanizacijai sustabdyti. Reikią rūpintis mokyklų programų pertvarkymu, tinkamu pedagoginių bei dvasininkijos kadrų rengimu lietuviškosioms apygardoms bei teisingu jų paskirstymu į darbą. Tai ne tik apsaugos nuo išnykimo Prūsijos lietuvius, bet ir stiprins galią valstybės, kurioje turi viešpatauti teisingumas, augti dvasinė kultūra, vyrauti pagarba monarchui bei Dievui. Siekdamas lietuvių interesams ginti panaudoti Prūsijos bei Vokietijos parlamentus (landtagą ir reichstagą), įsitraukė į rinkimų kampanijas, ne kartą kėlė savo paties arba palaikė lietuvių kandidatūras.

Vydūno veikimo intencijos, galima sakyti, buvo to spačios kaip ir J. Zauerveino. Visą savo energiją Vydūnas buvo nukreipęs pačių lietuvių savigarbai kelti, jų dvasios galioms ugdyti, daryti viską, kad jie iš vidaus būtų nutautinimo neįveikiami. Ne kovoti, o iš vidaus stiprėti – tokia buvo Vydūno tėvynainiams ugdoma nuostata. Filosofijos veikalais jis mokė, kaip tos stiprybės siekti (t.y. kaip žmogui reikia dvasiškai tobulėti), kokiais pasaulėžiūriniais pagrindais tą siekimą grįsti. J. Zauerveinas tiesiog postulavo pačios lietuvybės išlikimo svarbą ir mokė elementariausių organizuotesnės tautinės savigynos būdų, o Vydūnas dar ir teoriškai pagrindė patį tautiškumo turinį, susiejo jį su žmogaus egzistencijos prasme ir tą pagrindimą tautiečiams suprantamai išaiškino. Giedotojų draugijos vadinamos jo dramos šias idėjas tautiečiams perteikė dar suprantamiau ir įtaigiau. Naujam, sceniniam gyvenimui šios draugijos prikeltos lietuviškso dainos, kurios iš Prūsų lietuvių kasdieninės buities jau sparčiai nyko, kėlė ne tik pačių lietuvių pasididžiavimą jomis, bet ir kitataučių susižavėjimą ir pagarbą jas kūrusiai tautai. J. Zauerveinas daugiau konstatavo lietuviškojo kultūros paveldo vertingumą ir apeliavo į būtinumą juo didžiuotis ir jį saugoti, o Vydūnas tą vertingumą jau darė gyvu, aktualiai veikiančiu dalyku. Pats J.Zauerveinas tą Vydūno veikimą yra aukštai vertinęs 1901 04 02 laiške J.Basanavičiui, rašydamas, jog „jojo (Vydūno – V. B.) giedojimo draugystė, gali sakyti, vienintelis tikras prakilnus lietuviškas apsiėmimas, kurs lietyvystę dar ir tarp vokiečių į garbę iškelia“*.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Vydūno tiek filosofinė, tiek literatūrinė, tiek praktiškoji veikla buvo skirta lietuvių vidiniam atsparumui prieš nutautinimą ugdyti. Po šio karo jis labiau susikoncentravo į itin brutalias formas įgaunančios tautinės priespaudos ir jos vykdytojų demaskavimą. Čia Vydūnas grįžo prie J. Zauerveino idėjų apie germanizacijos žalą pačiam vokiškumui ir valstybei, išsakytų jo vokiškai rašytoje knygelėje „Über eininge Verirrungen und Missgriffe neuester Kultur“ (Christiania, 1891) bei dideliame lietuviškai rašytame straipsnyje „Tikrieji uždavimai vokiškosios kultūros prie Nemuno“, spausdintame per keliolika „Nemuno sargo“ numerių (1884, Nr.8–21). 1932 m. pasirodė, o 1934 m. buvo konfiskuota vokiškai parašyta Vydūno istoriosofinė knyga „Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“. Tai išsami ir labai argumentuota studija apie tikruosius vokiečių kultūros uždavinius prie Nemuno ir didžiuosius paklydimus juos sprendžiant. Pagrindinė šios knygos idėja yra ta, kad tauta, prievarta asimiliuojanti kitą tautą, pirmiausia silpnina pati save. Vokiečių tauta davė pasauliui didžiules dvasios vertybes ir yra verta daug geresnio likimo už tą, kurį jai audžia dabartiniai jos politikai. Maždaug tą patį tvirtino ir J. Zauerveinas jau penki dešimtmečiai iki Vydūno knygos pasirodymo.

Skelbta knygoje: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. Vilnius:  Kultūra, 2001, p. 171–179. 

_______________

* Iš D–ro Jurgio Zauerveino raštų. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštynas. F1, 1.256.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *