Nacionalinės premijos laimėtojas R. Adomaitis: Truputį gaila lietuvių ir Lietuvos (36)

Regimantas Adomaitis_respublika.lt

Regimantas Adomaitis | respublika.lt nuotr.

Kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis, pas kurį svečiavomės prieš šventes, dar nebuvo papuošęs Kalėdų eglutės, bet spygliuočio žaluma jau gyvino interjerą. Jaunėlis Mindaugas parvežė šakų iš Labanoro, kurio prieigose yra ir Adomaičių sodyba. Ten prabėgo daug laimingų dienų, kol aktoriaus žmona Eugenija buvo gyva, ten šiemet numatyta švęsti ir Kalėdas. Dieve, kaip ten gerai, atsidūsėja R.Adomaitis: ten prasideda Labanoro giria, ten ežeras, upelis pro namą prateka, tačiau ir šioji vieta negali susilyginti su tėvų namais.

– Namai man asocijuojasi su Šimonių kaimu, kur prie Mūšos skardžių gyvenom. Ten tėvas prie Smetonos buvo pastatęs vandens malūną. Ten bėgo mano vaikystė, palei upelę į mokyklą eidavau. Paskui tėvas namą perkėlė į Pasvalį, bet aš dar ilgai važiuodavau į tą vietą, kur kiekvienas akmenėlis, kiekvienas duburėlis buvo pažįstamas. Vieną gražią dieną, tai atsitiko truputį vėliau, kai jau buvau baigęs mokyklą, jau dirbau teatre, jau Panevėžy gastroliavom, na, galvoju, nuvažiuosiu ten meškerėlę pasiėmęs, nuvažiavau ir nebeatpažinau tos vietos. Vanduo buvo apėjęs kokiais maurais ir liūdniausia, kad nebebuvo žuvies… Dabar, sako, vėl gyva upė pasidarė, bet nuo tada niekada ten nebevažiuoju… Šiaip niekada neturėjau jokio poreikio knaisiotis praeity, memuarus rašyt…


– 
Vis dėlto knyga „Mintys scenos paraštėse“ jūsų valia yra išėjusi.

– Vieną knygelę parašiau, ir tik dėl to, kad a.a. Rasa Andrašiūnaitė, labai šauni moteris, įkalbinėjo įkalbinėjo, aš atsisakinėjau, atsisakinėjau ir ryžausi tik tada, kai į savo dienoraščius, užrašus pažiūrėjau pradedančių aktorių akimis ir pamaniau, kad kelio pradžioje viena kita mintelė jiems gali pasirodyti įdomi. Prisiminimais gyvent poreikio neturiu, tik turiu nuolat krebždantį skruzdėlyną galvoj, prisiminimai ateina nueina, keičiasi kaip kaleidoskope, bet išleist tą skruzdėlyną ūpo neturiu. Mano gyvenimas buvo mano gyvenimas ir nemanau, kad jis buvo toks įdomus, kad verta apie jį knygą rašyt. Kam varginti žmones? Kai gavau Nacionalinę premiją, kažkas lyg ir panoro aprašyt tokį tipą, pavarde Adomaitis; man nerūpi.

– Retas aktorius, būdamas toks pripažintas meistras kaip Adomaitis, gaišuotų spektaklių, kuriuose jis nevaidina, repeticijose, mokydamasis naujos teatro kalbos. Čia netiesiogiai persakau režisieriaus Rimo Tumino mintį iš naujausio interviu Rusijoje. Dėl to, sakė, jis iš naujo pamilęs aktorių Adomaitį… Jūs tebemylite teatrą, kiną?

– Skambino, kvietė mane į restauruotų „Jausmų“ peržiūrą, bet atsisakiau… Neinu į kiną, neinu į teatrą. Šiais metais kažkas atsitiko, aš praradau interesą, meilę teatrui; gal čia su ligom, nuo kurių negaliu pasveikt, susiję, gal su senėjimu, kuriam bandau priešintis, bet negaliu jo sustabdyti. Jaučiu jėgų nuopuolį, jaučiu, kad nebegaliu vaidint, juo labiau kad dingo meilė teatrui, o be meilės į teatrą eit, mano galva, yra neleistinas dalykas. Tik mylintis žmogus gali ką nors nuveikti, ir tai nebūtinai, bet gali, turi tokią galimybę. Meilė yra būtina sąlyga, jeigu jos nebėr, eik lauk, aš taip ir padariau… Visus metus mane lydėjo depresyvi nuotaika. Pasaulis išprotėjo, žinoma, pasaulis eina į prarają juodai. Lietuva irgi išdurnėjo: tiek nedaug esam ir taip vienas kitam daužom per galvas…

– Esat vienas iš tų, kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris priskiria didžiajai aktorių kartai, kurios gali pavydėt net Holivudas. „Jausmuose“, be jūsų, yra dar trys jos atstovai: Babkauskas, Budraitis, Masiulis…

– Prisimenu, Bronių Babkauską V.Žalakevičius be galo mylėjo – filmo „Kentaurai“ scenarijų jis rašė būtent jam, bet kai Babkauskas nusižudė, jo vaidmenį atidavė Donatui Banioniui; šio darbštumu, atsidavimu teatrui aš žavėjausi nuo mūsų pažinties filme „Niekas nenorėjo mirti“ pradžios. Puikus buvo artistas, jis sugebėdavo personažą kurt kaip vitražistas iš detalių, tarsi iš žemės ar iš smėlio, tarsi iš nieko. Buvau priblokštas jo kruopštumo: pavyzdžiui, po kiekvieno spektaklio į knygutę užsirašydavo, kur jis suklydo, ką jis padarė negerai, o kitą kartą prieš spektaklį visa tai peržiūrėdavo. Raskit kitą tokį aktorių, kuris, atrodo, jau pasiekęs aukštumų (nors tos aukštumos irgi gali būti kvestionuojamos), taip skrupulingai fiksuotų savo klaidas.

– Turėjot tikslą suvaidint tipišką lietuvį: mažakalbį, darbštų, atsargų, nesikišantį į politiką?..

– Nors filmo „Jausmai“ pagrindu paimtas latvių romanas, rašydamas scenarijų V.Žalakevičius jį pritaikė lietuviškai aplinkai. Be abejo, mes tada dar neturėjom nei patirties, nei vadinamojo meistriškumo (nemėgstu šito žodžio; jis atsiduoda sustabarėjimu, rutina, automatizmu), kad sąmoningai būtume galėję lipdyt tipišką personažą, mūsų tautos atstovą. Filmuodamasis aš apie tai nesusimąstydavau, bet, būdamas kilęs iš šitos žemės, laukų ir pievų, iš savo tėvų namų, kitoks ir negalėjau būt. Ir ta mūsų nepatirtis tada buvo paranki kurti tokius vaidmenis, ten mes buvome tokie, kokie esame iš tikrųjų.

– 
Darbštumas – visuotinai pripažintas lietuvių charakterio bruožas, o dėl atjautos, gerumo – kaip?

– Šią lietuviui būdingą savybę užgožia dabar itin išryškėję negatyvių atspalvių bruožai. Šiandien vietoj paramos, vietoj užuojautos, pagalbos neretai taikomasi įkąsti. Pats patyriau, kai automobiliu truputį brūkštelėjau kitą mašiną; jos savininkas triukšmus sukėlė iki teismų… Man truputį gaila lietuvių ir Lietuvos, nes labai norima vienam kitą sunaikint. Mūsų nedaug, maža tauta, atrodo, kaip tik turėtume vertinti ir tausoti savo talentus, o elgiamasi atvirkščiai. Na, „Jausmai“ galbūt mažiausiai puolami, nes juose gal daugiau istorinės teisybės apie tą laikmetį sudėta, bet filmą „Niekas nenorėjo mirti“ plaka: kažkada sakė, oi, koks filmas geras, o dabar: oi, koks blogas, koks tas Žalakevičius konformistas, prisitaikėlis ir taip toliau – iškraipytą istoriją parodė. Paimk tokį, kuris taip teigia, ir paklausk, ką jis veikė tada prie anos valdžios; užmirštam, kokiu laiku gyvenom, kokios buvo aplinkybės, kokia buvo cenzūra. Apie pasipriešinimą net žodžio nebuvo galima pasakyt. Ką, mes nežinojom, kad miškuose tautiečiai priešinos sovietų valdžiai? Žinojom. Mano paties dėdė gyveno netoli Panevėžio, ir labai dažnai pas jį ateidavo tai partizanai, tai stribai; kaimietis ir tų, ir tų bijojo, nes jei vieniems esant užeis kiti, tada prasidės pekla, susišaudymas, bus išžudyta šeima… Esu patriotas savo šalies, savo tautos, savo kalbos, bet pseudopatriotų, kurie dedasi šventesni už šventuosius, pakęsti negaliu. Jau šitiek metų mes taip sunkiasvoriškai iriamės į priekį ir vis vietoje, manau, būtent dėl to, kad su pasimėgavimu lesame vienas kitą. Kuriozas dėl Laisvės premijos – geriausias to pavyzdys.

– Galbūt nekenktų didesnė sąžinės, doros, pagaliau įstatyminė prievarta? Juk, sakysim, ir aktorius nori nenori turi vaidinti nemalonų personažą.

– Jūs tik pažiūrėkit, kokia biurokratiška valstybė, – ant kiekvieno kampo kyšo biurokrato ausys. Suprantu, tvarka reikalinga, bet ne iki tokio susmulkėjimo, neretai tik imituojančio tvarkos darymą… Aš sunkiai pasiduodavau prievartai. Jei vaidmuo nepatikdavo, jei jis man buvo svetimas, niekaip negalėdavau savęs perlaužt, todėl ir nesuvaidinau daug vaidmenų.

Atsisakydavot?

– Ne. Teatro etika reikalauja, kad vaidintum režisieriaus paskirtą vaidmenį, antraip įsivaizduokit, kas būtų, – visi norėtų Hamleto, o kas atliktų ne tokius patrauklius vaidmenis?.. Žinoma, yra aktorių, kurie yra tarsi iš molio, pasiduodančio bet kokiai formai, – tai tikri aktoriai, sakykim. O netikri tinka tik tam tikrai veikėjų kategorijai. Aš esu iš pastarųjų padermės.

– O kodėl jūsų nematome Algimanto Puipos „Edeno soduose“?

– Kai perskaičiau scenarijų, neradau, kas būtų nauja gvildenant senatvės temą, į kurią gilinausi Mažojo teatro spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“. Jokio atradimo sau pačiam aš negalėjau padaryti ir todėl man buvo neįdomu. Todėl atsisakiau.

 Tiesa, kad jūs vienai lietuvių studentei finansiškai padėjote baigti aktorystės mokslus Maskvoje?

– Mane sužavėjo jos nesavanaudiška meilė teatrui. Kažin ar šiandien rastumėte teatre daug aktorių, kurie būtų laimingi ne turėjimu, bet kitkuo, pavyzdžiui, pašaukimu, galimybe jam tarnauti. Tokių labai reta, dauguma leis suprasti, kad pinigas – va kur yra vertybė, nors pirmųjų kelias dažniausiai niekada nebūna lengvas. Užtat gavęs Nacionalinę premiją nutariau šiek tiek padėti, nes, kiek žinau, mokestis už mokslą jaunos aktorės šeimai buvo didelė našta. Mano pensija šiandien su valstybiniu priedu palyginti yra gera, negaliu skųstis, nors pinigai man niekada ir nerūpėjo per daug. Dievas taip lėmė, kad jų buvo tiek, kad minimaliems poreikiams pakaktų.

– Tai gal čia ir slypi tiesos grūdas: didžioji aktorių karta susiformavo dėl to, kad ją skatino ne pinigai? Kad jie geriausias įrankis dauginant vidutinybes?

– Aš taip neteigiu. Pavyzdžiui, Banionis mėgo pinigą ir dažnai filmuodavosi kažkur Sverdlovsko studijoje, kur jam dvigubai mokėjo, bet koks nuostabus artistas buvo. Pats per daug niekada negaudavau, ir jei filmuodavausi pas Žalakevičių, buvo šventa, jokiame filme neleisdavau sau vaidinti (kai kurie Maskvos artistai įsigudrindavo išsyk penkiuose filmuotis). Buvau iš tų naivuolių romantikų idealistų plejados, kuri nepavydėjo milijonus uždirbantiems Holivudo aktoriams. Dieve mano, galvojau, kokie jie nelaimingi žmonės.

– 
Kodėl gi?

– Pinigas pridaro žmogui problemų. Kartą, kai filmavausi su garsiu italų aktoriumi Džankarlu Džaniniu (Giancarlo Giannini) Italijos ir „Mosfilmo“ juostoje „Gyvenimas puikus“, truputį pavydėjau jam, žinoma, pagrindinio vaidmens (nors filmas išėjo labai prastas), bet visiškai nepavydėjau jam nei honoraro, nei jo rūmų, į kuriuos buvo pakvietęs į svečius. Tarnai, banketas, prabanga, terasos, iš kurių visa Roma po kojomis, bet pagalvojau, kiek jam rūpesčių, kiek jam rūpesčių…

…Tiesa, jūs nepaklausėte apie mano rūpestį, kuo aš užsiimu dabar…

– Tikrai.

– Kulinarija. Prisipirkau kulinarijos knygų ir gaminu valgyt sau ir sūnui Mindaugui, pasižiūrėdamas į jas. Kopūstų sriubą jau išmokau virti. Verdu dviem dienoms, nes daryti tai kasdien…

–…
yra rutina?

– Taip. (Juokiasi.) Dar pamėgau žiūrėti gamtos laidas per televiziją. Jos tik patvirtina: pasaulis fantastiškai žavus ir be galo įdomus… Kad jis nepažinus, seniai žinojau, dar fiziką studijuodamas; žmogus tik bando, bet yra bejėgis atsakyti į klausimus, kodėl, iš kur, kieno valia jis atsirado Žemėje. Tas nežinojimas ir artina jį prie Dievo, galbūt tas „nežinau“ pagaliau ir yra Dievas… Tai teikia optimizmo, kad pasauliui, balansuojančiam ties praraja, ir šįkart nebus lemta žūti.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
kolumbas-baneris
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *