Algimanto Kunčiaus vaizdaraščiai (video) (0)

Algimantas Kunčius ant Bekešo kalno. 1967. Romualdo Kunčiaus nuotrauka. | Iš knygos „Vilnius 1960 – 1970. Senamiesčio kvadratai“.

Nacionalinėje dailės galerijoje daugiau kaip mėnesį (2015-10-23 – 2015-12-06) eksponuota žymaus fotomenininko Algimanto Kunčiaus retrospektyvinė paroda „Vaizdaraščiai“ (Visual Scripts) tapo žymiu Vilniaus kultūrinio gyvenimo įvykiu, daugeliui praskaidrino molio spalvos lapkritį ir netgi visa savaite įžengė į adventą, tarsi pradėdama kitų advento renginių srautą.

Tai buvo labai turtinga, gausi, visaapimanti Algimanto Kunčiaus kūrybos apžvalga. Paroda taip sustatyta, kad, rengėjams rekomendavus, pradėjęs apžvalgą nuo dešinės ir apsukęs didelį ratą, pakliūtum į mažesnį apskritimą vidury, centrą, kuriame – pati menininko kūrybos pradžia, į vyresnės kartos žmonių atmintį įaugusi nerestauruota Vilniaus senamiesčio architektūra, dažnai paskendusi snieguose ir šerkšnuose. Būdami studentai, labai domėjomės beatsirandančios meninės fotografijos kūrėjų darbais, ant šios kūrybos klojamų pamatų ir brendome. Tais laikais seni mūsų bažnyčių mūrai snieguose ir šerkšnuose atrodė naujai, šviežiai, kaip ir jaukios buvo snieguotos, pusnimis apsikrovusios to meto žiemos. Tais laikais Vilniaus senamiestis atrodė kitaip – apskuręs, nedažytas, neremontuotas, bet tuo apleistumu savitai romantiškas – vaizdingomis sienų patinomis ir vijokliais apaugęs Pasaulio centras iš Lietuvos atvykstantiems naujiesiems ir jauniesiems Vilniaus gyventojams. Dabar jau nuostabą kelia tuometinė žmonių gausa, iš sustabdytų kadrų atsiveriantys žmonių ir daiktų gyvenimai – galbūt skurdūs materialiai, bet tik ne dvasiškai. Jaunimui bet kuris Algimanto Kunčiaus fotografijų ciklas – neįkainojama dovana, jų tėvų ir senelių gyvenimo vaizdų knyga. Jei tik esti istorinio laiko pajauta ir estetinis jautrumas.

Tolių vaizdai. Vilnius: Baltos lankos, 2001. | Knygos viršelis.

Algimantas Kunčius kilęs iš Šiaurės Aukštaitijos – Klovainių kaimo Pakruojo rajone. Gimė 1939 metais. Pokariu buvo dar visai vaikas. Menininkas yra pasakojęs, kaip jų šeima buvo priversta pabėgti iš Klovainių į Kauną. „Mes pabėgom į kauną nuo Sibiro vežimų. Tėvas buvo vargonininkas, į jo chorą eidavo daug šaunaus jaunimo – ūkininkų vaikai, geri vyrai, o paskui jie visi į miškus išėjo. Ir kai rusai grįžo atgal, stribai ir liaudies gynėjai pradėjo savo darbą dirbti – tėvą tardydavo, klausdavo: „Kur tavo choristai?“, sakydavo: „Tu žinai, turi ryšį su jais“. Tėvas nuo to tardymo buvo į mišką išbėgęs, o paskui jį buvo suėmę ir vis tardė. Bet buvo Šv. Onos atlaidai Klovainiuose, ir kunigas nuėjo, paprašė, kad leistų kad leistų tėvui pagroti. Jie išleido, jis pagrojo, o paskui pažįstami jauni vyrukai aprengė jį klieriku, įsodino į brikelę, ir jis pabėgo. Tėvas nebuvo joks veikėjas, tai taip jie jo ir nebeieškojo. Jis įsidarbino Kaune, o paskui, 1946 m. žiemą, atvažiavo ir mūsų parsivežti. Toliau nuo Klovainių pastatė mašiną, atvažiavom iki ten – laukais, keliai užpustyti. Ir ta mašina sustojo. Pro šalį važiavo sunkvežimiais du kareiviukai rusai, jie mus paėmė pavėžėt iki Kauno. Dirvonais vežė, vežė ir miškiniai pradėjo šaudyti. Rusų kareiviai veža mus, bėgančius nuo stribų, nuo Sibiro, o lietuviai pradėjo šaudyti, pamatę kariškas mašinas. Mes išgriuvom į sniegą, gulim, o kulkos lekia virš mūsų galvų. Ir taip šalta, sniegas – mažam vaikui toks įspūdis! Bet, matyt, miškiniai per žiūronus pamatė, kad nėr ko šovinius taškyt, nes nieko nėra – jokios amunicijos, tik du kareiviukai ir kažkokie žmogeliai. Susėdom atgal, tada vienas mums davė lašinių, sako „ешь“. Mes visi bėgom, visus mus išstūmė iš savo vietų, todėl ta dvasia tokia nerami“. (Iš Agnės Narušytės pokalbio su Algimantu Kunčiumi 2009 m. kovo 8 d. Įrašas saugomas A. Narušytės archyve. Iš: Reminiscencijos | reminiscences. Vilnius: Apostrofa, 2012, p. 114.)

Atvykęs į Vilnių, studijavo teisę ir muziką, tačiau 1963 metais apsisprendė būti fotografu ir pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1969 m. kartu su kitais fotomenininkais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją, 1977 metais surengė pirmąją personalinę parodą. Tuos kūrimosi laikus A. Kunčius prisimena itin šiltai, sako, jog buvę visi kaip kumštis, iš pusės žodžio suprasdavę vienas kitą ir labai solidarūs . Dabar kai žiūri – kiekvienas surado savo nišą, kiekvienas skirtingai matė pasaulį ir jų nelabai sumaišysi.

Debesų knyga. Vilnius: Alma littera, 2006. | Knygos viršelis.

Nesiimu išsamiai šiuo straipsneliu išaiškinti viso Algimanto Kunčiaus kūrybinio kelio, tam reikėtų parašyti pirmiau disertaciją, tačiau į kelis momentus, svarbius autoriui ir mums, norėčiau atkreipti dėmesį. Pirmiausia tebūnie kvadratas. Ši forma apie Kunčiaus kūrybą rašiusiųjų aptariama kaip padedanti sukaupti dėmesį. Pats autorius pasakoja, kaip fotografuodamas Vilniaus senamiestį iš karto komponuodavo nuotraukas nusipiešdamas mintyse kvadratą. Betgi kvadratas ir apskritimas, o pirmiausia – taškas yra pagrindinės senosios geometrinės mitologinės figūros. Mandala įrėminama į kvadratą, kuris tampa tarsi jos „rūmais“, pvz., ir Romos miestas yra patalpintas į kvadratą. Apskritimas, įrėmintas į kvadratą, priverčiamas iš pirmapradžio chaoso tapti kosmosu. Žmogaus akis, deja, nepiešia kvadrato, ji vienu metu mato viską aplinkui, ir kas žemėje, po kojomis, ir pašalius, ir dangų. Taigi Kunčius, rėmindamas senamiesčio vaizdus į kvadratus, kuria mažus vaizdo kosmosus, kvadratas yra vaizdo meditacija, kvadratas kuria daiktus savyje, nekintamai užfiksuotus fotojuostelėje ir sidabruotame fotopopieriuje. Tai jų pagauta būties akimirka. Albumą „Senamiesčio kvadratai“ galima vartyti kaskart keičiant žiūros lauką – kaip į kvadratą įrėmintas estetines miesto vertes, kaip į dokumentiką, įjungus pažintinį aspektą.

Nenuostabu, kad, kurdamas ciklą apie debesis, Algimantas taip pat imasi kvadrato „rūmų“. Kas gali būti mažiau žmogaus paveikiamas, jei ne dangus ir jo debesys? Debesys, apžvelgti plačiu žmogaus žvilgsniu, beveik neturi ribų, tik tolimus dangaus skliauto – gaubto, skafandro, teikiančio saugumo jausmą, nuleistus ir už namų besikabinančius kraštus. Kvadrato pagautas dangaus lopinėlis įgauna savo reikšmę – raminančią, taikią, draugišką kasdienei aplinkai, o kartais – dieviškai apokaliptinę, kartais net su užuominomis apie žemės ir dangaus susijungimą, kai ant kalvelės, taip ir įsivaizduoju, fotomenininkas gulėdamas „paima“ į kadrą visą žolyno „medį“, tarpstantį amžino ir nesibaigiančio dangaus kvadrato rėmuose, jei grįžtant prie mitologijos. Taigi „Debesų knyga“ – dangaus mandalos, sustabdytos būties akimirkos.

Vilnius 1960–1970. Senamiesčio kvadratai. Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2007. | Knygos viršelis.

Ciklas ir knyga „Tolių vaizdai“. Esu kadaise ją pavadinusi poezijos knyga, palyginti su „Reminiscencijomis“. Kiekvienas vaizdas – eilėraštis, parašytas, „nutrauktas“ iš kraštovaizdžio ir nebeperrašomas. O čia kvadrato nėra, kad ir siauresnis akies plotas, čia vis dėlto artimiau natūraliai žmogaus regai. Bet studijuojant šį ciklą kyla kitų minčių. Kraštovaizdis – kaip ant Dievo delno, mąsčiau dar kartą vartydama albumą, gyvenantis nuo žmogaus nepriklausomą gyvenimą. Dangus aukštas, dangus žemas, balti keliai, vešlūs rugiai, nemažiau vešli varnalėša prie apleisto kelio – tokie matyti, o kai kurie nauji – vaizdai, į juos tik virtualiai gali įeiti, kaip svečias, ramiai pasėdėti ir išeiti. Gamtoje esi svečias. O gamta yra nuostabi. Tokia šios knygos prasmė, mano supratimu.

Ir dar porą žodžių apie mano numylėtąsias „Reminiscencijas“. Esu apie jas rašiusi, kartotis nesinori, pavadinau tada jas ne albumu, o pabrėžtinai knyga, regis, teisingai, nes ir dabar manau, kad jos vaizdų naratyvai itin akivaizdūs ir įtaigūs. Reminiscencijos – sudėtingas kūrinys, aprėpiantis ne vieną temą, fiksuojantis kasdienybę ir apimantis amžinybės prieigas. Šiame cikle daug keliaujama – į prarastas gimtąsias vietas, į vietas, kur įsibūta, daug kelio ir pakelių, daug kasdienio stebuklo – bergždžias gražuolis kopūstas daržo vidury (menininkas komentuodamas tą garsųjį kopūstą yra palyginęs jį su menininku – naudos nėra, bet gražu!), kosmėja ir plastikiniame dubeny atsispindintis dangus prie namo kampo, ir pan. Nieko ypač vertingo kultūros požiūriu, mūsų akimis žiūrint. Bet kai fotografijoje tai parodo Kunčius, atsiranda ir vertės, ir prasmės. Ypač nuotraukos iš Pašilaičių mikrorajono statybų, kurias jis fotografavo, kai pajuto, kad po Černobylio atominės elektrinės avarijos Lietuvoje pasikeitė oras – lyg išretėjo, išskaidrėjo. Kadrai iš Pašilaičių, kuriuose nerasite nė vienos gyvos būtybės, tik grūdėtą betoninių blokų paviršių, paliktus darbo įrankius, aštriais kampais iškandžiotą gryną dangų, iš tiesų primena po atominio karo apleistą vietovę. Liko nepaminėti „Sekmadieniai“, „Susitikimai“ ir kiti ciklai, betgi vėl prisiminiau Algimanto pastabą, kad jo nuotraukas kiekvienas interpretuoja savaip, pagal savąją patirtį ir suvokimą, tad tą užduotį ir perduodu skaitytojui. Visa Algimanto Kunčiaus kūryba turi išliekamąją estetinę ir istorinę, dokumentinę vertę. Yra kas veikti žiemos vakarais sklaidant jo albumus ir knygas.

Reminiscencijos | reminiscences. Vilnius: Apostrofa, 2012. | Knygos viršelis.

Paroda atspindėjo pagrindinius ciklus, be to, buvo papildyta kino vaizdaraščiais. Sidabro atspaudus darė pats autorius. Jau vien tai, kad parodos autorius savo kūrybą vadina vaizdaraščiais, rodo jų naratyvinį pobūdį. Joje gausu vaizdinės eseistikos, istorinę vertę turinčios dokumentikos ir poezijos. Už ciklą „Tolių vaizdai“ 1998 metais Algimantui Kunčiui buvo suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, o kalbamos retrospektyvinės parodos atidarymo metu – aukščiausias Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

„Saulės arkliukų“ redakcija, neakivaizdžiai pasidrąsinusi Jono Meko žodžiais, kad neva reikia filmuoti taip, kaip išeina, savo neišmania technika nufilmavo „taip, kaip išeina“ parodos atidarymo šurmulį ir stengėsi atidžiai pažvelgti su fotokamera beveik į visas nuotraukas. Tiems, kas parodos nematė, o gal ir apie talentingąjį fotomenininką mažai težino, bus įdomu ir proga susipažinti.

Svarbiausi Algimanto Kunčiaus darbų ciklai:
Senamiesčio kvadratai, 1960–1970.
Fotografuota Vilniuje, 1960–2007.
Susitikimai, 1963–1984.
Tapytojas Antanas Gudaitis, 1963–1989.
Vilniaus gatvėse, 1963–
Prie jūros, 1965–2001.
Sekmadieniai, 1968–1985.
Reminiscencijos, 1975–1987.
Kino užrašai, 1979–1984.
Tolių vaizdai, 1985–1998.
Debesų knyga, 1985–1998.
Miunchenas balandį, 1990.
Rekonstrukcijos, 2002–2007.

Leidiniai:
Senojo Vilniaus vaizdai. Vilnius: Mintis, 1969.
Ablinga. Vilnius: Vaga, 1975.
Susitikimai. Vilnius: Mintis, 1984.
Tolių vaizdai. Vilnius: Baltos lankos, 2001.
Debesų knyga. Vilnius: Alma littera, 2006.
Vilnius 1960–1970. Senamiesčio kvadratai. Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2007.
Reminiscencijos / reminiscences. Vilnius: Apostrofa, 2012.

Video įrašai:

I dalis.

II dalis.