Buvau ką tik grįžusi iš tolimų kelionių, bet jau atsiilsėjusi, tad su ilgesiu leidausi žemyn nuo aukštosios Šeškinės kalvos į miestą, kaip mes pratę sakyti, – pabūti ir pamedituoti Vilniaus rudens lygiadienyje. Sako, tai labai ezoteriškas („susijęs su tuo, kas yra viduje, kas yra slapta, mistiška“) renginys? Ir tai blogai? Tad neikime ir į bažnyčią, jeigu taip. Beje, miestas būtent taip ir buvo nusiteikęs: visas vadinamasis Brodas, t.y. Gedimino prospektas, stipriai kvepėjo rūkyta žuvimi ir dešrelėmis, tradiciškai drauge su raugintų kopūstų troškiniu, o tarp maisto „kabinų“ – daug visokiausių daiktų, kuriuos linksmino pasamdyti folklorininkai. Buvau nustebusi ir pradėjau svarstyti: gerai tai ar blogai? Samdyti folklorininkai tikriausiai blogai. Ne todėl, kad folklorininkai, o todėl, kad samdyti! Bet gal ir neblogai? Kodėl gi jie turėtų dirbti už dyka? Maistas – neutralu, nes buvau soti. Daiktai? Hmmm…
Reikėjo rinktis: arba daiktai, arba – tyli meditacija ir misterija. Lengvai nugalėjo misterija. Eidama dar žvalgiausi afišų – kas per turgus tą šventą vakarą Vilniaus mieste? Na taip. 2015 metų derliaus mugė ir tuo pat – kažkokia tautų šventė, apie kurią nebuvau girdėjusi. Atrodo, didžiulis potvynis iš Gedimino prospekto taip pat rinkosi srautus – vieni į dešinę, kur ne pačioje didžiausioje lauko estradoje jau buvo girdėti kažkurios tautos „bumčikai“, o kita dalis – į kairę, Neries link. Pasidarė juokinga, bet juokams jau nebuvo laiko, ir įsiliejau į kairįjį srautą, dar spėdama „nutraukti“ porą vaizdų. O prie Neries, dešiniajame jos krante, jau žibėjo pirmoji žuvis. Kol susiorientavau, kadgi reikia filmuoti, jau sublyksėjo pelekais ir antroji. Geriausia, kai nieko nežinai – nežinai, ką parodys, kiek laiko truks, na, nieko nežinai, išskyrus esminius dalykus ir pavadinimą, – ateini lyg kūdikis tyra širdimi, kurią gali užpildyti tik ši archajiškus vaizdinius žadanti misterija. Ak, jeigu jie į mano žodžius būtų įsiklausę tada, seniai seniai, kai siūliau Dainų šventei surengti misteriją, dar spėjau pagalvoti, bet kamera jau filmuoja, ir – daugiau jokių minčių! O žmonės grūdasi, stumdosi, žinoma, netyčia, dėl spūsties, ir girdžiu – taip pat tyromis širdimis nieko nežinantys garsiai svarsto: paukštis ar drakonas, kas ten sužibo? Supratau, kad irgi nespėję pasiskaityti… tokie „nežinovai“, bet užtai tyraširdžiai
Nežiniukams pakartosiu prieš renginį reklaminiuose skelbimuose skelbtą tekstą:
Dviem skirtingais vardais vadinama ir dažnai dvilypė deivė Žvėrūna-Medeina yra žvėrių ir miškų valdovė, medžiotoja su kurtais-vilkais. Ji vieniša, mergaujanti, atsisakiusi vedybų, bet geismų persekiojama ir išsiilgusi vedybinio gyvenimo. Ši deivė – gražiai pasipuošusi mergina arba vilkė, kuri vadovauja vilkų rujai ir kartu su jais, lakstydama po miškus bei laukus, puola, plėšia, griebia, kas jai patinka. Jos šaukliai ir palydovai – kiškiai, o ją vadina ir „Zuikių dievu“, kuriam, pagal Ipatijaus metraštį, aukojo ir karalius Mindaugas. Žvėrūna-Medeina reiškiasi ir ornitomorfiniu lakštingalos pavidalu. Kaip teigia mitologijos tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius, deivė Žvėrūna-Medeina po valstybinės religijos reformos, apie kurią kalbama 1261 m. užrašytame Sovijaus mite, atsistoja šalia svarbiausių naujojo panteono dievų – Andojo, Perkūno ir Kalvelio, nes atstovauja medžioklei ir karui – svarbiausioms kunigaikščio ir didikų veiklos sritims. Kariai, kaip ir pati Žvėrūna-Medeina, yra medžiotojai, ir vilkai arba kiškiai. Be to, kariai galimas dalykas, yra ir bitininkai, miškuose turintys bičių ir per bites tarpusavyje susibičiuliavę. Valstybę formuojančios Mindaugo giminės religinėje tradicijoje Žvėrūnai-Medeinai ir jos kultui buvo skirtas ypatingas dėmesys, nes pagrindinis su šia deive siejamų šventviečių (kiškio bažnyčių ir vilko pėdų) arealas sutampa su menama Lietuvos žemės teritorija ir dera su ankstyvųjų valdovo kiemų bei valstybinių pilių geografija. Plačiau: Vykintas Vaitkevičius. Nauja Žvėrūnos-Medeinos perspektyva. „Lietuvos archeologija“. 2003. T 24, p. 17–32.
Rugsėjo 19-ąją šį renginį, kaip visada, kūrė Vilniaus miesto moksleiviai ir studentai (400–500 jaunuolių), pagal dailininkės Julijos Ikamaitės idėjas ir tik jos norintys būti vadovaujami. Na, tai, žinoma, iš bendrojo išsilavinimo. Šiemet jie Neries krantinėse iš žvakių sukomponavo baltiškuosius ženklus, skirtus baltų mitologijos deivei Medeinai-Žvėrūnai, o juos tiksliai, detalė į detalę, pasirinkti labai padėjo mokslininkų Vykinto Vaitkevičiaus ir Jono Vaiškūno įžvalgos bei leidiniai. Ženklai nuostabūs – povas? lakštingala? tiesiog mitinis paukštis? elniai, pati deivė su ietimi rankoje ar žmogus? medžiai ir muzika, kaip didelis nuostabus ženklas, kurią sukūrė Dominykas Digimas ir Gediminas Žilys.
Sutemo staiga, vanduo nuo šviesų mirgėjo įstabiausiomis spalvomis, muzika ritmingai palaikė pulsą, kol žiebėsi naujos ir naujos figūros, kol plaukė ir nuplaukė laiveliai, daugeliui pasirodė tamsoje, kad kanojos, atmirksėję su švieselėmis, mistiškai praplaukė tarsi pagarbą atiduodamos mūsų archajiškajai deivei Medeinai-Žvėrūnai. Tai ir buvo kulminacija, kuriai padėjo įvykti švelnus jaunos moters balsas, kalbantis pačios deivės vardu. Racionaliam protui tai buvo netikėtumas, nes reklaminiame plakate – sena moteris giliu žvilgsniu, bet juk nebūna senų deivių! Tai reiškia kažką kita…
Maždaug 40 minučių! Kas žiūrėsite šį „Saulės arkliukų“ pirmąjį video, aišku, mėgėjišką, bet nuoširdų, paliekame vietos Jūsų interpretacijoms. Bet tai užburia! Arba, anot estų poetės Doris Karevos „kultinių eilučių“, kurias iš estų kalbos kadaise išvertė poetas Kęstutis Rastenis: „Dievas atsitinka / Ant drugelio sparno / pasaulio hieroglifas“.
