Apie kelionę į Liubeką, advento parodos vakarus ir velniūkštį (1)

Daiva Gudauskaitė-Rohde ir Gaiva Paprastoji | H. Mafrio nuotr.

Daiva Gudauskaitė-Rohde ir Gaiva Paprastoji | H. Mafrio nuotr.

Dar viena istorija iš menininkių Daivos Gudauskaitės-Rohde ir Gaivos Paprastosios draugystės

Buvau buvusi prieš dešimt metų, atsiminiau, kad Liubekas – gražus miestas, bet iš tikro tai buvau pamiršus… Pamiršus, koks ten šaltas sidabrinis vėjas ir kiek jis atneša deguonies kiekvienu gūsiu – vietiniams nieko, jie pripratę, o atvažiavusiesiems jau tuoj ir per daug… Kokios elegantiškos salos gatvės, kokia harmoninga visuma vyrauja, nors namų fasadai ne tik įvairūs, bet ir sustatyti labai pramaišiui – seni amatininkų namai, įprasti Vokietijai, plytinė gotika, kaip ir kituose Hanzos miestuose (Kaune, Vilniaus gatvėje, pvz.), ir čia pat barokiniai fasadai kaip Amsterdame palei kanalus. O kur dar klasicizmas…

Yra ir didelių imperijos laikų pastatų – garsi savo mokymo kokybe visame pasaulyje Aukštesnioji muzikos mokykla, Liubeko miesto teatro pastatas, užimantis visą kvartalą ir talpinantis ne tik dvi scenas, bet ir du kolektyvus, operos ir baleto, žodžiu, muzikinį, ir dramos.

Kadangi Daiva ten jau aštuoneri metai dirba, tai ėjom žiūrėti, man visą ekskursiją pravedė: kai pamačiau evakuacijos planą, kabantį prie įėjimo, tai sakau: čia gi labirintas! – koridoriai artistams, kostiumams, dekoracijoms ir technikams, ir chorui, ir orkestrui, ir patalpos, kur visi aprengiami, perrengiami, apšviečiami, nugrimuojami, akompanuojami ir jų profesiniai laimėjimai pažymimi.

Fasadų mozaika | H. Mafrio nuotr.

Fasadų mozaika | H. Mafrio nuotr.

Daiva sako irgi ne visur išvaikščiojusi, ne visais koridoriais ėjusi, bet daugumą kelių, įskaitant teatro rūsius, kur laikomos kostiumų atsargos, žino.

Pasitikėjau, jei ką, tai ji ir išves mus iš tų rūsių su eilėm ir eilėm suknių, ir livrėjų, ir pasijonių, ir kailinių, jei elektra staiga dingtų ar pan. Jai yra tekę kartą apgraibom tamsoje kelią rasti išeiti, kai kažkas nepagalvojęs kitoje rūsio pusėje išjungė šviesą ir uždarė duris… Daivą visi pažįsta, su visais ji sveikinasi, visus kviečia apsilankyti parodoje, dalija kvietimus.

Mums einant mieste netikėtai vis sako: „Šitame name kai aš gyvenau, tai eidavom čia į upę maudytis…“ Arba vėl, visai kitur, rodo: „Šitie du langai buvo mano…“, arba „Visa šita antro aukšto langų eilė buvo mūsų butas…“ Nė iš vienos kavinės neišeinam, kad savininkai su džiaugsmu nesutiktų iškabinti parodos plakato ar padėti kvietimų. Nenuostabu, Daiva pati ilgai turėjo parduotuvę svarbiausioje Liubeko gatvėje – dabar ji jau tiek užplūsta turistų, kad pereinam ja tik kartą, simboliškai, mano prisiminimams patikrinti.

Tipiškas Liubeko gatvės vaizdas. Helmuto Mafrio nuotrauka.

Tipiškas Liubeko gatvės vaizdas | H. Mafrio nuotr.

Gatvės dideliais akmenimis grįstos, jei mašinos vienoje pusėje statomos, tai eismas jau lieka tik vienos krypties. Prie durų dažnai išimta šaligatvio akmeninė plokštė ar dvi ir auga vijoklinės rožės ar mėlynas „lietus“…

Pačioje saloje aukščiai skirtingi: gatvės tai kyla, visada prieš vėją, tai leidžiasi vandens link, ir vėjas, irgi, visada nuo upės!.. Uoste stovi senų burinių laivų replikos, plikais stiebais, kaip žiemą, kada kalėdiniai turgeliai pritraukia turistus autobusais, nes miestas kaip iš atvirutės, žmonės atvažiuoja ir pamato, kad tikrai jis toks, kad jiems nepamelavo… Sniego, žinoma, nėra, tik kalėdinių švieselių girliandos, punšas ir metalinių atspalvių debesys – Liubeke žiemą lija, o mums retsykiais vis dėlto pasirodydavo saulė!

Apie kokią parodą kalba? Aš juk parodos proga atvažiavusi… Bet reikia pradėti viską nuo pradžių.

Parodos plakatas | G. Paprastosios nuotr.

Parodos plakatas | G. Paprastosios nuotr.

Gyveno kartą Liubeko saloje du draugai. Menininkai, kaimynai. Vienas vyresnis, Karlas Gietas (Karl Gieth, 1904–2001) – meno jis mokėsi Hamburgo meno mokykloje prieškaryje. Visą karą praėjo kareiviu iki Rusijos ir atgal, per Rygą, per Klaipėdą, atrodo – visą laiką dar ir eskizavo (neturėjo spalvų, tai užsirašydavo, kokios jos buvo kur, kad atsimintų, o grįžęs namo tuos eskizus dar ir nuspalvino). Iki pensijos 1973 metais dirbo piešimo mokytoju Liubeko gimnazijoje ir jo mokiniai prisimena jį iki šiol su meile ir dėkingumu, kaip tikrą profesionalą… 1977 metais toje pačioje Hundestrassėje, beveik priešais namą, kur gyveno ir turėjo įsirengęs savo ateljė Karlas Gietas, apsigyveno Rolfas Goerleris (Rolf Goerler), 1927 metų gimimo, hamburgietis, skulptorius, grafikas, piešėjas… Buriuotojas, savo rankomis pasistatęs dvistiebę jūrinę jachtą „Kalipso“, su žmona ką tik iš Paryžiaus, kur ji buvo metus laiko gyvenusi ir laikiusi knygyną – kaip ji pati dabar sako, tai buvo nuostabus laikas, tik jai visą laiką rodęsi, kad Paryžiuje ji neturinti kuo kvėpuoti, kad ten žmogui trūksta oro… Žinoma, palyginti su Liubeku ar buriavimu atviroje jūroje.

R. Goerleris mirė 2006 metais, bet abu draugai spėjo kartu prieksperimentuoti, prikurti meno, įgyti pagarbą ir pripažinimą, išpopuliarėti, tapti publikos mylimais – Karlas Gietas buvo ir Liubeko miesto dailininkų sąjungos pirmininkas. Tose pareigose jis net su delegacija apsilankė Bonoje, pas Vilį Brantą (Willy Brandt), irgi liubekietį, tarp kitko.

Daivos ir Gaivos darbai | H. Mafrio nuotr.

Daivos ir Gaivos darbai | H. Mafrio nuotr.

Nors Vilis Brantas – jau kito žymaus Liubeko sūnų „trejeto“ dalis, kartu su Giunteriu Grasu (Günter Grass) ir Tomu Manu (Thomas Mann) – visi jie ten turi po muziejų. O G. Grasas netgi piešė, irgi: be kita ko, galima nusipirkti vyno su jo nupieštomis etiketėmis… O ir jį patį, portretuotą įvairių dailininkų, įvairiais laikais, dažnai linksmą, sukarikatūrintą, matai mieste – vitrinose, nuo knygų viršelių…

Prie Hundestrassės grįžtant, tai K. Gieto ateljė kiemelyje, aukštai, kaip balandinė kokia išliko, nes namas priklauso jo sūnui ir ten dabar jis gyvena su žmona. Išliko ir autentiškas šio namo holas tik įėjus iš gatvės, su akmeninių plokščių grindimis, olandiška kokline krosnimi, trikampe ir karūnuota, ir ilgu ąžuoliniu stalu su sunkiais suolais, kur gerais laikais lengvai tilpdavo per trisdešimt žmonių susėsti, pavakaroti…

Karlo Gieto tapybos darbai, ypač abstraktaus laikotarpio, beveik visi parduoti, šeimai likęs daugiau grafikos ir piešinių archyvas – klasika jau keleto kartų sąmonėje tapę Liubeko miesto vaizdai. Po jo mirties daug kas taip ir liko kabėti čia ant sienų, lyg paroda, lyg prisiminimas, kurį vis mažiau kas prisimena, laikui bėgant ir besikeičiant vis sparčiau… Žinoma, buvo paminėtas šimtmetis… R. Goerlerio atminimą dar šįmet irgi ekspozicija pagerbė Liubeko Kunstverein (dailininkų sąjunga), bet viskas neišvengiamai grimzta praeitin, jei niekas aktyviai to proceso nesistengia sulaikyti…

Gaiva Paprastoji parodoje prie savo kūrinių | D. Gudauskaitės-Rohde nuotr.

Gaiva Paprastoji parodoje prie savo kūrinių | D. Gudauskaitės-Rohde nuotr.

R. Goelrelio našlė ir Daiva Gudauskaitė-Rohde demonstruoja muzikinę skulptūrą | H. Mafrio nuotr.

R. Goelrelio našlė ir Daiva Gudauskaitė-Rohde demonstruoja muzikinę skulptūrą | H. Mafrio nuotr.

Helmuto Mafrio nuotraukos ir pats autorius (antras iš kairės) | D. Gudauskaitės-Rohde nuotr.

Helmuto Mafrio nuotraukos ir pats autorius (antras iš kairės) | D. Gudauskaitės-Rohde nuotr.

Taigi Daiva, padedama draugo Helmuto Mafrio (Helmut Mafry), beieškodama patalpų savo sukurtai suknelių su papuošalais kolekcijai eksponuoti, šią laiko kapsulę aptiko ir užmigusią gražuolę pribudino: nebuvo sunku gimines ir palikuonis įtikinti, jog ir geriausius, tvirčiausiai istorijoje atsistojusius vardus sveika palaikyti žmonių atminty parodomis, paskaitomis, ekskursijomis… bičiulių klubo suorganizavimu ar pan. Darbo ta kryptimi galima daryti daug, bet reikia nuo kažko pradėti. Taip ir gimė advento parodos-vakarų idėja.

Helmutas Mafris, dailininko sūnus T. Gietas (T. Gieth) ir senasis galerininkas | D. Gudauskaitės-Rohde nuotr

Helmutas Mafris, dailininko sūnus T. Gietas (T. Gieth) ir senasis galerininkas | D. Gudauskaitės-Rohde nuotr.

K. Gieto namų hole vėl įkūrė krosnį, stalas pasipuošė keturiomis žvakėmis, įkomponuotomis į Daivos papuošalus ir jų laikymo konstrukcijas, – viskas atrodo gražiau, negu skamba skaitant parašyta – netgi atėjęs galerininkas nusipirko ne papuošalą, bet užsakė Daivai padaryti jam irgi tokį laikiklį su žvake – idėją eksponuoti… R. Goerlerio našlė atrinko savo vyro piešinių, akvarelių, grafikos… Visi, padedami talkininkų, netgi atvilko per gatvę iš kitos pusės namo vieną iš jo žymiųjų muzikinių skulptūrų, kurių jis konstravo daug vienu metu, iš medžio, geometrinių formų ir su ištemptomis įkomponuotomis fortepijono stygomis – ant jų galima ir groti kaip ant kokios arfos mutantės, tik šita dabar per laiką jau šiek tiek išsiderinus.

Bet Muzikos mokyklos studentus ji domina iki šiol! K. Gieto abstrakcijos dažnai buvo spalvingos, netgi šmaikščios, sakyčiau, o R. Goerleris tapė tapė jūrą, dangų, horizontą, debesis, kartais iki visiško jų suabstraktinimo baltais, pilkais, žalsvai melsvais ir plieno tonais – gal kaip tik tuo, kad buvo nepanašūs, jie ir skatino vienas kito ieškojimus, darė juos vaisingesnius.

R. Goelrelio portretas | asmeninė nuotr.

R. Goelrelio portretas | asmeninė nuotr.

R. Goelrelio akvarelės – tipiški jo piešiniai | H. Mafrio nuotr.

R. Goelrelio akvarelės – tipiški jo piešiniai | H. Mafrio nuotr.

R. Goelrelio „Velniūkštis“ | H. Mafrio nuotr.

R. Goelrelio „Velniūkštis“ | H. Mafrio nuotr.

Į ekspoziciją nepamirštas pakviesti su savo nuotraukomis ir galerininkas, abiem draugams dar gyviems būnant, jų darbais sėkmingai prekiavęs, – neabejotinai gudrus ir keistas ne mažiau nei tada, bet gal jau vis dėlto laikas padaręs savo, kaip sakoma…

Fotografas Helmutas Mafris pasakoja, kaip kažkada buvo paprašytas fotografuoti R. Goerlerio skulptūrų su skylėmis ekspoziciją po atviru dangumi čia, Liubeke: pro vienos iš jų skylę jis nufotografavo vos ne visą miesto panoramą, o kai skulptorius pamatė nuotrauką, tai net sušuko, kad „kaip tik taip jo buvę užmanyta! kad skulptūros taip ir turėtų būti – rėmais miesto vaizdams…“

K. Gietas savo ateljė |asmeninė nuotr.

K. Gietas savo ateljė |asmeninė nuotr.

K. Gieto piešiniai ir graviūros – Liubeko vaizdai. Daivos Gudauskaitės-Rohde nuotrauka.

K. Gieto piešiniai ir graviūros – Liubeko vaizdai | Daivos Gudauskaitės-Rohde nuotrauka.

Nuo tada H. Mafris pastoviai būdavo prašomas fotografuoti dailės darbus, abiejų draugų ir daugelio kitų Liubeko dailininkų – pats meninio polinkio neturėdamas, kad ir koks profesionalas techniškai būtum, nepamainomu netapsi… Dabar, kai jis ėmė eksponuoti ir savo nuotraukas, dažnai gal labiau grafikos darbus primenančias, kiek su jomis dirbta toliau, nufotografavus, kompiuterinėmis programomis – matosi jose sėkmingai sujungtas meninis polėkis su fototechnikos pomėgiu.

Jos praturtina ekspoziciją ne tik formomis, bet ir spalvomis. Nors, labiau negu mano paveikslai tai tos ekspozicijos spalvomis nepraturtina niekas!..

Ir pakliuvau aš ten, žinoma, kaip Daivos draugė, jeigu jau draugystė yra svarbi šioje parodoje. Iš vienos pusės, aš kaip ir viešnia, visi man labai malonūs, draugiški, stengiasi suprasti mano olandų kalbą, nes vokiškai aš nemoku… O iš kitos pusės, aš labai džiaugiuosi, kad patekau į tokią garbingą žymių senų pažįstamų draugiją, kad priėmė ir mane, tokiam puikiam mieste, jo kultūrinės atminties palaikymo renginyje… Kad galėjau prie tos atminties vingio prisiliesti.

Ir krosnis vainikuota, ir ąžuolinis stalas, ir šviestuvas – išlikusi autentiška erdvė | D. Gudauskaitės-Rohde nuotr.

Ir krosnis vainikuota, ir ąžuolinis stalas, ir šviestuvas – išlikusi autentiška erdvė | D. Gudauskaitės-Rohde nuotr.

Kaip prie žymiojo Rolfo Goerlerio nulieto bronzinio velniūkščio, tapusio Liubeko miesto simboliu – jisai sėdi, vieną žmogaus, kitą su kanopa kojas tabaluodamas, ant ilgo stačiakampio akmens prie Šv. Marijos bažnyčios šono, be bambos, išsišiepęs, rageliai blizga, nes visi turistai juos čiupinėja, kad prisilietimas laimę atneštų – R. Georlerio darbo skulptūrų Liubeko miesto erdvėje yra apie dvi dešimtys, jis kūrė tiek bažnyčioms, tiek modernius ar pagoniškus dalykus, ne tik Velniūkštį ar Vandenį mažutį, bet Daiva sako, kad ji ir undines yra mačiusi, kaip laivo figūras sukurtas – pirmiausia jis buvo menininkas.

Bet ir pokštininkas! Jumoro jausmas kaimynus dailininkus irgi jungė: K. Gieto Liubeko vaizdai, panoramos dažnai buvo užfiksuoti netradiciniu rakursu, ne tokie, kokius turistai pratę matyti nuo bokštų ar bažnyčių stogų ir atpažinti… Savo darbais jis juos galėdavo suklaidinti, sumaišyti jų miesto įsivaizdavimą… Mat jisai buvo įsirengęs apžvalgos aikštelę ant savo namo stogo ir viską matė, kaip matėsi jam, iš savos aukštos ir kitiems neprieinamos vietos.

Liubekas yra sala | H. Mafrio nuotr

Liubekas yra sala | H. Mafrio nuotr.

Gruodžio mėnuo yra turtingas renginių, visi siūlo parduoti dovanų ieškantiesiems ką nors iš to, ką turi ar parduoti norėtų… O iš kitos pusės, advento vakarai turi būti jaukūs, ramesni, su čiurlenančiais pokalbiais, įspūdžiais, diskusijomis…Karštu vynu ir meduoliais kvepiantys, šviesos oazės palyginti su anksti sutemstančia gatve.

Aš jau išvažiavau, po Kalėdų atgal į Lietuvą išvažiuos ir mano darbai, bus sugalvotos kitokios parodos, organizuosis gal ir K. Gieto ateljė bičiulių būrys… Miestas liks, gražuolis. Liks jo atmintis, istorija, kultūrinio gyvenimo pulsas liks. Liks dar daug darbų, kuriuos galima nuveikti.

O man smagu, kad ir aš viso to dalele pabuvau, kažkuo prisidėjau, kažkiek prisiliečiau… Pasimatėm irgi. Smagu…

P. S. Konkrečias formas jau įgauna idėja atvežti K. Gieto piešinių ir grafikos parodą šią vasarą į Nidą, į Tomo Mano festivalį – jei vienas liubekietis paatostogavo Kuršių nerijoje, tai būtinai jo pėdsakais atkeliauja ir kas nors iš kitų, anksčiau ar vėliau, akivaizdžiai ar neakivaizdžiai…

LTK_Logotipas

 

 

Kategorijos: Margos pievos: renginiai, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *