Birželio 13–15 dienomis Lietuvoje vyks Europos archeologijos dienos – Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje (Radviliškio r.) lankytojų laukia net du šiai progai skirti renginiai.
Birželio 14 dieną 13 valandą Kleboniškių kaimo buities muziejuje vyks renginys „Archeologija iš arti“. Dalyviai kartu su archeologu aplankys Kleboniškių piliakalnį ir pilkapyną, „gyvai“ pažins archeologijos objektus, sužinos jų skirtumus bei tyrinėjimų ypatumus. Pasakojimą iliustruos įvairių laikotarpių archeologinių radinių kopijos. Bus galima pakilnoti akmeninį kirvelį, patikrinti titnaginio gremžtuko aštrumą, palyginti brūkšniuotos ir grublėtos keramikos puodus, pasipuošti apgalviu, pasimatuoti žalvarinę apyrankę, prisisegti segę ar smeigtukų porą. Renginio dalyviai galės patys pabandyti skiltuvu ir titnagu įskelti kibirkštį.
Būtina išankstinė registracija tel.: 0 422 56 110.
Birželio 15 dieną 13 valandą Burbiškio dvaro istorijos muziejuje vyks archeologo-juvelyro Evaldo Babensko parodos „Unikalūs XIII–XIV a. žiedai Lietuvoje“ pristatymas ir parodos autoriaus paskaita „Kodėl šie XIII–XIV a. žiedai unikalūs? Jų archeologija ir rekonstrukcija“.
Parodoje pristatomi E. Babensko identiškai atkurti XIII–XIV a. archeologiniai radiniai – žiedai – leidžia pamatyti, kaip iš tiesų atrodė papuošalai, kuriuos nešiojo ankstyvųjų viduramžių Lietuvos gyventojai. XIII–XIV a. visoje Rytų Europoje nešioti žiedai buvo gana panašūs, bet Lietuvoje rasta keletas itin specifinės konstrukcijos žiedų. Šių žiedų korpusai tuščiaviduriai, suformuoti iš filigraninės (lot. filum – gija, granum – grūdelis) plonos vielos pertvaros. Jiems gaminti naudota itin plona sidabrinė vielutė ir skardelė.
E. Babenskas šiais žiedais domėjosi kelis dešimtmečius. Kai gana nedidelėje teritorijoje, daugiausia Kernavėje ir Vilniuje, Bokšto gatvėje, buvo aptikta nemažai tokių žiedų, imtasi formuoti jų paplitimo ir chronologijos senosiose Lietuvos žemėse istoriją.
Pastaraisiais metais juvelyrui subrandinus idėją pristatyti šių žiedų rekonstrukcijų parodą, netikėtai buvo rasta dar keletas žiedų. Taip pat pasiekė naujienos ir iš užsienio rinkinių – paaiškėjo, kad keli tokio tipo žiedai aptikti už tūkstančių kilometrų nuo mūsų krašto, o tai rodo ypatingus tarpregioninius ryšius XIII–XIV amžiuje. Šiandien archeologai mūsų krašte suskaičiuoja 19 tokių žiedų. Parodos autoriai turi stiprią nuojautą, kad šių radinių sąrašas ateityje tik pildysis, ir galimybių juos tirti atsiras daugiau.
Paroda Burbiškio dvaro istorijos muziejuje veiks iki rugsėjo 15 dienos.
Europos archeologijos dienos – jau šeštus metus Lietuvoje vykstantis tarptautinis renginys, skirtas archeologijos mokslo bei archeologijos paveldo pristatymui. Oficialus šių dienų atstovas ir organizatorius Lietuvoje yra Lietuvos nacionalinis muziejus.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinio žinia
Tai ar tie žiedai yra lietuvių, ar tik rasti Lietuvoje? Kaip su tuo klausimu? Juk tai žmogui yra svarbiausia. Tačiau išeina, kad archeologai nebando į tai atsakyti.
prieš daug metų pasisakiusio, berods, Liudvikos Pociūnienės TV laidoje „Laiko ženklai”, gerokai platesnėje negu dabartinėje Lietuvos teritorijoje rasti 30 tūkst. metų senumo artefaktai liudija, jog visoje joje visus tuos tūkstantmečius gyveno vienos ir tos pačios (aisčių) kultūros gentys*. Jos čia buvo pirmeivės, t.y., iki jų čia negyventa.
Pasak jo, archeologai turi artefaktų už dar 10 tūkst. metų, bet jie dar nėra patvirtinti.
…………………
* Tai tikrino ir patvirtino Pasaulio archeologų org-ja
Keisti dalykai dedasi, – maždaug tas pats kas sovietmečiu buvo, kad norint viešai pasakyti Lietuva, turėjai būtinai sakyti Tarybų Lietuva.
Kokie 30 tūkst. m. senumo artefaktai Lietuvoje? Paskutinis ledynmetis baigėsi prieš 10 tūkst. m., o jis slinkdamas taip viską sumalė, kad nieko negalėjo išlikti. Na, nebent pačiame pietrytiniame pakraštyje, kuris išvengė ledo.
Patikslinimų prašau kreiptis į tą archeologą. Aš buvau tik laidos klausytoja. Tačiau nuo ledynmečio gentys spruko į Afriką, gal ir į Mažąją Aziją… Galėjo taip porą kartų pasitraukti ir vėl grįžti.
Tai, kad atvirkščiai ledynmečio laikotarpiu žmonės iš pietinio pusrutulio traukėsi gyventi į šiaurinį, link ledyno ar net į jį. Mat ledynmečio laikotarpiu vandens kiekis planetoje buvo toks pats kaip iki jo. Tačiau didelei jo daliai virtus ledu, atmosferoje vandens garų sumažėjo, suprantama visų pirma ten kur ledų nebuvo -pietų pusrutulyje, tiek, kad dėl sausros žmonės negalėjo jam gyventi. Gi prie ledyno vandenims garuojant atmosferoje jų pakako, taigi Afrika ir nuo pusiaujo žmonės traukė link ledynų ir dešimtį tūkstančių metų gyveno juose. Visa Afrika tapo Sachara. Taigi šiaurė – ledynai išgelbėjo gyvybę žemėje. Lietuviai, matyt gyveno pačiuose ledynuose, todėl daugiausiai jų išliko ir poledyniniu laikotarpiu Europoje galima sakyti buvo vien jie. Kodėl Lietuvos archeologai apie tai tyli, ar ir tam dar vis reikia Maskvos patvirtinimo, turbūt galima jų paklausti šia proga?
Jūratė Statkutė de Rosales ( lt.wikipedia.org/wiki/Jūratė_Statkutė_de_Rosales ) rašė apie kone visoje Europoje randamus aisčių pėdsakus, o vėlesniais laikais ir raštuose juos minint rado (be kitų ir ar ne uždaruose Vatikano archyvuose). Ji įtarė ir Kolumbą lietuvių kilmės buvus.
Dabar straipsnis V-pedijoje apie Statkutę ir jos atradimus smarkiai pakeistas – kaip ir visi kiti, kaip suprantu, kažkada tarp 2016-2023 m. buvo pakeisti.
O tai pietų pusrutulyje buvo šalčiau, negu šiaurės ?
Tai, kad kaip tik sachara tuo metu žaliavo🙂
Na ir blūdus čia rašinėjate.
Tai kaip Sachara galėjo žaliuoti, kai planetos turimo vandens kiekio dalis, o gal net didžioji jo dalis Šiaurės pusrutulyje buvo virtusi tokiais vos ne dangų siekiančiais ledynai. Vanduo atmosferoje necirkuliavo, gyvenimui drėgmės pakako tik gyvenant ledyne. Afrika liko be gyvybės. Tad ledynai Šiaurės pusrutulį buvo pavertę vos ne rojumi, o šliauždami ji dar ir žemę Šiaurėje arė, su ledynais (tais milžinais žalčiais) sugyvenusiems lietuviams gintaro privertė tiek, kad iki šiol dar jo užtenka patiems ir kitiems parduoti.
Ir vėl bandote pritempti prie savo įsikaltis teorijos. Negi sunku pasidomėti apie klimato kaitą sacharoje – sužinotumėte, kad paskutinio ledynmečio metu, bent jau link jo pabaigos, sachara buvo žalia ir puikiai tinkama gyventi vieta. Ji dar tokia buvo prieš 7 tūkst. m.
Tikrai stebinate.. bet dabar bent jau suprantu, iš kur tokios keistos mintys ir iš piršto laužti teiginiai.
Galėjo būti žalios salelės prie šaltinių, kol jie neišseko. Tačiau gyvūnijai, žmogui gyventi dėl per sauso oro buvo nekas – vargas. Dėl to ledynams tirpstant gyvenimo sukestėjimo pradžia ėjo iš Šiaurės.
Ne taip, Rimvydai, jau labai viską sumalė, nes slinko į priekį ant apsnigtos prieš tai “pagalvės”. To priežastis aiškina Kavoliūnaitės užrašai, kur teigiama, kad, grįžtant ledams, upės prieš tai buvusios, grįžo į tas pačias vagas tekėti vėl. Be to, tai paaiškinta ir kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” preambulėje: “Prieš pareinant, (iš jos) reikėjo išeiti” pirmuose puslapiuose. Dėkoju.
Upės ir vėl tekėjo į tą pačią pusę ne todėl, kad išliko jų vagos, o todėl, kad ledynas nepakeitė nuolydžio, ko ir negalėjo padaryti. Tačiau paviršių permalė ir perstumdė ir ne vieną kartą, nes tai slinko, tai traukėsi. Kokias akmenų sangrūdas atvilko nuo skandinavijos – nieko sau slydo paviršiumi🙂.
Jau taip pritempinėjate ir prigalvojate nebūtų dalykų, kad tik atitiktų įsikaltą teoriją.
Paskutinis ledynmetis (Nemuno) Lietuvoje baigėsi prieš 70 tūkst. metų.
Kas čia per naujas atradimas??? Paskutinis ledynmetis baigėsi prieš 10 tūkst. metų. Keista, kad tokius elementarius dalykus reikia kalbėti…
Išeitų, kad ledynas buvo kažkoks gyvis, na, milžiniškas kažkoks žaltys, kuris slinkdamas ne tik viską malė, bet turėjo ir ant uodegos nešti tokius pačius kaip Skandinavijoje iš “dangaus” užkritusius akmenis, kaip toj pasakoje “Bėkime dangus griūva”, užkritus dangui ant uodegos…
Jūs čia rimtai, nesuprantate, koks ledynų slinkimo principas? Ar durnių čia stumdote? Jei nesuprantate, tai nesistebiu, iš kur tiek “genialių” išvadų ir teiginių gimsta. Varge vargeli iš tokių patriotų…
Bet ledas tai iš vandens. To vandens, kuris virsdavo ledu, jau nebelikdavo. Tas procesas vyko, regis, 10-15 tūkst. metų. Yra tokie žodžiai dainoje: ” … o dabar kita gadynė, kiek užaugo, tiek nutrynė”. Matyt, tai vyko – tarp vandens ir ledo…