Neformalūs pokalbiai: apie patyčias ir madą tyčiotis (II) (0)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

II. Slaptas mokinių gyvenimas, vertybės bei melas ir kokios merginos yra gražios

Dalia Rastenienė. Beata Tiškevič-Hasanova viešojoje erdvėje pasakoja, kaip iš jos mokykloje tyčiodavosi, nes jos dantys stambūs ir šiek tiek atsikišę. Ji vėliau briketus nešiojo. Ji pasakoja, kad labai norėdavo pasisakyti savo mintis išdėstyti. Na, ji slaviško kraujo, atvira, ne tokia santūri kaip lietuviai. Ir visi iš jos šaipydavosi, kad ji ne tokia kaip jie. Dabar, jau užaugusi, baigusi aktoriaus studijas, ji apie tai pasakoja kaip apie didžiausią nuoskaudą ir pastebi, kad mokykloje bent koks intelektinis proveržis netoleruojamas, bent jau mokinių.

Erika. Ir naujokus sunkiai priima.

Vilija. Labai sunkiai. Nepatinka naujokai. Jeigu dar ateitų į kokią 10-ą klasę, bet dabar, kai klasė jau pripratus prie visų yra, naujokas nepritampa, tiksliau, jis nebepriimamas. Vienas būna. Arba atstumia.

Erika. Jo neįsileidžia į savo pokalbius. Ir protingos tavo mintys, tu gal ir labai moki pasakyti, ką nori, bet tave taip sužlugdys, kad liksi nevykėlis. Tyčiosis. Ne, naujokų nepriima.

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

D. R. O kodėl?

V. Sunku pritapti, nes klasė jau susiformavusi.
M. Turi savo grupeles. Ir viskas. Nieko naujo nereikia jiems.
E. Jeigu, pavyzdžiui, tavo grupelės draugai suserga ir tu lieki vienas, prie tavęs neprieis nė vienas klasiokas ir nepakvies: ateik prie mūsų, būk su mumis.
V. Vienas lieki ir lauki, kol pasveiks tavo draugai.
M. O kiti tokiu atveju net neina į mokyklą, nors ir sveiki. Todėl, kad neturi su kuo bendrauti.

D. R. Jeigu per pertrauką ir vienas pastovėsi, tai kas? Ar jūsų amžiaus žmonės tiek psichologinių jėgų dar neturi?

V. Tai nemalonu. Tiesiog stovi arba telefoną išsitrauki, kažkam kažką rašai. Na, nemalonu. Pavyzdžiui, per 20-ies minučių pertrauką. Visi kartu. Grupėmis visi kartu kalba, juokiasi…
M. O tu vienas.
V. O tu vienas stovi kampe, tarkim, prie klasės. Nes kartais atsisėst nėra kur. Tiesiog visi koridoriais vaikšto, visi kartu. Nejauku.
E. Ir taip būna.
M. Kiekvienam norisi bendraut.
E. Ir prieš klasę nuomonės negali išsakyti turbūt. Ką iš tiesų galvoji.

D. R. Apie ką pasisakyti? Tomis temomis, kurias mokaisi?

E. Ne, kuriomis mokaisi, tai ne, bet kai būna klasės valandėlės, negali turėti savo nuomonės ir tuo labiau jos pasakyti.
V. Būna, pavyzdžiui, kažko klasės mokytoja klausia. Tai būna tyla klasėj. Visiška tyla. Nes niekas nesako savo nuomonės.
M. Nes bijo pasisakyti.
V. Būna visiška tyla. Tada mokytoja pradeda rėkti.
E. Nes jeigu pasakysi ką nors, tai iš tavęs vaikai juoksis. Tai kam vaikui sakyti tada ką nors? Tai jau geriau patylėti tada.
V. Taip. Vieną kartą mes sėdėjom per pertrauką ir šnekėjom su viena klasės drauge. Ji atrodė tokia rami, tyli. Vaikai būna vienokie su vienu žmogumi ir kitokie prieš visus. Kai mes su ja labiau susibendravom, tai ji tokia linksma atrodė. Paklausiau: kodėl tu su kitais taip nebendrauji? Tai ji sako: kam man prieš juos atsiskleisti? Kam aš turiu jiems parodyti, kokia aš esu? Kodėl? Tai neturėjau ką atsakyti. Nežinau. Nustebau.
E. Jie visi skirtingi. Uždari daug kas. Nepasireiškiantys.
V. Ateina į mokyklą padaryti savo darbo, ką reikia, pratempti ir tada – namo.

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Beatričė Rastenytė. O namie?

V. Namie jau vis tiek laisviau jautiesi. Jau čia tavo šeima.

B. R. Na, gerai. Namie ką turi – tėvus, brolius, seseris. Tai viskas? Ar būna kitų draugų?

V. Būna. Aišku, būna kitų draugų. Būna tai ir bendraminčiai. Ne visi tokius turi. Vieniems gal irgi labiau patinka būti vienišiems. Ne visi juk žmonės yra bendraujantys. Pavyzdžiui, mes su Migle neturim šimto draugų.
M. Mums nereikia.
V. Nereikia šimto milijonų.
M. Geriau turėti du tikrus negu šimtą netikrų.
V. Taip.
M. Kurie už nugaros tave šmeižia  ir panašiai.
V. Apšnekinėja…
M. Geriau kad ir tą vieną, du ar tris, kuriais gali pasitikėti, o ne vaidinti, kad turi šimtą numerių telefone ir rašinėti kas sekundę visiems. Aišku, vieniems tai svarbu, bet kitiems – ne.

D. R. Mane stebina, kad tų vertybių, kurios mokykloje per amžius egzistavo, regis, tikrai nebėra. Gerai mokytis – vertybė ar ne vertybė?

V. Nesvarbu kai kuriems.

D. R. Ar iš „moksliukų“ tyčiojasi?

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

M. Na, dabar yra tokių moksliukų, kurie populiarūs.
V. Iš visos mokyklos geriausiai besimokantys surinkti į vieną išskirtinę klasę. Bet jie labai populiarūs. Jie daug draugų turi, visi juos labai mėgsta.
M. O yra tokių, kurie protingi, bet jie vieni būna, nes neturi tos tobulos išorės, tų visų daiktų ir panašiai.

D. R. O išorė susijusi tik su daiktais, ar ir su fizine išore?

M. Su fizine irgi. Viskas, ką matai.

D. R. Jeigu jau tave pripažins klasės gražuole, tai jau būsi išaukštinta, ar ne?

M. Taip.
V. Taip.

B. R. O jeigu ne?

M. Sėdėk, lauk, kad ta diena praeitų, ir eik namo.

B. R. O kokie dabar išvaizdai reikalavimai keliami?

M. Blondinė turi būti.
V. Tai yra svarbiausias gyvenimo momentas (juokiasi)!
M. Turi būti liekna, bet ne per liesa.
V. Tobula.
M. Gražiai apsirengusi.

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

D. R. O, gražiai apsirengusi? Aš taip ir nesuprantu, kas tai yra: timpės, „maikė“, odinė striukė?

M. Ne…
(Juokas)
V. Tiesiog turi būti… Turi būti rūbai iš firminių parduotuvių. Iš ten jeigu rūbus perki, tai jau tada labai gražu…

D. R. Tai kokios parduotuvės dabar madingos?

V., M. „Zara“, „Mango“…
E. „H and M“…
V. Labai populiari šita.
M. Pirmosios laikomos brangiomis. „H and M“ pigesnė, bet šiaip brangios tos parduotuvės. Jeigu iš ten nusipirkai, galėjai sau leisti iš ten nusipirkti, tai labai gerai…
E. Tiesa, išvaizdai dar labai svarbu pasidažymas… Ryški turi būti.
V. Taip, pasidažiusi. Graži tokia.
M. Lygi, graži oda turi būti.
E. Nespuoguota.
M. Tobula šypsena turi būti. Akys didelės, blakstienos ilgos. Na, tokia lėlė.
V. Taip.

E. O vaikinų kokia turi būti išvaizda?

(Juokas)
M. Tai sportavęs turi būti.
V. Sportininkas… (juokas).
M. Su tom tokiom šukuosenom. Dabar madingi taip iškirpti plaukai tenai.

B. R. Kai vienas šonas išskustas?

V. Arba abudu šonai išskusti. Irgi madinga.
M. Kiti juokiasi. Ananasais vadina.
V. Tikrai kaip ananasai.

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

D. R. Džinsai. Tiesa, dar uniformos.

M. Taip. Pas mus dar švarkai yra.
V. Švarkai.
M. Taip, bet kiti, pavyzdžiui, ta mūsų vis minima išskirtinė klasė nenešioja.
V. Ta klasė yra vienintelė. Visiems kitiems privaloma. Pas mus yra socialinis pedagogas. Jisai eina, tarkim, per 11-tas klases ir užsirašo vardus, pavardes, kas be švarko. O toji klasė visa be švarkų, gal tik keli žmonės su švarkais, tie, kurie geresni, su kuriais ir mes bendraujam. O daugumai jų nesvarbu, rengiasi jie kaip nori. Ir jiems nieko nesako.
E. Visur įjungta žalia šviesa.

D. R. Vadinasi, neteisybė prasideda jau nuo mokytojų?

E. Taip.

D. R. Nuo mokyklos sistemos?

M. Taip. Turėtų būti daug griežčiau viskas. Jeigu tėvai būtų labai griežti, tai blogai… Aišku, yra ribos, kur griežtumas, o kur jau žiaurumas. Bet vis tiek nuo mažens turėtų išmokyti žmogų, kad jis gerbtų ir aplinkui esančius žmones, o ne galvotų tik apie save. Ir mokykla irgi, aišku. Nuo pirmos klasės, aš taip manau, tai turėtų būti daroma. Bet… Na, aišku, nereikia, kad įstatytų žmogų į kažkokius rėmus, bet reikia mokyti, kad jisai… gerbtų kitus žmones.
E. Taip, kad gerbtų.
M. Na, kad žmogiškas būtų.

D. R. O iš tikrųjų, man atrodo, kad norėdami vienas su kitu kuo daugiau nuoširdžiai bendrauti, turėtumėte bendra veikla užsiimti.

V., M. Bet bijai, kad tavęs nesupras… Nesupras tavęs… Na, atstums tave.

D. R. Nėra gi tie žmonės kokie ypatingi. Ne supermonstrai, ne supergenijai. Taigi visi 11– 12-toje klasėje vaikai kaip vaikai.

E. Negali atsiskleisti. Nežinai, kas tavo tikras draugas. Jisai parašys vienam, kitam. Ir iš karto visi plačiai viską žinos. Negali nieko sakyti, niekuo negali pasitikėti…
V. Taip, nėra pasitikėjimo.
E. Negali pasitikėti. Niekuo negali. Tu jam pasakysi, jis šiandien tavo draugas…
V. O rytoj gali…
E. O rytoj tu ateisi – jisai jau bus viską išpasakojęs… jau visa klasė žinos, ar net mokykla.
V. Taip.

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

B. R. Tampi pažeidžiamas.

M. Taip
E. Taip. Tu iš tikrųjų negali paprasčiausiai būti savimi…
M. Turi būti įtampos būklės.
E. Taip, būti įsitempęs ir visą laiką galvoti, ką sakyti, o ko – ne.
M. Įtampa, kad ne taip kažką padarysi, ne tokį žingsnį gal žengsi.
E. Tu negali net savo svajonių išsakyti. Net šito negali. Paprasto dalyko.

D. R. Besimokydama mokykloje svajojau būti geologe, bet iš manęs nesišaipė. Aišku, aš ja netapau, nes persigalvojau. Po vieno filmo. Padarė man įtaką. Ir aš visiškai persigalvojau, ir nuėjau visai, visai į kitą pusę. Be tada iš mano pasirinkimo, tiksliau, svajonės, niekas nesijuokė, nors visi žinojo. Gerbė mano pasirinkimą ir niekas neišdavė. Visi skaitėme prieš klasę rašinius, kuo kas norime būti.

M. Dabar, pavyzdžiui, mokytoja sako: paskaityk savo rašinį. Neskaitys žmogus.
V. Neskaitys.
M. Nenori. Nežinau, gal vienas iš šimto atsiras, kuris perskaitys prieš klasę savo rašinį.

D. R. O kaip buvo  mokykloje šiuo požiūriu tavo laikais, Beatriče?

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

B. R. Jau buvo tokių apraiškų. Mano klasėje pasityčiodavo retsykiais iš vienos mergaitės, kuri vėliau modeliu tapo. Jos veidas buvo labai apvalus, o pati visa ilga (aukšta) – tai keptuve vadindavo, ir šiaip iš visų po truputį, jeigu silpnesnę vietą surasdavo, pasišaipydavo.
E. Bet kai kurie vaikai, suprantat, labai į širdį paima.
V. Taip, labai į širdį paima.
E. Nuo žmogaus dar priklauso. Vienam gali pasakyti, atrodo, iš viso nereikšmingą dalyką, o jis gali paimti į širdį taip, kad net į mokyklą neateis. O kitas, kad ir ištisai iš jo tyčiojasi, nekreipia į tai dėmesio.
M. Kaip pripranta, taip pripranta, kad iš jo tyčiosis.
V. Dažniausiai taip nutinka tiems, kurie pirmą kartą su tuo susiduria. Na, kaip tie kietuoliai, kurie, jeigu, pavyzdžiui, pereina į kitą mokyklą ir pirmą kartą su tuo susiduria, tai tada jiems būna šokas didžiausias, kaip jiems galėjo atsikirsti ir panašiai.
E. Betgi kiek buvo naujokų atėję. Jie gi išėjo iš mokyklos, nes negalėjo pritapti. Nelanko mokyklos ir paskui tenka išeiti iš jos jiems.

D. R. Dažnai išeina į „Valdorfo“ mokyklą vaikai.

M. Arba į profesines mokyklas išeina.
V. Bet dažnai šaiposi iš tų, kurie išeina į profesines, nes – tu esi durnas, kad negali pabaigti mokyklos.

D. R. Yra jaunimo mokyklos, kurias gali pabaigti. Vakarais.

E. Geriausiais pažymiais.
M. Suaugusiųjų.

D. R. Na, jos vadinamos jaunimo mokyklomis.

M. Ten kaliniai eina.
V. Viena pažįstama sakė, ten jos vienas klasiokas vyresnis už mokytoją. Buvo atėjęs du kartus į mokyklą. Paskui ateina, atsiskaito ir jiems visiems dešimtukai gali išeit.
E. Taip, jie geriausi… (juokiasi)
V. Geriausiai mokosi. Ir sako: – kaip tu gali blogai mokytis? Jiems per dieną 4 kokios pamokos būna. Penktadieniais iš viso nereikia eiti.
E. Na, va. Ir baigia geriausiai mokyklą.
V. Taigi egzamino neišlaikys.
E. Jokio egzamino ir nebus…
V. Juos vertina ne už kontrolinius darbus, o už klasės darbus.
E. Už atėjimą.
V. Taip, už atėjimą. Ateini, gali 10 parašyti. Išeik, neateik visus metus, išves 10.

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

D. R. Na, nežinau. Pažįstu aš tos mokyklos mokytoją. Tai man taip neatrodo. Taip, ten sunku, sunkios patirties turintys žmonės. Bet ir juos galima sudominti. Jie ten, pavyzdžiui, turi etninės kultūros tokį  muziejėlį, renka senus daiktus, visokias kultuves, „prosus“, kur su garais, su žarijom, visokius ratus ir pan. Jie turi kažkokias patalpas… ir važiuoja į gamtą. Ten kariauja pagal XIII amžiaus kariavimo techniką, su šarvuotėmis, žaidžia visokius žaidimus. Ir tada žmonės kažkaip keičiasi, sako, kad keičiasi. Žodžiu, reikia didelio ugdomojo darbo. Na, o ar, pavyzdžiui, jūs negirdėjote, kad yra tokie jaunimo centrai, tokios atviros erdvės, kur galima nueiti ir tiesiog būti, jeigu nori. Jeigu sugalvoja, gali tortą išsikepti, pyragą. Gali bilijardą pažaisti, yra stalo žaidimai, šachmatai…

M.,V. Negirdėjom.

D. R. Bet yra tokios atviros erdvės jaunimui, specialiai sukurtos, kur galima ateiti ir tiesiog būti.

M. Nereklamuoja to.

D. R. Gali pabendrauti su kuom, gali pažaisti šachmatais, šaškėm. Bilijardas. Telšiuose, pavyzdžiui, Bendravau su panašaus centro Telšiuose darbuotoja. Jie rengia stovyklas, kur save išbando. Pavyzdžiui, nusprendžia, kad keturias dienas kas nors ko nors jam asmeniškai svarbaus atsisakys. Ar jis iškentės, ar neiškentės. Pavyzdžiui, cukraus nevalgyti, nerūkyti…

E. Jeigu labai mėgsta saldumynus…

D. R. Kas ką nori.

V. Nereklamuoja tos mokyklos (juokas).

D. R. Na, tai mokykloj išvis dabar nieko nėra? Ateini, atsiskaitai, padarai pamokas, išmoksti…

V. Mokyklose dabar tik: nesityčiok, nesityčiok, nesityčiok.

D. R. Tiktai tai?

V. Taip. Mokyklose tik kad nesityčiok, nesityčiok, nesityčiok. Na, tavo ugdymui, tavo pomėgių atskleidimui kažko nėra. Mūsų mokytojos irgi šneka, kad ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kad dabar visi mokiniai įstatyti į rėmus. Kokius rašinius rašo… Taip ir taip, turi būti tokia įžanga, toks dėstymas ir panašiai. Vyresnės mokytojos sako, kad anksčiau, kai nebuvo tų tokių, nu kaip pasakyt, vertinimų tų tokių, lentelių visokių, mokiniai, kad ir trumpai parašydavo, bet kitaip atskleisdavo savo mintis, aiškiau. O dabar svarbu kuo daugiau prirašyti.

D. R. Na, o matematika, chemija?

V. Turi iškalti. Pati matematika tai nesikeičia, knygos tik atsiranda vis naujos.

Dalios Rastenienės nuotrauka.

Dalios Rastenienės nuotrauka.

B. R. Kokie lietuvių autoriai populiariausi?

V. Lietuvių? Dabar?

B. R. Taip.

M. Na, reikia pagalvot. Lietuvių autoriai nelabai populiarūs. Porą gal tokių esam skaitę senesnių. Vytautas Račickas, pavyzdžiui. Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštis“.
E. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ gi skaitote… Geriausias iš skaitinių.
M. Balio Sruogos „Dievų miškas“ dar gera. Man labai patiko. Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ man patiko.

D. R. Na, sunki knyga „Nusikaltimas ir bausmė“. Be to, tai – rusų klasika.

M. Sunki, bet įdomi.

D. R. Galėjai ne viską suprasti. Pavyzdžiui, aš pirmame kurse skaičiau. O dabar suprantu, kad pusės nesupratau iš to, kas norėta buvo pasakyti.

V. Po dvidešimt metų gal ir man taip bus. Aš pradėjau skaityti, man nelabai, aišku, patiko pati pradžia. Gal paskui….
M. Nežinau, man patiko.

D. R. Kokia kalba skaitei? Lietuviškai?

M. Lietuviškai. Rusiškai dar neperskaityčiau. Gvildenti dar ten reikia. Dar visomis kalbomis nesuprasčiau.

D. R. Humanitarinis išsilavinimas labai svarbu. Jis tikrai visiems. Gali būti kokios tik nori specialybės, dirbti bet kokį darbą, o vis tiek gali domėtis viskuo. Iš jaunųjų lietuvių poetų kurie yra populiarūs? Na, bent jau laikomi populiariais. Bet dar nėra įtraukti į jūsų vadovėlius. Nieko nežinot?

M. Ne.
E. Iš užsienietiškų…
V. Dabar labai populiarus amerikiečių autorius Džonas Grinas (John Green).
M. Jo, labai populiarus.
V. Beveik visas jo knygas perskaičiau. Liko viena.
E. Anglų kalba jos skaito.

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

D. R. Norėjau papasakoti, ką rašo švietimo sistemą tyrinėjantis mokslininkas iš VDU Jonas Ruškus. Taigi jis rašo, kad tai, kas šiuo metu vyksta mokyklose, turi omeny patyčias, pasiekė epidemijos lygį. Dar jis rašo, kad tai, kas vyksta mokykloje, yra tiktai uogelės. Taip. Uogelės, atrodo, jisai pasakė. Ir kad viskas yra daug sudėtingiau. Ir viskas prasideda nuo to, kad visi iš visko tyčiojasi jau nuo kultūros ir švietimo ministro, nuo Seimo narių lygmens. Kad tyčiojamasi iš mokytojų. Ir kad iš visų vaikų praktiškai yra tyčiojamasi… Patyčios, rašo jis, yra sisteminė yda.

E. Taip. Visa visuomenė taip suskirstyta. Jau nuo pirmos klasės pradeda patys rūšiuotis. Ne visi tėvai gali sau leist brangius rūbus mažiems vaikams pirkti. Ir tėvai sugraduoja – tas turtingesnis, tas skurdesnis. Tėvai gali drausti bendrauti su paprasčiau apsirengusiu, nes jis jau, jų požiūriu, vagis gali būti ar dar kažkoks. O kad gal jam tai neįdomu, gal jisai nori tiesiog pabendraut su tavim – tai niekam nesvarbu. Nuo mažens tai prasideda. Ir viskas. Nemanau, kad čia kažką pakeisi. Nebent… Po labai, labai, labai daug metų.
M. Daug darbo reikia.

D. R. Manoma, kad šaknys yra pačioje valstybės sistemoje. Kad švietimo sistema yra ydinga. Ir tai jokia ne paslaptis. Ir apie tai ne viena moteris turguje kalbėjo, o atspausdinta mokslo leidinyje. Manau, mes persispausdinsime šį gerb dr. Jono Ruškaus komentarą. Negana to, kad vaikai vieni iš kitų tyčiojasi, mokytojai iš vaikų tyčiojasi, kad yra abejingi, kad stengiasi „nusimuilinti“ ir nesikišti į jų reikalus. Nors pasiuskit jūs, ką norit, tą darykit. O iš mokytojų vėlgi tyčiojamasi, iš vyresnių mokytojų tyčiojamasi dėl jų amžiaus, nėra pagarbos nei išminčiai, nei sukauptai patirčiai.

E. Tikrai nėra?
M. Ne.
V. Kiekvieno žmogaus charakteris skirtingas. Vienos atlaidesnės, o kitos mokytojos jau tokį autoritetą turi susikūrusios, jos griežtos yra tokios! Tiesiog baisu joms kažką pasakyt. Į mokyklą, žmogau, turi eiti mokėdamas apsiginti…
E. Atsidavęs darbui turėtų būti, mokimui. Ne kiekvienas tai sugeba…
V. Ir ne tik. Gali būti, kad tu labai to darbo nori, bet jeigu tu nueisi, o iš tavęs šaipysis, tai per kažkiek laiko tave pažemins ir sužlugdys. Ir viskas. Pats žmogus iš vidaus turėtų būti stipri asmenybė. Nes mokykloje įtampa yra kiekvieną dieną. Ir mokytojams, ir vaikams. Kiekvieną dieną su vis skirtingais žmonėm bendrauti. Kiekvieno gi norai skirtingi.
E. Vis dėlto skirtingi?

D. R. Na, o ką tie vaikai turėjo patirti, kurie nusižudo? Kur per visą Lietuvą nuskamba.

M. Nusižudo dažniausiai, man taip atrodo, ne dėl fizinio smurto, o dėl psichologinio, įtampa kiekvieną dieną, kai tave šmeižia, kai iš tavęs šaiposi nuolat, žemina tave tiesiog. Kaip šiukšlė jautiesi. Ir viskas. Kam tau tada? Kiti vėl pradeda… Kam tau tada? Kam tau gyventi? Jeigu tu esi niekam  nereikalingas. Kai tu nieko nebedarai. Kam tu? Prie ko? Kam turi čia būt? Ir panašiai.

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

D. R. O yra būrelių mokykloje kokių nors?  Kuom užsiimti?

M. Yra.
V. Bet mokykloje juos mažai kas lanko.

B. R. Kodėl?

M. Kad nežinotų, ką tu lankai.
V. Dažnai tai taip. Kiti, aišku, lanko. Jiems nesvarbu. Bet…
M. Visaip yra.
V. Apie kitus sužinai po kažkiek metų, kad jisai kokius penkerius metus vieną būrelį lankė…

D. R. Tai kur einat tada? Į Moksleivių rūmus? Į Mokytojų namus?

M. Na visur… Kur randam, ten ir einam.

B. R. Muzikos mokyklas daug kas lanko?

M. Dabar labai daug kas. Vos ne visi pradinių klasių mokiniai lanko…

B. R. O šokius?

M. Šokius tai daug kas irgi.
V. Dabar tuos lanko, net nežinau, kaip lietuviškai…
E. Sakyk angliškai.
V. Komandos palaikymo šokėjos. Labai daug kas lanko.
E. Gou, gou…
V. Buvo atėjusi trenerė ir visas merginas kvietė, kad ateitų šokti, ir daug kas ėjo… Žinau, kad irgi daug kas lanko. Kiti sporto būrelius lanko, futbolą, tinklinį…
M. Dabar būreliai ne protui, o išorei. Tokie populiarūs.

D. R. Na, bet jaunam žmogui gerai ir išorei…

M. Na taip, ir aš nieko bloga čia nematau.

E. Ar mokslams yra kiek laiko?

M. Taip.
V. Labai sunku.
E. Vadinasi, turi pasirinkti. Gal kas moka suderinti mokslą ir būrelius, bet kiti nemoka suderinti.

D. R. Na, o kaip tėvams gyventi su tokiu krūviu?

Dalios Rastenienės nuotrauka.

Dalios Rastenienės nuotrauka.

V. Kai jų vaikai gerai mokosi, tai tėvams džiaugsmas, laimė.
E. Tėvams džiaugsmas. Tėvams gerai, kai jų vaikai gerai mokosi.
(Juokas)

B. R. Būreliai atsipalaidavimui turbūt?

V. Taip.

D. R. Viena pažįstama yra sakiusi, kad tiek nuvargsta, jog šeštadienį ir sekmadienį eina į klubą. Jūsų amžiaus mergaitės eina į  klubus?

V. Eina.
M. Eina. Pas mus klasėje daug kas.
V. Pas mus irgi daug kas.

D. R. Tiesiog šeštadienį, sekmadienį išsidūksta, išsišoka klubuose?

M. Tai pagrindinės penktadienio ir pirmadienio temos.
V. Kur eisim, ką…
M. Taip, kur buvau, ką mačiau…
V. Kaip kas ir ką matėm.
M. Ir panašiai.

D. R. Ir kaip tuose klubuose?

M. Nežinau. Neinam mes.
V. Sako, kaip tai, tau aštuoniolika ir tu neini. Gi gali eit. Aš nenoriu ten eiti. Nežinau… Neįdomu atrodo ten.
M. Taip.

D. R. Na, kaip neįdomu? Tai kur tada susipažinsi su kavalierium?

M. Na tikrai ne klube.
V. Tai ten tokie ir eina…
M. Tenais prisirenka, sako, visokių arabų… Ir ten.. Na, nežinau. Man kaip ir nelabai…
V. Eina į klubą ne protingos ieškot, o keliems kartams…
(Juokas.)

D. R. Na, ir ką jūs siūlot?

(Juokas.)

V. Nežinau…

D. R. Na, rimtai. Dabar ne rašinėliui, ne pažymiui. Iš rimtųjų. O ką jūs blaiviai siūlote?

(Juokas.)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

D. R. Ar kiekvienam kovoti už save, jeigu klasė nepadeda? Ar vis dėlto kažkam padėti ir prisiimti tą bendrą kančią. Ir iškentėti. Pavyzdžiui, kai tu užsistojai ir paskui iš tavęs pačios pradėjo tyčiotis. Na, ir iškentėjai, ir atsilaikei kažkaip. O jeigu, pavyzdžiui, dar keturios merginos užsistoja, jau jūsų penkios–šešios. Na, o tasai Mamontovas tai irgi gudruolis, sako, na, – tai tu nors prieik ir, tiesiog nieko nesakydamas, atsistok šalia. Ir šitaip parodyk, kad tu, atseit, esi jo pusėj. To, iš kurio tyčiojasi. Tai gal man nieko ir nepasakytų? O gal man tiktai taip atrodo?

V. Daug drąsos reikėtų.

D. R. Net tavo amžiaus būdama pasakyčiau. Kas bus, tas bus… Aš čia vieną tokį neseniai aprėkiau, galviju išvadinau, kad jis savo šunį… Toks gražus šuo, įsivaizduojate, juodas spanielis, pribėgo prie mūsų šuns, nes vedėsi jie jį nepririštą… Šeimininkas pribėgo prie jo ir spyrė. Išvadinau. Paskui sakau mintyse: Dieve, Tu nepyk, bet jeigu Tu… leidai man taip pasakyti pats taip norėjai, nes aš taip pasakiau netyčia. (Juokas.) Atsiprašiau. Iš tikrųjų galvijais išvadinau, kiaulėmis. Tokie… Spyrė šuniui, o patys veda be pavadėlio. Tai kaip šuo nepribėgs, „berniukas“ prie „mergaitės“.

V. Tai aišku.

D. R. Tiesą sakant, pasiuntė jis mane rusiškai… Sakau: tu pats eik ten rusiškai… O juk nesikeikiu. Ir dar rusiškai… Ko nepadarai žmogus norėdamas užstoti tą, kuris pats negali apsiginti.

M. Nesitikėjo iš tokio amžiaus moters kaip Jūs… matyt. O ką aplinkui žmonės darė? Žiūrėjo, turbūt, tokį pamatę vaizdelį naują?
E. Turbūt.

D. R. Žmogaus tokia jau psichologija: kažkas sugalvojęs teršia tau širdį ir galvą, bet, jei atsakysi „pats tu toks ar kitoks“, iškart nutyla. Ramu. Rekomenduoju pabandyti.

M. Taip.

 

LTK_Logotipas

 

 

Kategorijos: Moksleivių mintys, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Ugdytojai ir ugdytiniai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *