Istorinio žygio „Žemė–Žmogus–Žirgas“ dalyviai baigė kelionę Šventojoje (nuotraukos) (0)

DSCF1008-K100

Istorinio žygio „Žemė–Žmogus–Žirgas“ dalyviai baigė kelionę Šventojoje | EKGT, V. Jocio nuotr.

Istorinis žygis „Žemė-žmogus-žirgas“ apie Lietuvą senosios lietuviškų žirgų veislės – žemaitukais žirgais, pradėtas rugsėjo 4 d. buvo užbaigtas spalio 10 d. ten pat Šventojoje prie Alkos kalno. Daugiau kaip 1700 kilometrų Lietuvos pasieniu žinią nešė 8 raiteliai, 2 važnyčiotojai, dviem žirgais traukiama karieta su žygio manta, 2 pakaitiniai žirgai ir lietuvių skalikė Alka.

Žemaitukų augintojų asociacijos surengtas žygis yra skiriamas Etnografinių regionų metams, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui ir Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms metinėms paminėti, taip pat buvusiems 1935 m., 1975 m. žygiams atminti. Žygeiviai, keliaudami per visus etnografinius regionus, nešė knygą, kurioje buvo įrašomi  palinkėjimai Lietuvai.

Penkias savaites žygio dalyviai raiteliai ir žirgai gyveno žygio ritmu. Vieni žirgai buvo pakeisti kitais, keli raiteliai dėl sveikatos ir kitų gyvenimiškų priežasčių turėjo nutraukti pradėtą misiją. Žygį įveikė žirgai, lietuvių skalikų veislės kalytė Alka ir šie raiteliai: Vaidotas Digaitis iš Laukuvos, Šilalės r., Marius Kleišmantas iš Varsėdžių k., Šilalės r., Česlovas Marcinauskas iš Kernavės, Širvintų r., Remigijus Žiauberis iš Kaltinėnų, Šilalės r., Skirmantė Naglytė ir Aušrinė Butkevičiūtė iš Vilniaus, Severija Bružaitė iš Klaipėdos.

Žygio pradžioje buvo sunku visiems ir raiteliams, ir žirgams, kol pajuto darnesnį kasdieninį ritmą. Rudens lietus tikrino raitelių aprangą, nakvynės vėsa – sąnarius. Prabėgo 35 naktys toli nuo gimtų namų, nakvota palapinėse, pavėsinėse, skaičiuotos žvaigždės, teko išbandyti daržinių, klėčių, sporto salių, bendruomenių namų grindis, Lietuvos pasienio užkardų poilsio gultus, teko pasilepinti geradarių pasiūlytomis lovomis, minkštais grikių čiužiniais, poilsio namais.

Ilgesnių sustojimų vietose – rugsėjo 13 d. Nemunėlio Radviliškio sen. Ločerių k., 20 d. Tverečiaus miestelyje, 27 d. Dzūkijos nacionaliniame parke, Darželių k. ir spalio 4 d. Smalininkų miestelyje – buvo organizuojami etnokultūriniai renginiai, susitikimai su vietos bendruomenėmis, rengiami pašnekesiai prie laužo. Nuo pat žygio pradžios iki pabaigos buvo gabenamos Lietuvos ir Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vėliavos, kurios kartu su Etnografinių regionų vėliavomis buvo iškeliamos ilgesnio sustojimo vietose. Tuomet raiteliai būdavo palepinami pirtimi, karštu namų maistu: bulvių plokštainiu, troškinta aviena, balandėliais, cepelinais, kitais viename ar kitame regione tradiciniais patiekalais. Žirgai gaudavo geradarių parūpintų avižų, kitų papildų, apžiūrimos kanopos, pakeičiami pasagų „grifai“, jų kūnai ištepami apsauginiais tepalais.

Atskirų padėkų ir susižavėjimo nusipelnė visi kelyje sutikti žmonės: pradedant vaiku, baigiant bočiumi, ūkininku, bendruomenės pirmininkais, seniūnais, seniūnaičiais, savivaldybių merais ir vicemerais. Atskiro padėkos žodžio nusipelnė Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) nariai, regionioninių tarybų pirmininkai, specialistai ir kiti padėję, patarę, organizavę susitikimus ir nakvynes asmenys, taip pat žiniasklaidos atstovai (LRT, Lietuvos radijas, regioninės televizijos ir spauda).

Spalio 10 d. karieta, važnyčiojama Vaidoto Digaičio, su raiteliais ir žemaitukų žirgais  apie 13.30 val. pasiekė Šventosios miesto pakraštį ir sustojo Žemaičių alkos papėdėje. Prie karietos pritvirtintoje krosnelėje, Petro Lukoševičiaus iš Punsko žodžiais iš Palinkėjimų Lietuvai knygos, degė „…Šventa širdžių vienybės ugnis“, kuria raiteliai ir žirgeliai apjuosė Lietuvą.

Raitelių ir žirgų laukė artimieji, bičiuliai, Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ dalyviai, žiniasklaidos atstovai. Žemaitukų arklių asociacijos pirmininkas Mindaugas Sekmokas padėkojo žirgeliams, kurie nešė raitelius apie Lietuvą, apjuosdamas šventinėmis, o raitelius – tautinėmis juostomis, apdalindamas dovanomis. Vaidoto Digaičio sesuo Gražina pasiuvo lininius maišelius su jų išsiuvinėtais vardais, kartu su šeimos nariais pripylė avižų ir šį gardėsį užkabino žirgams. Vaidotą pasitiko mama, žmona Jūratė, dukra Jorė ir sūnus Gediminas.

EKGT pirmininkas Virginijus Jocys padėkojo raiteliams už Palinkėjimų Lietuvai knygos, visų penkių etnografinių regionų vėliavų apnešimą apie Lietuvą, už bendrystę, knygos „Lietuvos Etnografiniai regionai“ pristatymus ir susitikimus su  vietos bendruomenėmis.

Vaidotas Digaitis padėkojo visiems bendražygiams už kantrybę, ištvermę ir įteikė kiekvienam po žygio vėliavėlę ir dailininko Kęstučio Šiaulyčio nupieštas nuotaikingas atvirutes. Jis užsiminė, kad: „1935-aisiais metais žygio metu raitelis Vaclovas Smalys nujojo, o 1975-aisiais prof. Petras Vasinauskas ir žurnalistas Vladas Vaicekauskas vežimu įveikė 1501 kilometrą. O mes 2015-aisiais ir apjojome, ir apvažiavome visą Lietuvą, įveikę daugiau kaip 1700 kilometrų. Tikimės, kad ši tradicija po keturiasdešimt metų bus tęsiama naujos kartos Lietuvos žmonių„.

Kol nenusėdo žygio dulkės ir neišdilo Lietuvos vaizdai, sutiktų žmonių padrąsinantys ir palaiminantys žodžiai skubame visi apmąstyti: kas mes, kas Lietuva, ką iš šio žygio pasisėmėme, ką branginsime, ką ir su kuo pasidalinsime.

Kategorijos: Etninė kultūra, Gamta ir žmogus, Kelionės, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *