Apie raitelį žemaitukais apjojusį Baltiją

Rugsėjo 19 d. Lopaičiuose vyko žemaičio Vaidoto Digaičio sutiktuvės. Žemaitis nuo Laukuvos (Šilalės r.) 2012 metų balandžio 25 dieną išjojo dviem žemaitukais Kedru ir Kekliu (žemaitiškai Cekliu)  aplink Baltijos jūrą ir rugsėjo 19 dieną grįžo ton pačion Laukuvon. Parvykusį ir stabtelėjusį Lopaičių šventvietėje, jo pagerbti susirinko gausybė žmonių iš visos Lietuvos.

Į netoli Tverų esantį piliakalnį, kuri spėjama esanti svarbiausia Žemaitijoje šventvietė,  Vaidotas dažnai atvyksta ar tai vienas, ar su šeima. Jo mažėlė dukra sakė, kad „bent kartą per mėnesį visi čia atvykstam, o tėtis ir dar dažniau“.

Lopaičių piliakalnis – spėjama, žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies Tvarmenės (XII a.), prie kurios buvo sužeistas Mindaugas, vieta.  Šis piliakalnis, dar vadinamas Leibiške, arba Tverų piliakalniu, žinomas nuo XX a. pradžios. Archeologinio tyrimo metu vakariniame jo šlaite rasta lipdytos keramikos. Radiniai datuojami I tūkstantmečiu po Kristaus. Tačiau žmones čia traukia ir spėjimas, kad Lopaičiuose kadaise buvo žynių valdos. Atsirasti šiai prielaidai leido paslaptingi Lopaičių akmenų dariniai, kurie gali būti susiję su sena religija ir papročiais. Yra manančių, kad šie radiniai gali priklausyti daug senesnei kultūrai nei pagonybė. Gali būti, kad apie prieš tūkstančius metų klestėjusią kultūrą ir apie jos praktikuotus papročius, pasaulio suvokimą bei religiją nieko nežinome. Paprastai į Lopaičius atvykę turistai aplanko tik keletą svarbiausių piliakalnio objektų – vadinamąją observatoriją, dolmeną ir šaltinį, išminties bei vaisingumo akmenis. Sakoma, kad Lopaičių šaltinis turi stebuklingų galių, tad jo vandens pasisemti atvyksta žmonės iš visos Lietuvos. Senovinėse šventvietėse šaltiniai turėjo ypatingą sakralinę reikšmę. Be to, Lopaičių šaltinis turi devynias gyslas. Šis svarbus ir mistinis pagoniams skaičius patvirtina, kad čia galėjo būti sakrali jiems vieta.

Šaunusis raitelis buvo sutiktas su tikromis žemaitiškomis iškilmėmis: jį atlydėjo į priešpilio aikštelę Rietavo žirgyno raiteliai, pasitiko Rietavo meras Antanas Černickis ir Plungės meras Albinas Klimas, bendražygiai, joję su Vaidotu prie Juodosios jūros „žirgų girdyti“ bei į Krokuvą karališku Meilės keliu, draugai, giminės, moksleiviai, žiniasklaidos atstovai. Nuoširdūs plojimai, senos žemaitiškos dainos  ir  daugybė vėjyje plazdančių Lietuvos valstybės, Žemaitijos vėliavų pasitiko beveik pusmetį aplink Baltijos jūrą  keliavusį   žemietį.

Pirmiausia Vaidotas Digaitis apkabino svarbiausias savo gyvenimo moteris – savo Mamą ir žmoną Jūratę, vaikus, nušluostė jiems džiaugsmo ašaras. Mergaitės, tautiniais rūbais pasidabinę, atnešė Lopaičių šaltinio vandens pavargusiems, bet puikiai nusiteikusiems keliaunininkams. Raitelis ir žirgai buvo papuošti ąžuolų lapų vainikais. Iš susijaudinimo susirinkusiems į sutiktuves drėko akys…vis tik 6000 km apie Baltijos jūrą….

Visi sutiktuvių dalyviai paskui Rietavo raitelius ir Vaidotą patraukė prie piliakalnio, kur scenoje laukė su muzika tautinės muzikos ansamblis „Medinga“ ir puikiajam ištvermingam žemaičiui skirtas krėslas.

Likus  apie 700 km iki namų, Rusijoje, Vaidotas susilaužė koją. „Jojau labai geru keliuku, bet jo pabaigoje buvo išlindę akmenų. Žirgas staiga suklupo, vertėsi per galvą. Aš nukritau, o žirgas užvirto ant kojos“,-sakė jis. Ant sužalotos kojos raitelis dėjo akmenukus, pylė vandenį, juodžemį. Tik po pusantros valandos užsiropštė ant žirgos ir pasiekė artimiausią kaimą, kur pagalbą suteikė geri žmonės. „ Sankt Peterburgo ligoninėje gydytojas sakė, kad trijose vietose lūžo pėdos kaulas, operacijos daryti nereikia, tačiau keturis mėnesius privalau gulėti lovoje pakelta sugipsuota koja. Tada Lietuvos konsulo darbuotojai ėmė rūpintis, kaip žirgus parvežti į Lietuvą. Tačiau aš nusprendžiau baigti kelionę. Supratau, kad neatleisiu sau, jei to nepadarysiu“. Toliau užsispyręs žemaitis jojo gerdamas nuo skausmo vaistus.

Pririšęs prie stovo žirgus, pirmiausia ant scenos pakvietė visus artimiausius žmones, kurie palaikė jį šios sunkios, bet įspūdingos kelionės metu: savo šeimą, savo draugus V.Bagdoną, V. Gendvilą, A.Augaitį, ankstesnių kelionių žirgais bendražygius. Sveikinimai, palydimi žemaitiškų dainų, Vaidotui buvo tikrai gausūs. Iškilųjį žemaitį draugai apsiautė Žemaitijos  vėliava, kad protėviai ir toliau saugotų visuose jo darbuose ir sumanymuose. Su viena koja raitelis ir smagią polkutę su žmona sutrypė!

Daug gražių žodžių pasakė Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai: pirmininkė Valė Macijauskienė, vicepirmininkas Ramūnas Karbauskis, Vidmantas Kulokas ir Vidmantas Gendvilas, kuris, pasak Vaidoto Digaičio, „pradžioj manim netikėjo, o vėliau – labiausiai padėjo“. Žemaitukininkai Vaidotui padovanojo nukaltą karžygio skydą, o vietoje kalavijo – gėlių puokštę,  „kad jodamas Tėvynės vardą garsino ir taiką nešė“. Seniausias žirgininkas, Vilniaus žirgyno buvęs vadovas Stasys Svetlauskas palinkėjo ir toliau propaguoti šiuos archaiškus žemaitukų veislės žirgus.

Lietuvių tauta nuo seniausių laikų turėjo savo žirgų veislę (Europoje žinomą nuo VI-VII amžiaus), kuri viduramžiais išgarsino lietuvių kovas su kryžiuočiais visame pasaulyje. Apie ypatingus lietuvio ir žirgo ryšius, Lietuvoje išvystytą žirgininkystę byloja ne tik literatūriniai, istoriniai, bet ir archeologiniai šaltiniai – žirgų kapai bei jų gausumas. Žirgo reikšmė lietuvių tautos gyvenime buvo labai didelė. Net ir kolektyvizacijos metais, kuomet daugelis darbų žemės ūkyje buvo mechanizuoti, o pagrindinėmis žemės ūkio šakomis tapo mėsos ir pieno gamyba, Lietuva išlaikė penkis valstybinius žirgynus, rėmė žirginį sportą.

Pasaulinei bioįvairovei ir gyvūnų evoliucijai Žemaitukai reikšmingi tiek istorine, kultūrine, tiek selekcine, ekologine ir ekonomine prasme. Žemaitukai – viena seniausių veislių Europoje, davusi pradžią trims arklių veislėms: trakėnams, Lietuvos sunkiesiems ir stambiesiems žemaitukams. Šiuo metu Lietuvoje šių puikių žemaitukų arklių priskaičiuojama tik apie 500. 

Visi susirinkę galėjo nusifotografuoti atminčiai su stulbinamą kelią aplink Baltiją įveikusiu raiteliu ir jo ištikimais bendražygiais žemaitukais Kedru ir Kekliu. Iškilmingo sutikimo pabaigoje Vaidotas Digaitis tarė nuoširdų ir šiltą žodį visiems, sutikusiems jį tiek įvairiose šalyse, tiek Lietuvoje ir pakvietė pakilti su juo į Lopaičių šventvietę, kur jo laukė prie Šventos Ugnies Žemaičių Krivis Kęstutis.

Skirtingų šalių žmonės – Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos – buvo svetingi. Vaidotas dalinosi savo patyrimu;“stengdavausi vakare pasiekti kokį miestą ar kaimą, kad galėčiau susirasti nakvynę, nes leidžiantis saulei kiekviena minutė brangi“. Svetingi buvo ir ūkininkai ir inteligentai. „Suomijos šiaurėje nebebuvo ką valgyti, nes nebebuvo miestų, bet jodamas pamačiau namą su skelbimu, kad čia parduodami kiaušiniai. Šioje sodyboje gyvenantis vokietis man padovanojo maisto. Ypač vaišingi žmones Vokietijoje: jei jų paprašei vandens, jie pasiūlys arbatos, kavos, atneš ir didelį tortą. Vyresnio amžiaus žmones iš pagarbos nukeldavo kepurę, kai jiems pasakydavau, kad ketinu žirgais apkeliauti Baltijos jūrą“. Vaidotui Švedijoje žmonės padovanojo varpelį nuo meškų apsaugantį, Suomijoje viena moteris padovanojo odinę apyrankę, apsiaustą nuo uodų“.  

Vaidotas Digaitis sėdo ant savo žirgo Keklio, pasiėmęs už pavadžio Kedrą ir sparčiai pakilo stačiu kalno šlaitu į šventvietę. Visi susirinkę žmonės stebėjosi, kaip lengvai ir greitai vikrūs žemaitukai  nešdami raitelį, kyla stačiu šlaitu.

Didingos Lopaičių senosios eglės, apsupusios šventvietę, drauge su Žemaitijos Kriviu Kęstučiu pasitiko prie dolmeno atjojusį raitelį. Tėviškai apkabino, apjuosė austa Lietuvos vėliavos spalvų juosta, atliko apeigas drauge su susirinkusiais žmonėmis. „Tebūnie darna!“, – garsiai nuskambėjo per visą Šventvietę…

Vaidotas Digaitis vėl sėdo ant žirgo – jo laukė tik dvi valandos kelio iki gimtosios Laukuvos…„Žirgai patys jau jį namo parneš – tyliai pasakė jo mama. Palydėję žvilgsniu miško takeliu tolstantį raitelį, žmonės pabiro tarsi gintarai įstabaus piliakalnio šlaitu…Neįmanoma tapo įmanoma.

Ir dabar kaip niekada reikšmingi yra Gintaro Beresnevičiaus išsakyti žodžiai: Matyt mums to reikia. Mums to reikia – sielai, psichei, kūnui. Mums reikia šuoliuojančio Vyčio. Kas gi kita jei ne balnas yra automobilio sėdynė, po mumis, švilpiančiais iš Eindhoveno į Marijampolę: žirgų varymas, ilga kelionė per dykras. Karo žygis – parsigabenti žirgų, parjojus parnešti namopi šilko skarą. Ir vėl atgal, atgal į žygį.

Nesisėdi mus, raitelių tautai, tranzito tauta tapusiems. Automobilio gynimas iš vieno Europos pakraščio į kitą, tai žirgų tabūnų perginimas; tai įterpta genuose. Nėra kitos tokios mažytės tautos, kurios valstybinių numerių taip gausu būtų Europos autobanuose, ant sunkiasvorių sunkvežimių; mes labai pajėgūs judėjimui, mums nesisėdi. Mes Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga. Tai samurajų jėga. Tai tokia jėga, kurios raumenys drasko drabužius ir šarvus, ir istorijos uždėtus antvalkčius.

Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtakas. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo.