Kristijono Donelaičio gimtinėje pasodinta 300 ąžuolų (nuotraukos)

Lietuvos generalinio konsulato Karaliaučiuje (Kaliningrade) iniciatyva, kartu su Karaliučiaus K.Donelaičio žemiečių klubu bei Kaliningrado lietuvių bendruomene balandžio 25 d. surengė talką K. Donelaičio gimtinėje – Lazdynėliuose. Talkininkai pasodino 25 ąžuoliukus, papildydami 1989 m. pradėtą kurti K.Donelaičio ąžuolyną iki 300 ąžuolų. Prieš ketvirtį amžiaus, minint poeto 275-ąsias gimimo metines, buvo pasodinti 275 ąžuoliukai. Tai buvo vienas iš K. Donelaičiui pagerbti skirtų renginių.

Talkoje dalyvavo gausus būrys Lietuvos atstovų: Kristijono Donelaičio draugijos Marijampolėje nariai, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Etninės kultūros globos tarybos nariai, Lituanistikos tradicijų ir kultūros paveldo įprasminimo komisijos nariai ir Lietuvos universitetų mokslininkai lituanistai, Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas dr. Napoleonas Kitkauskas. Prie talkininkų iš Lietuvos, prisijungė Baltijos federalinio I.Kanto universiteto ir Černiachovsko pedagoginio instituto studentai, studijuojantys lietuvių kalbą, Kaliningrado rašytojų sąjungos nariai, kultūros fondo atstovai, Gusevo savivaldybės vadovai.

Sveikindamas talkininkus, generalinio konsulo pavaduotojas Vytautas Umbrasas pasidžiaugė gausiu būriu talkininkų bei reikšmingu darbu, įamžinant K.Donelaičio atminimą. Ąžuolynas – tai gyvas paminklas mūsų poetui K.Donelaičiui.

Talkininkams gerą nuotaiką palaikė Gusevo vidurinės mokyklos moksleivių, besimokančių lietuvių kalbos, folklorinio ansamblio „Nadruvėlė“ (vadovė Gražina Kolego) muzika ir dainos.

Šio reikšmingo šventinio renginio labui daug nuveikė Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade kartu su Kaliningrado K. Donelaičio žemiečių klubu bei vietos lietuviais ir Gusevo savivaldybės vadovais, kultūrininkais. Dvidešimt penkerių metų ąžuolų giraitė jau spėjo subrandinti gilių derlių, iš kurių Ramintos girioje esančio girininkijos daigyne ir buvo užauginti šią dieną sodinti sodiniukai.

Milžinišką darbą K. Donelaičiui pagerbti nuveikęs (pradedant Toliminkiemio (Čistyje Prudy) bažnyčios atstatymu ir memorialinio muziejaus įkūrimu 1979 m.) profesorius, architektas Napalys Kitkauskas. Jis pats sakė: „Mes dirbome, o K. Donelaitis stovėjo mums visiems už nugarų ir drąsino mus.“ Po ąžuoliukų sodinimo buvo aplankytas K. Donelaičio muziejus Tolminkiemyje. Pavasaris su bažnyčios, klebonijos ir kitų pasatatų pamatais, žydinčiais klevais ir ievomis liudijo apie K. Donelaitį ir jo epochos dvasią.

Aplankytos kitos lietuvių ir bendraeuropinės kultūros veikėjų gimimo, veiklos ir laidojimo vietos, pastatai, bažnyčios, ikižalgirinės epochos įvykių liudininkės pilys ar jų likučiai – Nestrovo (Stalupėnų), Olchovatkos (Valtarkiemio), Gusevo (Gumbinės), Černiachovsko (Įsručio), Majovkos (Jurbarko / Gergenburgo), Znamensko (Vėluvos), Kaliningrado, Romanovo (Pabėčių), Sovietsko (Tilžės). Pakeliui link Įsručio aplankyta daug lietuvybės ženklų patyrusi bažnyčia Valtarkiemyje (Olchovatkoje), padainuota Pilypo Ruigio XVIII a. pr. šiose apylinkėse užrašyta daina ir kitos dainos.

Bendrauta su I. Kanto universiteto Humanitarinių mokslų instituto lietuvių kalbos seminaro vyr. dėstytoja Vitalija Lopetiene ir jos studentais, Černiachovsko, Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininku Aleksu Bartninku ir kitais mokytojais. Su jais aptarti lituanistikos plėtros Karaliaučiaus krašte klausimai, jungtinių programų vykdymas. Černiachovsko pedagoginiame institute dalyvauta jau 14-ame lietuvių kalbos rajono olimpiados atidaryme, kurio metu nuo Vilniaus delegacijos pasveikinimo žodžius tarė prof. dr. Bonifacas Stundžia, prof. dr. Meilutė Ramonienė, Lituanistikos tradicijų ir kultūros paveldo įprasminimo komisijos narys Kęstutis Kaminskas. Susirinkusiuosius pasveikino Lietuvos Respublikos Kultūros atašė Karaliaučiaus krašte Romanas Senapėdis, lietuvių kalbos vertinimo komisijos nariai iš Kauno ir Vilniaus bei šeimininkai.

Kaip ir dera, šiemet iš ekrano į salę žiūrėjo K. Donelaičio portretas, skambėjo „Metų“ ištraukos lietuvių ir rusų kalbomis. Šiemet, be pradinių ir vidurinių klasių moksleivių, lietuvių kalbos įgūdžius demonstravo ir studentai. Atvežta dovanų knygų ir kompaktinių plokštelių su dainomis ir melodijomis iš Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Liaudies kultūros centro, atskirų šeimų ir draugijų. Dalis pagal poreikius palikta institute, kita dalis – Karaliaučiaus universitete bei Sovietsko lietuvių bendruomenėje.

Karaliaučiuje, globojant I. Kanto universiteto vyr. dėstytojai Vitalijai Lopetienei, buvo apžiūrėtas senamiestis su atstatyta katedra ir muziejumi, kiti restauruoti pastatai bei L. Rėzos, I. Kanto ir kitų iškilių Europai nusipelnusių asmenų paminklai ir atminimo lentos. Džiugino per paskutinius dešimt metų iškilę nauji paminklai ir meniniai akcentai, liudijantys čia gyvenusių tautų atstovų nuopelnus šiam kraštui. Prie jų atsiradimo daug prisidėjo vietiniai Karaliaučiaus krašto inteligentai, pakalbinti kaimyninių tautų atstovų.

Sovietsko lietuvių Vydūno draugijos pirmininkas Gediminas Jakutis ir jos narės delegaciją sutiko parapijos namuose skambiomis dainomis ir pasipuošę stilizuotais choro drabužiais. Stalas buvo nuklotas Atvelykio margučiais, saldumynais ir arbata. Pasveikinimo žodį nuo delegacijos tarė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, pabrėždamas tarpusavio bendravimo svarbą čia, Tilžėje, kad ir kokios nepalankios aplinkybės būtų.

Viena iš liūdnesnių naujienų – moterų ansamblis neturėjo galimybės paruošti 2014 m. Dainų šventės repertuaro. Kaip jos pačios sakė, be pastovaus profesionalaus vadovo sunkesnis repertuaras buvo neįveikiamas. Moterys paskutinį kartą Lietuvos dainų šventėje lankėsi 2003 m. Pabendravusi ir drauge padainavusi delegacija nuskubėjo į Tilžės miesto istorijos muziejų, kurio direktorė Anželika Špiliova aprodė atskirų laikotarpių ekspozicijas. Ji pasidžiaugė, kad per garsiojo Tilžės sūrio istoriją užsimezgė draugystė su Šveicarija, o pats miestas bandradarbiauja su ir Lietuvos miestais – Pagėgiais ir Šilale.

Kelionės akimirkos V.Jocio nuotraukose: