V. Rutkūnas. Lietuvių nacionalinis charakteris ir alkoholis

Po antro pasaulinio karo subombarduota, kapituliavusi, palaužta Japonija, šalis, turinti labai menkus požeminius naudinguosius išteklius, nuolat niokojama žemės drebėjimų ir talžoma cunamio bangų, regis, buvo pasmerkta visiškam žlugimui ar geresniu atveju ilgam merdėjimui. Tačiau įvyko stebuklas – Japonija per stebėtinai trumpą laiką – du dešimtmečius, tapo klestinčia šalimi, antrąja ekonomika pasaulyje. Tai įvyko todėl, kad japonai atliko išsamų savo nacionalinio charakterio tyrimą – iškapstė gelmines japonų savybes, ir sugalvojo, kaip jas pakreipti tautos ir šalies suklestėjimui.

O koks mūsų lietuvių nacionalinis charakteris? Kuo mes garsėjame? Statistika rodo, kad pasaulyje pirmaujančias vietas užimame savižudybėmis ir išgertu alkoholio kiekiu. Paskui seka ir kitos pražūtys: labiausiai nykstanti tauta Europoje, didžiausi emigrantai. Iš esmės esame, ko gero, labiau palaužti, negu kapituliavusi Japonija 1945 metais. Skirtumas tik toks, kad priešingai, negu japonai, mes tarsi susitaikėme su tautos žūtimi – tai jau nieko nestebina, neskambinama pavojaus varpais, valstybė nerodo jokių gyvybės požymių – nesiimama sukurti nei tautos gyvybiškumą keliančios strategijos ir net nei priešsavižudybinės programos. Nesiimama ir ieškoti stipriųjų lietuvių charakterio bruožų, kurie galėtų įkvėpti tautai gyvasties.

Akvivaizdu, pasiekėme dugną, o tai galimybė atsispirti ir pakilti. Galbūt, kaip ir japonai, mes galime nesunkiai minusus paversti pliusais, gal būt net tapti klestinčiu pavyzdžiu? Taigi dar kartą nerkime į tautos gelmę, ieškodami nacionalinio charakterio pamatų.

Pirmiausia mėginkime atrasti, kas gi yra ta lietuvių nykimo ašis. Atskaitos taškas gali būti ir Pasaulinės Sveikatos Organizacijos paskaičiavimai, kad tauta nyksta, jei per metus statistinis pilietis išgeria daugiau, kaip 8 litrus gryno alkoholio. Mes išgeriame virš 15 litrų – taigi, esame pasmerkti. Svarbiausia, didžioji dalis tautos neįsivaizduoja gyvenimo be alkoholio, o jo negeriantys patiria spaudimą ar net pasmerkimą, nors sveikoje visuomenėje turėtų būti atvirkščiai.

Vienos ligoninės vyriausias gydytojas prasitarė, kad alkoholio sukeltoms pasekmėms išeikvojama bemaž pusė šalies sveikatos biudžeto. Kas gali pasakyti, kiek kainuoja prarasti kasmet tūkstančius mūsų tautiečių, žūstančių autoavarijose, konfliktuose, nusikaltimuose, sukeltuose dėl alkoholio? Didžioji dalis savižudybių neatsiejama nuo alkoholio. Girtuokliai paleidžia į pasaulį vaikus, naikinamas tūkstantmečiais kauptas tautos geno fondas. Neįmanoma atsiriboti nuo alkoholio, nors ir negeri, bet geria tavo darbuotojai, viršininkai, paslaugų tiekėjai. Niekada negali garantuoti, kad neprasigers tavo brangiausieji šeimos nariai, draugai. Šalis permirkusi nuo alkoholio. Geriame net daugiau už rusus, kuriuos esame įpratę vadinti girtuoklių nacija. Žūstančios tautos vaizdas toks nykus, kad nesinori čia gyventi – pakankama priežastis emigravimui ar nesugrįžimui iš užsienių. Darbdaviai dejuoja, kad neįmanoma rasti rimtų negeriančių darbuotojų. O tai dar reiškia, jog neįmanoma pakelti darbo našumo ir konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Jei pavyktų pašalinti alkoholį, Lietuvoje gyvenimas pagerėtų ženkliai – turėtume žymiai daugiau pinigų, sveikatos ir, žinoma, laimės.

Ar gali būti, kad mūsų genetinėje atmintyje, tautos pasąmonėje užkoduotas girtavimas, jei pasaulyje po baltarusių ir moldavų esame didžiausi girtuokliai? Peržvelkime tautos istoriją ir ryšį su alkoholiu.

Gyvuojame kelis tūkstantmečius, esame bene sėsliausia Europos tauta, mūsų kalba laikoma artimiausia senajai indoeuropiečių prokalbei. Tai rodo didžiulį tautos gyvastingumą. Jei dar pridėsime tai, kad keturis šimtmečius atsilaikėme prieš sutelktą jungtinių Europos pajėgų puolimą ir buvome vėliausiai pakrikštyti, akivaizdžiai matome galingą stiprią tautą, kurios gyvasties neardė alkoholis. Užsukime į nacionalinį muziejų, į archeologinių rūbų ekspoziciją. Tokia turtinga apranga negalėjo rengtis girtuokliai, ir tai ne turtingiausių apsirengimai, archeologai tokias puošmenas aptinka visų to meto lietuvių palaidojimuose.

Kryžiuočių analuose neaptinkama įrašų, apie lietuvius, kaip girtuoklių tautą. Senieji tautos būdo paliudijimai rodo, kad lietuviams nebūdingas girtavimas, priešingai, blaivystė buvo pastovi būsena. Jonas Lasickis savo veikale „Apie žemaičių dievus“ (1615 m.), aprašydamas ikikrikščionišką žemaičių gyvenimą, mini, kad žemaičiai gerdavo midų – tiesiog tyrą vandenį maišytą su medumi, ir alų, raugintą vieną dieną – ne ką kitą, kaip dabartinę girą. Pasirodo, gėrimo papročiai buvo visiškai kitokie, nesusiję su alkoholiu. Ne vienoje lietuvių liaudies dainoje dainuojama apie „saldų alutį“, kitaip tariant girą, nes alkoholinis alus yra prarūgęs ir kartus. „Alus“ iš kito galo skaitomas „sula“ – gyvybinis pavasario gėrimas. Liaudies dainose, būtent daugiausia pavasario švenčių, dainuojama apie „žalią vynelį“, o tai ne kas kita, kaip lietuvių mėgiama gyvybę teikianti sula.

Gėrimą Lietuvoje nūnai galima įvardinti, kaip pagrindinę religiją: alkoholis tiek sureikšmintas ir „sušventintas“, kad be jo sunkiai įsivaizduojamos šventės. Krikščionybė atnešė į Lietuvą ir „šventą“ alkoholį. Pagal bibliją, Kristus pavertė vandenį vynu, todėl kunigai jau du tūkstančius metų kiekvienų mišių aukščiausiame pakilime, įdėmiai stebint visiems bažnyčioje susirinkusiems, kelia į viršų vyną aukso taurėse ir geria „Kristaus kraują“.

Bažnyčioms ir vienuolynams priklausė alkoholio gamyba ir pardavimai. Stiprusis gėrimas „Benediktinas“ sukurtas to pačio vardo vienuolių. Vilniuje  vienuolynuose vienuoliai pasninkaudavo, maitindamiesi vien duona ir gerdami vien vyną. Alkoholis viduramžiais jau buvo toks reikšmingas, kad Didysis kunigaikštis Aleksandras savo žemių dovanojimo rašte (1503 m.), dėl bažnyčios statybos, steigiant Panevėžį, nurodo pastatyti bažnyčiai smuklę: „prie naujos bažnyčios, kurią reikės įrengti, leidome dabartiniam Ramygalos klebonui ir būsimam ten pat, saloje, pastatyti ir įrengti vieną karčemą ir joje visada ir be jokio trukdymo gaminti ir gerti medau(s) vyną , duonos girą (alų) ir bet kokios rūšies ir išlaikymo likerius. Žinoma, tą karčemą ir jos šeimininką, šiuo metu čia esančius, Ramygalos klebono valia ir pritarimu atleidžiame nuo visų mokesčių ir duoklių, kurias tos rūšies krautuvėlės kartais turėdavo mokėti“. Suprantama, kad toks alkoholio „sušventinimas“ turėjo palikti pėdsakus tautos kolektyvinėje pasąmonėje.

Ne mažesnę įtaką alkoholio garbinime darė dvarponiai. Visur dvaruose buvo alkoholio bravorai ir karčemos. Buvo net įvedamos kvotos, kiek alkoholio baudžiauninkai privalėjo išgerti karčemose. Jau nuo Romos laikų įprasta girdyti liaudį, idant išlaikyti ją paklusnią.

Bažnyčioje pamaldos didžiąja dalimi vykdavo nesuprantama lotynų kalba, o dvarponiai gurkšnodavo alkoholį, pagal Europos dvarų pavyzdį rengdami koncertus. Visa tai buvo svetima liaudies kultūrai, kurios pagrindinis bruožas buvo gyvumas- visi kartu šoko, dainavo, muzikavo. Todėl mūsų kaimo žmonės per šimtmečius išlaikė gyvybingos tautos dvasią, nes šokiai ir dainos yra geriausia atpalaiduojanti ir bendruomenę sujungianti, gyvybę ir jėgas teikianti veikla.

Tai, kad alkoholis lietuviams buvo atgrasus, rodo  faktai, jog paprastai alkoholio prekeiviai buvo nelietuviai, nes pardavinėti svaigalus buvo laikoma lietuviams žema. Tokia padėtis išsilaikė beveik iki XX a. vidurio. Tai yra netgi apdainuojama liaudies dainose, minint paprastai nelietuviškus svaigalų prekeivių-smuklininkų vardus.

Taigi šimtmečiais buvo daroma stipri tiesioginė ir netiesioginė-pasąmoninė įtaka priversti lietuvius gerti svaigalus. Liaudžiai tai buvo nepriimtina, todėl tam buvo priešinamasi labai stipriai. Lietuvių liaudies dainų žinovai pastebi, kad girtavimą smerkiančių dainų užrašyta ženkliai daugiau negu gėrimą garbinančių. Tai, kad liaudis kūrė net dainas, išjuokiančias girtuoklystę, rodo, koks buvo tautoje stiprus alkoholio atmetimo jausmas ir supratimas. Tas atsispindi ir daugybėje užrašytų liaudies pasakojimų bei patarlių, pvz. „Kas girtuokliauja, tas ubagauja“, „Girtuoklio gerklė ir trobas praryja“, „Pijoku būsi – be grabo supūsi“.

Visiškai nepriimtinas ir ypatingai smerkiamas buvo moterų ir nepilnamečių svaigalų vartojimas – tai pagrindinis tautos sveikatingumo požymis. Deja, dabar moterų ir nepilnamečių alkoholio vartojimas išaugęs iki neregėtų mastų – tai aiškus tautos degradavimo rodiklis. Per penketą metų paauglių, apsinuodijusių alkoholiu, skaičius Lietuvoje išaugo 16 kartų! Kas dar blogesnio turėtų įvykti, kad visuomenė pagaliau krūpteltų ir imtų veikti?

Sovietmetis Lietuvoje žymi esminį tautos nuosmukį girtuoklystėje. Neabejotinai tam postūmį davė dar didesnis vertybių iškrypimas, viena buvo sakoma, kita-daroma. Žiūrint kultūriniu požiūriu, sovietai galutinai sureikšmino ir išaukštino sceninį negyvą meną, įkalė tautai į galvą, kad tai yra aukštesnė kultūra. Tuo pačiu buvo nuvertintas gyvas žmonių bendravimas dainuojant, žaidžiant, ratuojant bei šokant. Gyvoji kultūra pradėjo sparčiai nykti, ji buvo tiesiog atimta iš tautos. Tą gyvasties erdvę užpildė alkoholis. Teko matyti sovietmečio alkoholio vartojimo duomenis Lietuvoje. 1980 metais vidutiniškai suvartota 11,4 litro gryno alkoholio vienam žmogui. Puikiai prisimename įsisiūbavusį gėrimą tiek darbe, tiek namuose, tiek šventėse. Alkoholis net tapo atsiskaitymo už darbus, paslaugas priemone. Į tautos sąmonę įpiršta mintis, jog nepadoru svečią priimti nepasiūlant jam svaigalų. Tuo tarpu tradicinėje liaudies pasaulėžiūroje nepadoru buvo bet kokiam užėjusiam praeiviui, svečiui net elgetai nepasiūlyti gryno vandens.

Tuo laikmečiu bet kuri šventė jau buvo neįsivaizduojama be gausaus gėrimo. Šventės esmė – suteikti žmogui atsipalaidavimą, vertybių sustiprinimą, bendruomenės ryšių atkūrimą – alkoholio dėka buvo iškreipta. Visi suminėti šventės bruožai tapo iliuziniai, išversti į priešingą poveikį. Tapo įprastos ilgos pagirios, sugadinta sveikata, didžiavimasis, kiek kas svaigalų išgėrė, kas kur girtas nugriuvo, ir kiek girtų nesąmonių pridarė.

Vis dėlto šiame sovietmečio „dugne“ prasidėjo labai svarbus persilaužimas. Tautos gyvastis prasiveržė septintajame dešimtmetyje, kilus studentiškam kraštotyriniam judėjimui. Iš naujo atrasta sovietmečio „nurašyta“ liaudies kultūra, suprasta, koks galingas gyvybės šaltinis yra gyvai dainuojamos liaudies dainos, šokiai. Atgimė liaudies šokių, dainų vakaronės, iš pelenų pakilo Rasos šventė Kernavėje.

Ilgainiui buvo atkurta visa senųjų baltiškų švenčių sistema, tapo įprasta tuoktis, laiminti vaikus, palydėti į dausas mirusiuosius pagal senuosius lietuviškus papročius. Kadangi visa tai prasiveržė ypatinga gyvybe, alkoholis besąlygiškai atkrito. Nebuvo jokio susitarimo negerti, tiesiog alkoholio poreikis išnyko, tarsi burtų lazdele mostelėjus. Tiems žmonėms, kurie perėmė gyvąją tautos kultūrą. Ir nepriklausomai visuotinai. Į šį atgimimą įsipynė begalinė meilė savo tautai, kraštui, išsivystė kraštotyrinis, folkloristinis, žygeivių judėjimas. Sugrįžo tautai gyvasties supratimas ir pajutimas. Tai peraugo į Sąjūdį, į dainuojamąją revoliuciją – sovietmetis nuverstas ne su ginklu rankoje, bet su begaliniu tautos gyvasties proveržiu. („Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ J.Kavaliauskaitė, A.Ramonaitė, 2011)

Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos apgaulės vertybių, neabejojome, kad atsivėrę Vakarai mums atneš tikrą laimingą gyvenimą, ir lietuviai gers žymiai mažiau. Priešingai, alkoholio vartojimas Lietuvoje išaugo pusantro karto. Kas gi įvyko? Kokia ta europinė kultūra?

Prasidėjo aktyvi kultūrinė „integracija“. Visų sričių Lietuvos meno kolektyvai pradėjo važinėti į vakarietiškus kultūros festivalius. Susipažinome su tuo, kas Lietuvoje dar neregėta: „alkoholio bilietėliais“, kurie  dalinami kiekvienam dalyviui kas dieną ir galėjai nemokamai pagurkšnoti alučio ar vynelio. Kadangi visi festivaliai buvo „sceniniai“, alkoholio priedas buvo būtinas. „Atradome“ visą kultūrinio šou industriją, pradėjome statyti tūkstančius žiūrovų talpinančias arenas. Televizininkai išmoko savaitgaliais prikaustyti lietuvius prie ekranų „žvaigždžių“ projektais. Neatsiliko ir didžiojo sporto verteivos. Juokas pro ašaras yra girdėti, kaip barų savininkai džiaugiasi lietuvių krepšininkų pralaimėjimais, nes tuomet tautiečiai dar daugiau sielvartą skandina alkoholyje.

Naujausi tyrimai rodo, kad gyvoji kultūrinė veikla – dainavimas, šokiai yra pačios geriausios priemonės, nuimančios įtampą nuo kairiojo mąstymo smegenų pusrutulio, suaktyvinančios dešinįjį jausmų pusrutulį. Taip sukuriama darna svarbiausiame mūsų organe – smegenyse. Mes nejaučiame įtampų, atsistato fizinės ir protinės jėgos, sveikata, atkuriami teigiami tarpusavio, bendruomenės santykiai. Alkoholis veikia kitaip, jis slopina smegenų veiklą ir sukuria atsipalaidavimo iliuziją, kuriai išsisklaidžius, įtampa dar stipresnė, prarandama sveikata ir jėgos.

Tie, kas dainuoja, šoka scenoje prieš save mato minias sustingusių žiūrovų veidų. Pasąmonė jam sako: eik dainuok ir šok su šiais žmonėmis, negaišink jų laiko, nes kiekvienam žmogui reikalinga ši gyvybinė veikla. Tačiau absoliuti dauguma šios prieštaros atvejų taip ir baigiasi scenoje, nenulipus pas žiūrovus, dėl to scenos žmonių tarpe svaigalų vartojimas itin paplitęs. O žiūrovams, nepatenkinus savo gyvosios kultūros poreikių, irgi belieka tik alkoholio iliuzija.

Dabartinė lietuvių tautos būklė dėl svaigalų, gėrimo tokia bloga, kad bendras žūstančios tautos vaizdas verčia žmones bėgti iš šalies, ar net išsižadėti savo tautinės esybės. Jau kuris laikas esame liudininkai, kai lietuviai atsisako tautinio identiteto, pasinerdami į dvasines tradicijas, kur alkoholio vartojimas atmetamas. Pavyzdžiui Lietuvoje gan populiarus krišnaitų  judėjimas, kur daug žmonių įsitraukė, būtent, regėdami galimybę gyventi be alkoholio. Vis daugiau lietuvių priima islamo religiją, draudžiančią svaigalus.

Senutėlė, nuo alkoholio priklausoma Europa, praranda gyvybiškumą ir beviltiškai islamizuojasi. Paskaičiuota, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse musulmonai sudarys daugumą jau po keliolikos metų. Tas pats gresia ir Lietuvai. Dabartinis musulmonų imigrantų protrūkis verčia manyti, kad Europos islamizacija bus kur kas spartesnė. Abstinentai musulmonai, atsidavę šeimų gausinimui, nesunkiai per keliolika metų taikiai užims Europą. Ar mums irgi to reikia? Juk viduramžiais  lietuviai sustabdė musulmonų ordų veržimąsi į Europą iš Rytų. Dabar tą galėtume padaryti kitais,  taikiais būdais. Nes lietuviškoje gelmėje yra tos vertybės, kurių labiausiai reikia ir patiems islamo išpažinėjams.

Yra išeitis – sugrįžti prie tautos šaknų ir vertybių, juolab kad jos jau gyvuoja šalia mūsų.

Be atkurtos gyvosios tautinės kultūros, kurią, deja, dar pažįsta nedaugelis, gyvuoja ir galingi senieji archetipiniai vaizdiniai. Mes lietuviai – lietaus tauta, gyvojo dangaus vandens tauta! Šis vaizdinys slypi kiekvieno mūsų pasąmonėje. Belieka tik jį išskleisti ir naudotis. Gražinti lietuviams gyvąjį vandenį. Būtent vandeniu privaloma buvo pagirdyti kiekvieną užsukusį į namus pagal lietuvių papročius. Vanduo buvo laikomas šventu, turinčiu ir gydomąsias galias. Lietuvoje iki pat šių dienų išlikę šventi šaltiniai, mes turime didžiulę trauką sustoti atsigerti iš šaltinio. Daugybė upių ir ežerų vardai susieti su žodžiu „šventas“. Žemė ir gyvybė lietuviui yra šventa. Pagrindinė mūsų šventė – Rasa perėmusi ypatingo vandens gyvybę gamtai teikiančio būvio vardą. Lietuvių liaudies šokiai pašėlusiai kelia džiugesį, mūsų nepakartojamų sutartinių ritmai – tobuliausios mantros!

Tai ir yra tikrasis lietuvių nacionalinis charakteris ir jis yra čia pat, šalia. Lietuviai – gyvybės tauta, galinti ir turinti tapti pavyzdžiu daugeliui pasaulyje, nes tos pačios bėdos, kurios labai stipriai užgulusios lietuvius, slegia ir kitas tautas. Todėl naikinamės ir geriame mes daugiausiai, jaučiame, kad gyvybė yra šalia, bet nesugebame jos atpažinti ir ja pasinaudoti. Išeitis yra pakelti savo gelminį nacionalinį charakterį – gyvybę. Ar tu turi narsos tautos gyvasčiai kelti? Labai švelnu būtų pasakyti: „nesusipratimas“ – apie visus tuos neva „tautinius“ renginius, kuriuose tautinė kultūra painiojama su alkoholiu. Ir yra visiškai nesvarbu, kokiu istoriniu laikotarpiu remiasi tų renginių organizatoriai. Lietuvių tauta visais laikais turėjo blaivų ir pragmatišką  požiūrį – pagrindinės vertybės tos, kurios palaiko gyvastį, blaivumas, be jokios abejonės, irgi.

Bealkoholinis vyksmas visuomenėje prasidėjo. Šiemet Lietuvoje vyko jau daug didelių muzikos festivalių, kur atsisakyta alkoholio. Šiaulių rajono savivaldybė priėmė draudimą prekiauti alkoholiu visuose kultūriniuose renginiuose. Man pačiam tenka surengti po keliasdešimt švenčių, kultūros renginių per metus, kur pabrėžiamas blaivumas. Daugelio nuostabai, žmonių susirenka į šiuos renginius net gausiau, negu į panašius su alkoholio vartojimu. Tai rodo, kad tauta trokšta blaivumos ir niekada nereikia baimintis, kad į tavo renginį nesusirinks žmonės. Priešingai. Ateis patys geriausi, kurie net taps tavo pagalbininkais, su kuriais galėsi dar plačiau išplėtoti savo gražią veiklą.

Ypatinga misija tenka mokytojams, kultūros darbuotojams, įstaigų vadovams, darbdaviams, organizacijų vadovams, renginių užsakovams. Alkoholio draudimas gali būti tik pagalbinė priemonė, nes draudžiamas vaisius – skaniausias. Išeitis yra mokyme ir organizavime. Tiek jauną tiek seną reikia mokyti, kaip džiaugsmingai gyventi, bendrauti ir gyvai švęsti. Lygiagrečiai reikia rengti bealkoholinius renginius ir šventes.

Tuomet lietuviai įgaus gyvybę, nes jų tikrasis nacionalinis charakteris yra gyvybė! Tuomet mes tapsime ne mažiau galingais ir reikšmingais Europoje, kaip japonai Azijoje.

Į sveikatą, su tyro vandens taure, mieli lietuviai!