Bateliai, rožiniai kaip ciklameno žiedas (0)

Džoana Haris. Lorne Cambell nuotrauka.

Džoana Haris | L. Kembel (L. Cambell) nuotr.

Įspūdžiai apie Džoanos Haris knygą „Ledinukų bateliai“ (Joanne Harris. Ledinukų bateliai. Vilnius: Versus Aureus, 2010, 598 p.). Knyga originalo kalba pasirodė 2007-aisiais (Joanne Harris. The Lollypop Shoes. United Kingdom: Doubleday, 2007, 352 p.)

Paryžių mylėjau iš senų laikų, nuo tada, kai jis dar saugiai nuo manęs buvo paslėptas už geležinės uždangos, ir, faktiškai, man egzistavo tik kaip žemėlapis (kurį irgi buvau labai laiminga turėdama) – smulkiausios visų dvidešimt arrondissement – rajonų, sudarančių tikrąjį Paryžių, gatvelės mintyse išvaikščiotos, kiekvieną kiek žymesnę vietą žinojau kur rasti…

Trijų muškietininkų, Balzako ir Zola, impresionistų, Hemingvėjaus Paryžius – literatūroje irgi, miestas puikiai išrašytas, išdėliotas ir laukia nesulaukia skaitytojų vaizduotės atpažįstamas… Dabar, kas pažintį pradeda į Paryžių tiesiog nuvažiuodamas, tos romantikos rizikuoja iš viso ir nepajusti. Nes realus miestas yra visai kas kita.

Nereikia net Paryžiaus, galvokim kiekvienas apie savo gimtąjį miestą – jame gyvenančiajam miestas retai kada yra savas visas. Dažniau kvartalais, net gatvėmis ar aikštėmis, kuriose gyveni ar būni dažnai, kur važiuoji į teatrą ar lankai parodas, apsiperki… O kur nenueini niekad, tik skaitai laikraštyje apie eilinį ten įvykusį nusikaltimą ar ką panašaus, ten juk irgi tavo miesto dalis! Svetimame mieste skirtumų taip aiškiai nejauti.

Knygos anglų kalba viršelis

Knygos anglų kalba viršelis

Dar labai neseniai miesto ir kaimo gyventojai mažai kuo skyrėsi ta prasme, kad miestas būdavo sudarytas kaip ir iš keliolikos kaimų, turinčių kiekvienas savyje visa, ko žmogui reikia, kad pragyventų ten visą gyvenimą, taip už jo ribų ir neišeidamas. Ir dauguma paprastų miestiečių taip ir pragyvendavo. Net ir dabar didmiesčiuose yra vietų, kur toks gyvenimo stilius išsilaikęs – ateina pienininkas, išvežiojama duona, porą kartų per savaitę dirba turgelis… Čia pat sava kavinė, kelios būtiniausios parduotuvės, bažnyčia. Žmonės sėdi, pasistatę kėdes gatvėje prie savo durų vasarą, šildosi saulutėje, šnekasi su kaimynais, sveikinasi su paštininku, iš bažnyčios varpo dūžių žino, kiek valandų…

Atvažiavęs kaip turistas, savas tokiose vietose niekada nebūsi, tave pakęs tik, jei gausiai suvenyrus iš vietinių pirksi; kavinėje tau vakarykštį maistą pateiks, kai vietiniai valgys šviežią ir perpus pigiau… Toksai Monmartras Paryžiuje XX a. dar išliko labai ilgai, gal net ir dabar tokio yra, jei žinai, kur jo ieškoti… Tik atvykėlis, net ir prancūzas, Paryžiuje savas nebus niekad.

Geriau tada tikrai gyventi jame romanus skaitant…

Džoanos Haris knyga sudomina tuo, jog sudaryta iš keleto pasaulių, egzistuojančių vienoje ir toje pačioje erdvėje, taip pat vaizduojamas jau aukščiau aprašytas kaimo-miesto efektas. Ir tada šita sudėtinga visuma toliau išvirsta netikėtomis pasekmėmis, palyginimais – perspėjimais? Netgi sukelia idėjų, kaip tokia situacija naudojamasi savo pranašumui…

„Ledinukų batai“ reklamuojami kaip prieš tai išleisto bestselerio „Šokoladas“ tęsinys. Bet, jei manęs klausiate, tai jie yra filmo „Šokoladas“ tęsinys, ir filmas buvo tiek už savo knyginę versiją pranašesnis, kad toliau apie ją nelieka ką kalbėti – jei ne filmas, ji niekada bestseleriu nebūtų tapusi, ją gi tuoj pat ėmė spausdinti su Džiuljeta Binoš (Juliette Binoche) ir Džoniu Depu (Johnny Depp) ant viršelio… O šokolado gaminimo scenas romano autorė tiesiog nusirašė iš filmo į sekančią knygą „Ledinukų batai“ ir toliau tęsė pasakojimą, tik tiek, kad ne su gerąja , bet su blogąja veikėja centre.

Lietuviško leidimo knygos viršelis

Lietuviško leidimo knygos viršelis

Džoana Haris turi savyje kažką tokio specifinio: idėjų jai netrūksta, beveik visų jos knygų idėjos puikios ir turi savyje didžiulį potencialą… Tik jis lieka neišvystytas – kaip vaizdžiai parodė filmas „Šokoladas“, ką galima iš jos knygų padaryti! Ką autorė pati berašydama iš tos idėjos išvysto, tai nėra nei logiška, nei geriausia, ką būtų galima parašyti. Tiesiog autorė padaro iš to, ką jai norisi. Ar gal kas išeina – toks įspūdis, kad rašo sau, per daug proceso nevairuodama, o jūs norit skaitykite, norite ne… Daugumos jos knygų antrą kartą skaityti ir nesinori – visokios tragiškos istorijos, emociniu intensyvumu per daug priartėjančios prie tikrovės.

Kai eina kalba apie magiją – o tokia kalba eina kiekvienoje autorės knygoje! – potencialus skaitytojų ratas yra labai didelis, bet, kai ji taip temas rutulioja toliau, tai su kiekvienu knygos paragrafu jis siaurėja, kol lieka tik tie, kuriems reikia kažkokią panašią specifinę emocinę žaizdą – traumą išsilaižyti ir jie nori tai daryti čia ir dabar, būtent šitą knygą skaitydami…

O visi kiti lieka į knygos pasaulį neįtraukti, jiems tai atrodo net šiek tiek vaikiški detektyviniai elementai – vieną kartą perskaitei, sužinojai, kas žudikas ar kaltininkas, ir daugiau tau tokios knygos nereikia.

Yra toks dalykas kaip žanro dėsniai. Jei nori, kad knyga ilgai gyventų, būtų dar ilgai skaitoma, tai apie magiją pažadėjai, apie magiją ir rašyk… Bent vienoje knygoje autorei tai tikrai pavyko – „Ledinukų batuose“… Nors ir joje pasaulis atvaizduotas, kaip knygai, aukštyn kojomis: blogis vaikšto tarp mūsų, gudrus ir kupinas pasitikėjimo savimi, o gėris nenori būti savimi, tikisi likti neatpažintas ir kad iš jo nebus pareikalauta vykdyti, dėl ko jis čia atėjęs.

Beskaitydami kiekvienas viliamės, jog Viana Rošė (Vianne Rocher) atsibus, atsipeikės, atsitokės… Kai tai vis neįvyksta, o knygą esame jau įpusėję, patys mintyse imame ją budinti, pasiruošę ją vos ne nosimi į visus susikaupusius pavojus baksėti… O Anuk, jos dukra, tai aiškus pavyzdys to, jog jėga pati savaime nėra nei gera, nei bloga, kol ją nešiojantis nepasirenka, su kuo jis, už ką ir kieno pusėje. Matydami, koks blogis stiprus, o gėris pats save nusilpninęs, išgyvename ir dėl Anuk, ir dar kaip išgyvename…

Gamta nemėgsta tuštumos. Jei joje neužimi vietos, kurią turėtum užimti, ją tada užims kažkas kitas… Gali atrodyti, kad priešas ar tau priešiškas, bet nieko asmeniško… Tokia jau blogio paskirtis – kad gėris, besikaudamas, išaugtų į galingą ir aktyvią jėgą, tokią, kokia jis turi būti, bet dažnai taip nėra.

Kad visi mes „pilnai“ gyventume, išgyventume tai, ką galime, kad nesustotume augti? Abstraktūs žodžiai ir teiginiai, o Džoana Haris paėmė ir parašė romaną, puikiai visa tai iliustruojantį.

Kitos Džoanos Haris knygos. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Kitos Džoanos Haris knygos | G. Paprastosios nuotr.

Angliškai egzistuoja terminai, klasifikuojantys knygas „aukštų kaktų“ ir „žemakakčiams“ skaitytojams (angl. highbrows, lowbrows – aukšti ir žemi antakiai), turi netgi sujungtus terminus, kaip kad „highbrow for lowbrows“ – žemakakčių segmente tai yra aukštas lygis, arba „lowbrow for highbrow“ – atsipalaidavimo, poilsio skaitymai protingiesiems. Manau, į paskutinę klasifikaciją patenka ir „Ledinukų batai“ – rimtai priimti nereikia, bet skaityti įdomu ir naudos iš to turėti galima…

Pastabus žmogus pasimoko iš visko, netgi knygą, pvz., atostogaudamas beskaitydamas. Šioje knygoje irgi daug aktualių klausimų, gyvenimiškų temų paliesta, atvaizduota – kad padėtų atsakymų ieškantiesiems juos pamatyti iš pavyzdžių.

Pvz., kaip dažnai žmogus, ilgai kitų ribojamas, neigiamas, smerkiamas ir bandomas perauklėti ima ir įsileidžia tokį negatyvų prižiūrėtoją apsigyventi pas save vidun, į savą psichiką (internalizuoja) – matyt, kai pavargsta gintis… Ir tada, jam padedant, jau riboja, stabdo, smerkia save pats, nebelaukdamas, kol tai darys kiti – tikėdamasis, jog kiti tada tai daryti nustos? Priims į savo tarpą arba bent jau nepastebės jos kitoniškumo?

Bet, kai žmogus save šitaip susilpnina, tai nereikia skųstis, jog pasaulyje su juo kaip su silpnu ir nevertingu ir elgiamasi! Tada klausimas, kaip tai įvyksta, kaip pavargstama iki tiek, kad tampama savęs paties priešu? Kodėl pavargsti nuo nuolatinių atakų prieš tave, jei esi stipri, nuo pat pradžių už juos visus stipresnė? Vianos atveju, tai ji jau nuo vaikystės ne tokį pavyzdį iš savo mamos matė, koks būtų padėjęs per gyvenimą eiti stipriai ir sėkmingai…

Kiek daug iš mūsų, stiprūs, energingi vaikai būdami, nusižiūrim iš suaugusiųjų, silpnų ir pavargusių, elgesį, darom kaip jie ir gyvename taip ir nežinodami nei savo jėgos, nei energijos resursų didumo. Ir laimės dėl to nepatiriame irgi… Juk Vianos mama bėgo, bėgo kiekvieną kartą vėjui ėmus pūsti… Žinoma, tai labai natūrali reakcija, iš „bėgti arba kautis“ priešpriešos, bet, jeigu visą laiką pasirenki bėgimą ir rezultatai apgailėtini, tai gal reikia kada pabandyti kautis?

Šioje knygoje, matome, Viana jau sugalvojusi kitą išeitį – pasiduoti ne tik kad prieš mūšį, jau iš karto, bet iš viso pasiduoti… Tada, žinoma, reikia jau blogio kaip reikiant, kad ją iš tokio dvigubo savo jėgos neigimo ir atsisakymo ištrauktų: reikia motyvuoti ją atsikelti, išsitiesti visu ūgiu, apsidairyti pagaliau, su kuo čia reikia susikauti, kad būtų ir liktų jos valia… Ir pasirodo, kad praktiškai su niekuo – priešai sumažėja į nykštukus, kokie jie iš tikro ir yra, su pilną savo galią nesislepiant rodančia Viana susilyginę.

Ką ir reikėjo įrodyti. Gero skaitymo!

P.S.

Ir Viana pati jau elgėsi su savo dukromis taip, kaip matė savo mamą elgiantis su savimi – tokie dalykai pasikartoti netrunka… Kad ir kokia Viana išmintinga, stipri, patirties turinti moteris būtų, su dukromis elgiasi jau žiūrėk irgi ne kaip su savarankiškais žmonėmis, turinčiais visus resursus ir tik reikalingus pamokyti, patarti, kaip su visu tuo elgtis gyvenime… Ne, ji elgiasi su jomis kaip su savo nuosavybe, lyg savo atsakomybėn jas gavusi visam laikui – mano sugebėsianti išsaugoti jas netgi nuo gyvenimo, ne tik nuo visų jo pavojų, jeigu tik pati sumokėsianti pakankamai didelę kainą mainais – atiduosianti savo jėgą, savo gyvenimą, savo esmę…

To, žinoma, nepakaks, nes vieno gyvenimo kitu iš viso išpirkti negalima – pasaulis jau taip sutvarkytas. Bet save procese prarasi tikrai ir dar parodysi blogą pavyzdį užuot tiesiog išmokinus dukras, ką išmokyti būtų buvę reikalinga… Taip ir tęsiasi viskas iš kartos į kartą, kol ateina rimtas blogis ir tada – arba… arba. Arba laimima pilnai, arba pražūvama – visi esame panašiuose procesuose savame gyvenime arba su labai retom išimtim…

Ar tikrai „būti mama reiškia gyventi baimėje“, Vianos žodžiais tariant? Tai paaiškintų visuotinį baimės išplitimą pasaulyje, bet ar tai teisinga? Ar taip ir turėtų būti? Vienareikšmiškai – ne.

Pasitikėjimas savimi, žinojimas, kad pati suformuoji bet kurią gyvenimo situaciją ir todėl pati visada gali ją išspręsti yra pats svarbiausias dalykas žinoti, ar mamai, ar tėčiui ar žmogui be vaikų. O vaikai tada jau juk tavo pačios dalis, tai kodėl jie neišgyvens, jeigu tu išgyveni ir dar išmokini juos. kaip tai daryti? Priežasčių baimei kaip ir nelieka. Ar čia gal tik aš tada jų nebematau…

Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

 

 

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Literatūra, Mes skaitome knygas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *