J. Valatka. Dar viena lietuviško liberalizmo grimasa (4)

Jonas Valatka | asmeninė nuotr.

Posakis „jeigu biednas tai ir durnas, jeigu durnas tai ir biednas“ kažkokią prasmę turi. Suprantama, galima iš to juoktis, tačiau dabartinės valdžios vykdoma politika samdomų dirbančiųjų atžvilgiu noro juoktis nekelia ir tą prasmę, bandant kvailinti žmones, tik patvirtina. Mažiausios pensijos, mažiausi darbo atlyginimai tarp Europos sąjungos šalių, išskyrus Bulgariją ir Rumuniją, atitinkamai didžiausia ir vėl pradedanti didėti emigracija, valdžiai nei motais. Nekreipdama dėmesio į negerėjančią samdomų darbuotojų padėtį, kažkokio kvaitulio apimta valdžia, pasitelkusi samdomą žiniasklaidą, įnirtingai stumia, taip vadinamą, socialinį modelį, kuris dar labiau blogina ir taip neapgintas samdomų darbuotojų teises.

Kadangi šiame modelyje nagrinėjamų klausimų ratas labai platus, panagrinėkime tik keletą pačių jautriausių klausimų. Vienas iš jų – teisingas atlyginimas už darbą. Modelio stūmėjai aiškina, kad dirbančiųjų sąskaita, iš esmės palengvinus atleidimo iš darbo sąlygas, įvedus paprastesnes darbo sutarties nuostatas, darbdaviai suskubs kurti naujas darbo vietas, versis per galvą didindami atlyginimus ir panašiai. Norėtųsi šių stūmėjų paklausti, o koks velnias juos vers tai daryti. Lengvas darbuotojų pakeitimas kitais, galbūt lengviau sukalbamais? Galbūt mažiau reikliais migrantais? Atvirkščiai, kam tada kurti naujas darbo vietas, kam didinti atlyginimus, jei rezultatą galima pasiekti lengvesniu būdu. Darbdavių sąmoningumą ir sąžinės lygį rodo kad ir tokie pavyzdžiai. Maisto produktų kainos Lietuvoje siekia ne mažiau 70 proc. Europos sąjungos vidurkio, atitinkamos yra ir šio verslo pajamos. Mokestinė našta darbdaviui nėra didesnė už tokių šalių, kaip Vokietija ar Prancūzija. Tai kodėl eilinių šios sferos darbuotojų atlyginimai nesiekia 70 proc. Europos sąjungos vidurkio, o yra kelis kartus mažesni? Gal jų darbo našumas mažesnis? Galima sekti apie tai pasakas, tačiau tautiečiai, pabuvoję Europos šalyse, mato, kad darbo intensyvumas, esant tai pačiai įrangai, pas mus netgi didesnis. Atlyginimų atžvilgiu panaši padėtis ir kitose sferose, tokiose kaip degalų, vaistų prekyboje, bankiniame ir finansinio tarpininkavimo, kai kuriuose gamybiniuose ir paslaugų sektoriuose. Darbdavių pajamos nemažesnės negu esamos Europoje, o darbuotojų atlyginimai – kelis kartus mažesni. Todėl darbdavių sąžine, dalinantis sukuriamą pyragą, kliautis neverta.

Atskirai reiktų paanalizuoti siūlomą atleidimo iš darbo tvarką. Pagal dabar galiojantį darbo kodeksą, darbuotoją, vienoje įmonėje išdirbusį 20 metų, darbdavio iniciatyva galima atleisti sumokant jam 6 VDU išeitinę išmoką. Be to, dar numatytas ilgiausias keturių mėnesių įspėjimo laikotarpis. Daug tai ar mažai? Spręskite patys. Dabartinis vidutinis atlyginimas Lietuvoje bruto – 700 eurų. Darbdavys, norėdamas nedelsiant atleisti darbuotoją, atidirbusį jo įmonėje daugiau negu 20 metų, įskaitant maksimalų įspėjimo laikotarpį, turi išmokėti 10 mėnesinių atlyginimų – 7000 eurų. Tuo tarpu Vokietijoje tai sudarytų tik dviejų mėnesių vidutinį atlygį. Tai tikrai nėra daug, įvertinant tai, kad tokio amžiaus darbuotojui susirasti kitą darbą sudėtinga. Labai dažnai argumentuojama, kad, atseit, ir dabar darbdaviai nemoka tokių išeitinių. Tokiu atveju keistai atrodo darbdavių kategoriškas noras keisti darbo kodeksą.

Tiesa tokia, kad moka – ir dar kaip. Nėra jokių teisminių šios rūšies bylų. Tiesa, statistika gali tai ir nefiksuoti, nes tokių argumentų autoriai, lyg tarp kitko, užmiršta apie vokelių industriją, valdžiai toleruojant juodų pinigų kasas, netgi ir stambiose įmonėse, nes tai leidžia įstatyminis finansinės kontrolės stygius įmonių įstatymuose. Tai ką gi naujo nurodo šiais klausimais, taip vadinamas, socialinis modelis? Ogi galimybes darbdaviams nemokėti dabar numatytų, Europos mastu ir taip skurdžių, išmokų. Dirbk kad ir geriausiai, tačiau jei norėsiu, išmesiu tave į gatvę su man mažiausiomis sąnaudomis. Taip galėtų mąstyti darbdavys, priėmus naujus įstatymus.

Veikiant dabartiniam darbo kodeksui, veikiant dabartinei įstatyminei įmonių teisinei bazei, per labai neilgą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje atsirado nauja milijardierių karta. Ciniškų, besinaudojančių pačių sukurtų institutų ir žiniasklaidos priemonių pastangomis padarytų įstatymų spragomis nemokėti arba mokėti minimalius mokesčius, besiriejančių tarpusavyje, negalinčių pasidalinti milijardus, sukauptus maksimaliai išnaudojant tautiečius. Jie nieko nesukūrė, jie neatrado naujų technologijų, jie tik pasinaudojo kraštutinio liberalizmo dogmomis, įsitvirtinusiomis visų valdžių Lietuvoje pastangomis. Ir jau nieko nestebina, kad socialdemokratais pasivadinusi partija, turinti deklaruoti kairiąją politiką, turinti ginti dirbančiųjų interesus, beatodairiškai stumia įstatymines nuostatas, iš esmės pažeidžiančias netgi dabar esančias dirbančiųjų teises. Taip vadinamo naujo modelio pastangomis bus sudarytos dar geresnės sąlygos atsirasti naujiems milijardieriams – suprantama dirbančiųjų sąskaita. Deja, tie patys dirbantieji, paveikti atitinkamos propagandos, balsuoja už taip vadinamus kairiuosius nieko bendra neturinčius su kairiąja politika.