J.Valatka. Ar atlaikys premjeras šilumos privatininkų spaudimą?

Siekiant mažinti šilumos kainas premjero ir prezidentūros apsisprendimas šilumos ūkį Vilniuje ir Kaune atiduoti valstybės reguliavimo sferai sukėlė įnirtingą šiltnamio sąlygomis šilumos ūkyje veikiančių privačių finansinių grupuočių pasipriešinimą. Noriu priminti, kad dar nuo 2011 m. balandžio mėn. Lietuvos socialdemokratų sąjunga nuolatiniais savo pareiškimais bandė atkreipti visų valdžių dėmesį į skandalingą padėtį Vilniaus šilumos ūkyje. Ne ką geresnė padėtis buvo ir  Kaune. Todėl dabartinės valdžios veiksmai, jeigu jie bus nuosekliai vykdomi, šiek tiek teikia vilties, kad padėtis keisis vartotojų naudai.

Rinkos ekonomikoje monopolis yra blogybė vartotojams: nesant konkurencijos  vartotojai moka nerealias kainas už teikiamas prekes ar paslaugas. Bet kuris monopolininkas, siekdamas maksimalaus finansinio rezultato, pirmiausia eina lengviausiu keliu – bet kokiais būdais kelia kainas. Valstybinį monopolį reguliuoti žymiai lengviau negu privatų. Privatininkai randa daugybę būdų, kaip išvengti veiklos reguliavimo ir finansinės kontrolės. Deja, dar daugelyje sričių išvengti monopolinių paslaugų neįmanoma. Viena iš tokių sričių – centralizuotas šilumos tiekimas, kuris, esant  kuo didesniam vartotojų skaičiui, yra pats efektyviausias ir, šeimininkiškai tvarkantis,  mažiausiai aplinkai kenkiantis šildymo būdas.

Suprasdamos privataus monopolio šilumos ūkyje teikiamas finansines galimybes, veikdamos įvairiausiais būdais, atskiros finansinės grupuotės, dar nedrįsdamos šio ūkio privatizuoti, nuolaidžiaujant valdžiai, Lietuvoje įtvirtino ilgalaikės nuomos būdą. Vilniuje dabartinio mero ir jam prijaučiančių buvusių ir dabartinių tarybos narių sprendimais šilumos ūkis ilgam laikotarpiui išnuomotas bendrovei „Dalkia“, sukuriant naują bendrovę „Vilniaus energija“. Tokiu būdu Vilniuje įsitvirtino iš esmės nekontroliuojamas privatus monopolininkas.

Šilumos tiekimo kaina privalo būti maksimaliai maža, nes kainos dydis dabartiniu metu ypatingai paveikia daugumos gyventojų pragyvenimo lygį, vidaus vartojimą. Aukštos kainos riboja Lietuvos įmonių konkurencingumą, sudaro ženklią biudžetinių išlaidų dalį ligoninėms, mokykloms, vaikų socialinėms įstaigoms, bibliotekoms ir kt. Todėl šilumos tiekimas neturi būti vien pelno siekimo objektas. Esant dabartinei teisinei bazei neįmanoma užtikrinti reikiamos priežiūros ir būtinos kontrolės privataus kapitalo administracinei susijusių įmonių ūkinei ir finansinei veiklai. Kainų komisija neturi garantuotų  galimybių sužinoti tikrų šilumos tiekimo sąnaudų ir dėl kitų įvairių priežasčių negali nustatyti optimalių tiekimo kainų.  Nuoma – pats blogiausias turto valdymo būdas, nes nuomininkas nesuinteresuotas šeimininkiškai naudoti  nuomojamo turto, nesuinteresuotas jį laiku atstatyti. Galima būtų vardinti ir daugiau priežasčių, kodėl šilumos ūkio privatus valdymas žalingas vartotojams. Todėl, nors valstybinis valdymas taip pat nėra be trūkumų, bet siekiant daugiau apsaugoti vartotojų interesus,  siūlėme šio ūkio Vilniaus ūkio kontrolę atiduoti valstybiniam reguliavimui.

Deja, Vilniaus meru vėl tapus A.Zuokui, procesai vyksta atvirkščiai. Įžūliai siekiama kuo labiau suvelti Vilniaus šilumos ūkio balansinio turto klausimus,  kad egzistuojančią nuomos sutartį  nutraukti būtų kuo sunkiau. Sutarčiai vykdyti įkurtos bendrovės „Vilniaus energijos“, valdančios visą šilumos ūkio turtą, akcijos skubiai perduotos neaiškiai bendrovei.  Informacijos priemonėse vykdoma rėksminga reklaminė – propagandinė kampanija bandant pateisinti nerealias šilumos kainas.

Primenu, jog prieš rinkimus dabartinis Vilniaus meras besąlygiškai žadėjo sumažinti šilumos kainą sostinėje. Vis daugiau vilniečių supranta, kad tai buvo tik rinkimų triukas.

Dabartinės valdžios išreikšta pozicija, kad naujai sukurtose šilumos įmonėse galės dalyvauti ir privatus kapitalas ir turėti iki 49 proc. akcijų  kelia pavojų, kad ir naujose įmonėse bus prarasta valstybės kontrolė. Lietuvos sąlygomis, esant ypatingai dideliam korupcijos lygiui ir esant tokiam akcijų pasiskirstymui, privatininkai visada ras būdų pakreipti įmonės sprendimus savo, bet ne vartotojų naudai. Reiktų siekti, kad visos akcijos šiose naujose įmonėse priklausytų tik valstybei. Dar ir todėl, kad įmonių kapitalui bus naudojamos europinės lėšos. Tą suprato vengrai, gal bus suprasta ir pas mus.

Vis tik manau, kad jau bent žodžiais pajudėta į priekį, todėl linkiu premjerui šį kartą nekeisti nuomonės.

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys